Jei ne Laura Ingalls...

Girdėjote tokią rašytoją? Jei ne, tai pagal jos knygas pastatytą serialą „Namelis prerijose“ tikrai matėte... Mačiau kažkada ir aš. Bet filmai ir lieka filmais. O štai knygos – visai kas kita. Tuo įsitikinau šiandien, kuomet sodyboje sumanėme nudeginti nešienautą pievą. Na, kokį pushektarį. Įvertinę vėjo kryptį ir greitį, pasibandėm ant nedidelių, takelių apribotų plotų. Viskas vyko sklandžiai, todėl persimetėme prie likusios teritorijos, kurioje ugnis tolygiai keliavo sugulusiais žolės kauburiais ir, atrodė, viskas taip ir pasibaigs. Tačiau netikėtai pasisuko vėjas, ir jo galingi gūsiai žaibiškai padvigubino ugnies linijos ilgį. Ką daryt?.. Šulinio vanduo nesisemia taip greit, kaip norėtųsi, batais tokios ugnies nebenumalšinsi (nors pradžioje bandėm), o ugnis nenumaldomai plinta... miško link. Ir štai čia mano atmintyje iškyla romano „Namelis prerijose“ eilutės – kaip degant prerijai šeima kūrė priešpriešinę ugnį, šlapino skudurus ir jais mušė ugnies liežuvius. Mano rankose tuoj atsidūrė šlapias rankšluostis, kitą įdaviau Dariui, ir stojom į kovą su ugnimi. Pradžioje kiek desperatiškai, nes buvo sunku patikėti, jog taip numalšinta ugnis nebeįsiplieskia tau iš paskos. Žingsnis po žingsnio. Kirtis po kirčio. Ir taip... visą valandą. Vienas miško šonas buvo jau išgelbėtas, tačiau ugnis nenumaldomai kėsinosi apeiti jį iš kitos pusės. Karštis kaitino kojas, džiovino burną, jėgos seko. Visa laimė, į pagalbą atskubėjo kaimynas gaisrininkas, su kurio pagalba pribaigėm ir paskutines žarijas... Tik štai vietoj pusės hektaro, nudeginom dvigubai daugiau...

Tam, kad praeitų stresas bei atsistatytų vandens kiekis organizme, kiekvienam prireikė dviejų valandų ir dviejų litrų vandens. Tada grįžo į vietą protas, po truputį nusistovėjo normalus širdies ritmas, o akyse šmėžavo ta pati Laura Ingalls ir jos istorija apie gaisro gęsinimą prerijoje... Nes jei ne ji, ir toliau, matyt, desperatiškai būtume bandę semti vandenį, pilti, kovoti su vėjo malūnais...

Moralas.

Pirma: „Štai kokį didį dalyką padega maža ugnis“ (Jok 3:5) – mintis, besisukusi Dariaus galvoje.

Antra: Akys baisininkės, rankos – darbininkės. Nuo šiol mano gyvenimo kredo.

Trečia: kaimynai yra gerai... Ypač, jei jie – gaisrininkai.

Ketvirta: mokykitės ne iš savo, bet iš svetimų klaidų.

Penkta: skaitykite knygas. „Gyvąsias knygas“. Nes jose aprašyta kitų patirtis ir klaidos, iš kurių galite daug ko pasimokyti.
Šešta: Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kaimynui irgi nebereikės šienauti dalies savo sklypo; sudegė (kaip manome) didžioji dalis erkių, kurios bandė išlįsti pasišildyti prieš saulutę.

Septinta: net ir bloga patirtis yra patirtis. Ties šiuo punktu reikėtų išsiplėsti, nes tai, ką šiandien patyrėme, leido ne tik pajusti savo fizines ribas (kai po nepilnos valandos mosavimo šlapiu rankšluosčiu supranti, kad daugiau jėgų tiesiog nebėra, o troškulio nenumalšina išgertas vandens puodelis ar du), bet ir suprasti, kaip skirtingai žmonės reaguoja į stresines situacijas. Kam stresas užblokoja absoliučiai bet kokias mintis, o kam jis veikia kaip papildomas energijos šaltinis. Dabar viskas atrodo tarsi tiesiog susapnuotas sapnas. Tiesa, tik kiek nusvilę kojos – tarsi saulės įdegio pažymėtos – vis dar primena, kad tai vyko tikrovėje...

Po visko. Paskutinis mažas lopinėlis sausos žolės virsta pelenais...