17-18-oji savaitės. Švenčiam? Švenčiam! Švenčiam...

Praėjus šventėms pasidaro labai lengva apie jas rašyti – jokio streso, jokios skubos, vien tik krūva gerų įspūdžių... O vaikams džiaugsmo kiek! Juk realiai nuo rugsėjo nebuvome pasidarę jokių atostogų. Todėl vaikai, sumoję, kad dabar štai dvi savaites mes tiesiog švęsime ir mėgausimės gyvenimu, kurio netemdys „jokie mokslai“, šokinėjo iš džiaugsmo it varliukai baloje. Mes gi šiemet nutarėme šventes išnaudoti susitikimams su artimaisiais, draugais, o apibendrinant – būti dovanomis vieni kitiems...

Viskas prasidėjo tradiciškai nuo Kūčių vakarienės ir Kalėdų pietų pas močiutę... Vaikai labai mėgsta, kuomet stalas būna gražiai paserviruotas – visada tai įvertina, tuo pradžiugindami močiutę, kuri tokiems dalykams irgi neabejinga. O jei dar ant stalo yra spanguolių kisieliaus – visai gerai...

Antrąją Kalėdų dieną, trumpai pasimatę su dėde Dalium ir pusbroliu Adomu bei apsikeitę dovanėlėmis, traukėme į svečius pas mano draugės Jurgitos šeimą. Seniai buvome visi krūvoje šeimomis bebendravę, tad pasinaudojome proga. Kadangi apart mūsų daugiau jokių kitų vaikų nebuvo, Liutauras su Kostu šįkart neįtikėtinai gerai susiėjo į krūvą. Nors abu berniukai be galo skirtingi tiek savo natūra, tiek pomėgiais, visgi jau pasiekė tokį amžių, kai gali rasti kažkokių bendrų sąlyčio taškų, galinčių laiką paversti džiaugsmingu. Apie Magdę su Vaiva kalbėti daug nereikia – šios mergužėlės visuomet greitai randa, kuo užsiimti, jei joms niekas netrukdo. Žodžiu, diena buvo tobula. Suaugę pasimėgavo vieni kitų draugija, vaikai taip pat gerai pasižaidė ir prisidūko...

 Merginos kūrybiniuose pamąstymuose...

Vaikams „prasinešus“ po namus...

Pasibuvimas visiems taip patiko, kad nutarėme kartu sutikti ir Naujuosius metus. Po ilgokos pertraukos, atsiradusios gimus vaikams, kuomet nei vaikai nebuvo atsparūs vėlyviems pasibuvimams, nei patys, kaip tėvai, neturėjome jėgų nei noro naktinėti, nusprendėme, kad vaikai jau yra tokio amžiaus, kai drąsiai galime sutikti Naujuosius ir pasidaryti bendrą šventę. 

O kol Naujųjų šventės laukėme, toliau lankėme draugus. Tam kartui sutarėme susitikti su Aušros ir Donato šeima. Jų jau kiek ūgtelėjusios dvi dukros nebelabai tinka į kompaniją mūsų pradinukams, o jaunėlė – truputuką per maža, kad pataikytų į šiųjų interesų lauką, plius senokai buvome matęsi, tad ir atžalos ryšių neužmezgę, todėl vaikams šis pasibuvimas nebuvo itin smagus: per visą pasibuvimo laiką Liutauras laikėsi su Magde išvien ir nenorėjo išeiti iš savo komforto zonos. Na, ką padarysi: bloga patirtis – taip pat patirtis... :)

Labiau vaikai laukė grįžimo pas Kostą ir Vaivą. Žodžiu, į skreitą prisirinkę įvairių žaidimų, Naujųjų išvakarėse pas juos ir grįžome... Vaikai nepatikliai klausinėjo, ar tikrai jie galės sulaukti vidurnakčio ir netgi dar šiek tiek po jo neiti miegoti?.. :) O gavę patvirtinimą, įtariu, visi pasijuto gerokai ūgtelėję vien nuo paties fakto... :)

Visi draugiškai paruošę bendrą vakarienę ir leidę vaikams į valias išsidūkti (taip, kad rūbai išlakstė į šalis), ėmėmės žaidimų. Pradėjome nuo ramiausių, su puodeliais. Miklumo varžybose pirmavo Liutauras su Vaiva pakaitomis, Magdei sekėsi kiek sunkiau, tačiau mergina nestokojo geros nuotaikos ir entuziazmo, puikiai demonstruodama olimpinį principą: svarbiausia dalyvauti! :) Tokio paties principo laikėsi ir suaugusieji, tiesa, dalyvaudami su kiek santūresnėmis emocijomis. :)

 Ar pavyks mažųjų komandai kartu pastatyti bokštą iš visų turimų puodelių?..

 Kam pavyks greičiau surinkti visus puodelius į vieną?..

 Kuris greičiau perdėlios visą stirtą puodelių? Susikaupimo ir koordinacijos iššūkis.

Puodelių ir lapelių bokštas: ar pavyks ištraukti lapelius taip, kad puodeliai sukristų vienas ant kito?.. 

Paskui įtraukėme triukus su balionais...

 Kieno balionai greičiau nupūs ant stalo sudėliotus puodelius?..

Galiausiai po dar kelių žaidimų viską vainikavo „pereinamojo prizo“ išvyniojimas apsimovus pirštines ir užsidėjus kepurę, kol kitas bando išmesti du vienodus skaičius. Šitas buvo pats smagiausias... :) Nusižiūrėjome, kaip ir prieš tai bandytus žaidimus, iš youtube'o platybių...

Vaikams atminčiai liko simbolinės dovanėlės ir kalnas smagių įspūdžių. Taip ir atėjo mūsų lauktas vidurnaktis. Patraukėme į lauką. Čia iš visų pusių poškėjo kaimynų fejerverkai. Liutaurui buvo baisoka. Vaikinas rankomis dangstėsi ausis, negalėdama pakelti jam per didelio garso, ir po kelių minučių neapsikentęs jau lėkė į namus. Fejerverkai buvo gražūs ir pakankamai saikingi, taigi ir mes greitai grįžome į vidų.

Čia mūsų laukė siurprizas, mat Kosto ir Vaivos tėčio Dmitrijaus šeimoje yra išlikusi tradicija būtent per Naujuosius, o ne per Kalėdas sulaukti dovanų. Mūsų vaikai iš netikėtumo aikčiojo ir džiūgavo. Mergaitės, gavę po apyrankių sukimo aparatėlį, tuoj puolė jas gaminti, į tai įtraukdamos ir suaugusiuosius, berniukai, gavę po namų krepšinio rinkinį, paliko jį išbandyti kitai dienai, nubėgdami žaisti kitų žaidimų.

Apyrankių prisukom ir sau, ir draugams...

Šventėms praūžus nutarėme išlįsti į miestą. Seniai rezgiau mintį nukakti į Bastijone veikiančią parodą „200 batų –700 metų“. Tad savaitgalį ten ir patraukėme. Pati paroda kiek neatitiko mūsų lūkesčių, mat nebuvome įsigilinę, kad tai – archeologinių radinių paroda, o ne apskritai gražių batų paroda. Nors vis tiek buvo ką pažiūrėti ir akiratį praplėsti, juo labiau, kad vaikai prieš tai nebuvo buvę Bastėjoje, todėl pats apsilankymo  čia faktas jau kėlė smalsumą. Juo labiau, kad abu žinojo, jog šio statinio restauratorius buvo jų senelis. Taigi apsilankymas čia šalia visko turėjo dar ir asmeninį atspalvį... 

  

Nuo lauko terasos pasigrožėję Vilniaus panorama, traukėme toliau. 

Nors planavome dar stabtelėti prie Katedros eglės, mano nuostabai vaikų ši vieta visai šiemet netraukė. Nesusigundė ir mūsų kiekvienais metais žiūrėta 3D pasaka. Pasak Liutauro – dėl to paties pernelyg didelio garso, kuris tų pasakų metu būna aikštėje. Taigi kalėdinę eglę šiemet tematėme pro automobilio langą, o 3D pasaką – tame pačiame youtub'e :)

Iš miesto vėl grįžę į savo valdas, džiaugėmės nors negausiai, bet visgi pagaliau iškritusiu sniegu... Vaikai vėl vos pabudę ryte lėkė stebėti kūdros ledo, traukė roges ir net bandė mane įkalbėti leisti jiems stotis ant slidžių, deja, turėjau juos grąžinti į realybę ir nuvilti... Na, bent užšalusi kūdra vėl džiugino vaikus ir pasivaikščiojimai po apylinkes, bandant visų mažesnių ir didesnių užšalusių balelių ledo stiprumą...

 Radom ir pėdsakų...

 Netradiciniai žiemos peizažai: žiemkenčiai it pavasarį...

Vietinis upeliukas irgi pasidengti ižu spėjo...

Prisivaikščiojus gera grįžti į šiltus namus ir imtis darbų, kuriuose – praėjusių dienų atspindžiai. Liutauras savo sausį išdėlioja ant užšalusios kūdros, Magdė – šalia namo su žaliaskare...

Taip ir užsibaigia švenčių maratonas... Pyragai suvalgyti, dovanomis vieni kitus pradžiuginom, protą pailsinom, kimbam vėl į darbus... :)

16-oji savaitė. Apie pasirinkimus.

Pratęsdama praeitos savaitės mintį apie tai, kad prieškalėdinio maratono labai nemėgstu ir visaip kaip stengiuosi nuo jo atsiriboti, galiu pasakyti, kad vaikai jaučiasi panašiai. Ne išimtis buvo ir ši savaitė. Sudalyvauti visose siūlomose veiklose vaikai atsisakė. Verčiau išsirinko tas, kurios mums visiems pasirodė laiku ir vietoj. Ar tiesiog ten, kur nuvedė gyvenimas. 

Dalį veiklų siūlė pati mokykla – apart tradicinio spektaklio, šią savaitę buvo numatyta ekskursija į policijos nuovadą ir į Žaislų muziejų. Į pirmąją lyg ir ketinome vykti, tačiau iki paskutinės minutės nebuvo iki galo aišku, apie ką bus visa tai ir ar nesikartos praeito karto policijos nuovadoje siužetas. Tad kai teko rinktis, ar vykti į ją, ar aplankyti sunkiai sergančią tolimą giminaitę globos namuose, pasirinkome pastarąjį variantą. Žaislų muziejuje irgi ne kartą buvome buvę, tad vykti ten tik dėl pliusiuko užsidėjimo taip pat nebuvo prasmės. Lyg nujausdami ore tvyrančią pasirinkimų nuotaiką, vaikai ir veiklomis namuose užsiėmė traukdami „burtus“. Skaityti ar eiti žaisti? Pusryčiams valgyti košę ar keptą kiaušinį? Eiti tvarkytis kambarį ar groti?.. Tarsi nejučia suprasdami, kad visko vienu metu neaprėpsi ir nesuspėsi...

Tik nepajudinami robotikos bei smuiko užsiėmimai, tarsi kokie savaitės atlantai, laikė visą prieššventinį svorį bei leido pajusti, kad gyvenime yra ir nekintamų dalykų.

Robotikoje viešpatavusi kalėdinė tematika leido vaikams rinktis įvairius personažus. Magdei pasirodė patrauklus devyniaragis elnias...

Liutauras gi panoro pasirinkti personažą iš praeitos pamokos, kuomet vaikai konstravo dinozaurus. Šoklusis „augintinis“ pasirodė toks mielas, kad Liutaurui buvo labai liūdna su juo skirtis ir ardyti jį.

Visgi liūdesį greit praskaidrino bibliotekoje vykusi kalėdinė mugė, kurioje savo dirbiniais prekiavo senjorai. Nutarėme juos pamaloninti, tad įsigijome keletą jų darbelių – šieji labai tiko prie mūsų suruoštų dovanų draugams, pasklidusiems po visą margą pasaulį, ir greitai iškeliavo į JAV, Kanadą, Australiją, Prancūziją. Dovanėlių pakavimas ir siuntimas šią savaitę buvo pačiame įkarštyje...

Vieną smulkmenėlę atminčiai pasilikome ir sau – automobilyje nutūpė toks štai paukštukas, labai tinkamas eterinių aliejų lašinimui ir garinimui...

Kai dovanos buvo suruoštos ir išsiuntinėtos, ėmėmės namų ruošos ir puošimo. Kadangi savo valdose turime ne vietoje prisisėjusių eglučių, pasinaudojome proga vieną jų priglausti po savo stogu ir taip prisijaukinti šventinę nuotaiką. 

Vos atnešiau žaliaskarę namo, Magdė tuoj pareiškė, kad eglutę ji papuoš viena, o netrukus taip ir padarė. Man tik su viršūne susitvarkyti teko padėti, nes merginos rankos jos nesiekė...

Darbus nudirbus buvo galima nulėkti aplankyti ir draugų. Tiesa, pagal pilną programą turėjome spėti ir į jų koncertą, tačiau ankstų šeštadienio rytą vaikai „supasavo“, todėl spėjome tik į pokoncertinę dalį pas Svajūnę, Gintarą ir Gabrielę. Kaip kompensaciją užtat gavome spektaklį apie nenugalimąją Meilę, kurią vaidino mažoji Gabrielė. Padedama vyresnėlių, jaunoji artistė džiugino žiūrovus savo spontaniškumu ir nenuspėjamumu. :)

Po spektaklio vaikai tęsė savo draugystę: Magdė su Gabriele įvairiausiais būdais šturmavo piešimo lentą, kurioje čia gimdavo, čia vėl išnykdavo besmegeniai, balerinos ar matematikos uždaviniai... :) Vyresnėliai užsiėmė savomis veiklomis.

Kitądien skubėjome į Kalėdinį spektaklį Vaidilos teatre, kur ne tik gėrėjomės vaikų choro „Valio“ muzika bei jaunųjų aktoriukų talentais, bet dar ir kisielių ragavome (buvo ir tortas, bet mūsų jis netraukė), dovanomis keitėmis. Dėkojome Gintarei už kvietimą ir toliau skubėjome dirbti prieškalėdinių darbų.

Žinoma, tarp darbų buvo laiko ir pailsėti, paskaityti, dėliones padėlioti. Ištraukėme su Magde babytės dovanotą 700 dalių dėlionę ir išsikėlėme uždavinį sudėti ją iki švenčių. Pradžioje manėme, kad dėliosime visą amžinybę. Tačiau katinėliai buvo tokie mieli, kad sunku buvo nuo jų atsitraukti – įveikėme per tris vakarus.

Ir, žinoma, kaip be piešimo... Kur sukus apsukus, Magdė jau su teptuku rankose... Piešinių pripiešė, sienas išpuošė, žodžiu, šventėms pasiruošė...

Na ir, kiek spėjome, kiek galėjome, bandėme bent minimaliai prie mokslų prisėsti. Prieš Kalėdas nutarėme stabtelėti ir pasidaryti šiokį tokį įsivertinimą, kad suprastume, kaip mums sekasi judėti į priekį. Magdei leidau toliau ramiai daryti įvairiais matematikos ir skaitymo-rašymo užduotis, kuriomis bet kuriuo atveju ji lenkia priešmokyklinukės lygį, Liutaurui gi pasiūliau įveikti antros klasės egzaminų testus. Tokiu būdu pasižiūrėjome, kuriose vietose mums nėra sunku, o kur reikia dar pasitempti, idant be įtampos galėtume laukti pavasario. Ir nors aš stengiuosi į tuos testus žiūrėti pakankamai ramiai, žinodama, kad kiekvienas vaikas eina savo tempu, ir testų rezultatai gyvenime nėra svarbiausias rodiklis, visgi buvo labai smagu per juos persieiti ir suprasti, kad matematikos Liutauras praktiškai jau moka antros klasės kursą (tereikia padirbėti su pastabumu ir susikaupimu), o teorinę lietuvių kalbos dalį žino taip pat ne taip jau blogai (nors, be abejo su visomis nosinių raidžių bei -e, -ia rašymo subtilybėmis žodžių pabaigoje dar reikia padirbėti). Belieka surėmus pečius įveikti rašinėlio rašymo subtilumus, ir galėsime žingsniuoti toliau.

Magdė tuo tarpu bando perkąsti dešimčių ir vienetų rašymo subtilumus. Būna, regis, kad merginai viskas aišku, bet žiūrėk, užduotis suformuluota kiek kitaip, ir ji jau vėl „grybauja“... Tad pasitelkę įvairiausias vaizdines priemones šturmuojame pratybas... :)

Vakarais greitai temsta... Vaikai nenoriai būna lauke ir vis laukia sniego... Kad jo nėra, džiaugiasi tik mūsų vištelės, galėdamos sau į valias žoleles pešioti, ir lyg ant mielių augantys mūsų „viščiukai“, kurie visai nebe viščiukai, o visi gaidžiai ir vištos. Štai penkių mėnesių gaidelis ėmė jau ir užgiedojo. 

Džiaugiasi ir vardą gavęs prijaukintas katinas Kipsas – sėdi ant terasos prie durų ir laukia balto pieno taip, kaip vaikai sniego... Gal gi iškris? Na, bent jau po švenčių?..

Tikėkimės... O kol laukiame sniego, gražių visiems švenčių! Sugrįšime pasipasakoti prie progos, kaip čia kas pas mus. :)