Kai vaikams sakau, kad vis ketinu sudėlioti rugsėjo akimirkas, jie čiumpa mane už pakarpos ir nenusileidžia:
– Kaip tai? O kur visa likusi mūsų vasara?.. Negi jos nebus?..
Ir iš tiesų – vasarai esu nusikaltusi. Vis galvoju, kad išsisuksiu ją praleidusi. Deja, kaip suprantate, turiu akylus stebėtojus, kurie nesitaiko su jokia praleista smulkmena... :)
Taigi – kad ir jau šaukštai atvėsę, pabandykime prisiminti, kas dar be kelionės į Lenkiją tilpo į mūsų vasarą.
Bulviakepis
Nors vasarą stengiuosi pailsėti nuo nuolatinio įvykių fiksavimo, pro akis svarbiausi įvykiai ir akimirkos nepraslydo... Juk kokia vasara be 8-tus metus pas Deimantę sodyboje rengiamo „Bulviakepio“, į kurį susirenka UŠ šeimos? Senbuvio teisėmis šiemet buvau atleista nuo bulvių skutimo ir pjaustymo, į kuriuos paprastai verždavausi be kalbų... :D Teko užleisti vietą ant suoliuko naujokams, kuriems ne mažiau svarbu pereiti visas bulviakepio „stadijas“...
Kaip visada buvo smagu. Gera. Pajusti tą bendruomeniškumo ir besikaupiančios per metus patirties džiaugsmą. Pajusti tai, kad kai kurie etapai, į kuriuos koją dar tik kelia naujai prisijungusios šeimos, mūsų kelionėje jau praeiti... Kartais tai kelia nostalgiją, kartais džiaugsmą... Kaip ten bebūtų, „Bulviakepis“ visada primena, kad esame šiame kelyje ne vieni. O tai svarbiausia.
Stovyklos
Magdė kategoriškai atsisakė šiemet važiuoti į bet kokią stovyklą. Po nevykusių užpernykščių patirčių smuiko ir tapybos stovyklose, tiesiai šviesiai yra pareiškusi, kad nenori jokių stovyklų ir taškas.
Už tai Liutauras šiemet pasirinko dalyvauti dviejose stovyklose – Parkūro ir „Discovery camp“. Abi išbandytos pernai, todėl be dvejonių buvo pasirinktos ir laukiamos šiemet.
Iš parkūro stovyklos grįžo su savadirbiais marškinėliais ir gerais prisiminimais, praleistais kartu su draugais ir treneriu Nikita.
Iš „Discovery camp“ stovyklos grįžo nugalėjęs savus iššūkius gyvenimo su ne itin mėgiamu bendraamžiu ir su nauja pažintimi – su nauju savo kambario kuratoriumi Augustu. Dvejus metus iš eilės buvęs pas kuratorių Pijų, šiemet turėjo progą pasisemti kitokios patirties, kuria džiaugiasi ir pats, ir aš.
Na, o dėl patirčių šioje stovykloje turime būti dėkingi Emilijai, kuri prieš trejus metus Liutaurą į šią stovyklą ir pakvietė.
Vaikų namelio statyba
Tuo tarpu mūsų kieme visą vasarą šurmuliavo gausus būrys kaimo vaikų.
Pasivadinę „Kaimo šaika“, susikūrė netgi savo YT kanalą, kuriame pasikeisdami montuoja ir kelia filmukus apie tai, kaip šią vasarą visi kartu statė namelį medyje. Turėsite progą, užsukite pasižiūrėti.
Magdės namelio statyba neviliojo, todėl ji laiką leido kitaip...
Jau birželio mėnesį rašiau, kad laužas ir jame kepamos dešrelės su bulvėmis buvo dažnas reiškinys. Viso to netrūko ir likusią vasaros dalį... Kaip netrūko ir nakvynių pasiklojus miegmaišius tiesiog ant terasos arba sulindus keliese į palapinę, kur juokas ir klegesys netildavo kartais net ir iki 2 valandos nakties... :)
Apsilankė vasarą ir giminės, tad pasinaudojome proga visi kartu nusifotografuoti. :)
Na, o vasaros pabaigoje laukė dar du įvykiai. Pirmas jų buvo kelionė pas Eglę į Anykščių rajoną....
Liutauro gimtadienis
Galiausiai paskutinį vasaros akordą uždėjo Liutauro gimtadienis. Kaip įprasta – su daugybe svečių, picų ir, be abejo, su tradicine lobių paieška, kuri šį kartą pasirodė ne iš lengvųjų.
Patys kalti. Liutauras prašė padaryti lobio medžioklę kiek sunkesnę nei paprastai. Tai ir gavo, ko prašė... :) Pusantros valandos galvosūkio kai kuriems tiko, kai kuriuos nuvargino. Bet kuriuo atveju visi grįžo išalkę, nusitekę šiltai arbatai ir tortui...
Taip ir baigėsi vasara. Su įsiterpusia kelione į Lenkiją, su kasdienėmis akimirkomis, su pasiruošimu naujiems Mokslo metams...
Susitiksime, įtariu, jau visai netrukus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą