42-oji savaitė. Trakų vokės dvaras. Karvės. Balionai

Savaitė savaitėlė... Atšilęs oras daro savo – norisi lėkti į lauką ir užmiršti visa kita. Ir, jei atvirai, mes tai praktiškai ir darėm šią savaitę...

Viskas tradiciškai prasidėjo nuo pirmadienio...

Išvykos
Planuose jau kuris laikas buvo Trakų Vokės dvaras, todėl labai džiaugiausi, kad supuolus aplinkybėms galėjome ištrūkti į jį. Jei nebuvote, nuvažiuokite, aplankykite. Pagrindiniai dvaro rūmai atviri lankytojams. Jei be jokių ekskursijų, pasivaikšioti galite nemokamai, o dar ir vieną kitą parodą aplankyti, į nuostabaus grožio išlikusias medines lubas pavėpsoti, senovines medžio masyvo langines pačiupinėti, po neiščiustytus antro bei trečio aukšto kambarėlius pašmirinėti, „vaiduoklių“ paieškoti... :) Na, jų ten lyg ir nėra, bet vaikams vis tiek patiko žaisti slėpynių su jais. :)

Parko fontanas – smagiausia žaidimų aikštelė...

Vaizdas nuo vakarinės alėjos

Bėga kelias tolumon...

Čia tos gražiosios lubos...

Na, o išlindus į lauką, ne mažiau įdomu. Vien ko vertas E. Andre projektuotas dvaro parkas – vienas iš keturių šio prancūzų landšafto architekto projektuotų parkų Lietuvoje. Ir nors man asmeniškai didesnį įspūdį kadaise paliko jo projektuotas Lentvario parkas, Trakų Vokės dvaro aplinka taip pat savaip jauki – su didžiuliais tvenkiniais apačioje, šaltiniu, žibutėmis ir kitais, nuo jūsų priklausančiais radiniais. :)

Magdė ir žibutės.

 Liutauro laimikis – „labai gražus butelio kamštelis“ ir blakė kareivėlis. :)

Lauko instaliacija, tiesiog prikausčiusi Magdės dėmesį...

Lauko skulptūrų ekspozicija. Magdė ant „ežiuko“

Kokia smėlio dėžė geriausia? Aišku ta, kurioje galima pasislėpti... :) 

 Na ir, žinoma, vaikų aikštelė pačioje Trakų Vokėje...

Reziume: nepaprastai gerai praleidome saulėtą, nors ir vėjuotą dieną. Vaikams laimės ir įspūdžių pilnos kelnės. Žiūriu ir žaviuosi, kaip jie moka džiaugtis kiekvienu rastu butelio kamšteliu, nes jis tiesiog „labai gražus“, kiekvienu po akmeniu rastu vabalėliu, šešėlio žaismu ar atrastais tolimiausioje rūmų menėje septyniais fortepijonais... 

Bendravimas. Žaidimai

Antradienis vėl buvo gausus įspūdžių. Pirmiausiai – Žaidimo laboratorijoje, kur ir toliau veiksmas vyko „jūroje“ ir sausumoje, kur netrūko fantazijos vingių ir draugysčių mezgimo (ypatingai su Dorotėja, studentėmis ir psichologe Giedre)...

Kapitonas savo darbo vietoje...

Magdės šokis su balionais

Paskui patraukėme į prie vaikų ir jaunimo centro esančią žaidimo aikštelę, dėl kurios vaikai jau seniai seilę varvino: kiekvieną kartą pro ją pravažiuojant prašydavo sustoti, bet tik dabar štai atradome progą imti tai ir padaryti... Ir, sutapk tu man taip, pasirodė, kad šioje aikštelėje yra tikrų tikriausias laivas... :) Turbūt net nereikia sakyti, kad sunkiausia buvo vaikus įkalbėti po čia praleistos valandos važiuoti namo.

Atradimo džiaugsmas: šalikas padeda išsukti supynes! :)

Pakeitę susitikimo su kitomis mokymosi šeimoje šalininkėmis dieną iš trečiadienio į ketvirtadienį, saulėtą popietę praleidome Vingio parke. Hehe... Smagumėlis... Ką domino laipiojimai, ką supynės, o ką – „statybos“... :) Laikas, kaip visada, prabėgo nepastebėtai... :)

 Suktuko tipo supynės visuomet turi didžiulį pasisekimą...
Tik štai rasti optimaliausią sukimosi greitį, tinkantį visiems, – iššūkis nemenkas... :)

Liutauro „pastogė“ iš šalia esančio miško medžių šakų.
Projektas, reikalaujantis atidumo, kruopštumo, kūrybingumo, kantrybės.

Penktadienis, kaip įprastai, prabėgo „Verandoje“, galiausiai bendravimo maratonas baigėsi greta namų, kur Liutauras susipažino su naujuoju aštuonmečiu kaimynu Herkumi. Vaikinai iš karto rado bendrą kalbą. O ir aš daug ką sužinojau apie naujuosius kaimynus... Ir, įtariu, kad tai, jog Herkus mokosi groti smuiku kaip ir jo tėtis, grojantis orkestre, tėra maža dalis to, ką dar berniukams bendraujant sužinosiu... :)

Na, o savaitę pabaigėm savo sodyboje, apie kurios nuotykius jau rašiau, tačiau dabar apie visa tai iš vaikų pusės... Vaikai visos tos suirutės metu sau ramiausiai žaidė, suposi hamake, statė sau palapines, todėl po visko pagalvojau: kaip gerai, kad Magdei nebe vieneri, ir ji nebe ant rankų... :)

Eksperimentai

Savaitės pradžioje nupirkusi balionų eksperimentui su soda ir actu, neįtariau, kad visa tai išvirs į eksperimentavimo su balionais savaitę... :)

Pradėjome, žinoma, viską tvarkingai. Nuo eksperimento, parodančio, kas išsiskiria acto ir sodos reakcijos metu. Tam tereikėjo tuščio indo siauru kakleliu, pusės stiklinės acto, dviejų šaukštelių sodos ir baliono (kurį prieš tai reikia prapūsti, idant guma prasitampytų). Į balioną piltuvėlio pagalba supilkite du šaukštelius sodos, į indą – actą. Tada balioną atsargiai užmaukite ant indo kaklelio taip kad bemaunat soda pasiliktų baliono dugne. Kai jau užmausite, suberkite balione esančią sodą į butelį ir stebėkite... Aš, atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tiek daug tų dujų išsiskiria...

Na, o tada prasidėjo savarankiški eksperimentai lauke ir namuose... :)

Kaip balionas sprogsta su vandeniu ir be jo... 

 Kas verčia balioną įsielektrinti, o kas ne...

Kaip balionas su vandeniu bliūkšta sprogdinant jį žirklėmis, o kaip – adata...

Jau nekalbant apie eksperimentus su balionais, besimaudant vonioje. :) Na, o iš rimtesnių eksperimentų dar bandėme daryti hidraulinį „robotą“. Deja, pabaigti jo nespėjome...

Rankdarbiai

Kadangi visko daug per dienas įvyksta, atskirai nebelabai kada pavyksta prisėsti prie rankdarbių. Todėl džiaugiuosi, kad atsigriebiame „Verandoje“. Šįkart gaminome inicialines vėliavėles savo kambariui papuošti. Vaikai patys rinkosi medžiagas, raidžių spalvas, papuošimus.

Geri įpročiai

Šalia viso to bandėme integruoti pagarbos mokymąsi, bet, kaip žinia, šioje sferoje nėra taip viskas paprasta... :)

Biblijos gyvūnai

Kalbėjome apie karves. Skaitėme Pradžios knygos 39-41 skyrius, kuriuose aprašoma, kaip faraonas sapnavo sapnus apie karves ir kviečių varpas, išpranašavusius septynerius pertekliaus ir septynerius bado metus. Tuo baigėsi mūsų karvių tema...

Literatūra

Dar kiek apie karves pratęsėm skaitydami mūsų mėgiamą „Mamulę Mū“, o paskui jau aš nuklydau į literatūros lankas ir tuoj pasidalinsiu savo atradimais...
Jau kuris laikas su Egle ieškojom vaikams skirtų biografinių knygų. Ir štai į mūsų kiemą atėjo šventė – aptikau Ryčio Daukanto knygas „Simonas Daukantas – vargo pelė“ ir „Jonas Basanavičius – barzdota varna“. Pasiėmusi jas abi iš bibliotekos, akimirksniu abi surijau... Fantastiškos knygos ne tik vaikams, bet ir visiems tokiems, kaip aš, kurie mokykloje nedraugavo su istorija...
O lįsdama giliau į mišką aptikau ir dar tris biografines knygas vaikams. Tai Jono Mačiukevičiaus „Barbora“ ir „Birutė“ bei Dainos Kamarauskienės „Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu“. Argi ne žavu?.. Paskutinių trijų, tiesa, dar netikrinau, bet, įtariu, jos irgi tiks... :) Tiesa, šios knygelės skirtos ne trimečiams, o jau mokyklinio amžiaus vaikams, tad grįšime prie jų dar ateityje.

Dar viena atrasta gyvoji knyga – Ritos Aleknaitės „Kalbantis būgnas“, kuriame močiutė anūkui padovanojusi būgną, pasakojimo metu atskleidžia ir kitų mušamųjų instrumentų pasaulį. Visos dar neįveikėm, bet pradžia kabinanti...

Taip pat gerai „sulindo“ Rimanto Želvio knygelė „Aš tarp kitų“ – pasakojimo forma apie elgesio niuansus: pagarbą, patyčias, veidmainiavimą, skirtingus mūsų charakterius, emocijų valdymą ir pan...

Dailė

Ar žinojote, kad Van Gogas piešė ir karves?.. Štai kokios jos puikios ant mūsų ekrano... :) Visai prieš pat mirtį  pieštas jo paveikslas, labai lietuviško kolorito, ar ne? :)

Tuo pačiu kalbėjome su vaikais, kodėl vienos spalvos vadinamos šiltomis, o kitos – šaltomis...
Ir tuo kaip ir užsibaigė mūsų pavasariška savaitė...