Rugsėjis: išvykos ir susitikimai su draugais.

Svarbiausia – nusiteikimas.

Nepatikėsite! Rugsėjo 1-ąją vaikai pareiškė: 
– Mama, mes norime nuvažiuoti į knygyną ir apsipirkti prieš mokslo metus... 

Paprastai mes tokių apsipirkimų nedarydavome. Nes, na, jei tau prireikia kokio sąsiuvinio, tai nuvažiuoji ir nusiperki vieną. Kai prireikia ko kito, nuvažiuoji ir nusiperki tą kitą... Teturėdavo kiekvienas vaikas po du A4 formatos plėšomus sąsiuvinius linijomis ir langeliais visiems metams, kurių užpildytus lapus plėšydavome ir segdavome į darbų segtuvą. 

Patiko man toks amerikietiškas variantas. Vaikai niekada jam nesipriešino, bet staiga šiemet – BAM! Taip nebenorime. Norime, kaip visi „normalūs žmonės“... :D Prisižiūrėjo Jutūbuose visokių „Atgal į mokyklą“ (Back-To-School) akcijų, tapo reklamos aukomis, ir štai, teko pasiduoti ir man... Ne bet, kaip sakoma, – bele tik padėtų...

Namo grįžome su štai tokiu laimikiu:

Liutauras išsirinko kiekvienam dalykui sąsiuvinius sodresniais viršeliais, Magdė – pasteliniais. Kitą dieną turėjome reikalų visus sąsiuvinius užsirašyti. Aplankalų mums nereikia, mat sąsiuviniai kuprinėse nenešiojami, nesusitrina, vadovėliai, beje – taip pat. :)

Tiesą sakant, man pačiai irgi labai patikdavo rugsėjo pradžioje susidėlioti, susirūšiuoti savo mokymosi reikmenis. Tad ar galiu atimti iš vaikų šį malonumą, jei jau ir jie tokį atrado?.. Vis daugiau vilties, kad nerašinės paskui visur, kur pakliuvo (tame tarpe ir knygynuose ant lentynų), kaip kiti mokiniai, kad nekenčia mokyklos...

Kaip suprantate, mokslo metų startas buvo duotas, ir mes buvome pasiruošę nerti į rugsėjo kasdienybę...

Varnikų pažintinis takas

Sako, kad vaikus sveikinti su rugsėjo 1-ąją tai tas pats, kas sveikinti kiškius su medžioklės sezono pradžia.

Kad mūsų mokslo metai nebūtų panašūs tik į medžioklės sezoną, stengiamės paįvairinti jį įvairiais susitikimais su draugais ir kitokiomis – labiau vaikams draugiškomis – atrakcijomis. Juo labiau, kad ir mamoms kaip oro gurkšnio kartais norisi pasibuvimo su bendraminčiais. Tad pirmosiomis rugsėjo dienomis, kol dar lauke nuostabus oras, sutarėme su draugais paminėti mokslo metų pradžią Varnikų pažintiniame take.

Kadangi pakeliui gavome iš bičiulių žinutes, kad tiek vieni, tiek kiti vėluos, stabtelėjome prie visai netoli Varnikų tako įrengtos mineralinio vandens biuvetės. Čia, iš 205 m. gylio gręžinio bėga labai geros kokybės, mažos mineralizacijos vanduo. Sustojome paragauti, atsigaivinti.

Kol laukėme draugų, galėjome šiek tiek uodus papenėti ir prieš kamerą pasistaipyti...

Kad uodų klausimas bus toks aktualus, nesitikėjome. Nors visokių purškalų buvome prisiėmę, tikrai nebuvome pasiruošę tokiam agresyviam jų antplūdžiui ir tokiam silpnam visų turimų repelentų poveikiui. Tad ir pasivaikščiojimas šiuo nuostabiu pažintiniu taku šį kartą nebuvo toks mielas, koks jis buvo prieš penkerius metus. Miške mus be perstojo valgė uodai, o išlindus iš miško negailestingai čirškino saulė ir vargino rugsėjo pradžiai ne itin būdingas karštis.

Varnikų tako kulminacija – nuostabi aikštelė ant Piliškių ežero kranto. Gaila, kad diena pasitaikė tikrai karšta, todėl ilgiau čia užsibūti nesinorėjo...

Kad jau uodai ir karštis paliko ne itin gerus įspūdžius, kompensacijai patraukėme į Trakus. Graži pavakarė kavinėje ant Galvės ežero kranto su kibinais ir karštu sultiniu buvo tai, ko reikėjo ir vaikams, ir mamoms... :) 

Magdės gimtadienis. Namuose ir vandens parke.

Magdė, priešingai nei Liutauras, mėgsta ramius, kamerinius gimtadienius. Jai nereikia krūvos draugų, kad gimtadienis būtų „geras“. Todėl tikrąją gimimo dieną ji tenorėjo ko nors skanaus (tam gerai tiko du pyragaičiai su pistacijomis ir žemuogėmis) ir vienos popietės vandens parke su drauge.

Tiesa, Magdę labai pradžiugino vienos draugės gimtadienio sveikinimas, gautas tiksliai per vidurnaktį... 

Na, o sutartai dienai atėjus, mergaitės, kaip ir buvo sutarta, keliavo į Vichy vandens parką. 

Po baseino su mergaitėm dar nuėjome pavakarienaut į Etno dvarą, desertui paėmėm burbulinės arbatos, taip ir praėjo gimtadienis...

O daugiau introvertams nieko ir nereikia... :)
Apie rugsėjo mokslus bus kitas įrašas, tad iki greito!

Mokslo metai. Planuojam ir važiuojam!

Mokslo metų planavimui turėjau šiemet nedaug laiko. Ankstesni mokslo metai, su visokiais atsiskaitymais ir ataskaitomis pavogę beveik visą birželį, paliko atostogoms tik du mėnesius vietoje trijų. Per juos reikėjo susisukti ir su kelionės planavimu, ir su pačia kelione, taip pat nudirbti kitus su mokslais nesusijusius darbus ir, kas be ko, susiplanuoti naujus mokslo metus. Šiam darbui teliko vos pora savaičių...

• Ilgalaikiai planai

Jau pernai Youtub'e dalinausi, kaip ruošiau ilgalaikius planus 5-8 klasei. Kaip ir tąsyk tikėjausi, jie man labai pravertė šiemet. Praktiškai tereikėjo pernykščiuose planuose persižiūrėti, ką spėjome išmokti, ir pasidėti naujas varneles planavimo stulpelyje:

Žinoma, reikėjo įvesti kai kurias korektūras, pagalvoti iš naujo apie kai kuriuos resursus, bet iš principo – daug darbo tikrai jau buvo nudirbta pernai...

Tiesa, toliau galvojant apie kai kurių disciplinų vaikų pamokų suderinamumą, teko gerai pasukti galvą. Nes buvo temų, kurias, tarkime, abiems vaikams reikės šiemet mokytis, o yra tokių, kurios turės būti praeitos kiekvieno atskirai. Ypač tai atrodė akivaizdu gamtos moksluose. Todėl kairėje pusėje įsivedžiau atskirą spalvinę ir skaitinę koduotę pagal klases ir temas, kuri man vėliau pasitarnavo pasidarant kitą pagalbinę lentelę.

Čia matyti, kaip 6 klasės dvi savaitinės gamtos mokslų (o realiai – tos pačios biologijos, chemijos ir fizikos pagrindų) pamokos dera su penkiomis 8 klasės biologijos, chemijos ir fizikos pamokomis:

Pirmuose dviejuose stulpeliuose susidėliojau bendras abiejų vaikų pamokas, trijuose dešiniuose, kur pradžioje pažymėta L raidė, – papildomas tris savaitines Liutauro pamokas. Sąmoningai dėliojau viską taip, kad Liutaurui nesidubliuotų, tarkime, vienu metu ir 6 klasės kai kurios anksčiau praleistos chemijos ar fizikos pamokos, ir 8 klasės medžiaga. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viskas išsibarstę gan padrikai, bet keliaujant per savaites, Magdė ramiai keliaus tai per vieną, tai per kitą dalyką, tuo tarpu su Liutauru pirma užgriebsim po porą skirtingų gamtos mokslų, o vėliau jau ir visus tris.

Rugsėjo patirtis, užbėgant įvykiams už akių, parodė, kad toks tvarkaraštis kol kas visai pasiteisina. O kaip bus toliau – matysim.

Kitų dalykų ilgalaikiai planai susidėliojo panašiai. Tuomet perėjau prie kito etapo. 

• Tvarkaraščiai 

Pavydžiu šeimoms, kurios gali gyventi be jų. Pradinėse klasėse ir mums iš dalies pavykdavo išsisukti be rimtesnių tvarkaraščių. Projektinės veiklos ir natūraliai kylančios vaikų inicijuotos veiklos dažnai be papildomų pastangų užpildydavo didžiąją dalį planuose esančių temų. Dabar, deja, nebe labai išeina „natūraliai“ išmokti kvadratines lygtis ar kitus rimtesnius dalykus. Kankorėžių ar pagaliukų rinkimas čia jau nebepadės... O ir man, tiesą sakant, kartais fantazija nebeišneša, kaip uždegti vaikus mokytis tokiais atvejais, kai išgirstu: „Na neįdomi man ta (tas) tavo politinė geografija / istorija / Čiurlionis“ ar pan... Tenka tiesiog laviruoti, sukantis iš padėties su akademiniu minimumu, supažindinant juos su baziniais dalykais, o toliau tiesiog paliekant juos saviems reikalams, su viltimi, kad laikui atėjus ras savo interesų lauką ir kelią...

Taigi. Tvarkaraščiai. 

Mūsų ADHD protams, o ypač maniškiui, kuo jie detalesni, tuo yra didesnė garantija, kad viskas važiuos taip, kaip turi važiuoti. 

Kitu atveju – aš pamirštu, ties kur mes sustojome, kur link turime kiekvieno dalyko eiti ir iš viso – kur esame. O ką jau kalbėti apie vadovėlius ar kitas priemones, kurių jei iš anksto nesugaudau, tai jau skaityk, ta pamoka bus prarasta...

Iš patirties galiu pasakyti – kuo detaliau viską susidėlioju savaitgalį, tuo sklandžiau praeina ir visa savaitė, net nepriklausomai nuo vaikų užsispyrimo ar zyzimo...  

Nes mano pačios pasiruošimas yra visa ko pagrindas. Tikiu, kad neurotipinėje šeimoje viskas yra daug paprasčiau. Pas mus gi yra stiprus taip vadinamo body doubling poreikis, ir jei nedarau ko nors aš, nedarys savarankiškai nieko ir vaikai. Ar tai būtų smuiko namų darbai, kuomet turiu stovėti šalia, ar tai būtų rašymas, ar, neabejotinai, – matematika. Savarankiškai pas mus „paeina“ kol kas tik savarankiškas skaitymas ir vienoks kitoks rašymas, perrašymas. 

Taigi dėl viso šio reikalo mes be savaitės tvarkaraščio nevažiuojame nei iš vietos.

Pradžioje tvarkaraštį susidėliojau išskaidydama visas savaitės pamokas pagal tuos principus, apie kuriuos kalbėjau jau ir pernai – kaitaliodama tiksliuosius mokslus su humanitariniais, meniniais, o tuo pačiu stengdamasi poruoti vienodus dalykus taip, kad juos galima būtų pasikartoti kitą dieną. Taip pat, atrinkusi, kas gali būti mokomasi kartu, o kas – atskirai, suskirsčiau atskirais blokais.

 

Liutauras paprastai pas mus atsikelia daug anksčiau, ir iš pat ryto paprastai būna nusiteikęs iš karto mokytis, todėl su juo sėdame prie mokslų anksčiau. Kai jau atsikelia ir Magdė, tuomet atliekame bendras užduotis, o jau tada, po jų, Magdė pabaigia ir savo savarankiškas užduotis.

Toks grubiai yra užduočių šablonas. Visgi turint specialiųjų poreikių, retai kada viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. O ir aš pati, turiu pripažinti, nesu robotas, ir man pačiai kartais pritrūksta tiek entuziazmo, tiek energijos, ir čia pat vietoje turime visi derintis prie tą dieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakitusios visų mūsų dinamikos – kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Turiu pasakyti, kad mokyklinė programa vaikams yra akivaizdžiai per sudėtinga, per sunki ir per greita pagal jų raidą. Galim vaidinti, kad viską spėjame, tačiau tai būtų akivaizdus melas. 

Per tą laiko tarpą, kol Magdė ar Liutauras išlaiko dėmesį ties viena ar kita info, spėjame geriausiu atveju peržvelgti tik pusę to, ko pagal programą reikalaujama. Todėl žvelgdama tiesai į akis, naudoju ne pirmadienio-penktadienio planavimo metodą, o ciklinį planavimą. T. y., penkių dienų „pamokų“ blokus užvadinu skaičiais, ir jei per savaitę spėjame praeiti tik, tarkime, keturių dienų medžiagą, tai kitos savaitės planai prasidės ne nuo pirmadienio tvarkaraščio. Penktadienio pamokų blokas persikels į pirmadienį, ir mes pradėsimte tą savaitę nuo jo. 

Taigi, pradžiai Google sheet'uose kiekvienam vaikui turiu pasidariusi tokius štai šablonus, kurie man praverčia vėliau:

Iš principo 1-5 ir 6-10 blokai yra labai panašūs. Skiriasi tik kai kurių dalykų profilis. Pvz., meno vieną savaitę mokomės apie dailininkus, kitą – apie kompozitorius. Viename bloke antros užsienio kalbos imame skaitymą, kitame bloke – rašymą. 

O tada jau, paprastai sekmadienį po pietų (arba, jei spėju – šeštadienį) prisėdu ir detaliai susižiūriu, ką kokio dalyko ir iš kokių resursų turime pasižiūrėti. 

Finale vienam ir kitam vaikui padarau štai tokį savaitės tvarkaraštį-vedlį, kuriame jie gali užsispalvinti (lapus vaikams atspausdinu) atliktas užduotis:

Jei lieka kokių padrikų neatliktų užduočių, perkeliu jas į išlyginamąją dieną kitai savaitei. Na, žodžiu, kas kartą laviruojame pagal situaciją...

• Metų tikslas / vizija

Gal nuo vizijos kaip ir reikėjo pradėti..? Kita vertus, tik bedarydama tvarkaraščius ir lįsdama į smulkmenas, galvoje susidėliojau ir bendrą metų vaizdą bei viziją. Susidėliojau savotiškus iššūkius ir viziją, kaip tai įveikti.

Mūsų iššūkiai:

• Liutauro
  didesnės apimties užduočių baimė;
  baimė nesuprasti;
  fiksuotas mąstymas, kad jei nemoku, tai ir neišmoksiu;
  dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
  body doubling'o poreikis.
  
  
• Magdės
  sunkumai pradėti neįdomias užduotis;
  dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
  body doubling'o poreikis;
  greitas nuovargis atliekant daug susitelkimo reikalaujančias užduotis;
  introvertiškos kūrybiškos natūros bendravimo iššūkiai;
  užsispyrimas nedaryti to, kas neįdomu.
  

Neminėsiu kol kas sprendimo kiekvienam iš punktų, nes labai daug niuansų yra ties kiekvienu punktu. Ne visur ir pati taškus ant i esu susidėliojusi.

 

Tepasakysiu tiek – išsikėlėme šiemet tokį metų tikslą:  

Nugalėk save! 

Todėl kai susiduriame su bet kuriuo iš aukščiau išvardintų iššūkių, aš nuolat stengiuosi surasti vienam ar kitam vaikui padrąsinimą, pavyzdį, paskatinimą, kaip galime vienas ar kitas kliūtis nugalėti.

Iššūkių pilna kiekviena diena. Ir kartais einame tikrai labai pamažu. Kliūdami už kiekvieno pasitaikiusio akmenėlio. Ne visada sugebėdami net ir jį apeiti. Bet vis tiek einame. Pasidžiaugiame dėl to, kas pavyksta, paliūdime dėl to, kas nepavyksta, ir toliau auginame vienas kitą. Su viltimi, kad viskas pasidaro bedarant. Viskas pasidaro, jei tiki, kad pavyks. 

O aš vis dar tikiu...

Būti ar nebūti?.. Rašyti ar nerašyti?..

Mokslo metai prasidėjo, foto ir video galerija tyliai kaupiasi, vaikai jau kuždėdami klausia, kada aš montuosiu rugsėjo mėnesio filmuką, o aš vis dvejoju – tęsti ar netęsti mums šias Molio vaikų refleksijas... 

Iš dalies rašau tai dėl savęs, nes man pačiai patinka fiksuoti tai, ką mes darome. Ir tai turbūt yra pats pagrindinis dalykas, kodėl tai darau. Net ir jei kartais atrodo, kad nedarome nieko, o tik klaidas. Kad einame tik klystkeliais arba iš viso stovime vietoje. Gal net kartais žengiame žingsnį atgal. Ir netgi gal visus du. 

 

Visgi žinau giliai kažkur širdyje, kad kažkur einame. 

 

Gal ne visai ten, kur nori Sistema, kad mes eitume, bet mes einame. Savais keliais. O aš, ieškodama galvoje atsakymų, ar pasirinktas kelias teisingas, lyg tyčia išgirstu patvirtinančias mūsų pasirinkimą istorijas iš buvusių klasiokų, dabar jau dirbančių filosofais ar diplomatais toli nuo Lietuvos. Jie tik patvirtina mano giliai išjaustą tiesą – tik eidamas savo keliu nueisi ten, kur turi nueiti...

Tačiau iš dalies noriu rašyti ir tam, kad kiti galėtų iš viso to pasisemti sau minčių, rasti pavyzdžių, kaip ką daryti ar ko nedaryti. Ir čia yra sunkiausia dalis – numatyti, kas kitiems įdomu ir naudinga... Svarstau apie tas sėkmės istorijas, kurių pilnas Instagram'as ar Youtub'as ir galvoju apie tuos, kuriems toli iki socialinių tinklų „standarto“. Norisi nuraminti, kad nepavyksta ir mums, kad ir kaip iš šono atrodytų priešingai... Norisi pasidalinti būtent ta sunkiąja Ugdymo šeimoje puse. Ta, apie kurią nekalbama soc. tinkluose. Kuria nesigiriama. Sprendimais, kurie neateina per dieną, klystkeliais, kurie užgrūdina ir sustiprina labiau nei sėkmės istorijos. Bet kaip tai padaryti, kai pats esi optimistas iki kaulų smegenų, ir vis tiek visame kame matai vien pozityvą, o nesėkmės iš šono vis tiek nusitapo ryškiomis ir gražiomis spalvomis?..

Taip gromulojant mintis, vis tiek ateina išvada – esu tokia, kokia esu, ir kaip benorėčiau būti kitokia, rašyti kitaip, man neišeis. Ir mano vaikai, kad ir kaip norėčiau, kad jie būtų tokie ar anokie, kitokiais netaps – aš esu aš, o jie yra jie. Taškas.

 

Aš gi tegaliu viena – mylėti juos ir, geriausiai kaip sugebu, padėti jiems atrasti savo vietą šiame pasaulyje.

Todėl nusprendžiau: raitojuosi rankoves ir tęsiu tai, ką jau štai darau dešimtus metus... Taip. Tai mūsų dešimtas ugdymo šeimoje sezonas... Ta proga pabandykime išskaidyti įrašus į tris kategorijas:

• UŠ planavimas ir akademiniai dalykai.

• Išvykos ir susitikimai su draugais.

• ADHD vaikų ir tėvų iššūkiai.  

• Mėnesio mintys. 

 

Kaip pavyks šis planas, laikas parodys. 

Kaip prasidėjo ir baigėsi mūsų vasara.

Kai vaikams sakau, kad vis ketinu sudėlioti rugsėjo akimirkas, jie čiumpa mane už pakarpos ir nenusileidžia: 

– Kaip tai? O kur visa likusi mūsų vasara?.. Negi jos nebus?..

Ir iš tiesų – vasarai esu nusikaltusi. Vis galvoju, kad išsisuksiu ją praleidusi. Deja, kaip suprantate, turiu akylus stebėtojus, kurie nesitaiko su jokia praleista smulkmena... :)

Taigi – kad ir jau šaukštai atvėsę, pabandykime prisiminti, kas dar be kelionės į Lenkiją tilpo į mūsų vasarą. 

Bulviakepis

Nors vasarą stengiuosi pailsėti nuo nuolatinio įvykių fiksavimo, pro akis svarbiausi įvykiai ir akimirkos nepraslydo... Juk kokia vasara be 8-tus metus pas Deimantę sodyboje rengiamo „Bulviakepio“, į kurį susirenka UŠ šeimos? Senbuvio teisėmis šiemet buvau atleista nuo bulvių skutimo ir pjaustymo, į kuriuos paprastai verždavausi be kalbų... :D Teko užleisti vietą ant suoliuko naujokams, kuriems ne mažiau svarbu pereiti visas bulviakepio „stadijas“...

Kaip visada buvo smagu. Gera. Pajusti tą bendruomeniškumo ir besikaupiančios per metus patirties džiaugsmą. Pajusti tai, kad kai kurie etapai, į kuriuos koją dar tik kelia naujai prisijungusios šeimos, mūsų kelionėje jau praeiti... Kartais tai kelia nostalgiją, kartais džiaugsmą... Kaip ten bebūtų, „Bulviakepis“ visada primena, kad esame šiame kelyje ne vieni. O tai svarbiausia.

Stovyklos

Magdė kategoriškai atsisakė šiemet važiuoti į bet kokią stovyklą. Po nevykusių užpernykščių patirčių smuiko ir tapybos stovyklose, tiesiai šviesiai yra pareiškusi, kad nenori jokių stovyklų ir taškas.

Už tai Liutauras šiemet pasirinko dalyvauti dviejose stovyklose – Parkūro ir „Discovery camp“. Abi išbandytos pernai, todėl be dvejonių buvo pasirinktos ir laukiamos šiemet.

Iš parkūro stovyklos grįžo su savadarbiais marškinėliais ir gerais prisiminimais iš dienų, praleistų kartu su draugais ir treneriu Nikita.

Iš „Discovery camp“ stovyklos grįžo nugalėjęs savus iššūkius gyvenimo su ne itin mėgiamu bendraamžiu ir su nauja pažintimi – su nauju savo kambario kuratoriumi Augustu. Dvejus metus iš eilės buvęs pas kuratorių Pijų, šiemet turėjo progą pasisemti kitokios patirties, kuria džiaugiasi ir pats, ir aš.

Na, o dėl patirčių šioje stovykloje turime būti dėkingi Emilijai, kuri prieš trejus metus Liutaurą į šią stovyklą ir pakvietė.

Vaikų namelio statyba

Tuo tarpu mūsų kieme visą vasarą šurmuliavo gausus būrys kaimo vaikų. 

Pasivadinę „Kaimo šaika“, susikūrė netgi savo YT kanalą, kuriame pasikeisdami montuoja ir kelia filmukus apie tai, kaip šią vasarą visi kartu statė namelį medyje. Turėsite progą, užsukite pasižiūrėti.

Magdės namelio statyba neviliojo, todėl ji laiką leido kitaip...

Jau birželio mėnesį rašiau, kad laužas ir jame kepamos dešrelės su bulvėmis buvo dažnas reiškinys. Viso to netrūko ir likusią vasaros dalį... Kaip netrūko ir nakvynių pasiklojus miegmaišius tiesiog ant terasos arba sulindus keliese į palapinę, kur juokas ir klegesys netildavo kartais net ir iki 2 valandos nakties... :)

Apsilankė vasarą ir giminės, tad pasinaudojome proga visi kartu nusifotografuoti. :)

Na, o vasaros pabaigoje laukė dar du įvykiai. Pirmas jų buvo kelionė pas Eglę į Anykščių rajoną....

Liutauro gimtadienis

Galiausiai paskutinį vasaros akordą uždėjo Liutauro gimtadienis. Kaip įprasta – su daugybe svečių, picų ir, be abejo, su tradicine lobių paieška, kuri šį kartą pasirodė ne iš lengvųjų. 

Patys kalti. :) Liutauras prašė padaryti lobio medžioklę kiek sunkesnę nei paprastai. Tai ir gavo, ko prašė... :) Pusantros valandos galvosūkio kai kuriems tiko, kai kuriuos nuvargino. Bet kuriuo atveju visi grįžo išalkę, nusiteikę šiltai arbatai ir tortui... 

Taip ir baigėsi vasara. Su įsiterpusia kelione į Lenkiją, su kasdienėmis akimirkomis, su pasiruošimu naujiems Mokslo metams...

Susitiksime, įtariu, jau visai netrukus...