15-oji savaitė. Sėklos. Diena pas Eglę.

Na ką, naujas ketvirtis, naujos viltys, nauji siekiai! Ir nors mes, esant geriems orams, dar vis vasarojame savo sodyboje, tai netrukdo imtis kažko naujo. Na bet apie viską iš eilės...

Biblija
Džiaugiuosi, kad pagaliau, pasinaudojusi naujo sezono proga, pradėjau vaikams Biblijos istorijas ne pasakoti, bet skaityti. Jonos istorija tam tiko tarsi pirštinė rankai! Ne per ilgas, vaizdingas pasakojimas vaikams susiklausė labai sėkmingai. Kai baigiau, Liutauras pareiškė:
– Labai gražu. Paskaityk dar kartą.
Va taip vat. O aš nuogąstavau, kad maniškiams bus per sudėtinga... Net ir Jonos malda, kuri, atrodytų, nėra lengvai suprantama, vaikams padarė įspūdį, prašė ją atskirai pakartoti. Na ir, žinoma, epizodas, kur šėlsta audra jūroje, buvo taip pat užskaitytas. O vėliau, žaidžiant ant smėlio, girdėjau Liutaurą kartojant: „laivas buvo beskęstąs” – labai jau patiko vaikiui ši gramatinė forma... :)
Na, o kad Jonos ir jį prarijusios milžiniškos žuvies istorija nenublanktų, mes tradiciškai ją ant popieriaus perkėlėm.

Įpročiai
Pagal planą kaip ir turėjom imtis nuoseklumo, kad mokytųsi vaikai užbaigti, ką pradėję, bet realiai mes vis dar su tvarkymusi bandom susidraugauti. Šluota ar pašluostė vis dažnesni draugai, bet rezultatas dar nėra tas, kurio norėčiau siekti...Taigi, judam toliau. :)

Gamta. 5 pojūčiai
Dėliodamasi rudens planus jau buvau sunerimusi, kad neturiu vizijos, ką toliau daryti su gamtos stebėjimu. Per vasarą išnarstę nemažai temų, dabar tarsi stovėjome kryžkelėje – o kas toliau??? Ir čia, mano didžiam džiaugsmui, į pagalbą atėjo Eglė, pasiūliusi nusipirkti Lynn Seddon paruoštą gamtos stebėjimo metų planą „Exploring Nature With Children”. Šį modulį abi jau buvome žiūrinėjusios anksčiau, tačiau bent jau aš tik dabar detaliau jį pangrinėjau. O tada ir nusipirkome. O kad jau nusipirkome, tai ir griebėme iš karto jautį už ragų. Kadangi savaitės tema buvo sėklos, o pagal planą reikėjo susipažinti su sėklomis, kurias platina vėjas, vanduo, gyvūnai ir kurios pasisėja pačios, pasileidom su pasiruoštu popieriaus lapu ir lipnia juosta į daržą. 

Su skraiduoliais buvo lengviausia – usnys ir gauromečiai dabar pačiame gražume. Nesunkiai jų pukų radome. O pakeliui dar ir kitų, mums nepažįstamų peržydėjusių gėlių sėklų, pasidabinusių pūkais aptikome. Su savaime pasisėjančiomis irgi nebuvo bėdos: medetkų, grikių, sualėgrąžų, piliarožių sėklų pas mus aplink čia nestinga. 

O štai kuomet pasileidome į savo beržynėlį ieškoti varnalėšų, kurių visiems gerai žinomus lipukus tikėjomės aptikti, ant jaunų varnalėšų jų neradome. Bet, pasukus iš beržynėlio atgal, ant savo sijono ir kojinių aptikau kitų trofėjų! Gaila tik, kad neaišku, kokio augalo buvo šios sėklos. Kaip ten bebūtų, tai buvo nuostabus pavyzdys, kaip patys to nežinodami gyvūnai (tame tarpe ir žmonės) išnešioja augalų sėklas. Prisiminėm ir kėkštą (beje, vienas jų vis dažniau apsilanko mūsų sodyboje), kuris atlieka ne mažiau reikšmingą darbą sėklų platinime, kuomet įvairiose vietose neša slėpti giles, riešutus ir kitas panašias sėklas. O taip pat ir obuolio sėklas priklijavome – kaip gi be jų!

Galiausiai kiek teko pavargti, kad rastume, kas mums tiktų į vandeniu pernešamų sėklų skiltį. Kita vertus, visos tos skraidančios sėklos irgi galėjo tikti šiai kategorijai, jei tik augtų netoli kokio upeliuko. Radę dar keletą beržo sėkliukių, priklijavome jas greta juodalksnio konkorėžių, kurie dar nėra iki galo subrendę, tad ir pačių sėklyčių negalėjome išlukštenti bei pasilikti atminčiai. Tokia štai gavosi mūsų kolekcija.

Kitą dieną vaikai čiupo knygą „365 užsiėmimai kiekvienai dienai“ ir, vėl atradę joje palapinę, ėmė įkalbinėti mane ją jiems pastatyti... Ir štai man šovė mintis įkurti ją prie jau esančių supynių kojų... Pačiupusi be naudos netoliese stovėjusias nepanaudotas kartis, greitai surezgiau jiems palapinės karkasą, skalbinių segtukais prisegiau keletą užklotų, dar atitempėm bivakui kažkada naudotų šakų... ir štai... palapinė per penkias minutes gatava. :) Laimingi vaikai sulindo vidun ir toliau vartė pamėgtą knygą. )

Ruduo toks jau metas, kad rytais, būna, žado netenki. Pakeli ryte nuo pagalvės galvą, ir supranti esąs debesyje... Tas debesis saulei kylant retėja, virsta migla virš pievų, o tu, parimęs prie lango godžiai geri į save visą tą virsmą, kol migla galiausiais išsisklaido, po savęs palikdama tik neapčiuopiamą drėgmę ir aprasojusius langų stiklus... 

Taip prasideda diena... Vaikai pareiškia norintys obuolių, tad vėl traukiame į senąją sodybą. Aptinkame, kad čia kažkieno neseniai būta, nes obuoliai surinkti, avietinių špinatų uogos (kuriomis rasdavome aplipusius krūmus) nuraškytos, žolė aplinkui ištrypta...

Tik aviečių dar yra – matyt tų, augančių kitoje namelio pusėje, nepastebėjo anie lankytojai. Apsidžiaugiame ir saujomis mėgaujamės jomis. 

Grįždami obuolių prisirenkame prie obels pamiškėje, kur prie ant kelio pūvančių obuolių skraido... drugeliai! Che che!!! Greitai traukiu fotoaparatą ir lygiai kaip Eglė, praeitą savaitę gainiojusi drugelius virš kriaušių puvėkų, medžioju dabar saviškius... :D Ilgai medžioklė netrunka – mažieji puotautojai per daug nesibijo nei manęs, nei juos besivaikančių vaikų... Tad gražuolis admirolas greitai atsiduria mano nuotraukų kolekcijoje ir mes grįžtame namo...

Išvykos. Bendravimas. Žaidimai

Kadangi su išvykomis kur tolėliau pas mus šiuo metu vis dar striuka dėl darbų prie namo, apsiribojam jau minėtais pasivaikščiojimais iki senos sodybos ir... gyvenimo netikėtumais. Vieną jų šią savaitę padovanojo Eglės šeimyna, penktadienio rytą pasiėmusi mūsų vaikus, o vietoj jų palikusi šeimos galvą Aurimą darbuotis kartu su Darium. Aš ta proga irgi galėjau padirbėti iš peties, o vaikams buvo džiaugsmo pilnos kelnės, kad galėjo kartu praleisti laiką su Emilija ir Sofija. Negana to Eglė, kai visi vėl susibėgome bendriems pietums (kuriems ji, būdama su visu tuo būriu vaikų dar ir pyragą sugebėjo iškepti), po jų pasiūlė vaikams vėl važiuoti pas juos. Ech, kaip smagu gyventi vieniems šalia kitų, kuomet atstumas nėra kliūtis keisti aplinką! Taigi Eglė su visais vaikais išvažiavo, o mes toliau iki vakaro likome darbuotis. Na, o kaip iš nuotrupų supratau, su Egle vaikai nenuobodžiavo: grįžo namo su daina apie protingo ir kvailio namą (teko išmokt ir jau kitas dienas jiems dainuoti ir man pačiai), su piešiniais, krūva įspūdžių iš žaidimo, važinėjimosi dviratuku, kapstymosi didžiulėje Eglės kaiminystėje esančioje smėlio dėžėje, o finale su kepto omleto skoniu ir prašymu ir jiems lyyyygiai tokį patį iškepti ir trikampiais supjaustyti....

 Pas Eglę. Liutauras braižo namą.

Magdė dėlioja pagaliukus

 Piešti be liniuočių Magdei vis tik, panašu, smagiau... :)

 Magdės „lizdas“

Žaidimo „upė ir tiltas“ įkarštyje... :)

Smagu pasivolioti smėlyje... :)

Galiausiai, dar kiek padūkę visi kartu ant šiaudų, jau patys pusę devintos ėmė prašytis į lovas. Magdė norėjo net ir prausimosi išvengti, kaip norėjo greičiau į lovą po tokios, įspūdžių kupinos dienos...

Kitą rytą, pasinaudojusi proga, kad jau taip vaikams patiko dainelė apie namą ant uolos ir smėlio, nutariau vaikams parodyti, koks gi skirtumas iš tiesų yra tarp namo ant šių dviejų skirtingų pamatų. Vietoj namelių paėmėm degtukų dėžutes, na o visa kita buvo kaip ir turi būt. Eksperimentas vaikams taip patiko, kad teko kartot. :)

Literatūra

Lauros Ingalls „Namelis prerijoje“ tam kartui vaikams pasidarė nebeįdomus. Užtat susidomėjome kita iš bibliotekos atsinešta Albinos Varnienės perpasakota legenda „Vilniaus siaubūnas“. Gražiai iliustruota ir dailiai išleista knyga, o ir pati legenda visai nebloga. Tik istorinė jos pradžia vaikams pasirodė nuobodoka, tuo tarpu ta dalis, kur jau veiksmas vyksta pilies požemiuose, vaikams patiko. Man irgi. Moralas visai neblogas – kad nebūtinai turi būti kažkoks išsimokslinęs išminčius, idant galėtumei pasiūlyti miestą išgelbstinčią idėją bei ją įgyvendinti. Žodžiu, gražus finalas, teisingos vertybės, užskaitom.

Dailyraštis
Liutauras buvo pasišovęs vėl rašyti Emilijai laišką, bet pusiaukelėje taip jau nutiko, kad laišką ant stalo paliko, o čia, lyg tyčia, su žirklėmis priėjo Magdė, jai smagu pasirodė tą laišką pakarpyti, kas, Liutauro nesužavėjo, o antro laiško rašyti nebesinorėjo...
Tuo tarpu mažoji mūsų rašytoja vos progai pasitaikius prašo segtuvo su darbalapiais ir nori ką nors rašyti, vedžioti. Tad aš tam kartui kiek dūsauju, kad nebeturiu per daug jai tinkamos medžiagos, ir ji daugiausiai turi pasitenkinti spalvinimu ar kitais, „iš bėdos“ jai likusiais darbalapiais.

Skaičiavimas
Žaidėm su vaikais domino. Liutaurui patiko, Magdei dar ne – dėliojo pusiau į temą, pusiau bet ką, o Liutauras prašė pakartot.

Pasitaikius progai, vis tikrinu Liutauro suvokimą...

– Jei išvirsim dešimt kiaušinių ir vieną suvalgysim, kiek liks?

– Nežinau...

O jei turėsime devynis ir vieną suvalgysim, kiek liks?

– Aštuoni.

– Teisingai!!! O jei dar vieną?

– Septyni.

– Puiku! Dar vieną jei suvalgysime..?

– Šeši!

Ir taip iki nulio. Vadinasi, atimti ir pridėti po vieną jau mintyse moka. Pabandžius su dviem. Kol kas toks triukas nepraėjo. Bandysime vėliau.

Muzika. Kompozitoriai
Važiuojant automobiliu klausomės radijo stoties „Klasika“. Kaip tik groja Mocartą. Ir nors tik dar už poros savaičių ketinu pradėti vaikus nuosekliau pažindinti su didžiųjų klasikų kūryba, pasinaudoju proga papasakoti trumpai, kas toks buvo Mocartas ir kokią nuziką daugiausiai kūrė.

Muzikavimas

Po tokio įspūdingo Eglės dainos apie namą ant uolos ir smėlio pristatymo, vaikai manęs nepaliko ramybėje iki pat savaitės pabaigos. Teko tą dainelę dainuot tiek, kad ir vaikai patys išmoko. Tik žodžius kiek adaptavome, kad būtų tiksliau pagal Bibliją, tad mūsų versija gavosi tokia:

Protingas statė namą ant uolos // x3

Ir lietus atėjo iš dangaus.

- - 

Lietus atėjo, vanduo pakilo //x2

Audra sukilo, ir daužė vėjas namą,

Bet tvirtai stovėjo namas ant uolos

Kvailys ant smėlio statė savo namą // x3

Ir lietus atėjo iš dangaus.

- - 

Lietus atėjo, vanduo pakilo //x2

Audra sukilo, ir daužė vėjas namą,

Ir nugriuvo kvailio namas ant smėlio...

Piešimas

Liutauras mėgsta piešti praktiškai tik tris dalykus: mašinas, namus ir tiesiog abstrakcijas. Tačiau šią savaitę jis mane nustebino. Magdei ėmus ir nupiešus pirmąjį veidą, Liutauro paklausiau, gal ir jis norėtų nupiešti kokį nors veidą. Vaikinas pareiškė, kad jis veido piešti nemoka, bet aš pabandžiau padrąsinti, kad čia nėra ko nemokėti, tereikia pagalvoti, kokia yra veido forma ir kas jame gali būti – galbūt akys, nosis, burna, gal dar ausys... Ir štai jis paėmė ir greitai brūkštelėjo tai, ką susakiau, pareiškęs, kad tai yra bezdžionės galva. Va taip vat netikėtai abu vaikai šią savaitę nupiešė po pirmąją galvą. :)

 Liutauro bezdžionė

Magdės žmogeliukas

Poezija

Nusižiūrėjusi iš  jau minėto Lynn Seddon gamtos modulio idėją parinkti ir poeziją savaitės temai, parinkau internete ir aš keletą eilėraščių, iš kurių vaikams labiausiai patiko šie K. Kubilinsko „Riešutėliai“:

Ankstų rytą atsikėlei –
Kaip puiku! Kaip puiku!
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų…

Bėga slepiasi šešėliai
Už miškų, už miškų…
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų…

Kevalėlį tu praskėlei
Dantuku, dantuku…
Kybur vybur riešutėliai
Ant šakų, ant šakų!

- - - -

Taip ir baigėm savaitę. Mūsų šiaudinio namo sienos ir toliau slepiasi molyje, vaikai sukasi kažkur netoliese, kažką žaidžia, kažką piešia, netoli pakelės beržų pakyla klykaudamas kėkštas (ir kas galėjo pagalvoti, kad susipažinsime su šiuo gražuoliu varnų būrio sparnuočiu) ir nuskrenda miško link, ant molinos sienos aptinku miegantį drugelį...

Bet knyga apie drugelius jau iškeliavo į miestą, tad nebegaliu pasižiūrėti, kuo jis vardu, o tuo tarpu po šulinio stogeliu aptinku vikšro išnarą – tai, ko visą vasarą taip ir nesugebėjome pamatyti... :)

Dedu savo trofėjų į ištuštėjusį teratiumą (mat ten gyvenęs sprindis kažkur dingo – įtariu, mažos rankytės jį paleido į laisvę), ir laukiu, ką padovanos mums ateinanti savaitė...

2016 vasara. Sezono reziume ir tolimesni tikslai

Praėjus pirmam mūsų šio Homeschool'inimo sezonui, bandau apžvelgti, kaip čia mums sekėsi. Džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai pavyko ir pasiteisino, tuo pačiu viliuosi, kad ateityje pavyks susigriebti ten, kur šįkart pristigo ar tai laiko, ar tai pasiruošimo, ar tiesiog galimybių. Na bet pabandykime apie viską iš eilės.

Biblija
Kadangi vasaros pradžioje buvau užsibrėžusi supažindinti vaikus su suplanuotomis Biblijos istorijomis, džiaugiuosi, kad pavyko be didesnių nukrypimų laikytis užsibrėžto tikslo. O štai su Biblijos citatomis kiek kebliau. Bet čia jau mano pačios organizuotumo ir padrikos rytinės rutinos bėda. Bandysime rudenį ir žiemą įsivažiuoti.

Įgūdžiai
Lėtas ir ilgas darbas dar laukia. Bet džiaugiuosi, kad bent po kruopelytę statome šį sudėtingą gražaus elgesio statinį. Kitam ketvirčiui tikiuosi savyje rasti daugiau griežtumo ir nuoseklumo. Nes kol kas tai judame tarsi vieną žingsnį į priekį, o paskui vėl du atgal... :)

Gamta. 5 pojūčiai
Kadangi gamtos pažinimu buvo paremtas visas mano vasaros planas, džiaugiuosi, kad jis pavyko, ir kad vaikai tikrai ką turėjo veikti tyrinėdami, stebėdami gamtą ar tiesiog būdami gryname ore. Smagu buvo ir pačiai iš arčiau susipažinti su paukščiais, drugeliais, balos pirmuonimis, kartu su vaikais paspoksoti į rudenėjančio dangaus žvaigždes, atrasti ir pačiai dar nežinomus dalykus... Kiek ten ko nusėdo tose mažose galvelėse – laikas parodys. Kaip ten bebūtų, negaliu nepastebėti, kad Magdė bando pažinti ir išgirsti paukščius, kad abu su Liutauru žino, kaip pagauti varlę ar žiogą ir kodėl virš sodybos rugpjūčio pabaigoje būriuojasi gandrai...

Išvykos
Buvo jų nemažai. Ir su prancūzais, ir su Jurgitos bei Linos šeima, ir tik mūsų trijų ar keturių – ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad visiems jos patiko. Nepaisant dėl namo statybų dabar atsiradusios šiokios tokios pauzės šioje srityje, neužilgo bandysime tęsti šią visiems patikusią tradiciją. Nes tikrai verta. Ir tikrai smagu. Džiaugiuosi, kad atrasdavau tam laiko net ir tada, kai galvodavau, kad negaliu...

Žaidimai
Nors savo planuose buvau susirašiusi daugybę įvairiausios veiklos, visgi dauguma jos taip ir liko popieriuje. Pakako ir to, kas vyko be atskirai surežisuotos veiklos. Mėgavausi, žiūrėdama, kaip vaikai patys kuria savo žaidimus ir savas taisykles. Žinoma, kai vėl grįšime į miestą, viskas bus kiek kitaip. Gal tuomet ir pravers vėl planas, vaikams paprašius: „Mamyte, paveikime kažką įdomaus...” :)

Bendravimas
Besikalbėdamos su Egle supratome, kad vertėtų įtraukti ir tokią atskirą skiltį. Nes visiems labai jau rūpi: kaip gi tie naminukai (t.y. Homeschool'eriai) socializuojasi?
Tai va, galiu drąsiai pasakyti, kad bent jau vasarą tos socializacijos buvo per akis. Tai kaimynų berniukai Saulius (8 m.) ir Liudas (3), tai Linos Jonas (5) su Motiejum (2,5) bei jų gimtadienio svečiai, tai Jurgitos Kostas (5,5) su Vaiva (3.5), drauge su visais prancūzais, tai Eglės trijulė (5, 3, 1) ar Sandros ketveriukė (6, 5, 3, 1), tai Viktorija su Emilija ir Aleksu, tai svečiai iš JAV – Kristina su Adele ir Luku bei Asta su Eriku ir Melita – visi kartu su mumis dalinosi vasaros akimirkomis, jau nekalbant apie kitus, atsitiktinai sutiktus žmones žaidimo aikštelėse, parduotuvėse, bibliotekoje ar išvykose.
Vėlgi – šaltasis sezonas diktuos savas taisykles, bet tikiu, kad ir čia nestigs draugų ir kompanijos. Juo labiau, kad nuo spalio mėnesio vėl turėtume tęsti savo dalyvavimą LEU projekte, taip pat bandysime prisijungti prie „Verandos” užsiėmimų, na, o kitomis dienomis, tikiu, toliau gražiai bendrausime su kitais naminukais bei su mus supančiais žmonėmis.

Akademiniai pasiekimai. Literatūra, matematika, dailyraštis.
Kol kas neskubu su šiomis sferomis, nes matau, kad ypač Liutauras dažnai stresuoja gavęs kokią sunkesnę užduotį. Kita vertus, tiek Magdė, tiek Liutauras – abu per vasarą pasistūmėjo į priekį, ypač raidžių rašyme-vedžiojime, Magdė pradeda atpažinti raides (L, A, M, K), negaliu skųstis ir matematika, ypač Magdės, juo labiau, kad matematikai dėmesio per daug neskyrėm. Grįžus į miestą viliuosi rimčiau pasistūmėti šia linkme, na, o, su literatūros skaitymu tuo tarpu jaučiuosi judanti teisinga linkme, džiaugiuosi, kad bibliotekoje vis atrandam vienokių ar kitų gerų knygų ir kad vaikai vis ilgiau gali išlaikyti dėmesį besiklausydami manęs jiems skaitant. Kaip bus su mokymusi skaityti, bus matyt. Per daug nenoriu spausti, ypač Liutauro, kuris berniukams įprastu būdu nemėgsta didaktinio mokymo, nori pats atrasti tai, kas jam svarbu ir kas įdomu. Bandysiu, įtariu, pradėti to mokyti Magdę, nes jei pagaus esmę ji, nuo jos nenorės atsilikti ir brolis. Patikrintas reikalas... :)

Meno trijulė. Muzika, dailė, poezija.
Šioms trims vasarą retai kada rasdavau laiko. O ir galimybių tam nelabai turėjome. Po poros savaitėlių, kuomet planuojame vėl tęsti gyvenimą mieste, ketinu griebti už ragų kompozitorius ir dailininkus. Poezija, tikiuosi, irgi neliks paskutinėje vietoje...

14-oji savaitė. Ugnis

Skubam su namo statyba, naudodamiesi šiltais orais, kol dar galim. Tad pažinimui lieka simboliška vieta, tačiau turint omenyje, kad beliko vos dvi savaitėles iki kol meteorologai žada vėsą, tiesiog giliai įkvepiam ir, vakarais užsidegę laužą, bandom bristi per rugsėjį…

Biblija

Danieliaus ir liūtų istorija. Trumpai susipažinom, o kad jau ir savaitės raidė buvo D, tai labai smagiai viską sudėjom į krūvą. Pirštų antspaudais prisipiešėm akvarele liūtų, Danielių, tada kirpom ir klijavom. Na, o ugninga D pasitarnavo dar ir istorijai apie Danieliaus draugų įmetimą į krosnį bei jų išgelbėjimą.

Įgūdžiai

Toliau laikomės tvarkos ir paklusnumo linijos. Didesnių pamokų vaikai šią savaitę išvengė. Kažkaip daugmaž pavykdavo susitarti, iškilus nesutarimams. Kadangi darbai prie namo statybų veja vienas kitą, vaikai turi daug progų padėti bei savarankiškai, kiek tai įmanoma, palaikyti tvarką mobiliame namelyje. Tiesa, savarankiškai dar, deja, nesugalvoja, kad po savęs reikia susitvarkyti, bet paprašius tai padaryti, dažniausiai neprieštarauja. Smagu.

Gamta. 5 pojūčiai

Kad jau vakarai grėsmingai trumpėja, šios savaitės ugninga tema mums buvo labai laiku. Dar iki vaikams sugulant spėjam užsikurti vakare laužą ir trumpai prie jo pasėdėti. Tiesa, laužo kūrimas visiškai patikėtas Liutaurui. Tad mums belieka laiku prisijungti jau prie liepsnojančios ugnelės… 

Norėjau suorganizuoti vaikams išvyką į muilo gamybos iš pelenų dirbtuves, deja, pavėlavau – taip senoviškai muilą gaminanti netoliese gyvenanti šeima jau tik kitą gegužę gamins naują muilo iš pelenų partiją. Šiemet nebeturi pelenų šarmo. Tad pasitenkinome kalbomis apie kylančias nuo laužo žarijas ir raudonai šviečiantį įkaitusį metalą (Liutaurui tai buvo turbūt įspūdingiausia, nes ne vieną vakarą vis kišo metalinį strypą į laužą, laukdamas, kol šis paraudonuos). Galiausiai tamsoje žiūrėjome į žvaigždes, tad buvo puiki proga papasakoti vaikams, kad žvaigždės yra panašios į saulę, tik jos yra daug toliau. O saulė yra ne kas kita, kaip didžiulis ugnies kamuolys. Ir kaip kad laužas skleidžia šviesą ir šilumą, taip ir saulė, tik žymiai stipriau. Galiausiai susipažinome su Grįžulo ratais ir su Kasiopėjos žvaigždynu.

Žaidimai

Mūsų kieme vėl šventė: vietoj grindims lieti išnaudotos žvyro krūvos atsirado nauja – gražutėlio minkštutėlio smėlio. Net aš pamenu iš savo vaikystės tą neapsakomą jausmą, kuomet į smėlio dėžę atveždavo švaraus, naujo smėlio. Tad ką kalbėti, kai štai dabar vaikams padovanojams visas jo kalnas!? Tad ir žaidimai šios savaitės tokie smėlėti: kasti, rausti smėlyje duobes, čiuožti nuo jo ant užpakalio, važiuoti nuo jo mašinėle, sijoti jį, padėti mamai pilti jį į maišyklę, kurioje sukasi molio tyrė… 

Tuo tarpu iš kambarinių žaidimų vėl buvo prisimintos mano dar pavasarį atspaustos atminties kortelės. Išsitraukė jas vaikai iš segtuvo ir, pradžioje su manimi, o paskui ir vieni, žaidė…

Literatūra

Džiaugiausi, džiaugiausi praeitą savaitę, kad L. Ingalls „Namelį prerijose“ skaitome išsijuosę, o štai šią savaitę su skaitiniais visai beveik sustojome… Perskaitėme vos porą  knygos skirsnių, vos apie 30 puslapių... Ką jau kalbėti apie kitas knygeles… Vakarinis laužas perstūmė vaikų miegą taip, kad ryte keliasi tik apie 9:30-10 valandą, tad tuoj lekia į lauką, „dirba“ savus darbus, o ir mudu su Darium skubam šiaudus į namo sienas kišti, atvažiuojančius sienų moliuoti talkininkus sutikti… 

Dailyraštis

Panašu, kad Magdei atsivėrė koks tai raidžių pažinimo ir rašymo langas. Kiekvienas rytas dabar prasideda prašymu: „Mamyte, noriu vedžioti“ – suprask, nori vaikas apvedžioti raides. Kadangi vardą vedžioti tampa nuobodoka, ėmėmės pavardės. Nesunkiai įveikta užduotis. 

Tuomet iš mano ruošinių segtuvo buvo ištrauktos dar likusios nevedžiotos mūsų raidės. Tačiau vietoj to, kad pasitenkintų viena raide, Magdė iš eilės penkias įveikė. Kitądien – dar penketą, užkrėsdama tuo ir brolį. Tokiu būdu išnaudojom visus turėtus ruošinius. Teko tuomet piešti vaikams raidę E, kad šie galėtų ir iš jos ką nors padaryti. Liutauras jau turėjo idėją – aplipinti ją šiaudais. Pagalvojau, kad visai gera sąsaja su Ežiu ir jo spygliais. Tokios tad spygliuotos tapo vaikų E.

Kaip jau buvau planavusi, neberašau Liutaurui jo vardo taškeliais. Kadangi vaikinas vis dar nedrįsta rašyti savo vardo pats (nepatinka jam, kad nesigauna taip gražiai, kaip vedžiojant), ėmėmės kitokios gudrybės: aš padedu taškelį, nuo kurio Liutauras parašo reikiamą raidę, tuomet dedu kitą taškelį, nuo kurio jis rašo sekančią raidę, ir taip – kol įveikiam visą vardą. Tokiu būdu raidės gula arčiau viena kitos, nebe taip padrikai – laimingas ir vaikas, ir mama. :)

Magdės gi šios savaitės atradimas – žodžių pirmoji raidė. Pagaliau mergina suvokė, kas yra pirmoji žodžio raidė. Ir nors būna, kad pasako ne taip, bet iš esmės jau mąsto ir atrinkinėja savo galvelėje. O tada pareiškia: „B – boružėlė… E – ežys… M – Magdė...“

Matematika

Visai buvau pamiršusi parašyti, kad kurią čia savaitę, kuomet rašiau, kad matematika atostogauja, ji visai neatostogavo – bandėm prisiminti visokius posakius ir išsireiškimus, kuriuose minimi skaičiai. Prisiminėm šiuos:

1. Vienas lauke – ne karys.

2. Kur du stos, daug padarys; dvi galvos geriau nei viena.

3. Kur du, ten trečias nereikalingas.

4. Tarp keturių sienų.

5. Kaip šuniui penkta koja.

6. Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais

7. Boružėlė septyntaškė, septinmyliai batai.

8. Aštuonnytis rankšluostis.

9, 10. Devyni amatai, dešimtas – badas; devynis kartus atmatuok, dešimtą kirpk.

Tuo tarpu šią savaitę žaidėme ridenimo kauliuku. Bandžiau stebėti, ar Liutauras lengvai atpažįsta, kiek taškelių iškrito, ar vis dar skaičiuoja. Mano nuostabai, iš karto paprastai pasako, kiek taškelių iškrito. Magdė, sekdama broliu, irgi bando skaičiuoti. Nesunkiai įveikia 1, 2 ir 3. Iškritus didesniam taškelių skaičiui paprastai sako bet ką, kad tik sakyti. Tačiau jau matau, kad yra pagavusi skaičiavimo idėją ir supranta, kam tie skaičiai skirti ir kad skaičiuojame atskirus objektus, o ne tiesiog sakome skaičių seką.

Tuo tarpu bandant vedžioti „sujunk taškus“ paveikslėlius, kur taškai sunumeruoti skaičiais, Liutaurui visgi dar sunkoka su skaičių seka. Panašu, kad žodinė ir simbolinė skaičių reikšmės kažkur nesusiveda, pasimiršę.

Dailė, muzika, poezija. 

Kaip visada, nuskriausta ši mūsų trijulė. Sėdi kantriai ir laukia grįžimo į miestą, kur yra elektra, vakarai, nepriklausomi nuo saulės laidos, ir internetas su savo lobynais bei spausdintuvas. Na, pasiguoskime eilinį kartą, kar laukti nebeliko daug… :)

13-oji savaitė. Akmenys. Gimtadienis.

Biblija

Dovydas ir Galijotas. Turbūt žinomiausia mano vaikams ši istorija iš visų kitų, nes ne kartą ir filmukas matytas, ir spalvinta, ir kalbėta apie tai, kokio to Galijoto galingo būta ir koks menkas jo akyse atrodė Dovydas, bet kaip su Dievo pagalba nugalėjo tą milžiną. Labai į temą pasitaikė mums Dovydo laidynė su akmenukais, mat šios savaitės tema buvo akmenys.

Taip pat grįžome ir prie Biblijos citatų kortelių, kurias buvome gerokai apleidę. Ir taip jau sutapo, kad tam kartui išpuolė Kol 3:20, kurioje skaitome: „Vaikai, pakluskite savo tėvams, nes tai labai patinka Viešpačiui”. Tuo pačiu pasikartojome ir kitas, anksčiau skaitytas.

Įpročiai, auklėjimas

Toliau dirbame ties tvarka ir paklusnumu. Taip nutiko, kad Liutauras lyg tyčia pradėjo nepaprastai atsikalbinėti. Priėjome to, kad paprašytas pagelbėti tėveliui, vaikinas kategoriškai užsispyrė nedarysiąs ko prašomas.

– Gerai, – sakau, – jei tu nesiruoši paisyti mūsų norų, mes nepaisysime tavųjų. Mes su Magdute važiuosime į parduotuvę, o tu liksi namuose, su tėveliu.

Kaip žinia, važiuoti, nesvarbu kur, Liutauras labai mėgsta. Tad tai jam buvo pakankamai didelė bausmė. Vaikinas vertėsi per galvą, bandydamas mane permaldauti, siūlėsi dabar jau padėti ir bandė visaip kaip kitaip išsiderėti, tačiau tvirtai laikiausi savo, ir į parduotuvę jo nesivežėm. Tuo tarpu turėjome progą prisiminti, kokie yra paklusnumo Biblijoje pavyzdžiai: kas nutiko Adomui ir Ievai, kaip Loto žmona nepaklausiusi Dievo pavirto druskos stulpu. Daviau ir asmeninį pavyzdį: kuomet tėveliui ko nors prireikia, aš nepuolu atsikalbinėti ar skubėti sakyti „ne“. Anaiptol – viską metusi lekiu jam į pagalbą ir darau, ką esu prašoma padaryti. Nes mes tam ir esame šeima, kad vienas kitam padėtume. Reziume: likusią savaitės dalį Liutauras buvo šilkinis... Visur kur siūlėsi padėti, dažnai imdavosi iniciatyvos padaryti vieną ar kitą darbą net vietoj Magdės. Išvykus paskutiniams svečiams Liutauras net ėmėsi indų plovimo, o Magdė – rūbų skalbimo ir džiovimo... Likau apstulbus... Žodžiu, panašu, jog auklėjimo pamoka suveikė. Tiesa, prie to prisidėjo ir mūsų šią savaitę skaityta knyga, bet apie tai – vėliau.

Na, o Magdė tuo tarpu irgi prašosi kokios rimtesnė pamokos – manau, tokiai proga bus kitą savaitę...

Gamta. Savaitės tema – akmenys

Kadangi įvairaus dydžio akmenukų aplink mus netrūksta, žiūrinėjome, kokių spalvų akmenukų prie mūsų esama. Radome baltų, pilkų, rausvų, rusvų, gelsvų, juodų, margų. Tuomet plovėme juos vandeniu ir stebėjome, kaip sušlapę vandenukai keičia spalvą. Paskui gi klausiau vaikų, iš ko yra padarytas žvyras. O smėlis? Išsiaiškinome, kad tiek smėlis, tiek žvyras – tai tie patys akmenėliai, tik labai maži. Na, o pasigardžiavimui, sklaidėme su vaikais knygelę „Gems tell their secrets“ ir žiūrėjome, kokių brangakmenių pasaulyje esama bei kokie akmenys yra patys brangiausi, kiečiausi, kaip tie brangakmeniai susidaro (man pačiai tai buvo nauja), kur akmenys naudojami: statyboje, mene, įrankiams, ginklams gaminti, papuošaluose, laikrodžiuose (tuo pačiu sužinojome, kokiu principu veikia kvarcinis laikrodis).

Išvykos

Taip jau nutiko, kad išpuolė savaitės viduryje Liutauro gimtadienis. Svečių nestigo, todėl kažkur išvažiuoti nebuvo kada. Apart kelionės į IKEA suvalgyti taip Liutauro mėgstamų ledų ir sekmadienio vakarą netikėtai išpuolusio pasivažinėjimo iki gretimo miško, kur sugedo mūsų draugų mašina, niekur taip ir nenukakom... Na, nedidelė bėda – veiksmo ir įspūdžių vaikams ir taip pakako.

(Ačiū Eglei už gimtadienio nuotraukas)

Dailyraštis

Liutauras vėl ėmėsi rašyti Emilijai ir Sofijai laišką. Pastebiu, kaip greitėja jo rašymo tempas. Jei anksčiau dėl poros sakinių laiško reikėjo gerai pasukti galvą – ar jį verta skaidyti į dalis, ar ne, tai dabar vaikinas, regis, nė nemirktelėjęs ima ir per keletą minučių suraito visas raides. Manau, kad dar laiškas kitas tokiu stiliumi, kaip kad rašome dabar (kuomet raidės yra mano parašomos pieštuku, o jis jas apvedžioja), ir imsimės bandyti savarankiško raidžių rašymo.

Magdė gi neatsilieka broliui iš paskos ir taip pat vis prašo, kad padėčiau jai rašyti laiškus...

Na, o grįžtant prie abėcėlės, tęsėme toliau pažintį su raidėmis. Šį kartą kalbėjome apie C.

Pradžioje dekoravome raides blizgiais rutliukais bei boružėlėmis ir drugeliais, paskui vaikai sumanė pasiimti žirkles. Liutauras savo raidę iškirpo, o sesei pasirodė smagiau visą lapą sukarpyti. Tai laimė, kad spėjau nufotografuoti jos darbelį dar prieš tai. :) Kadangi norėjau ant lapo surašyti ir žodžius, prasidedančius šia raide, pasiūliau Liutaurui užklijuoti jo raidę ant spalvoto popieriaus. Pradžioje vaikinas kiek abejojo mano pasiūlymu, bet paskui pamatė, kad tikrai gražu, ir sutiko. Užrašėme aplinkui žodžius, kuriuos prisiminėme prasidedant C raide: citrina, cukrus, cirkas, cikorija, ciberžolė, centas, centras, cunamis, cepelinai, cinamonas, cimbolai.

Po poros dienų taip nutiko, kad Magdė neatsargiai imdama popierių, užkliudė brolio darbelį ir perplėšė ten priklijuotą jo raidę. Visas nelaimingas vaikis atbėgo guostis, bet kai pasiūliau tą raidę imti ir atgal priklijuoti, nubėgo to ir daryti. Netrukus jau visas laimingas nešė man rodyti savo darbelį, bet šis ėmė ir nukrito ant šviežiai nupjautos žolės. O kadangi „remonto” darbus vaikis atliko ne su paprasta, bet dvipuse lipnia juosta, dabar vietomis matėsi prilipusios žolės. Liutauras vos nepuolė į neviltį, tačiau kai pasakiau, kad taip net gražiau, jis sutiko ir dar kartą – dabar jau specialiai – numetė savo darbelį ant žolės, kad visur, kur tik gali, apliptų jis žole. Rezultatas mažąjį menininką džiugino, visi liko patenkinti.

Žaidimai

Kai statomas namas – pilnas šiaudų, turbūt net nereikia klausti, kur persikelia žaidimo aikštelė... Pradžioje savaitės šiauduose vaikai statėsi visokias palapines, žaidė slėpynių, paskui smaginosi mėtydami ir drugelių tinkleliu gaudydami šiaudus iš čia pat stovinčios vonios, pilnos lietaus vandens.

Galiausiai sugalvojo susidėlioti iš įvairiausių lentų taką į šlaitą ir per jo keterą...

Savaitgalį, į svečius pasikvietę Emiliją, Sofiją ir Matą bei Joną su Motiejumi, šventėme Liutauro gimtadienį, kurio metu veiklos vaikams irgi netrūko. Buvo smagu stebėti penkiamečius, jau visai rimtai besiskirstančius vaidmenimis ir žaidžiančius jiems vieniems suprantamus žaidimus.

Na ir, žinoma, tradicija tampa mūsų gimtadieninis „Lobio ieškojimas”, kuomet ant lapelių surašiusi užuominas, suslapstau jas skirtingose vietose, o vaikai, gavę pirmąją, ieško antrosios, kurioje parašyta, kur ieškoti trečiosios, ir taip, kol galiausiai būna nurodyta, kur yra paslėptas lobis. Užuominų tiek, kiek jubiliatui metų. Taigi šiemet jos buvo penkios:

1.
Stovi plytų kauburys.
Šiaurės pusėje – plyšys.
Ten raštelis nedidukas
Su raidelėm ir skaičiukais.
(Buvo įdomu patikrinti, ar vaikai susigaudo, kur yra šiaurė. Nors kalbėta ne vieną kartą, bet, žiūriu, dar sunkokai supranta)

2.
Gale daržo gėlės žydi.
Jas saulėgrąžom vadina.
Na, o joms iš dešinės –
Toksai kuolas... Apžiūrėk!
(Gana lengvai rado pagal šią užuominą sekančią)

3.
Ten, kur smėlio pribarstyta,
Žaidžiat kur su mašinytėm...
Ten iš pietvakarių štai
Stovi kastuvas nūnai.
Apžiūrėkit atidžiai,
Rasit vėl kažką tenai.
(Gal nepakankamai tiksli buvo užuomina, nes ne patį kastuvą, kurio kote buvo įkištas lapelis, bet visur aplinkui ieškojo vaikai)

4.
Namas stovi su šiaudais.
Palypėkite jūs jais.
Prie kolonos, vidury,
Ten, aukštai pasiekt gali
Tokią skylę lubose –
Rask raštelį baltą tą...
(Pradžioje uoliai pulta ieškoti prie pačios kolonos, nesusigaudant, kas per skylė lubose. Pasufleravus, rado paskutinę užuominą netoli angos, vedančios į palėpę.)

5.
Stovi tarp beržų namelis,
O jame – mažos durelės.
Ten, už jų, bus kairėje
Paruošta tau staigmena.
Ji rausvos ryškios spalvos,
Juosta mėlyna ją juos...
(Kaip ir reikėjo tikėtis, namelis pirma vaikams atrodė būsiąs tas, kuris yra mūsų vasarnamis. Tačiau užuominoje buvo minimas kitas – galybės beržų apsuptyje stovintis mūsų taip vadinamas vištinykas. Kai jau tai išsiaiškino, tai ir lobį rado.)

Na, o lobio viduje buvo keli mašeliai guminukų – vaikų džiaugsmas... Nusinešę juos ant šiaudų, dalinosi juos, valgė, žodžiu, buvo laimingi.

Apskritai šis žaidimas – lobio ieškojimas – Liutaurui taip patinka, kad kartais atrodo, galėtų n kartų eiti ir tose pačiose vietose ieškoti, slėpti ir vėl ieškoti...

Beje, sekmadienį dar kartą sužaidė šį žaidimą su kiek vyresniais kaimynų vaikais. Žinoma, jiems šios užuominos buvo aiškesnės, ir lobį pavyko rasti greičiau, be mūsų pagalbos, tačiau ir jiems buvo labai smagu. Lobis gi tam kartui buvo dižiulis arbūzas. Kurį dieną prieš taip ir pamiršau atnešti svečiams ant stalo...

Į mūsų „akmeninės” savaitės temą labai norėjau supažindinti Liutaurą su laidyne, juo labiau, kad kaimynas Saulius kaip tik tokią buvo atsivežęs, tačiau išsiaiškinome, kad net aštuonmečiui nėra taip paprasta ja naudotis, tad atidėjau savo ketinimus vėlesniam laikui...

Literatūra

Savaitės pradžioje važiavome į biblioteką. Išmokusi praeito apsilankymo bibliotekoje pamoką, kuomet pusė pasiimtų knygelių buvo visai bevertės, ir neturėjome paskui ką skaityti, šįkart sutarėm su vaikais taip: jei kokia knygelė labai patinka, pirmiausiai pavartome ją pačioje bibliotekoje. Tuomet iš jų išsirenkame kiekvienas po dvi labiausiai patikusias. Likusias renku aš. Taigi iš bibliotekos šįkart išėjome nešini tikrai neblogu laimikiu. 

Tarp visų kitų knygų, Eglės pavyzdžio padrąsinti, pasiėmėme amerikiečių klasiką – Lauros Ingalls knygą „Namelis prerijose”. Kiek atsargiai bandžiau pradėti skaityti, žiūrėdama kaip vaikai ją priims, bet veltui nerimavau, nes vaikai kaip prirakinti klausėsi mano skaitomo pasakojimo. Knyga tikrai verta gyvosios knygos vardo. Per keletą dienų įveikę virš 100 puslapių, sužinojome tiek apie pačių prerijų gyvenimą, tiek apie tai, kaip jose yra statomi namai, kaip įrengiama krosnis, sumeistraujamos durys, vyriai, skląsčiai, kaip galima perplaukti pakinkytu furgonu upę, užklimpti juodoje žemėje, apsisaugoti nuo vilkų ir kt. Negana to, pasakojime gausu gero elgesio pavyzdžių, kuriuos beskaitydami aptarėme. Nepatinka man tik viena šios šeimos detalė – kad tėtis rūko. Visa kita – labai laiku, labai į temą tiek mūsų statomam namui, tiek elgesio modeliavimui, tiek kitoms šios šeimos detalėms (pvz., kad šeimoje yra grojama smuiku).

Turiu įtarimą, kad šią knygą skaitysime ilgai, nes Liutauras vis prašo sugrįžti prie jam labiausiai įstrigusių vietų: užklimpusio furgono, ant kojos mamai nukritusio rąsto, vilkų gaujos apsupto namelio...

Kitų knygų, paimtų iš bibliotekos, net nespėjome atsiversti – Ingalls šeimos istorijos pakako visai savaitei, visiems atvejams.

Matematika

Jau jaučiu, kad su matematika turėtume judėti į priekį, nes kasdienėse situacijose Liutauras visai puikiai valdo skaičius. Turėdamas dvi lazdas ir paklaustas, kiek jam dar reikia lazdų, kad susiręstų palapinę iš šešių kartelių, mitriai suskaičiuoja, kad trūksta dar keturių.

Tuo tarpu Magdė irgi, panašu, kad pradeda suprasti daiktų skaičiavimo esmę. Ne kartą pagavau ją įvardijančią dviejų ar trijų daiktų grupę.

Muzika šią savaitę darė pauzę kartu su poezija. Na, apart eiliuotų lobio ieškojimo užuominų. Atsigriebsim ateityje.

Dailė gi tuo tarpu buvo nepamiršta. Ypač Magdės, kuri tarsi atrado piešimo džiaugsmą. Buvo dienų, kai atrodė, kad ji nepaleidžia iš rankų teptuko, vis kažką fantazuoja, lieja... O Liutaurui per gimtadienį gavus piešimo ant stiklo dažų rinkinį, kartu su Liutauru taip įsijautė, kad tą pačią dieną visus dažus ir išeikvojo... Tokie štai mažieji mano menininkai... ;)