Būti ar nebūti?.. Rašyti ar nerašyti?..

Mokslo metai prasidėjo, foto ir video galerija tyliai kaupiasi, vaikai jau kuždėdami klausia, kada aš montuosiu rugsėjo mėnesio filmuką, o aš vis dvejoju – tęsti ar netęsti mums šias Molio vaikų refleksijas... 

Iš dalies rašau tai dėl savęs, nes man pačiai patinka fiksuoti tai, ką mes darome. Ir tai turbūt yra pats pagrindinis dalykas, kodėl tai darau. Net ir jei kartais atrodo, kad nedarome nieko, o tik klaidas. Kad einame tik klystkeliais arba iš viso stovime vietoje. Gal net kartais žengiame žingsnį atgal. Ir netgi gal visus du. 

 

Visgi žinau giliai kažkur širdyje, kad kažkur einame. 

 

Gal ne visai ten, kur nori Sistema, kad mes eitume, bet mes einame. Savais keliais. O aš, ieškodama galvoje atsakymų, ar pasirinktas kelias teisingas, lyg tyčia išgirstu patvirtinančias mūsų pasirinkimą istorijas iš buvusių klasiokų, dabar jau dirbančių filosofais ar diplomatais toli nuo Lietuvos. Jie tik patvirtina mano giliai išjaustą tiesą – tik eidamas savo keliu nueisi ten, kur turi nueiti...

Tačiau iš dalies noriu rašyti ir tam, kad kiti galėtų iš viso to pasisemti sau minčių, rasti pavyzdžių, kaip ką daryti ar ko nedaryti. Ir čia yra sunkiausia dalis – numatyti, kas kitiems įdomu ir naudinga... Svarstau apie tas sėkmės istorijas, kurių pilnas Instagram'as ar Youtub'as ir galvoju apie tuos, kuriems toli iki socialinių tinklų „standarto“. Norisi nuraminti, kad nepavyksta ir mums, kad ir kaip iš šono atrodytų priešingai... Norisi pasidalinti būtent ta sunkiąja Ugdymo šeimoje puse. Ta, apie kurią nekalbama soc. tinkluose. Kuria nesigiriama. Sprendimais, kurie neateina per dieną, klystkeliais, kurie užgrūdina ir susitiprina labiau nei sėkmės istorijos. Bet kaip tai padaryti, kai pats esi optimistas iki kaulų smegenų, ir vis tiek visame kame matai vien pozityvą, o nesėkmės iš šono vis tiek nusitapo ryškiomis ir gražiomis spalvomis?..

Taip gromulojant mintis, vie tiek ateina išvada – esu tokia, kokia esu, ir kaip benorėčiau būti kitokia, rašyti kitaip, man neišeis. Ir mano vaikai, kad ir kaip norėčiau, kad jie būtų tokie ar anokie, kitokiais netaps – aš esu aš, o jei yra jie. Taškas.

 

Aš gi tegaliu viena – mylėti juos ir, geriausiai kaip sugebu, padėti jiems atrasti savo vietą šiame pasaulyje.

Todėl nusprendžiau: raitojuosi rankoves ir tęsiu tai, ką jau štai darau dešimtus metus... Taip. Tai mūsų dešimtas ugdymo šeimoje sezonas... Ta proga pabandykime išskaidyti įrašus į tris kategorijas:

• UŠ planavimas ir akademiniai dalykai.

• Išvykos ir susitikimai su draugais.

• ADHD vaikų ir tėvų iššūkiai.  

• Mėnesio apžvalga, mintys. 

 

Kaip pavyks šis planas, laikas parodys. 

Kaip prasidėjo ir baigėsi mūsų vasara.

Kai vaikams sakau, kad vis ketinu sudėlioti rugsėjo akimirkas, jie čiumpa mane už pakarpos ir nenusileidžia: 

– Kaip tai? O kur visa likusi mūsų vasara?.. Negi jos nebus?..

Ir iš tiesų – vasarai esu nusikaltusi. Vis galvoju, kad išsisuksiu ją praleidusi. Deja, kaip suprantate, turiu akylus stebėtojus, kurie nesitaiko su jokia praleista smulkmena... :)

Taigi – kad ir jau šaukštai atvėsę, pabandykime prisiminti, kas dar be kelionės į Lenkiją tilpo į mūsų vasarą. 

Bulviakepis

Nors vasarą stengiuosi pailsėti nuo nuolatinio įvykių fiksavimo, pro akis svarbiausi įvykiai ir akimirkos nepraslydo... Juk kokia vasara be 8-tus metus pas Deimantę sodyboje rengiamo „Bulviakepio“, į kurį susirenka UŠ šeimos? Senbuvio teisėmis šiemet buvau atleista nuo bulvių skutimo ir pjaustymo, į kuriuos paprastai verždavausi be kalbų... :D Teko užleisti vietą ant suoliuko naujokams, kuriems ne mažiau svarbu pereiti visas bulviakepio „stadijas“...

Kaip visada buvo smagu. Gera. Pajusti tą bendruomeniškumo ir besikaupiančios per metus patirties džiaugsmą. Pajusti tai, kad kai kurie etapai, į kuriuos koją dar tik kelia naujai prisijungusios šeimos, mūsų kelionėje jau praeiti... Kartais tai kelia nostalgiją, kartais džiaugsmą... Kaip ten bebūtų, „Bulviakepis“ visada primena, kad esame šiame kelyje ne vieni. O tai svarbiausia.

Stovyklos

Magdė kategoriškai atsisakė šiemet važiuoti į bet kokią stovyklą. Po nevykusių užpernykščių patirčių smuiko ir tapybos stovyklose, tiesiai šviesiai yra pareiškusi, kad nenori jokių stovyklų ir taškas.

Už tai Liutauras šiemet pasirinko dalyvauti dviejose stovyklose – Parkūro ir „Discovery camp“. Abi išbandytos pernai, todėl be dvejonių buvo pasirinktos ir laukiamos šiemet.

Iš parkūro stovyklos grįžo su savadirbiais marškinėliais ir gerais prisiminimais, praleistais kartu su draugais ir treneriu Nikita.

Iš „Discovery camp“ stovyklos grįžo nugalėjęs savus iššūkius gyvenimo su ne itin mėgiamu bendraamžiu ir su nauja pažintimi – su nauju savo kambario kuratoriumi Augustu. Dvejus metus iš eilės buvęs pas kuratorių Pijų, šiemet turėjo progą pasisemti kitokios patirties, kuria džiaugiasi ir pats, ir aš.

Na, o dėl patirčių šioje stovykloje turime būti dėkingi Emilijai, kuri prieš trejus metus Liutaurą į šią stovyklą ir pakvietė.

Vaikų namelio statyba

Tuo tarpu mūsų kieme visą vasarą šurmuliavo gausus būrys kaimo vaikų. 

Pasivadinę „Kaimo šaika“, susikūrė netgi savo YT kanalą, kuriame pasikeisdami montuoja ir kelia filmukus apie tai, kaip šią vasarą visi kartu statė namelį medyje. Turėsite progą, užsukite pasižiūrėti.

Magdės namelio statyba neviliojo, todėl ji laiką leido kitaip...

Jau birželio mėnesį rašiau, kad laužas ir jame kepamos dešrelės su bulvėmis buvo dažnas reiškinys. Viso to netrūko ir likusią vasaros dalį... Kaip netrūko ir nakvynių pasiklojus miegmaišius tiesiog ant terasos arba sulindus keliese į palapinę, kur juokas ir klegesys netildavo kartais net ir iki 2 valandos nakties... :)

Apsilankė vasarą ir giminės, tad pasinaudojome proga visi kartu nusifotografuoti. :)

Na, o vasaros pabaigoje laukė dar du įvykiai. Pirmas jų buvo kelionė pas Eglę į Anykščių rajoną....

Liutauro gimtadienis

Galiausiai paskutinį vasaros akordą uždėjo Liutauro gimtadienis. Kaip įprasta – su daugybe svečių, picų ir, be abejo, su tradicine lobių paieška, kuri šį kartą pasirodė ne iš lengvųjų. 

Patys kalti. :) Liutauras prašė padaryti lobio medžioklę kiek sunkesnę nei paprastai. Tai ir gavo, ko prašė... :) Pusantros valandos galvosūkio kai kuriems tiko, kai kuriuos nuvargino. Bet kuriuo atveju visi grįžo išalkę, nusitekę šiltai arbatai ir tortui... 

Taip ir baigėsi vasara. Su įsiterpusia kelione į Lenkiją, su kasdienėmis akimirkomis, su pasiruošimu naujiems Mokslo metams...

Susitiksime, įtariu, jau visai netrukus...