Asmenybės ir charakterio ugdymas

Jau pačioje domėjimos apie UŠ pradžioje žinojau – ugdyk vaiko charakterį, o visa kita susidėlios. Skambėjo labai gražiai. Teisingai. Tik va bėda – tada dar nežinojome apie neuroįvairovę, ir verčiantis per galvą teorija niekuomet taip ir nevirto ta gražia, tvarkinga praktika, kokia norėjosi jei ne su kitais, tai bent savyje pasidžiaugti. Gal net atvirkščiai – vertė gūžtis ir nuolat savęs klausti – ką darau ne taip ir kodėl man niekada neveikia tai, kas veikia daugumai... 

Todėl nuo pernai, kuomet praėjome PPT vertinimą ir kai iš naujo pradėjome mokytis mokytis (toks geras kalambūras šioje vietoje išeina), daug kas vyksta pas mus kitaip. Taigi asmenybės ugdymui tavarkaraštyje turime du dalykus: gyvenimo įgūdžius (svarbiausia – kognityvinių gebėjimų) ir tikybą.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 

• Kognityviniai gebėjimai

Jei pradinėse klasėse visais įmanomais būdais bandėme pabėgti nuo per didelės struktūros (kitaip tariant vengėme perkelti mokyklą į namus), tai dabar vis dažniau grįžtame prie stuktūruoto mokymosi. 

Kodėl? 

Nes tik taip pavyksta suvaldyti visus tuos dėmesio nelaikymo, emocijų šokinėjimo ir spontaniško „metu kelią dėl takelio“ faktorius. Įdomumo vietomis gal lieka mažiau, bet mažiau lieka ir frustracijos, pykčių, pasimetimo ir nenuoseklumo. Mažiau skubėjimo. Daugiau ramybės. 

Taigi – vieni pirmųjų mūsų savaitės tvarkaraštyje yra kognityviniai gebėjimai – dėmesio ir atminties lavinimas. Magdei, kai galiu, pasiūlau:

• įvairius galvosūkius,
• logines užduotis,
• eilėraščių ar dainelių mokymąsi.

Liutaurui dažnai užskaitau dar ir smuiko namų darbus, kuomet reikia mokytis kokį kūrinį mintinai.

Nors knygelės skirtos 9-11 metų vaikams, mano 12-metei jos – pats tas. Pernai buvau įsigijusi „Victorious parenting“ kognityvinių gebėjimų stiprinimo kursą BrainFit, iš kurio kartais irgi pasiimu idėjų. Kursas patrauklus tuo, kad yra teorinė dalis ir praktinė. Teorinėje dalyje susipažįsti su įvairiais kognityviniais gebėjimais, jų iššūkiais, praktinėje dalyje yra duodamos užduotys skirtingo amžiaus vaikams, kaip tuos gebėjimus lavinti. 

Nesu šio kurso reklamuotoja, tiesiog dalinuosi variantu, kuris man pačiai tikrai patiko. Nes mano perfekcionizmas dažnai numarina bet kokias pastangas ką nors pradėti vien pagalvojus, kad reikės surankioti įvairius resursus, ieškoti, kapstyti, ką kur kaip galima būtų padaryti. 

Tuo tarpu čia radau labai daug dalykų vienoje vietoje, plius jie labai aiškiai struktūruoti, kiekvienoje skiltyje tikrai nemažai papildomos medžiagos atsisiuntimui – įvairūs praktikavimosi vedliai, refleksijų lapai ir pan. Viskas vaikams pagal amžių – mažesniems su daugiau iliustracijų, vyresnėliams – lakoniškiau.

Kiek anksčiau esu bandžiusi pasinaudoti ir Strategic parenting medžiaga. Yra ten tikrai nemažai resursų, vertų dėmesio, dauguma jų nėra labai brangūs, tačiau man jie nepasiteisino. Atrodytų, skaitai – viskas ok, labai aišku ir gražu. O kai reikia taikyti praktikoje, čia ir sustojame... Toks tarsi „daug triukšmo dėl nieko“ variantas.

Bet kokiu atveju, nebūtina užsikelti kartelę ir žūtbūt ieškoti idealiausios medžiagos, geriausio kokio kurso tokiems dalykams lavinti. Per laiką supratau, kad...

ne tiek net svarbu, kas bus daroma, svarbu, kad apskritai kažką darytum ir judėtum į priekį.

Todėl jei nežinote, nuo ko pradėti, imkite kad ir pirmąją parduotuvėje pasitaikiusią po ranka kryžiažodžių ar galvosūkių knygelę vaikams ir tiesiog pradėkite... O pakeliui pamatysite, ko imtis po jos. Mažais žingsneliais į priekį – geriau nei visai stovėti vietoje.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 

• Tikyba

Trečius (o gal jau ketvirtus?) metus su vaikais tęsiame Biblijos citatų mokymąsi mintinai. Kartais sulaukiu klausimų, koks tikslas yra mokytis jas mintinai? Ir dar, juo labiau, stengiantis prisiminti ir kokioje Biblijos vietoje jos yra.

Tikslas susideda iš kelių smulkesnių dedamųjų:

1. Visų pirma, mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis. Visa ko pamatas. 
   Tik tada, kai žinai, kas tikrai Rašte parašyta, o kas neparašyta, gali judėti toliau. Nes Dievo žodis yra „naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pilnai aprūpintas visiems geriems darbams“ (2Tim 3:16-17).
2. Biblijoje tikintieji esame skatinami dėti į širdį tiesas, kad jos įsišaknytų širdyje ir tam tikrose situacijose nukreiptų mūsų žingsnius, sąmoningai renkantis – eini pagal Dievo tiesą ar kita kryptimi?
3. Nepakanka žinoti, kad tam tikra tiesa yra parašyta Biblijoje. Jei nori nepasimesti kontekste, turi žinoti bent preliminariai, kur ir kam apie tai rašoma ir kam ta žinia galioja: Izaraelio įstatymo laikais vien žydų tautai ar šių dienų Malonės amžiuje gyvenatiems žmonėms, ar ateities kartoms.

Tai štai, dėl visų šių (ir ne tik šių) priežasčių mes stengiamės į savo atmintį susidėti kuo daugiau citatų, ka nereikėtų savęs nuolat klausti: „Palauk, kaip ten parašyta?..“ Na, o ir šiaip tikiu, kad smegenų lavinimas pats iš savęs dar niekam nepakenkė...

Taip pat skaitome toliau su vaikais ir pačią Bibliją. Šiuo metu – Mato evangeliją. Skaitome, diskutuojame, kartais nuklystame į visai netikėtas lankas. Štai vienądien Magdė pareiškė, kad ji nori turėti savo asmeninę Bibliją. Bet taip pat pasakė, kad mūsų turimas Biblijos leidimas yra per didelio formato, o ji norinti kokios nors mažesnės. Tuomet ėmėme diskutuoti apie Biblijų vertimus, originalius ir iškraipytus rankraščius, iš kurių jos buvo verstos ir apie per laiką atsiradusias skirtingas Biblijos, kurios toli gražu nėra nekompetentingų vertėjų kaltė, bet verčiau rankraščių atrankos reikalas... Žodžiu, Magdė apsisprendė turėti gal ir ne geriausią vertimą, bet jai patraukliausią. Na, o mano tikslas tam kartui – kad ji apskritai skaitytų. O su niuansais išsiaiškinsime vėliau.

Vasarą svarsčiau dar apie vieną šaltinį mokymuisi, kurį man užrodė Eglė. Tai – Rick Waren knyga „Kam aš esu“.

DI pagalba spėjau netgi susidėlioti 12-kai savaičių mokymosi planus...

Deja, juos bedarydama supratau, kad kol kas maniškiams per sudėtingi klausimai pasvarstymui ir apskritai dar kol kas per platus šios knygos turinys. Todėl atidedu kitiems metams, o šiemet, kaip jau sakiau, toliau skaitysime Bibliją, diskutuodami apie tai, kas pakeliui iškils ją beskaitant, ir mokysimės citatų dainelių. ;)

Vietoj įžangos arba... pradėkime nuo matematikos.

Ne paslaptis, kad mokyklinės programos yra perkrautos... Ne manęs klauskite, kodėl jas rengiantys specialistai yra nutarę, kad vaikų raida ėmė ir persislinko kaip minimum per porą metų į priekį. Pernai dariau eksperimentą, palygindama du matematikos vadovėlius, skirtus penktokams. Vienas jų – leistas prieš 24-erius, kitas – prieš porą metų. Tai, ką pamačiau, mane apstulbino...

Iškalbingas jau ir pats turinys:

1999 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

2023 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

Ne mažiau skirtumų matyti ir pačiose temose bei uždaviniuose:

1999 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

2023 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

Jei anksčiau vaikai 5-toje klasėje mokėsi romėniškų skaičių tik iki 12, tai dabar, prašau – visa pilna simbolių paletė. Jei anksčiau penktokai operavo vienženkliais ir dviženkliais skaičiais mokydamiesi sudėties, atimties, daugybos ir dalybos...

1999 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

... tai žiū, ką turim šiandien:

2023 m. 5 kl. Matematikos vadovėlis

Кas taip stipriai pasikeitė, kad penktoje klasėje vaikai jau mokosi ne tik dešimtainių skaičių, kurie – gal, tebūnie, – nėra tokie sudėtingi, tad prie jų nesikabinėsiu, bet lygtys, transformacijos, duomenys ir tikimybės..? Penktoje klasėje? Vienuolikmečiams?.. Kaip anglai pasakytų: „Are you sure?..“ 

Dar jei pridėsime, kad ADHD atveju kognityvinė vaikų raida yra apie 30 proc. lėtesnė, grubiai primeskime, kad išeina taip, jog penktokas, kuris tokiu atveju pagal brandą prilygsta 3 klasės lygio mokiniui, yra siūlomas vos ne 7 klasės kursas... Keturių metų skirtumas... Nenuostabu tuomet, kad kai kurie vaikai nieko nesupranta, nekenčia matematikos ir ima vartyti akis vien išgirdę šį žodį... 

Aš pati matematiką mokykloje nepaprastai mėgau. Turbūt tai buvo mano mėgstamiausia pamoka. Todėl džiaugiuosi, kad ugdant vaikus šeimoje galiu matyti, kas mano vaikams yra pagal raidą ir ko iš tiesų galiu juos mokyti, o ką geriau kiek atidėti. 

Pavyzdžio dėlei pasakysiu: Liutauras lygčių nesuprato nei penktoje klasėje, nei šeštoje. Na va taip – tiesiog – „nedašyla“, liaudiškai netaisyklingai tariant.... Nepadėjo nei mano bandymai išaiškinti, kas prie ko, nei tais metais turėtas korepetitorius, kurio, sužinojusi apie ADHD smegenis, po metų atsisakiau. Septintoje klasėje kažkas pradėjo šviestis, o šiemet, aštuntoje klasėje, žiū, jau tos lygtys ne tokios ir baisios... Pribrendo vaikis. Atėjo supratimas, suvokimas. 

Taip, oficialiai mes nuo programos „atsiliekame“. Bet aš mokausi ir toliau žadu mokytis drąsos suprasti ir sau pripažinti, kad geriau jau toks vaikas, kuris bent kažką moka ir nesispjaudo tokiomis frazėmis kaip „nieko nesuprantu“, nei kad toks, kuris nesupranta nieko ir net nesiruošia dėti jokių pastangų kažką suprasti tik dėl to, kad viskas yra žvėriškai ne pagal jo jėgas...

Tai štai. Dėl to į matematiką žiūriu labai labai kritiškai. Kaip? Štai kaip...

Kuomet matau, kad 8 klasėje pagal Bendrąsias ugdymo programas (BUP) Liutauras turi mokėti viena ar kita, visada paklausiu savęs, ką iš tos skilties jis suvokia, supranta ir kur gali judėti toliau, o kur ne...

Paimkime pavyzdį.
Tarkime, turime Modelių ir sąryšių skiltį, kurioje savu ruožtu yra visokios lygtys. Jei Liutaurui pagal 8 klasės reikalavimus priklauso greitosios daugybos formulės (gelsvas stulpelis), bet matau, kad sunku jam su šita tema, visada grįžtu į žemesnių klasių temas, kad įsitikinčiau, ties kuria vieta gavosi spraga, nuo kur jau jis nebesupranta vienų ar kitų dalykų. Ir, jei nesupranta, tuomet imame kad ir 5 klasės vadovėlį ir einame tą temą nuo ten, o ne nuo aukštesnio 8-tos klasės lygio, į kurį žiūrėdamas jausis tarsi ožys, žiūrėdamas į naujus vartus...

Toks buvo ir mūsų rugsėjis... 

Teko susigaudyti, kur esame. Liutauras lygtis pradėjo vos ne nuo nulio, nes paaiškėjo, kad iš pernai mažai ką prisimena.

Prieš imdama kokią nors temą, paprastai permetu akimis bent kelis vadovėlius. Nors dauguma naujosios „Horizontų“ serijos vadovėlių man patinka, matematikos, deja, nėra jų tarpe. Man labai patiko „Atrask!“

serijos matematikos vadovėliai, todėl labai nuliūdau pamačiusi, kad iš Edukos jie šiemet buvo išimti... Visa laimė, kad dar turiu popierinius 5-6 klasės šios serijos vadovėlius, tai bent kiek pavyksta jais pasinaudoti. Nors štai su lygtimis buvo taip, kad užklydusi Edukoje atradau irgi visai man patikusį vadovėlių variantą „Matematika visiems“. Teorija ten pateikta ne taip vaizdžiai, jei kalbėtume apie vadovėlio dizainą, bet tai, kaip pateikti patys teorijos principai ir uždaviniai, man patiko. Todėl tam kartui su Liutauru gliaudėme uždavinius iš ten. Pradėjome nuo skaitinių reiškinių, jų pertvarkymo, ir po truputį kėlėme koją į lygtis.

Su Magde tuo tarpu pradėjome nuo koordinačių sistemų, o paskui ėmėme viską nuo pradžių, kas pernai buvo ar per sunku, ar pražiopsota. Šiuo atveju tai buvo skaičių dalikliai ir kartotiniai. Temos, kurios, regis, paprastutės, bet... su Magde greitai niekas neina. Kol sugaudome dėmesį, kol pažabojame motyvaciją, žiūrėk, jau ir pusvalandis praėjo. O per jį, regis, visos jėgos baigėsi, tad kur dar uždavinių sprendimas koks nors?.. Žodžiu, turime reikalų. Ir kas kartą ieškome naujų priėjimo būdo, naujų motyvacijos kabliukų.

Kai turime naują temą, mokymosi žingsniai pas mus paprastai būna tokie:

• išsiaiškiname naujus terminus
• pasidarome temos konspektą
• sprendžiame uždavinius

Konspektus stengiamės daryti kuo paprasčiau, kad juose būtų tik pati būtiniausia informacija. Tikiu, kad išsirašydami pagrindinius teorijos dalykus, vaikai geriau suvokia, kas yra kas, o ir pasikartojant padeda greičiau atrasti, kas apie ką buvo.

Magdės konspektas koordinačių plokštumos tema.

Nelabai vaikai mėgsta konspektus, bet aš kol kas nepasiduodu...

Po konspektų seka uždaviniai. Ties jais dažnai stringame ilgiausiai. Kol tikrai matau, kad jau tema aiški, kad joje niekas nebekliūna. Pasimokiau iš ankstesnių metų, kai tiesiog vydavomės programą – greitai greitai prabėgdavome, kad tik spėtume prabėgti, o kai metų gale reikėdavo viską prisiminti, net rankos svirdavo, matant, kad nei vienas vaikas nieko neprisimena ir vėl nebesupranta... 

Todėl dabar mokausi to „mažiau yra daugiau“ principo taikymo ir stengiuosi neskubinti vaikų.

Rugsėjis: išvykos ir susitikimai su draugais.

Svarbiausia – nusiteikimas.

Nepatikėsite! Rugsėjo 1-ąją vaikai pareiškė: 
– Mama, mes norime nuvažiuoti į knygyną ir apsipirkti prieš mokslo metus... 

Paprastai mes tokių apsipirkimų nedarydavome. Nes, na, jei tau prireikia kokio sąsiuvinio, tai nuvažiuoji ir nusiperki vieną. Kai prireikia ko kito, nuvažiuoji ir nusiperki tą kitą... Teturėdavo kiekvienas vaikas po du A4 formatos plėšomus sąsiuvinius linijomis ir langeliais visiems metams, kurių užpildytus lapus plėšydavome ir segdavome į darbų segtuvą. 

Patiko man toks amerikietiškas variantas. Vaikai niekada jam nesipriešino, bet staiga šiemet – BAM! Taip nebenorime. Norime, kaip visi „normalūs žmonės“... :D Prisižiūrėjo Jutūbuose visokių „Atgal į mokyklą“ (Back-To-School) akcijų, tapo reklamos aukomis, ir štai, teko pasiduoti ir man... Ne bet, kaip sakoma, – bele tik padėtų...

Namo grįžome su štai tokiu laimikiu:

Liutauras išsirinko kiekvienam dalykui sąsiuvinius sodresniais viršeliais, Magdė – pasteliniais. Kitą dieną turėjome reikalų visus sąsiuvinius užsirašyti. Aplankalų mums nereikia, mat sąsiuviniai kuprinėse nenešiojami, nesusitrina, vadovėliai, beje – taip pat. :)

Tiesą sakant, man pačiai irgi labai patikdavo rugsėjo pradžioje susidėlioti, susirūšiuoti savo mokymosi reikmenis. Tad ar galiu atimti iš vaikų šį malonumą, jei jau ir jie tokį atrado?.. Vis daugiau vilties, kad nerašinės paskui visur, kur pakliuvo (tame tarpe ir knygynuose ant lentynų), kaip kiti mokiniai, kad nekenčia mokyklos...

Kaip suprantate, mokslo metų startas buvo duotas, ir mes buvome pasiruošę nerti į rugsėjo kasdienybę...

Varnikų pažintinis takas

Sako, kad vaikus sveikinti su rugsėjo 1-ąją tai tas pats, kas sveikinti kiškius su medžioklės sezono pradžia.

Kad mūsų mokslo metai nebūtų panašūs tik į medžioklės sezoną, stengiamės paįvairinti jį įvairiais susitikimais su draugais ir kitokiomis – labiau vaikams draugiškomis – atrakcijomis. Juo labiau, kad ir mamoms kaip oro gurkšnio kartais norisi pasibuvimo su bendraminčiais. Tad pirmosiomis rugsėjo dienomis, kol dar lauke nuostabus oras, sutarėme su draugais paminėti mokslo metų pradžią Varnikų pažintiniame take.

Kadangi pakeliui gavome iš bičiulių žinutes, kad tiek vieni, tiek kiti vėluos, stabtelėjome prie visai netoli Varnikų tako įrengtos mineralinio vandens biuvetės. Čia, iš 205 m. gylio gręžinio bėga labai geros kokybės, mažos mineralizacijos vanduo. Sustojome paragauti, atsigaivinti.

Kol laukėme draugų, galėjome šiek tiek uodus papenėti ir prieš kamerą pasistaipyti...

Kad uodų klausimas bus toks aktualus, nesitikėjome. Nors visokių purškalų buvome prisiėmę, tikrai nebuvome pasiruošę tokiam agresyviam jų antplūdžiui ir tokiam silpnam visų turimų repelentų poveikiui. Tad ir pasivaikščiojimas šiuo nuostabiu pažintiniu taku šį kartą nebuvo toks mielas, koks jis buvo prieš penkerius metus. Miške mus be perstojo valgė uodai, o išlindus iš miško negailestingai čirškino saulė ir vargino rugsėjo pradžiai ne itin būdingas karštis.

Varnikų tako kulminacija – nuostabi aikštelė ant Piliškių ežero kranto. Gaila, kad diena pasitaikė tikrai karšta, todėl ilgiau čia užsibūti nesinorėjo...

Kad jau uodai ir karštis paliko ne itin gerus įspūdžius, kompensacijai patraukėme į Trakus. Graži pavakarė kavinėje ant Galvės ežero kranto su kibinais ir karštu sultiniu buvo tai, ko reikėjo ir vaikams, ir mamoms... :) 

Magdės gimtadienis. Namuose ir vandens parke.

Magdė, priešingai nei Liutauras, mėgsta ramius, kamerinius gimtadienius. Jai nereikia krūvos draugų, kad gimtadienis būtų „geras“. Todėl tikrąją gimimo dieną ji tenorėjo ko nors skanaus (tam gerai tiko du pyragaičiai su pistacijomis ir žemuogėmis) ir vienos popietės vandens parke su drauge.

Tiesa, Magdę labai pradžiugino vienos draugės gimtadienio sveikinimas, gautas tiksliai per vidurnaktį... 

Na, o sutartai dienai atėjus, mergaitės, kaip ir buvo sutarta, keliavo į Vichy vandens parką. 

Po baseino su mergaitėm dar nuėjome pavakarienaut į Etno dvarą, desertui paėmėm burbulinės arbatos, taip ir praėjo gimtadienis...

O daugiau introvertams nieko ir nereikia... :)
Apie rugsėjo mokslus bus kitas įrašas, tad iki greito!

Mokslo metai. Planuojam ir važiuojam!

Mokslo metų planavimui turėjau šiemet nedaug laiko. Ankstesni mokslo metai, su visokiais atsiskaitymais ir ataskaitomis pavogę beveik visą birželį, paliko atostogoms tik du mėnesius vietoje trijų. Per juos reikėjo susisukti ir su kelionės planavimu, ir su pačia kelione, taip pat nudirbti kitus su mokslais nesusijusius darbus ir, kas be ko, susiplanuoti naujus mokslo metus. Šiam darbui teliko vos pora savaičių...

• Ilgalaikiai planai

Jau pernai Youtub'e dalinausi, kaip ruošiau ilgalaikius planus 5-8 klasei. Kaip ir tąsyk tikėjausi, jie man labai pravertė šiemet. Praktiškai tereikėjo pernykščiuose planuose persižiūrėti, ką spėjome išmokti, ir pasidėti naujas varneles planavimo stulpelyje:

Žinoma, reikėjo įvesti kai kurias korektūras, pagalvoti iš naujo apie kai kuriuos resursus, bet iš principo – daug darbo tikrai jau buvo nudirbta pernai...

Tiesa, toliau galvojant apie kai kurių disciplinų vaikų pamokų suderinamumą, teko gerai pasukti galvą. Nes buvo temų, kurias, tarkime, abiems vaikams reikės šiemet mokytis, o yra tokių, kurios turės būti praeitos kiekvieno atskirai. Ypač tai atrodė akivaizdu gamtos moksluose. Todėl kairėje pusėje įsivedžiau atskirą spalvinę ir skaitinę koduotę pagal klases ir temas, kuri man vėliau pasitarnavo pasidarant kitą pagalbinę lentelę.

Čia matyti, kaip 6 klasės dvi savaitinės gamtos mokslų (o realiai – tos pačios biologijos, chemijos ir fizikos pagrindų) pamokos dera su penkiomis 8 klasės biologijos, chemijos ir fizikos pamokomis:

Pirmuose dviejuose stulpeliuose susidėliojau bendras abiejų vaikų pamokas, trijuose dešiniuose, kur pradžioje pažymėta L raidė, – papildomas tris savaitines Liutauro pamokas. Sąmoningai dėliojau viską taip, kad Liutaurui nesidubliuotų, tarkime, vienu metu ir 6 klasės kai kurios anksčiau praleistos chemijos ar fizikos pamokos, ir 8 klasės medžiaga. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viskas išsibarstę gan padrikai, bet keliaujant per savaites, Magdė ramiai keliaus tai per vieną, tai per kitą dalyką, tuo tarpu su Liutauru pirma užgriebsim po porą skirtingų gamtos mokslų, o vėliau jau ir visus tris.

Rugsėjo patirtis, užbėgant įvykiams už akių, parodė, kad toks tvarkaraštis kol kas visai pasiteisina. O kaip bus toliau – matysim.

Kitų dalykų ilgalaikiai planai susidėliojo panašiai. Tuomet perėjau prie kito etapo. 

• Tvarkaraščiai 

Pavydžiu šeimoms, kurios gali gyventi be jų. Pradinėse klasėse ir mums iš dalies pavykdavo išsisukti be rimtesnių tvarkaraščių. Projektinės veiklos ir natūraliai kylančios vaikų inicijuotos veiklos dažnai be papildomų pastangų užpildydavo didžiąją dalį planuose esančių temų. Dabar, deja, nebe labai išeina „natūraliai“ išmokti kvadratines lygtis ar kitus rimtesnius dalykus. Kankorėžių ar pagaliukų rinkimas čia jau nebepadės... O ir man, tiesą sakant, kartais fantazija nebeišneša, kaip uždegti vaikus mokytis tokiais atvejais, kai išgirstu: „Na neįdomi man ta (tas) tavo politinė geografija / istorija / Čiurlionis“ ar pan... Tenka tiesiog laviruoti, sukantis iš padėties su akademiniu minimumu, supažindinant juos su baziniais dalykais, o toliau tiesiog paliekant juos saviems reikalams, su viltimi, kad laikui atėjus ras savo interesų lauką ir kelią...

Taigi. Tvarkaraščiai. 

Mūsų ADHD protams, o ypač maniškiui, kuo jie detalesni, tuo yra didesnė garantija, kad viskas važiuos taip, kaip turi važiuoti. 

Kitu atveju – aš pamirštu, ties kur mes sustojome, kur link turime kiekvieno dalyko eiti ir iš viso – kur esame. O ką jau kalbėti apie vadovėlius ar kitas priemones, kurių jei iš anksto nesugaudau, tai jau skaityk, ta pamoka bus prarasta...

Iš patirties galiu pasakyti – kuo detaliau viską susidėlioju savaitgalį, tuo sklandžiau praeina ir visa savaitė, net nepriklausomai nuo vaikų užsispyrimo ar zyzimo...  

Nes mano pačios pasiruošimas yra visa ko pagrindas. Tikiu, kad neurotipinėje šeimoje viskas yra daug paprasčiau. Pas mus gi yra stiprus taip vadinamo body doubling poreikis, ir jei nedarau ko nors aš, nedarys savarankiškai nieko ir vaikai. Ar tai būtų smuiko namų darbai, kuomet turiu stovėti šalia, ar tai būtų rašymas, ar, neabejotinai, – matematika. Savarankiškai pas mus „paeina“ kol kas tik savarankiškas skaitymas ir vienoks kitoks rašymas, perrašymas. 

Taigi dėl viso šio reikalo mes be savaitės tvarkaraščio nevažiuojame nei iš vietos.

Pradžioje tvarkaraštį susidėliojau išskaidydama visas savaitės pamokas pagal tuos principus, apie kuriuos kalbėjau jau ir pernai – kaitaliodama tiksliuosius mokslus su humanitariniais, meniniais, o tuo pačiu stengdamasi poruoti vienodus dalykus taip, kad juos galima būtų pasikartoti kitą dieną. Taip pat, atrinkusi, kas gali būti mokomasi kartu, o kas – atskirai, suskirsčiau atskirais blokais.

 

Liutauras paprastai pas mus atsikelia daug anksčiau, ir iš pat ryto paprastai būna nusiteikęs iš karto mokytis, todėl su juo sėdame prie mokslų anksčiau. Kai jau atsikelia ir Magdė, tuomet atliekame bendras užduotis, o jau tada, po jų, Magdė pabaigia ir savo savarankiškas užduotis.

Toks grubiai yra užduočių šablonas. Visgi turint specialiųjų poreikių, retai kada viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. O ir aš pati, turiu pripažinti, nesu robotas, ir man pačiai kartais pritrūksta tiek entuziazmo, tiek energijos, ir čia pat vietoje turime visi derintis prie tą dieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakitusios visų mūsų dinamikos – kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Turiu pasakyti, kad mokyklinė programa vaikams yra akivaizdžiai per sudėtinga, per sunki ir per greita pagal jų raidą. Galim vaidinti, kad viską spėjame, tačiau tai būtų akivaizdus melas. 

Per tą laiko tarpą, kol Magdė ar Liutauras išlaiko dėmesį ties viena ar kita info, spėjame geriausiu atveju peržvelgti tik pusę to, ko pagal programą reikalaujama. Todėl žvelgdama tiesai į akis, naudoju ne pirmadienio-penktadienio planavimo metodą, o ciklinį planavimą. T. y., penkių dienų „pamokų“ blokus užvadinu skaičiais, ir jei per savaitę spėjame praeiti tik, tarkime, keturių dienų medžiagą, tai kitos savaitės planai prasidės ne nuo pirmadienio tvarkaraščio. Penktadienio pamokų blokas persikels į pirmadienį, ir mes pradėsimte tą savaitę nuo jo. 

Taigi, pradžiai Google sheet'uose kiekvienam vaikui turiu pasidariusi tokius štai šablonus, kurie man praverčia vėliau:

Iš principo 1-5 ir 6-10 blokai yra labai panašūs. Skiriasi tik kai kurių dalykų profilis. Pvz., meno vieną savaitę mokomės apie dailininkus, kitą – apie kompozitorius. Viename bloke antros užsienio kalbos imame skaitymą, kitame bloke – rašymą. 

O tada jau, paprastai sekmadienį po pietų (arba, jei spėju – šeštadienį) prisėdu ir detaliai susižiūriu, ką kokio dalyko ir iš kokių resursų turime pasižiūrėti. 

Finale vienam ir kitam vaikui padarau štai tokį savaitės tvarkaraštį-vedlį, kuriame jie gali užsispalvinti (lapus vaikams atspausdinu) atliktas užduotis:

Jei lieka kokių padrikų neatliktų užduočių, perkeliu jas į išlyginamąją dieną kitai savaitei. Na, žodžiu, kas kartą laviruojame pagal situaciją...

• Metų tikslas / vizija

Gal nuo vizijos kaip ir reikėjo pradėti..? Kita vertus, tik bedarydama tvarkaraščius ir lįsdama į smulkmenas, galvoje susidėliojau ir bendrą metų vaizdą bei viziją. Susidėliojau savotiškus iššūkius ir viziją, kaip tai įveikti.

Mūsų iššūkiai:

• Liutauro
  didesnės apimties užduočių baimė;
  baimė nesuprasti;
  fiksuotas mąstymas, kad jei nemoku, tai ir neišmoksiu;
  dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
  body doubling'o poreikis.
  
  
• Magdės
  sunkumai pradėti neįdomias užduotis;
  dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
  body doubling'o poreikis;
  greitas nuovargis atliekant daug susitelkimo reikalaujančias užduotis;
  introvertiškos kūrybiškos natūros bendravimo iššūkiai;
  užsispyrimas nedaryti to, kas neįdomu.
  

Neminėsiu kol kas sprendimo kiekvienam iš punktų, nes labai daug niuansų yra ties kiekvienu punktu. Ne visur ir pati taškus ant i esu susidėliojusi.

 

Tepasakysiu tiek – išsikėlėme šiemet tokį metų tikslą:  

Nugalėk save! 

Todėl kai susiduriame su bet kuriuo iš aukščiau išvardintų iššūkių, aš nuolat stengiuosi surasti vienam ar kitam vaikui padrąsinimą, pavyzdį, paskatinimą, kaip galime vienas ar kitas kliūtis nugalėti.

Iššūkių pilna kiekviena diena. Ir kartais einame tikrai labai pamažu. Kliūdami už kiekvieno pasitaikiusio akmenėlio. Ne visada sugebėdami net ir jį apeiti. Bet vis tiek einame. Pasidžiaugiame dėl to, kas pavyksta, paliūdime dėl to, kas nepavyksta, ir toliau auginame vienas kitą. Su viltimi, kad viskas pasidaro bedarant. Viskas pasidaro, jei tiki, kad pavyks. 

O aš vis dar tikiu...