2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

35-oji savaitė. Medžiai be lapų... Sniegena.

Pasibaigus 34-oms savaitėms galėtume sakyti, kad mokslo metai baigėsi (nes oficialiai šiuo metu Lietuvoje tiek trunka mokslo metai), ir toliau sau kukuoti... Tačiau mokymasis šeimoje, skirtingai nei mokslai mokykloje, vyksta nuolat. Tai tampa gyvenimo būdu, peraugančiu į mokymąsi visą gyvenimą. Ir tai yra žavu. Nes mokosi ne tik vaikai. Mokomės ir mes kartu su jais: būti, draugauti, išgirsti, suprasti, atrasti, pamatyti, sužinoti... Nes ar žinote, pavyzdžiui, kada medžiai sukrauna pumpurus? Aha, ir aš galvojau, kad pavasarį... Nes niekada nebuvau išėjus žiemą į lauką specialiai tam, kad žiūrėčiau į medžius be lapų... Na bet apie viską iš eilės.

Biblija. Charakteris.
Susitvardymas. Vienas iš devynių Dvasios vaisių. Reikia jo visiems. Tiek vaikams, tiek ir mums. Tad raitojamės rankoves ir bandom. :)

O bandymams sustiprinti disciplinai ir savidisciplinai, pasitelkiau jau seniai nužiūrėtą motyvacinę darbų lentos idėją. Iššniukštinėjusi Pinterest'ą, užsikabinau už patrauklių paveikslėlių, kuriuos ėmiau ir prisitaikiau sau, išsivertusi viską į lietuvių kalbą, dar atrinkusi, kas mums aktualu. Išsitraukiau musų namuose taip ir neprigijusią magnetinę kalendorinę lentą ir ryžausi paversti ją ta savo motyvacine lenta. Šiek tiek kantrybės, purškiamų baltų dažų, dekoratyvinio popieriaus; tuomet spausdiname užduočių paveikslėlius, laminuojame, supjaustome, prilipdome dvipuse lipnia juosta prie turimų magnetukų ir... voila... Kabiname ant sienos ir tikimės geriausio. :)


Kadangi šią lentą padariau savaitės pabaigoje, pasakyti, kiek tai pasiteisins, dar sunku, tačiau bent jau pati idėja vaikams patiko, ir padaryti vieną ar kitą darbą, žinant, kad su juo susijęs paveiksliukas atsidurs prie tavo vardo, vaikams buvo daug paprasčiau. Tad turiu vilties, kad tai taps visai smagiu motyvaciniu įrankiu-žaidimu.

Biblijos gyvūnai.
Kalbėjome apie meškas. Žiūrėjome, kaip šiaurėje gyvena poliariniai lokiai. Vaikai prašė dar ir dar kartoti. Tiesa, Liutaurui didžiausią įspūdį paliko lūžtantis ir tirpstantis ledas, o ne patys lokiai, nors ir šie, žinoma, vietomis kaustė dėmesį... Tuo pačiu kalbėjom apie Danielių, kuris galėjo savomis rankomis nugalėti tiek liūtą, tiek mešką.

Biblijos citata
„Švelnus atsakymas nukreipia rūstybę“. (Pat 15:1a) – susivaldymui į kompaniją... Bandėm šią citatą ir rašyti (Magdė vedžioja, Liutauras – kopijuoja). Nelabai daug noro buvo tai daryti, bet panašu, jog švelnus mano žodis nukreipė vaikų rūstybę, ir užduotis, nors ir ne pernelyg kruopščiai (akmuo į Liutauro daržą), vis tik buvo įvykdyta.


Bendravimas
Tęsdamos trečiadieninių Koop'ų tradiciją, dėl vienokių ar kitokių negalavimų atkritus didžiajai mūsų kompanijos daliai, susitikom tik dviese su Gintare bei jos kompanija – Melisa, Simona ir Matu. Nors vaikams tądien ne visiems buvo gera nuotaika, vis tik bendrą kalbą jie rado, tad grįžom namo su daugybe įspūdžių. Vakare gera buvo prisiminti žaidimus didžiulėje kartoninėje dėžėje-name, „buitinę“ čiuožyklą ir lovą-batutą, galiausiai – į lesyklą atskridusią ir savo dideliu baltu snapu lyg niekur nieko kokias 5 minutes lesusią grūdus sniegenos patelę, apie kurią kalba čia dar nesibaigia, nes visa tai išsirutuliojo į kitas veiklas...


Turite namuose nereikalingų baldų dalių? Suorganizuokite vaikams čiuožyklą. :) 

Taip taip, čia ta įžymioji sniegena. Ir visai ji neraudona, jei ką...
Žinoma, jei tai patelė. Ir snapas jos įspūdingai didelis, baltas.

Na ir, žinoma, prisibendravom į valias „Verandoje“... Kaip gi be jos? :) Kaip gi be šmaikščiųjų Henriko ir mažųjų veikėjų pokalbių? Kaip gi be bokštų su Emanueliu statymo?.. Niekaip... Buvo smagu.


Kūryba. Žaidimai.
Taigi. Čia vis kalta ta sniegena. Nes vos grįžom namo iš Gintarės, pavalgėm, ir Magdė pareiškė: 
– Mamyte, noriu spalvinti sniegeną!
Pasitikslinusi, ar nori spalvinti, ar pati piešti, užtikrino, kad spalvinti. Tad aš lindau į internetą ieškoti spausdinimui sniegenos, Magdė pasiruošė dažus, pasiėmėm savo mėgstamą „Lietuvos Paukščių pažinimo vadovą“ ir spalvinom.


Magdė iš karto čiupo raudoną, o aš jau maišiausi rudą – patelei. Viskas vyko labai kruopščiai ir rimtai. Sužavėta gautu rezultatu, Magdė ir vėl prašė atspausdinti dar vieną sniegeną, paskui – dar, dar, dar, dar... vieną, kol turėjom tų sniegenų visą kolekciją. :) 

Viršutinėje eilėje – „tikrosios“ juodgalvės sniegenos.
Patinas ir patelė. Magdės ir mano. Visa kita – Magdės.

O kad jau Magdė tiek tų sniegenų „prikepė“, pasinaudojau Eglės idėja darbeliui, kuris mums nuostabiai derėjo dar ir su gamtos stebėjimo savaitės tema – žiemos medžiais. Jau nekalbant apie tai, kad kūrybos planuose šiai savaitei buvo numatyta išbandyti koliažą. Taigi čiupom A3 formato akvarelinius lapus, liejom ant jų melsvą foną, kurį nekantriai džiovinome fenu (Liutauro džiaugsmui), tuomet iš spintos traukiau jau turėtus anksčiau kada tai prispalvintus popieriaus lakštus – šieji spalviškai labai mums tiko ir buvo panašūs į apsamanojusius medžių kamienus. Plėšiau juos vaikams juostomis, žavėdamasi gražiais baltai „apsnigtais“ jų krašteliais, šie gi ėmė jas, klijavo, plėšė paprasto balto popieriaus lapus – „sniegą“ ir „skrendančias gniūžtes“, tuomet jau daviau iškirptas vakar spalvintas sniegenas (kiek per stambios pagal mastelį jos mums išėjo, bet tai puikiai atspindi mūsų neapsakomus įspūdžius), ir viskas gulė į gražų koliažą. Liutaurui dar prireikė ir namo visame šiame ansamblyje, tad čiupęs flomasterį greitai tokį pasigamino ir priklijavo.


Paklausus, kodėl ta šaka taip nulinkus, Liutauras atsakė, kad sniegena skrenda ir neša tą šaką savo kojose...

Taigi ačiū Eglei už idėją, labai smagu buvo tiek daryti, tie paskui ir džiaugtis rezultatu.
Sniegena liko neužmiršta iki pat savaitės pabaigos – tuo pačiu klausėmės, kaip juodgalvė sniegena čiulba.

Liutauro gi kūryba tradiciškai krypo į konstravimą. Taip pradžioje gimė štai toks namas (pats nupiešė abu fasadus (tik vienam paprašė pagalbos su langais, mat pareiškė, kad man gražiau išeina, nepaisant to, kad gyriau, jog jo paties langai daug įdomesni nei mano...)


Kitądien vaikis „pasinešė“ ant popierinių mašinėlių. Nebe pirmą kartą pas mus jos populiarios. Aš atspausdinu, Liutauras iškerpa, kas išeina; kas neišeina – duoda man, tuomet pats klijuoja. Galėtų, atrodo, vien tas popierines mašinėles ir turėt, o kai labai jau kuri nusibosta – žaisti su jomis avarijas ir žiūrėti/pasakoti, kaip jos lamdosi ir keliauja į sąvartyną, kur yra supresuojamos...  Presu paprastai, žinoma, tampa du jo delnai. :)


Na, o smagiausia kūryba, aišku, ta, kuri gimsta spontaniškai. Pvz., tėveliui lupant apelsinus... Jų luobas vaikai it kokios šarkos tuoj čiumpa ir stato iš jų bokštą. O džiaugsmo, o krykštavimo! :)


Spontaniškai mums gimė ir idėja pasigaminti rutuliukų riedėjimo trasą iš vienkartinių lėkštučių. Pavyko puikiai. Eksperimentavimo ir ridenimo buvo per akis. :) Juoko irgi nestigo.


Galiausiai vaikai statė namelį. Iš žaislų ir rūbų dėžių. Pasidarė štai tokią tvirtovę ir karaliavo joje su visais savo žaidimais...


Aš gi tuo tarpu pribrendau seniai galvoje kirbėjusiai minčiai – kažkaip suorganizuoti iš pusbrolio paveldėtus Lego. Čia man į pagalbą ir vėl atėjo Pinterest'as bei visos kitos matytos idėjos, kurios vis užkliūdavo už akių... 
Žodžiu, pastebėjusi, kad mūsų turimose IKEA'os dėžėse Lego yra pasmerktas užmarščiai dėl per didelio jų gylio, nutariau jiems skirti vieną iš po lova esančių patalynės stalčių. Laimingo atsitiktinumo dėka į jį tiesiog preciziškai įsitalpino vėl tos pačios IKEA'os medžiaginių dėžučių rinkinys. Tad sėdėjome vieną vakarą ir visi draugiškai rūšiavom detales pagal spalvas, taip pat atskirą skyrelį gavo ratai bei visokios lanksčios detalės, figūrėlės, pačios smulkiausios detalės (nes jas visuomet daug sunkiau rasti tarp didžiųjų), taip pat papildomą dėžutę įdėjau pradėtiems konstruoti ir neišrūšiuotiems reikalams. Kiek skaičiau, sako, kad bet kuri LEGO laikymo/rūšiavimo sistema turi ir savo trūkumų, ir privalumų, tačiau ši man patiko tuo, kad įsipainiojus kitos spalvos detalei tu iš karto matai, kad jai čia ne vieta. Tuo tarpu kai vasarą buvau surūšiavusi detales pagal jų geometriją (standartiniai kubeliai, ratai, lanksčios detalės, nestandartinės detalės, figuūrėlės), joms susimaišius labai sunku buvo vėl viską iš naujo atrinkti. 
Patiko dar ir tai, kad tos dėžutės yra negilios, o prireikus galima nesunkiai bet kurią iš jų ištraukti ir nusinešti į kitą vietą. Pats stalčius ant ratų, tad irgi patogu bet kur nusitempti. 


O kol ateis noras pakinkyti tuos Lego veiksmui, Liutauras netikėtai susižavi piešimu ant didelės baltos lentos (parnešė tėtis iš darbo). Pradžioje piešiame bendrą piešinį, paskui smagu ir atsigulus savo kontūrą išvysti bei papildyti jį detalėmis... :)

Liutauro obelis su obuoliukais ir šalia augančiu vijokliu.
Magdės galvoje – kai kas abstraktesnio šįkart. :)

 Liutauro autoportretas. :)

Gamta
Jei ši dalis ne pati patraukliausia vaikams, galite būti tikri bent jau tuo, kad man visoje šioje mokymosi kelionėje ji yra pati nuostabiausia... Nes mokykloje tokių dalykų nemoko... O jei ir moko, tai taip, kad to niekas neprisimena.
Žodžiu, išsiruošėm mes į lauką (o tiksliau – į mūsų mėgstamas kapinaites) žiemos medžių stebėti. Bandėm prisiminti, kokia kurio medžio kamieno faktūra, tačiau turiu pripažinti, kad pavyko dėl to, kad labai gerai iš rudens žinojom, kur koks medis auga. Na, tiesa, klevą bent jau aš prisiminiau. Vaikams ši informacija galvose neužsilaikė. Kita vertus, dabar žinome, kaip atrodo kaštono šakelės. Ar galite patikėti, kad jos JAU su pumpurais? O alyvos iš viso perspjauna visus kitus medžius – jų pumpurėliai jau žali. Tik ir laukia, regis, kada sniegas ištirps... Tad žiūrėjome, stebėjome, po šakelę nuo kiekvieno medžio skynėme (tik gluosnio kasų nepasiekėme), grįžę į vandenį pamerkėme, žiūrėsime, kas pirmas lapelius išleis...

Kaštonas pasiruošęs...

Apžiūrėjome ir galingo pernai vasarą nupjauto medžio kelmą.


Vienoje vietoje mus netikėtai prikaustė neįprastas vaizdas – tarsi po kokio aršaus mūšio čia buvo pilna plunksnų. Kadangi nesu gyvūnų elgesio žinovė, tik nuspėt galėjau, kad arba čia vyko dviejų paukščių kautynės, arba koks katinas (o gal kokia lapė?) vargšą paukštelį į skutelius sudraskė... O visa tai vyko šalia štai tokios fotogeniškos koplyčios, kurią atradome tik dabar, nors po šias kapinaites vaikštinėjame ne pirmus metus...


Žodžiu, grįžome namo pilnomis rankomis šakelių. Liutaurui jos nelabai rūpėjo, užtat Magdei būtinai reikėjo turėti tokias šakeles, kurias turiu ir aš. Gerai, bus atsargai, jei viena kuri tingėtų rodyti gyvybės ženklus.


Norėdama užkrėsti vaikus gamtos žurnalo vedimu, pati pa-ga-liau ėmiausi jį vesti. Tai to azarto vedina net du lapus šią savaitę užpildžiau. Na, čia, kaip jau minėjau, tos sniegenos kaltos, nes pagal planą tai tik šakelės turėjo būti... :) Prisipažinsiu, mėgstu kopijuoti, tai ir dar vieną idėją iš Eglės nukniaukiau – vaikų komentarus. O gal ir Š. Meison taip rekomendavo? Nebepamenu. Bet kokiu atveju ačiū Eglei. Bus smagu po metų kitų paskaityti – neabejoju.

Magdės komentaras: „Mes ėjom, ėjom... Ir pamatėm paukštį... Prie durų ten. A...
O po to vėl atėjom. Žaidimo kambaryje buvom, čiuožinėjom. Ir... a... mamytė pašaukė: 
– Ateikit, parodysiu paukštį...“ :)

Magdės komentaras: „Mes ėjom ir pamatėm šakeles.
Ir ten tyrinėjom. Ir parsinešėm.“
Liutauras nuo komentarų susilaikė.

Kasdieniai įgūdžiai
Liutauras moka blynus kepti jau kuris laikas. Bet tuomet, kai jau išmoko, tai ir nustojo tai daryti. Tačiau kai pasiūliau po ilgesnės pertraukos vėl iškepti blynų, jis su mielu noru puolė tai daryti, o ir Magdę kartu pasivadino, mokė, kaip kiaušinius reikia daužt, kaip gražiai viską plakt, kad neišsipilstytų pro šonus, kaip į keptuvę (čirvinių blynų) pilti. Stoviu, žiūriu ir didžiuojuosi: sumuštinius sutepti vaikai moka, arbatos užvirti ir užplikyti moka, makaronus išvirti, blynus iškepti – irgi. Jau šis tas. Alkani neliks. :)


Muzikavimas
Jau kuris laikas norėjau vaikus su ritmika supažindinti. Vis sukau galvą, kaip tai padaryti. Mačiau vienos, kitos mamos turimas ritmines korteles, bet kad jau pas mus visokių kortelių ir taip nemažai, norėjosi man kažkokios kitokios formos tokiam „sausam“ dalykui... Ir prisiminiau vėl planšetę. Panaršiusi radau labai patraukliai ir suprantamai padarytą programėlę „Rythm Cat“. Nors nemokamų ritmų yra tik 15, pasakysiu, kad ir man čia buvo ką veikti. Pradedant nuo lygaus vienodų ketvirtinių ritmo, baigiant abejomis rankomis atliekamais ritminiais deriniais, gali tobulinti tiek savo ritmo pojūtį, tiek reakciją, tiek muzikinį raštingumą. Esmė labai paprasta – fone groja muzika, ekrane užrašytas jos ritmas, kurį mygtuko paspaudimu turi atkartoti. Jei nepataikai ar išlaikai ne pilną natos vertę, vietoj žalios natos užsidega oranžinė. Jei iš viso praleidi, nata lieka juoda. Pabaigoje matai, kiek ko pataikei, kiek teisingai sugrojai. Ir finale dar gauni 1-3 žvaigždučių įvertinimą (Liutaurui tai geriausia motyvacija). Pasiūliau vaikams ir stebėjau, kaip seksis. Liutauras momentaliai susidorojo su pirmuoju lygiu ir ilgai tuo pasitenkindamas grojo dar ir dar kartą. Magdė, nors nebuvo per daug susikaupusi, irgi visai neblogai įveikė užduotį. Visaip kaip gundžiau Liutaurą pabandyti ir antrąjį lygį. Ilgokai vaikinas delsė, bet susigundė. Ir ką jūs sau manot? Vat ėmė ir įveikė!!! Ir gavo tas savo tris žvaigždutes, o paskui dar ir sesę mokė: „ką, nematai, kad čia ilgesnė nata – ją reikia ilgiau išlaikyti...“. Va taip.


Matematika, dailyraštis.
Jokių užduočių specialiai nedarėm, bet progų skaičiuoti turėjom. Kad ir, pvz., stiklo akmenėlius. Nes pasidalinti kažkaip juk reikia?.. :) Kam teks daugiau? Kam mažiau? Po kiek dalinsimės? Aišku, finale dalybos baigėsi taip: tau trys, o man visi likę. :D Bet Magdei ir tiek pakako, kad sėkmingai galėtų žaisti parduotuvę ir įsivaizduoti, kad ir tie trys stikliukai yra didelis kapitalas.. :)


Kaip jau praeitą kartą minėjau, stengiamės bent kartą per savaitę palavinti ranką. Liutauras įveikė ir skaičius, ir dar vieną citatą. Magdė apsiribojo spalvinimu.


Štai tiek. Visa kita tam kartui liko už borto. Lai plaukia pasroviui, kol vėl užmesim tinklus, ištrauksim ir suvalgysim... :)

Geros savaitės!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą