Pratęsdama praeitos savaitės mintį apie tai, kad prieškalėdinio maratono labai nemėgstu ir visaip kaip stengiuosi nuo jo atsiriboti, galiu pasakyti, kad vaikai jaučiasi panašiai. Ne išimtis buvo ir ši savaitė. Sudalyvauti visose siūlomose veiklose vaikai atsisakė. Verčiau išsirinko tas, kurios mums visiems pasirodė laiku ir vietoj. Ar tiesiog ten, kur nuvedė gyvenimas.
Dalį veiklų siūlė pati mokykla – apart tradicinio spektaklio, šią savaitę buvo numatyta ekskursija į policijos nuovadą ir į Žaislų muziejų. Į pirmąją lyg ir ketinome vykti, tačiau iki paskutinės minutės nebuvo iki galo aišku, apie ką bus visa tai ir ar nesikartos praeito karto policijos nuovadoje siužetas. Tad kai teko rinktis, ar vykti į ją, ar aplankyti sunkiai sergančią tolimą giminaitę globos namuose, pasirinkome pastarąjį variantą. Žaislų muziejuje irgi ne kartą buvome buvę, tad vykti ten tik dėl pliusiuko užsidėjimo taip pat nebuvo prasmės. Lyg nujausdami ore tvyrančią pasirinkimų nuotaiką, vaikai ir veiklomis namuose užsiėmė traukdami „burtus“. Skaityti ar eiti žaisti? Pusryčiams valgyti košę ar keptą kiaušinį? Eiti tvarkytis kambarį ar groti?.. Tarsi nejučia suprasdami, kad visko vienu metu neaprėpsi ir nesuspėsi...
Tik nepajudinami robotikos bei smuiko užsiėmimai, tarsi kokie savaitės atlantai, laikė visą prieššventinį svorį bei leido pajusti, kad gyvenime yra ir nekintamų dalykų.
Robotikoje viešpatavusi kalėdinė tematika leido vaikams rinktis įvairius personažus. Magdei pasirodė patrauklus devyniaragis elnias...
Liutauras gi panoro pasirinkti personažą iš praeitos pamokos, kuomet vaikai konstravo dinozaurus. Šoklusis „augintinis“ pasirodė toks mielas, kad Liutaurui buvo labai liūdna su juo skirtis ir ardyti jį.
Visgi liūdesį greit praskaidrino bibliotekoje vykusi kalėdinė mugė, kurioje savo dirbiniais prekiavo senjorai. Nutarėme juos pamaloninti, tad įsigijome keletą jų darbelių – šieji labai tiko prie mūsų suruoštų dovanų draugams, pasklidusiems po visą margą pasaulį, ir greitai iškeliavo į JAV, Kanadą, Australiją, Prancūziją. Dovanėlių pakavimas ir siuntimas šią savaitę buvo pačiame įkarštyje...
Vieną smulkmenėlę atminčiai pasilikome ir sau – automobilyje nutūpė toks štai paukštukas, labai tinkamas eterinių aliejų lašinimui ir garinimui...
Kai dovanos buvo suruoštos ir išsiuntinėtos, ėmėmės namų ruošos ir puošimo. Kadangi savo valdose turime ne vietoje prisisėjusių eglučių, pasinaudojome proga vieną jų priglausti po savo stogu ir taip prisijaukinti šventinę nuotaiką.
Vos atnešiau žaliaskarę namo, Magdė tuoj pareiškė, kad eglutę ji papuoš viena, o netrukus taip ir padarė. Man tik su viršūne susitvarkyti teko padėti, nes merginos rankos jos nesiekė...
Darbus nudirbus buvo galima nulėkti aplankyti ir draugų. Tiesa, pagal pilną programą turėjome spėti ir į jų koncertą, tačiau ankstų šeštadienio rytą vaikai „supasavo“, todėl spėjome tik į pokoncertinę dalį pas Svajūnę, Gintarą ir Gabrielę. Kaip kompensaciją užtat gavome spektaklį apie nenugalimąją Meilę, kurią vaidino mažoji Gabrielė. Padedama vyresnėlių, jaunoji artistė džiugino žiūrovus savo spontaniškumu ir nenuspėjamumu. :)
Po spektaklio vaikai tęsė savo draugystę: Magdė su Gabriele įvairiausiais būdais šturmavo piešimo lentą, kurioje čia gimdavo, čia vėl išnykdavo besmegeniai, balerinos ar matematikos uždaviniai... :) Vyresnėliai užsiėmė savomis veiklomis.
Kitądien skubėjome į Kalėdinį spektaklį Vaidilos teatre, kur ne tik gėrėjomės vaikų choro „Valio“ muzika bei jaunųjų aktoriukų talentais, bet dar ir kisielių ragavome (buvo ir tortas, bet mūsų jis netraukė), dovanomis keitėmis. Dėkojome Gintarei už kvietimą ir toliau skubėjome dirbti prieškalėdinių darbų.
Žinoma, tarp darbų buvo laiko ir pailsėti, paskaityti, dėliones padėlioti. Ištraukėme su Magde babytės dovanotą 700 dalių dėlionę ir išsikėlėme uždavinį sudėti ją iki švenčių. Pradžioje manėme, kad dėliosime visą amžinybę. Tačiau katinėliai buvo tokie mieli, kad sunku buvo nuo jų atsitraukti – įveikėme per tris vakarus.
Ir, žinoma, kaip be piešimo... Kur sukus apsukus, Magdė jau su teptuku rankose... Piešinių pripiešė, sienas išpuošė, žodžiu, šventėms pasiruošė...
Na ir, kiek spėjome, kiek galėjome, bandėme bent minimaliai prie mokslų prisėsti. Prieš Kalėdas nutarėme stabtelėti ir pasidaryti šiokį tokį įsivertinimą, kad suprastume, kaip mums sekasi judėti į priekį. Magdei leidau toliau ramiai daryti įvairiais matematikos ir skaitymo-rašymo užduotis, kuriomis bet kuriuo atveju ji lenkia priešmokyklinukės lygį, Liutaurui gi pasiūliau įveikti antros klasės egzaminų testus. Tokiu būdu pasižiūrėjome, kuriose vietose mums nėra sunku, o kur reikia dar pasitempti, idant be įtampos galėtume laukti pavasario. Ir nors aš stengiuosi į tuos testus žiūrėti pakankamai ramiai, žinodama, kad kiekvienas vaikas eina savo tempu, ir testų rezultatai gyvenime nėra svarbiausias rodiklis, visgi buvo labai smagu per juos persieiti ir suprasti, kad matematikos Liutauras praktiškai jau moka antros klasės kursą (tereikia padirbėti su pastabumu ir susikaupimu), o teorinę lietuvių kalbos dalį žino taip pat ne taip jau blogai (nors, be abejo su visomis nosinių raidžių bei -e, -ia rašymo subtilybėmis žodžių pabaigoje dar reikia padirbėti). Belieka surėmus pečius įveikti rašinėlio rašymo subtilumus, ir galėsime žingsniuoti toliau.
Magdė tuo tarpu bando perkąsti dešimčių ir vienetų rašymo subtilumus. Būna, regis, kad merginai viskas aišku, bet žiūrėk, užduotis suformuluota kiek kitaip, ir ji jau vėl „grybauja“... Tad pasitelkę įvairiausias vaizdines priemones šturmuojame pratybas... :)
Vakarais greitai temsta... Vaikai nenoriai būna lauke ir vis laukia sniego... Kad jo nėra, džiaugiasi tik mūsų vištelės, galėdamos sau į valias žoleles pešioti, ir lyg ant mielių augantys mūsų „viščiukai“, kurie visai nebe viščiukai, o visi gaidžiai ir vištos. Štai penkių mėnesių gaidelis ėmė jau ir užgiedojo.
Džiaugiasi ir vardą gavęs prijaukintas katinas Kipsas – sėdi ant terasos prie durų ir laukia balto pieno taip, kaip vaikai sniego... Gal gi iškris? Na, bent jau po švenčių?..
Tikėkimės... O kol laukiame sniego, gražių visiems švenčių! Sugrįšime pasipasakoti prie progos, kaip čia kas pas mus. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą