Kol neturėjom vaikų, kaip ir kitos mamos, galvojau, kad auklėti vaikus – labai paprasta. Kadangi pati buvau nuo mažens labai klusni mergaitė, neįsivaizdavau, kaip gi čia gali būti, kad mano vaikai neklausys, prieštaraus, mėtys ir laužys žaislus, nenorės tvarkytis, laidys iš burnos jiems netinkamus žodžius, priešgyniaus ir krės visą aibę kitokių nenumatytų ir niekur neaprašytų išdaigų. Lygiai taip pat neįsivaizdavau, kad turėsiu ugdytis sugebėjimą žaibiškai ir teisingai (kiek tai įmanoma) reaguoti į visa tai, ką jie daro. Ir tai daryti nepailstamai, tarsi koks maratonininkas, kuomet jau, atrodo, ir „pompa“, ir jėgų nėra, o bėgti vis tiek privalai...
Prieš porą metų lankiau tėvystės įgūdžių kursus, kuriuos nuolatos rengia
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras. Ir nors kiekvienai progai pasitaikius rekomenduoju juos savo draugams, nes jie man ir vaikams suteikė tikrai daug naudos, visgi mano galvoje dar ilgai sukosi galybė klausimų, kaip tai dera su Biblija. Juk, atrodytų, visi gerai žinome, kad Patarlių knygoje rašoma: „Nesulaikyk nuo vaiko bausmės, nes jei jį muši rykšte, jis nemirs“ (Pat 23:12). Kita vertus, mąstant šia tema visuomet galvoje sukdavosi mintys apie kadaise, dar gyvenant JAV, klausytą mūsų lankytos bažnyčios pastoriaus pamokslą apie vaikų auklėjimą, kuriame jis prisipažino, kad būdamas jaunas tėvas vaikus bandė auklėti būtent taip. Tačiau greitai suprato, kad gyvenant ne Įstatymo, bet Malonės amžiuje, kuomet Dievas ne baudžia, o atleidžia ir moko, ir vaikų auklėjimas turi būti grįstas ne baime ir bausme, bet atleidimu ir pamokymu. Ne veltui Laiške Titui skaitome: „Nes Dievo
malonė, nešanti išgelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms,
mokydama mus, kad atsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų gyventume blaiviai, teisiai ir dievotai šiame dabartiniame pasaulyje.“ Va taip vat. Malonė mus moko, o mokymas – ne žaibiškas sugebėjimas, bet ilgas, labai ilgas procesas... Su savomis klaidomis ir paieškomis...
Teorija ir lieka teorija visgi, jei nežinai, kaip ją taikyti... Juk sunku būti tokiam jau „maloningam“, kai vaikas užsispyręs bando jūsų kantrybę, negana to, į jus yra nukreiptos kokios kitos pašalinės akys – kokios nors pagyvenusios kasininkės parduotuvėje ar tiesiog vaikų senelių, kurie tuoj skuba pareikšti: „Diržiuką tuoj paimsiu ir visi ožiukai išsilakstys“. Ir tuomet vėl sumaištis – ar, kaip derėtų, gerbti vyresnių nuomonę, ar vis tik elgtis pagal Malonės principus, kaip Laiške efeziečiams randame: „...nesukelkite savo vaikams rūstybės; bet auginkite juos Viešpaties auklėjime ir įspėjime“ (Ef 6:4). Va taip vat. ne baimėje ir bausmėje, bet auklėjime ir įspėjime apie pasekmes...
Esu laiminga, kad jau senokai supratau, kuo skiriasi Įstatymas bei kam jis buvo ir yra šiandien skirtas, nuo Malonės, kurios metu Dievas su žmogumi bendrauja pagal visai kitus principus, nei kad bendravo Senojo Testamento metu. Visgi kartais galvoje nesusiveda tam tikri dalykai, ir esi priverstas ieškoti atsakymų toliau. Todėl nepaprastai džiūgavau radusi juos knygoje
„Ribos“, kuri sudėliojo visus taškus ant i. Ir nors dažnai krikščioniškas knygas į rankas imu su savotišku skepsiu (kaip tie berėjiečiai, minimi Apaštalų darbų knygos 17 sk. 10-11 eilutėse), matydama, kad autoriai dažnai neskiria Įstatymo ir Malonės, suplakdami dalykus į viena, ir įvairias citatas taip ištraukdami iš konteksto, kad sunku įsivaizduoti, jog apskritai taip įmanoma; šiuo atveju visgi sugebėjau atsiriboti nuo viso to ir pasiimti sau tai, kas naudinga...
Taigi – po šios gal kiek painios įžangos dalinuosi žiupsneliu įžvalgų apie vaikų auklėjimą iš minėtos knygos – gal ir jums bus naudinga.
1. Bausmė ir pamokymas skirtingai susiję su laiku.
Bausmė yra orientuota į praeitį. Ji baksnoja pirštu į tavo praeitį ir kaltina tave, grasindama bausme (tipiškas Senojo Testamento elgesio modelis). Ji reikalauja atlygio, išpirkos už tai, ką esi padaręs.
Pamokymas gi, nuo tada, kai už mūsų bausmes išpirką sumokėjo Kristus, paaukojęs savo gyvybę už mus, yra orientuotas į ateitį. Kristaus auka ant Kryžiaus leidžia mums nebegalvoti apie bausmę ir nebežiūrint į praeitį, galvoti apie ateitį ir mokytis elgtis geriau.
2. Bausmė ir pamokymas sukelia skirtingas reakcijas
Bausmė vaikui sukelia pyktį ir kaltę, sukurdama Dievo kaip tirono įvaizdį.
Pamokymas vaiką moko pagrindinio biblinio principo: ką pasėsi, tą ir pjausi, ugdydamas atsakomybę už savo poelgius ir kurdamas Dievo, kaip išmintingo ir besirūpinančio tėvo įvaizdį.
Dar daugiau: atlikta bausmė neleidžia vaikui pačiam pajusti savo elgesio pasekmių, ir taip neugdo jo savarankiškumo. Tuo tarpu pamokymai ir galimybė pačiam nuspręsti, kaip elgtis, ugdo atsakingą, sprendimus mokančią priimti asmenybę.
(Jau beveik girdžiu, kaip vyresnės kartos atstovai bando prieštarauti, sakydami, kad na jau na, kai jie augo, jie gavo rykštės, ir štai kokie atsakingi užaugo. Nepulsiu nieko teigti, nes iš knygos ištraukiau tik tai, kas atrodė man svarbu. Jei kam yra svarbūs atsakymai į jiems asmeniškai kylančius klausimus, tikiu, kad jie patys jų ieškos ir ras...)
O šiaip knyga – ne apie vaikų auklėjimą, o daugiau apskritai apie savęs ir kitų pažinimą, todėl labai rekomenduoju ne tik auginantiems vaikus. :)
Reziume: dar ir dar kartą supratau ir sau priminiau: net ir taip vadinamas Biblijos „išminties“ knygas būtina „filtruoti“, būtina žiūrėti, kaip tai dera su Malonės amžiumi, su tomis Rašto eilutėmis, kurios skirtos šiandieniam Malonės amžiui, su Pauliaus – pagonių apaštalo – skelbiama žinia krikščionims. Ir nors perskaičius knygą neima viskas ir per akimirką nepasikeičia, o aš iš karto neimu ir netampu tobula mama, tačiau bent jau žinau, kuria kryptimi judėti. O juk tai ir svarbiausia, ar ne? Nes koks laivas gali nuplaukti į numatytą uostą, neturėdamas krypties?.. Linkiu ir jums viduje susidėlioti taškus ant i, kad būtumėte tikri, kur link plaukiate. ;)
Na, o dar konkrečiau ir nuosekliau visa tai radau išdėstyta ir internete (ir kodėl anksčiau nesugalvojau šia tema pagooglinti...). Jei skaitote angliškai –
kviečiu užsukti.
