36-oji savaitė. Asilai. Savikontrolė. Vincentas Van Gogas.

Bendraujam, išdykaujam, draugaujam toliau. Tarsi nieko ypatingo, tačiau viskas susipina į darnią savaitės simfoniją. Kaip ir tie dažai, netyčia išsipylę ant grindų – čia yra ir kontrastų, ir niuansų, čia yra ir tamsesnių, ir šviesesnių tonų... Vieną akimirką jie patraukia, kitą – išnyksta, susigerdami į šluostę... Taigi keliaujam pirmyn.

Biblijos charakteris
Tęsiame susivaldymo temą. O ją šią savaitę pradedame smagiu, nors ir labai paprastu žaidimu. Tokiu paprastu, kad aš turėjau eilinį sykį perlipti per save, kad suvokčiau, jog genialumas paprastume. Nes turiu tokią bėdą – dažnai galvoju, kad tam tikri dalykai yra per daug paprasti vaikams. Na, tokie, pavadinkime, per daug banalūs. Kita vertus, imu ir prisimenu, kaip pačiai būdavo juos smagu žaisti vaikystėje. O kalba šįkart sukasi apie žaidimą „Šviesoforas“, ugdantį susikaupimą, atidumą žodžiui, kantrybę ir susitvardymą. Jo esmė labai paprasta: vaikai atsistoja viename kambario gale, jūs – kitame. Tuomet vaikams sakote: „Pasiruošt, dėmesio, marš!“. Išgirdę tokią frazę jie turi bėgti jūsų link. Tačiau jei jūs pasakote, pvz., „Pasiruošt, dėmesio, marškiniai!“ arba, tarkime, „Pasirengt, diemedis, marš!“, jie turi kantriai stovėti vietoje ir laukti naujos – teisingos komandos. Pasakysiu atvirai – nesitikėjau, kad bus taip linksma. :) Ir kad po penkių minučių vaikams neatsibos. Nepatikėsite – tai buvo visos dienos „topas“. Kur sukę, kur apsukę, prašė žaisti šį žaidimą vėl ir vėl...

Gyvūnai Biblijoje
Kalbame šią savaitę apie asilus. Apie užsispyrimą. Apie tai, kad Biblijoje asilo lūpomis Dievas perkalbėjo Balaamą; kad Samsonas naudojo asilo žandikaulį kaip ginklą; galiausiai – kad Jėzus į Jeruzalę atjojo ant asilo. Atsitiktinai radome šmaikštų filmuką apie užsispyrusį asilą ir jo šeimininko išmonę palaužti asilo valią... :) Patiko ne tik asilas, bet ir sirtakis, kurį šis šoko... :)

Gamta
Vaikų susidomėjimo paukščiais vedina, atitolstu nuo mūsų turimos Lynn Seddon gamtos tyrinėjimo medžiagos, nes vasario mėnesio temos, esančios joje, manęs visai „nekabina“. Na, pvz., tema apie sliekus... Gal juokaujate? Sliekai, kai už lango -16C?.. Palauksime geresnių laikų tiems sliekams iš po ledo kapstyti, o tuo tarpu toliau sukam paukščių temą... Ypač jie žavi Magdę. Prašo ir prašo ji manęs paukščių paveikslėlių, o tuomet spalvina, spalvina, spalvina (spalvos ir jų deriniai – jos arkliukas)... Tiesiog mėgaujasi šia veikla, nepaisydama net Liutauro kvietimo eiti pažaisti į jo naujai pastatytą namelį iš žaislų ir rūbų dėžių... :)

Kūryba
Kuomet Magdė nepasidavė Liutauro provokacijoms eiti su juo žaisti, mačiau, kad vaikinas kiek liūdėjo, todėl pasiūliau jam panašią veiklą, kuri, kaip įtariau, gali jam patikti. Taip, taip, tai – popieriaus modeliai (ir nebrangu, ir paprasta, ir efektyvu). Tam kartui ant bangos – nameliai. Labai smagu net spalvotus internete rastus modelius atspausti nespalvotai, kad ant viršaus būtų galima juos užspalvinti. Žodžiu, jei Magdė paukščių pulkus man prispalvino, tai Liutauras pusę „miesto“ pastatė... :) Būtų gal ir daugiau jų surentęs, bet laiko dienoje pritrūko... :)

Spalvinimo džiaugsmas. 

Suklijuoti viską pačiam dar ne visada iki galo pavyksta, bet pastangas vaikinas deda. 

Liutauro „miestas“

Kai su popieriumi žaisti pabodo, ėmėmės Lego... Kaip praeitą savaitę rašiau, susitvarkėm Lego detales, ir tai iš karto davė savo... Ir nors man pasirodė ne pernelyg patogu ieškoti konkrečios detalės šioje spalvų gausybėje, Liutaurui pagal spalvą surūšiuotos Lego detalės patiko labiau, nei kad buvo pernai vasarą, kuomet rūšiavom pagal kaladėlių formą.

Žodžiu, viso ko rezultate turėjom automobilių „garažą“ ir „padangų parduotuvę“... :)

Žaidimai
Be jau minėto susivaldymo įgūdžius lavinančio žaidimo „Šviesoforas“, smagiai žaidėme ir „Valgoma-nevalgoma“. Turbūt pamenate iš vaikystės?.. Kuomet meti kamuolį ir sakai kokį daiktavardį. Jei tai valgomas daiktas, kamuolį turi sugauti, jei ne – leisti kamuoliui kristi sau... Kad nebūtų tiek nevilties nepagavus kamuolio reikiamu momentu, kamuolį ridenome. Emocijų ne mažiau, gal net daugiau... :)

Paįvairinimui Magdė ima paspirtuką ir „treniruojasi“,

išdidžiai rodydama, kaip šauniai jai sekasi tai daryti.

Smulkiąją motoriką irgi lavinam.

Galiausiai virstame karaliais ir karalienėmis,
kuriems labai patinka maivytis prie veidrodžio.

Bendravimas
Apsidžiaugėme gavę informacinį laišką, kad toliau tęsiamas „Žaidimo laboratorijos“ projektas. Tačiau panašu, kad per anksti apsidžiaugėme, nes laišką skaitėme neatidžiai ir nepastebėjome, kad pranešime į Laboratoriją buvo kviečiama dar tik nuo ateinančios savaitės. Taip antradienio rytą atsidūrėme prie užrakintų durų. Grumdamiesi su žvarbiu šiauriu, apėjome pastatą aplink, maudami kuo greičiau vidun per centrines pastato duris. Visa laimė, kad pačios Laboratorijos patalpos buvo atrakintos, o čia darbavosi Milda ir Monika. Smagumėlis! Jos mielai pakvietė mus čia pažaisti, ir mes, žinoma, šiuo kvietimu dar mieliau pasinaudojome... Liutauras, kaip įprasta, ėmėsi „namo statybos“, Magdė piešė, čiuožinėjo nuo čiuožyklos, sukosi tai čia, tai ten, galiausiai prie mūsų prisijungė Juozapas, ir vaikų žaidimo vingiai įgavo naujų spalvų...

Manote, kad tai – tiesiog betvarkė? O ne...
Čia ką tik praūžė uraganas, kuris suniokojo pastatų kvartalą, 
kurį gelbėtojų komanda tuoj tuoj atstatys... :) 

Ramesnę valandėlę tyrinėjame šviesos stalą.
Spalvas, formas, meškučius, kurie staiga tampa traukinio keleiviais,
važiuojančiais šviesos traukiniu. :)

Taip prabėgo ištisos 5 valandos... Prisižaidę, prisibuvę, kiek jau išalkę ir pavargę grįžom namo. 

Kitą rytą mūsų laukė trečiadieninis Koop'as. Senokai bematytos Emilija su Sofija, o taip pat ir Matas, Melisa, naujai prie mūsų prisijungę Jokūbas su Vincu bei Vilhelmas leido laiką Charlie Kids picerijos žaidimo aikštelėje, kol mes, penkios mamos rutuliojome kalbas apie mums aktualius dalykus.

Liutauras pribėgdamas vis raportavo žaidimo eigą: kaip jie plaukė laivu, kaip kilo gaisras, kaip jie sėdo į gelbėjimo valtis, kaip viena jų apvirto, ir jiems teko persėsti į kitą, žodžiu, kaip suprantate, veiksmo buvo nemažai... O dar kur picerijos dalinti vaikams balionai ant pagaliukų, kurie irgi sukėlė įvairių minčių žaidimui, eksperimentavimui. Čia, žiūrėk, du balionai, sunerti ant skirtingų lazdelės galų, tapo irklais, čia, žiūrėk, galima buvo „pačiupinėti“ lygsvarą, bandant išlaikyti balioną, stovintį ant piršto galo.

Penktadienį gi mėgavomės ramia „Verandos“ atmosfera. Šaltis ir visokie kitokie rūpesčiai išblaškė daugumą dalyvių, tad šįkart vaikų čia buvo vos keturi... Mėgavomės kameriniu bendravimu, laisve rinktis tas veiklas, kurių nepasirinksi esant didesniam būriui žmonių.

Nors mūsų buvo nedaug, meilės mums netrūko. Veltinio širdelių pridarėm visiems. :)

Buitiniai įgūdžiai
Liutaurui, priešingai nei man, patinka suktis virtuvėje. Todėl, kai tik galiu, mielai perleidžiu vaikinui dalį pareigų. Šįkart tarkuojame bulves. Nuo iki viską puikiai atlieka mano mažasis kulinaras.

Magdei tuo tarpu labai smagu maišyti tešlą. O kadangi šįkart ji – klampoka, prireikia abiejų rankų jėgos. Supilti morkų keksiukų tešlą į formeles nebuvo lengva užduotis, bet ir šią mergina visai neblogai įveikė..

Eksperimentai

Jei turite namuose prisikaupusių vaškinių kreidelių nuolaužų, būtinai pamėginkite su jomis ką nors padaryti. Na, kad ir štai tokias valentinines širdeles kitai savaitei... Mes tokie gudrūs šią savaitę dar nebuvom, bet pabandyti ištirpdyti kreideles išdrįsom. Tiesa, apsišoviau tirpdydama jas viename bendrame inde, tad gavom vieną purviną masę ir tiek... :D Na bet vaikams vistiek buvo smagu pamatyti, kad kreidelės gali būti ne vien pieštuko, bet ir gėlytės formos... Kitą savaitę galėsime tobuliau bandymą pakartoti.

Skaitymas 
Pagaliau baigėm skaityti Salemono Paltanavičiaus „Paukščių laikrodį“. Nuostabi gyvoji knyga. Tačiau kai po jos į rankas paėmiau Gedimino Isoko „Kur lizdelį sukti“, supratau, kad ji lenkia ir patį Paltanavičių. Žinokit, nesinorėjo net iš rankų paleisti – tarsi koks romanas įtraukė ji ir mane, ir vaikus. Džiūgavau kaip koks vaikas, kad ne tik anglakalbiai, bet ir mes turime tokių nuostabių knygų vaikams!!! Tereikia imti, ieškoti, bibliotekų lentynas šukuoti, ir rasime. Tikrai rasime... Žodžiu, artimiausiuose mano planuose – pasiimti daugiau G. Isoko knygų iš bibliotekos. Nežinau, ar kitos mane sužavės lygiai taip pat, bet ši sužavėjo. Tai – tarsi pasaka, kuri prabyla ne fėjų ar jų burtų lazdelių kalba, bet patraukliais tikrų lietuviškų miškų, jų augalų ir gyventojų pasakojimais: tai lakštingala čia pagrindinė veikėja, skraidanti į svečius pas skirtingus paukščius ir bandanti išsiaiškinti, kaip lizdą reikia sukti, tai varnalėšos graižas, kurio akimis regime įvairių augalų pasaulį ir sužinome apie jų sėklų plitimo būdus, tai išgirstame liūdnai pasibaigusią pelėno istoriją, kuri supažindina su lietaus pranašais... Žodžiu, nuostabi knyga. Skaitysim toliau, nes visos dar neįveikėm.

„Laisvalaikio skaitiniai-vartiniai“ – draugiškai sutūpus ant grindų.

Vaizduojamasis menas, muzika
Ant kompiuterio ekrano pas mus šią savaitę apsigyveno M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, o patys savo akis paganėm dar ir po multimedinę Vincento Van Gogo parodą „Art in Life“, eksponuojamą „Panoramos“ prekybos centre (ten pat praleidome ir trečiadienio rytmetį picerijoje, apie kurią jau rašiau aukščiau).
Visi, su kuo kalbėjau, klausė, ar verta. Tai pasakysiu taip: jei norite pasižiūrėti į kitokį parodos formatą, tuomet taip. Jei žinote daugumą Van Gogo paveikslų, irgi taip. Tačiau jei žinote tik pagrindinius jo paveikslus, tai tais ir pasigrožėsite. Visų kitų liksite taip ir nesuvokę, nes nebus aišku, kuriame ekrane vaizduojamas visas paveikslas, o kuriame – tik jo didėjantis ar mažėjantis fragmentas... Bent jau man taip nutiko. Mieliau būčiau apžiūrėjusi ne tokią dinamišką parodą, nes šioje man asmeniškai pritrūko laiko susigaudyti, kas yra kur. Ar įdomu vaikams? Maniškiams būtų buvę įdomiau, jei fone nebūtų grojusi tokia dramatiška klasikinė muzika (C. Orff'o Carmina Buranna, S. Prokofjevo Riterių šokis ir pan.) ar jei ji būtų grojusi kiek tyliau... Nes dabar ką iš jų tegirdėjau, buvo „Mamyte, man baisu... mamyte, muzika labai garsiai groja, man nepatinka... Mamyte, eikime iš čia, labai tamsu...“ Tik užgrojus švelnesniam fragmentui vaikai kiek atsipūsdavo ir bandė mėgautis aplinka. Labiausiai, aišku, jiems patiko galimybė ant didžiulių ekranų matyti savo šešėlius ir improvizuoti, taip pat – lakstyti po projekcijas, esančias ant grindų. Tai paukščius čia galima buvo pagaudyti, tai vandenyje „pasiturkšti“.

 Smagiausia – lakstyti tiesiai ant mirgančių projekcijų.

Pasimaudome raibuliuojančiame vandenyje?.. :)

Kitoje erdvėje buvo galima išbandyti tapybą ant molberto, tačiau ir čia nebuvo viskas apgalvota iki galo: patalpa tamsoka, vargiai tesimato dažų spalvos. Tad nenuostabu, jog vaikai tik pabandė ir nusivylę metė šį reikalą.
Na bet bendrai nesigailiu, kad ėjome ir štai su tokiu parodos formatu susipažinome. Jei sumanysite šią parodą aplankyti ir jūs, turėkite omenyje, kad visi paveikslai „prasisuka“ per 40 minučių. Mes išbuvome tik 20. Daugiau vaikai nepratempė. O ir pavargę ganėtinai jau buvo po visų prieš tai buvusių žaidimų tądien.

 Didžioji tapytoja prie molberto...

Grįžus iš parodos, nepaisant tos ne visai vaikams draugiškos jos aplinkos, kažkas vaikų galvose vis tik užsiliko. Kadangi parodos metu bandžiau vaikams pasakoti Van Gogo gyvenimo fragmentus (iš kurių man didžiausią įspūdį pačiai yra palikę tai, kad tapyti jis pradėjau būdamas ketvirtoje dešimtyje), Magdės komentaras namuose buvo toks: „Mamyte, o tas dėdė, kuris ausį nusipjovė – a... o aš irgi galiu tokias saulėgrąžas nupiešti?“ Žinoma, pasakiau, kad mes galime piešti kokias tik norime saulėgrąžas... „Tai atspausdink man tas saulėgrąžas, mama...“ – patikslino mano spalvų mylėtoja... Vis bandau ją įkalbėti pabandyti ne tik spalvinti, bet ir piešti, tačiau matomai dabar toks jau etapas pas ją... :)

Kas sakė, kad saulėgrąžos būtinai turi būti geltonos?..

Liutauras gi tuo tarpu savo įspūdžius dėstė kiek kitaip. Ant didelės magnetinės lentos, kurioje šalia saulėgrąžų įsitaisė ir pora medžių... Labai didžiavosi jis šiuo savo piešiniu ir niekam iki šiol neleidžia jo nutrinti.

Mokomės skaityti 
Mokymąsi skaityti iš „Zylutės“ tam kartui metėm – pamačiusi, kad Liutauras nenori to daryti, neforsuoju. Ir, panašu, tai duoda šiokių tokių rezultatų. Nes faktas, kad vaikis savu laiku supratęs, kaip sudaromi skiemenys, to įgūdžio niekur nepametė, ir jis vis kažkur aplinkui kirba... Ne pirmą dieną pastebiu, kad Liutaurui pradeda rūpėti vieni ar kiti užrašai: tai koks gatvės pavadinimas, tai knygos nugarėlę puošiantys žodžiai... O kadangi periodiškai vis padėliojam raidyno raides ar pažaidžiam raidžių kaladėlėmis, tikiuosi, kad viskas susidėlios savaime.

Tikiu, kad savaime susidėlios ir daug kitų dalykų, nutiksiančių ir kitą ar dar kitą savaitę... :)

35-oji savaitė. Medžiai be lapų... Sniegena.

Pasibaigus 34-oms savaitėms galėtume sakyti, kad mokslo metai baigėsi (nes oficialiai šiuo metu Lietuvoje tiek trunka mokslo metai), ir toliau sau kukuoti... Tačiau mokymasis šeimoje, skirtingai nei mokslai mokykloje, vyksta nuolat. Tai tampa gyvenimo būdu, peraugančiu į mokymąsi visą gyvenimą. Ir tai yra žavu. Nes mokosi ne tik vaikai. Mokomės ir mes kartu su jais: būti, draugauti, išgirsti, suprasti, atrasti, pamatyti, sužinoti... Nes ar žinote, pavyzdžiui, kada medžiai sukrauna pumpurus? Aha, ir aš galvojau, kad pavasarį... Nes niekada nebuvau išėjus žiemą į lauką specialiai tam, kad žiūrėčiau į medžius be lapų... Na bet apie viską iš eilės.

Biblija. Charakteris.
Susitvardymas. Vienas iš devynių Dvasios vaisių. Reikia jo visiems. Tiek vaikams, tiek ir mums. Tad raitojamės rankoves ir bandom. :)

O bandymams sustiprinti disciplinai ir savidisciplinai, pasitelkiau jau seniai nužiūrėtą motyvacinę darbų lentos idėją. Iššniukštinėjusi Pinterest'ą, užsikabinau už patrauklių paveikslėlių, kuriuos ėmiau ir prisitaikiau sau, išsivertusi viską į lietuvių kalbą, dar atrinkusi, kas mums aktualu. Išsitraukiau musų namuose taip ir neprigijusią magnetinę kalendorinę lentą ir ryžausi paversti ją ta savo motyvacine lenta. Šiek tiek kantrybės, purškiamų baltų dažų, dekoratyvinio popieriaus; tuomet spausdiname užduočių paveikslėlius, laminuojame, supjaustome, prilipdome dvipuse lipnia juosta prie turimų magnetukų ir... voila... Kabiname ant sienos ir tikimės geriausio. :)

Kadangi šią lentą padariau savaitės pabaigoje, pasakyti, kiek tai pasiteisins, dar sunku, tačiau bent jau pati idėja vaikams patiko, ir padaryti vieną ar kitą darbą, žinant, kad su juo susijęs paveiksliukas atsidurs prie tavo vardo, vaikams buvo daug paprasčiau. Tad turiu vilties, kad tai taps visai smagiu motyvaciniu įrankiu-žaidimu.

Biblijos gyvūnai.
Kalbėjome apie meškas. Žiūrėjome, kaip šiaurėje gyvena poliariniai lokiai. Vaikai prašė dar ir dar kartoti. Tiesa, Liutaurui didžiausią įspūdį paliko lūžtantis ir tirpstantis ledas, o ne patys lokiai, nors ir šie, žinoma, vietomis kaustė dėmesį... Tuo pačiu kalbėjom apie Danielių, kuris galėjo savomis rankomis nugalėti tiek liūtą, tiek mešką.

Biblijos citata
„Švelnus atsakymas nukreipia rūstybę“. (Pat 15:1a) – susivaldymui į kompaniją... Bandėm šią citatą ir rašyti (Magdė vedžioja, Liutauras – kopijuoja). Nelabai daug noro buvo tai daryti, bet panašu, jog švelnus mano žodis nukreipė vaikų rūstybę, ir užduotis, nors ir ne pernelyg kruopščiai (akmuo į Liutauro daržą), vis tik buvo įvykdyta.

Bendravimas
Tęsdamos trečiadieninių Koop'ų tradiciją, dėl vienokių ar kitokių negalavimų atkritus didžiajai mūsų kompanijos daliai, susitikom tik dviese su Gintare bei jos kompanija – Melisa, Simona ir Matu. Nors vaikams tądien ne visiems buvo gera nuotaika, vis tik bendrą kalbą jie rado, tad grįžom namo su daugybe įspūdžių. Vakare gera buvo prisiminti žaidimus didžiulėje kartoninėje dėžėje-name, „buitinę“ čiuožyklą ir lovą-batutą, galiausiai – į lesyklą atskridusią ir savo dideliu baltu snapu lyg niekur nieko kokias 5 minutes lesusią grūdus sniegenos patelę, apie kurią kalba čia dar nesibaigia, nes visa tai išsirutuliojo į kitas veiklas...

Turite namuose nereikalingų baldų dalių? Suorganizuokite vaikams čiuožyklą. :) 

Taip taip, čia ta įžymioji sniegena. Ir visai ji neraudona, jei ką...
Žinoma, jei tai patelė. Ir snapas jos įspūdingai didelis, baltas.

Na ir, žinoma, prisibendravom į valias „Verandoje“... Kaip gi be jos? :) Kaip gi be šmaikščiųjų Henriko ir mažųjų veikėjų pokalbių? Kaip gi be bokštų su Emanueliu statymo?.. Niekaip... Buvo smagu.

Kūryba. Žaidimai.

Taigi. Čia vis kalta ta sniegena. Nes vos grįžom namo iš Gintarės, pavalgėm, ir Magdė pareiškė: 

– Mamyte, noriu spalvinti sniegeną!

Pasitikslinusi, ar nori spalvinti, ar pati piešti, užtikrino, kad spalvinti. Tad aš lindau į internetą ieškoti spausdinimui sniegenos, Magdė pasiruošė dažus, pasiėmėm savo mėgstamą „Lietuvos Paukščių pažinimo vadovą“ ir spalvinom.

Magdė iš karto čiupo raudoną, o aš jau maišiausi rudą – patelei. Viskas vyko labai kruopščiai ir rimtai. Sužavėta gautu rezultatu, Magdė ir vėl prašė atspausdinti dar vieną sniegeną, paskui – dar, dar, dar, dar... vieną, kol turėjom tų sniegenų visą kolekciją. :) 

Viršutinėje eilėje – „tikrosios“ juodgalvės sniegenos.
Patinas ir patelė. Magdės ir mano. Visa kita – Magdės.

O kad jau Magdė tiek tų sniegenų „prikepė“, pasinaudojau Eglės idėja darbeliui, kuris mums nuostabiai derėjo dar ir su gamtos stebėjimo savaitės tema – žiemos medžiais. Jau nekalbant apie tai, kad kūrybos planuose šiai savaitei buvo numatyta išbandyti koliažą. Taigi čiupom A3 formato akvarelinius lapus, liejom ant jų melsvą foną, kurį nekantriai džiovinome fenu (Liutauro džiaugsmui), tuomet iš spintos traukiau jau turėtus anksčiau kada tai prispalvintus popieriaus lakštus – šieji spalviškai labai mums tiko ir buvo panašūs į apsamanojusius medžių kamienus. Plėšiau juos vaikams juostomis, žavėdamasi gražiais baltai „apsnigtais“ jų krašteliais, šie gi ėmė jas, klijavo, plėšė paprasto balto popieriaus lapus – „sniegą“ ir „skrendančias gniūžtes“, tuomet jau daviau iškirptas vakar spalvintas sniegenas (kiek per stambios pagal mastelį jos mums išėjo, bet tai puikiai atspindi mūsų neapsakomus įspūdžius), ir viskas gulė į gražų koliažą. Liutaurui dar prireikė ir namo visame šiame ansamblyje, tad čiupęs flomasterį greitai tokį pasigamino ir priklijavo.

Paklausus, kodėl ta šaka taip nulinkus, Liutauras atsakė, kad sniegena skrenda ir neša tą šaką savo kojose...

Taigi ačiū Eglei už idėją, labai smagu buvo tiek daryti, tie paskui ir džiaugtis rezultatu.
Sniegena liko neužmiršta iki pat savaitės pabaigos – tuo pačiu klausėmės, kaip juodgalvė sniegena čiulba.

Liutauro gi kūryba tradiciškai krypo į konstravimą. Taip pradžioje gimė štai toks namas (pats nupiešė abu fasadus (tik vienam paprašė pagalbos su langais, mat pareiškė, kad man gražiau išeina, nepaisant to, kad gyriau, jog jo paties langai daug įdomesni nei mano...)

Kitądien vaikis „pasinešė“ ant popierinių mašinėlių. Nebe pirmą kartą pas mus jos populiarios. Aš atspausdinu, Liutauras iškerpa, kas išeina; kas neišeina – duoda man, tuomet pats klijuoja. Galėtų, atrodo, vien tas popierines mašinėles ir turėt, o kai labai jau kuri nusibosta – žaisti su jomis avarijas ir žiūrėti/pasakoti, kaip jos lamdosi ir keliauja į sąvartyną, kur yra supresuojamos...  Presu paprastai, žinoma, tampa du jo delnai. :)

Na, o smagiausia kūryba, aišku, ta, kuri gimsta spontaniškai. Pvz., tėveliui lupant apelsinus... Jų luobas vaikai it kokios šarkos tuoj čiumpa ir stato iš jų bokštą. O džiaugsmo, o krykštavimo! :)

Spontaniškai mums gimė ir idėja pasigaminti rutuliukų riedėjimo trasą iš vienkartinių lėkštučių. Pavyko puikiai. Eksperimentavimo ir ridenimo buvo per akis. :) Juoko irgi nestigo.

Galiausiai vaikai statė namelį. Iš žaislų ir rūbų dėžių. Pasidarė štai tokią tvirtovę ir karaliavo joje su visais savo žaidimais...

Aš gi tuo tarpu pribrendau seniai galvoje kirbėjusiai minčiai – kažkaip suorganizuoti iš pusbrolio paveldėtus Lego. Čia man į pagalbą ir vėl atėjo Pinterest'as bei visos kitos matytos idėjos, kurios vis užkliūdavo už akių... 

Žodžiu, pastebėjusi, kad mūsų turimose IKEA'os dėžėse Lego yra pasmerktas užmarščiai dėl per didelio jų gylio, nutariau jiems skirti vieną iš po lova esančių patalynės stalčių. Laimingo atsitiktinumo dėka į jį tiesiog preciziškai įsitalpino vėl tos pačios IKEA'os medžiaginių dėžučių rinkinys. Tad sėdėjome vieną vakarą ir visi draugiškai rūšiavom detales pagal spalvas, taip pat atskirą skyrelį gavo ratai bei visokios lanksčios detalės, figūrėlės, pačios smulkiausios detalės (nes jas visuomet daug sunkiau rasti tarp didžiųjų), taip pat papildomą dėžutę įdėjau pradėtiems konstruoti ir neišrūšiuotiems reikalams. Kiek skaičiau, sako, kad bet kuri LEGO laikymo/rūšiavimo sistema turi ir savo trūkumų, ir privalumų, tačiau ši man patiko tuo, kad įsipainiojus kitos spalvos detalei tu iš karto matai, kad jai čia ne vieta. Tuo tarpu kai vasarą buvau surūšiavusi detales pagal jų geometriją (standartiniai kubeliai, ratai, lanksčios detalės, nestandartinės detalės, figuūrėlės), joms susimaišius labai sunku buvo vėl viską iš naujo atrinkti. 

Patiko dar ir tai, kad tos dėžutės yra negilios, o prireikus galima nesunkiai bet kurią iš jų ištraukti ir nusinešti į kitą vietą. Pats stalčius ant ratų, tad irgi patogu bet kur nusitempti. 

O kol ateis noras pakinkyti tuos Lego veiksmui, Liutauras netikėtai susižavi piešimu ant didelės baltos lentos (parnešė tėtis iš darbo). Pradžioje piešiame bendrą piešinį, paskui smagu ir atsigulus savo kontūrą išvysti bei papildyti jį detalėmis... :)

Liutauro obelis su obuoliukais ir šalia augančiu vijokliu.
Magdės galvoje – kai kas abstraktesnio šįkart. :)

 Liutauro autoportretas. :)

Gamta
Jei ši dalis ne pati patraukliausia vaikams, galite būti tikri bent jau tuo, kad man visoje šioje mokymosi kelionėje ji yra pati nuostabiausia... Nes mokykloje tokių dalykų nemoko... O jei ir moko, tai taip, kad to niekas neprisimena.
Žodžiu, išsiruošėm mes į lauką (o tiksliau – į mūsų mėgstamas kapinaites) žiemos medžių stebėti. Bandėm prisiminti, kokia kurio medžio kamieno faktūra, tačiau turiu pripažinti, kad pavyko dėl to, kad labai gerai iš rudens žinojom, kur koks medis auga. Na, tiesa, klevą bent jau aš prisiminiau. Vaikams ši informacija galvose neužsilaikė. Kita vertus, dabar žinome, kaip atrodo kaštono šakelės. Ar galite patikėti, kad jos JAU su pumpurais? O alyvos iš viso perspjauna visus kitus medžius – jų pumpurėliai jau žali. Tik ir laukia, regis, kada sniegas ištirps... Tad žiūrėjome, stebėjome, po šakelę nuo kiekvieno medžio skynėme (tik gluosnio kasų nepasiekėme), grįžę į vandenį pamerkėme, žiūrėsime, kas pirmas lapelius išleis...

Kaštonas pasiruošęs...

Apžiūrėjome ir galingo pernai vasarą nupjauto medžio kelmą.

Vienoje vietoje mus netikėtai prikaustė neįprastas vaizdas – tarsi po kokio aršaus mūšio čia buvo pilna plunksnų. Kadangi nesu gyvūnų elgesio žinovė, tik nuspėt galėjau, kad arba čia vyko dviejų paukščių kautynės, arba koks katinas (o gal kokia lapė?) vargšą paukštelį į skutelius sudraskė... O visa tai vyko šalia štai tokios fotogeniškos koplyčios, kurią atradome tik dabar, nors po šias kapinaites vaikštinėjame ne pirmus metus...

Žodžiu, grįžome namo pilnomis rankomis šakelių. Liutaurui jos nelabai rūpėjo, užtat Magdei būtinai reikėjo turėti tokias šakeles, kurias turiu ir aš. Gerai, bus atsargai, jei viena kuri tingėtų rodyti gyvybės ženklus.

Norėdama užkrėsti vaikus gamtos žurnalo vedimu, pati pa-ga-liau ėmiausi jį vesti. Tai to azarto vedina net du lapus šią savaitę užpildžiau. Na, čia, kaip jau minėjau, tos sniegenos kaltos, nes pagal planą tai tik šakelės turėjo būti... :) Prisipažinsiu, mėgstu kopijuoti, tai ir dar vieną idėją iš Eglės nukniaukiau – vaikų komentarus. O gal ir Š. Meison taip rekomendavo? Nebepamenu. Bet kokiu atveju ačiū Eglei. Bus smagu po metų kitų paskaityti – neabejoju.

Magdės komentaras: „Mes ėjom, ėjom... Ir pamatėm paukštį... Prie durų ten. A...
O po to vėl atėjom. Žaidimo kambaryje buvom, čiuožinėjom. Ir... a... mamytė pašaukė: 

– Ateikit, parodysiu paukštį...“ :)

Magdės komentaras: „Mes ėjom ir pamatėm šakeles.
Ir ten tyrinėjom. Ir parsinešėm.“
Liutauras nuo komentarų susilaikė.

Kasdieniai įgūdžiai
Liutauras moka blynus kepti jau kuris laikas. Bet tuomet, kai jau išmoko, tai ir nustojo tai daryti. Tačiau kai pasiūliau po ilgesnės pertraukos vėl iškepti blynų, jis su mielu noru puolė tai daryti, o ir Magdę kartu pasivadino, mokė, kaip kiaušinius reikia daužt, kaip gražiai viską plakt, kad neišsipilstytų pro šonus, kaip į keptuvę (čirvinių blynų) pilti. Stoviu, žiūriu ir didžiuojuosi: sumuštinius sutepti vaikai moka, arbatos užvirti ir užplikyti moka, makaronus išvirti, blynus iškepti – irgi. Jau šis tas. Alkani neliks. :)

Muzikavimas
Jau kuris laikas norėjau vaikus su ritmika supažindinti. Vis sukau galvą, kaip tai padaryti. Mačiau vienos, kitos mamos turimas ritmines korteles, bet kad jau pas mus visokių kortelių ir taip nemažai, norėjosi man kažkokios kitokios formos tokiam „sausam“ dalykui... Ir prisiminiau vėl planšetę. Panaršiusi radau labai patraukliai ir suprantamai padarytą programėlę „Rythm Cat“. Nors nemokamų ritmų yra tik 15, pasakysiu, kad ir man čia buvo ką veikti. Pradedant nuo lygaus vienodų ketvirtinių ritmo, baigiant abejomis rankomis atliekamais ritminiais deriniais, gali tobulinti tiek savo ritmo pojūtį, tiek reakciją, tiek muzikinį raštingumą. Esmė labai paprasta – fone groja muzika, ekrane užrašytas jos ritmas, kurį mygtuko paspaudimu turi atkartoti. Jei nepataikai ar išlaikai ne pilną natos vertę, vietoj žalios natos užsidega oranžinė. Jei iš viso praleidi, nata lieka juoda. Pabaigoje matai, kiek ko pataikei, kiek teisingai sugrojai. Ir finale dar gauni 1-3 žvaigždučių įvertinimą (Liutaurui tai geriausia motyvacija). Pasiūliau vaikams ir stebėjau, kaip seksis. Liutauras momentaliai susidorojo su pirmuoju lygiu ir ilgai tuo pasitenkindamas grojo dar ir dar kartą. Magdė, nors nebuvo per daug susikaupusi, irgi visai neblogai įveikė užduotį. Visaip kaip gundžiau Liutaurą pabandyti ir antrąjį lygį. Ilgokai vaikinas delsė, bet susigundė. Ir ką jūs sau manot? Vat ėmė ir įveikė!!! Ir gavo tas savo tris žvaigždutes, o paskui dar ir sesę mokė: „ką, nematai, kad čia ilgesnė nata – ją reikia ilgiau išlaikyti...“. Va taip.

Matematika, dailyraštis.
Jokių užduočių specialiai nedarėm, bet progų skaičiuoti turėjom. Kad ir, pvz., stiklo akmenėlius. Nes pasidalinti kažkaip juk reikia?.. :) Kam teks daugiau? Kam mažiau? Po kiek dalinsimės? Aišku, finale dalybos baigėsi taip: tau trys, o man visi likę. :D Bet Magdei ir tiek pakako, kad sėkmingai galėtų žaisti parduotuvę ir įsivaizduoti, kad ir tie trys stikliukai yra didelis kapitalas.. :)

Kaip jau praeitą kartą minėjau, stengiamės bent kartą per savaitę palavinti ranką. Liutauras įveikė ir skaičius, ir dar vieną citatą. Magdė apsiribojo spalvinimu.

Štai tiek. Visa kita tam kartui liko už borto. Lai plaukia pasroviui, kol vėl užmesim tinklus, ištrauksim ir suvalgysim... :)

Geros savaitės!