Mūsų birželis

Ehehe! Sunku patikėti, kad jau ir birželis prabėgo, ir dienos vėl trumpėti ėmė... Taip intensyviai laikas lėkė, kad vos spėjom vytis rytą ir vakarą. Kiekviena diena turėjo savų rūpesčių, iššūkių, pamokų ir džiaugsmų.

Darbai darbeliai

Kadangi pagrindinis šio mėnesio iššūkis buvo persikraustyti iš miesto į užmiesčio sodybą, dauguma veiklos ir sukosi apie tai: persivežti daiktus, sumontuoti baldus, apsitvarkyti aplinką, adaptuotis prie pasikeitusios rutinos, pasimėgauti šiltos vasaros malonumais. Naudodamasi proga stengiausi į visa tai kuo labiau įtraukti vaikus. 

Nevalia pamiršti labai svarbaus dalyko – į mūsų kiemą pagaliau atkeliavo elektra!!! Gyvendamas mieste dažnai net nesusimąstai, kaip stipriai mūsų gyvenimus įtakoja būtent šis fizikinis reiškinys. Iš tos laimės, kad gyvenimas užmiestyje ženkliai pagerėjo, ėmėm jautį už ragų... Liutauras atrado naują atrakciją – vandens šlangą. Laistė visur – kur reikia ir kur nereikia, gamino vaivorykštes, aiškinosi, kokiu kampu ir stiprumu reikia laistyti, pvz., dangų...

Po statybų likusi neužžėlusi pievutė.
Reikia palaistyti, kad greičiau sudygtų dobiliukai.

Pomidorams taip pat reikia vandens...

Automobilį nuplauti irgi neprošal...

Magdė padėjo ruošti vietas gėlių sodinimui palei terasą. Paskui gi gražino aplinką pagal savo supratimą... :)

Tėčiui taip pat reikėjo pagalbos – žvyrą statyboms sijojom visi. Kam atiteko žvyras, kam – akmenukų pilnos kišenės... :)

O pasiūlius atlygiui už darbą ledų, su didžiausiu malonumu ir malkas vaikai kraut padėjo. Net vakarienės buvo sunku prišaukti – taip norėjosi mažiesiems savo darbą užbaigti... Kita vertus, po sunkaus darbo jaunimėliui kilo mintis, kad kitąsyk jie kaip atlygį norės gauti pinigų. 

– Juk statybininkai kai dirba – gauna monetų, ar ne? – klausia manęs savo galvoje jau kuriantis verslo planą Liutauras. Aš juk sakau – gyvenimas pats išmoko matematikos...

Tiesa, matematika greitai baigėsi, kai visas veiksmas nustęsė trims dienoms, tad entuziazmas pakeliui Liutaurui krito, o štai Magdė darbavosi iš peties iki paskutiniosios.

„Darbų pamokos“ :)

Namie ruošos taip pat netrūko...

Ypač po to, kai Liutaurui mėnesio viduryje užėjo pyragų kepimo banga. Mat užkabino vaikį viename youtube filmuke pamatytas reportažas, kaip vaikai kepa tuos vadinamus cupcake'us – vieno puodelio pyragėlius. Susirado bernužėlis metalinį indelį, įmušė kiaušinį, subėrė miltus, cukrų, išmakalavo viską ir iškepė. Jei tokį būčiau pasiūliusi aš, garantuoju – tikrai nebūtų valgęs... Bet kadangi kulinarinis šedevras buvo savas, sukirto net neužsimerkęs, mums davęs tik paragaut. :) 

 Pirmasis „blynas“

Antram bandymui pasiūliau dar kiek kepimo miltelių įberti. Ateinančią dieną mažasis konditeris užmaišė jau daugiau tešlos iš iškepė pyragą nebe tik sau, bet visai šeimynai. Ir taip kas dieną receptūra buvo keičiama – tai uogiene, tai riešutais, tai kitais produktais papildant, eksperimentuojant, žiūrint, kas iš viso to gausis. 

Iš tiesų smagu, kad darbų aplinkui netrūko. Tai buvo tiek mums, tiek vaikams savotiška darbo terapija. Kuomet bandėme mokytis svarbiausių gyvenime dalykų: padėti vienas kitam, suprasti, kokį indėlį į dienos darbus įneša kiekvienas šeimos narys, kas būtų, jei vienų ar kitų dalykų nedarytume, kodėl dienai bėgant ir staiga nutinkant kažkam neplanuotam, įsiterpusiam iš išorės, jos planai ne visuomet išpildomi taip, kaip norėjosi. Buvo visko – ir pykčių, ir ginčų, ir manipuliacijų. Tačiau finale, manau, per šį menesį labai daug ko išmokome. Ir dar daugiau užsibrėžėme išmokti.

Žaidimai

Na, o padirbėjus gera atsipūsti... Kaiminystėje vasarojantys berniukai ar užsukę draugai, o lietingą dieną – pas mus gyventi persikėlęs senelis – puiki kompanija. Tiek žaidžiant kortomis, tiek supantis ant supynių, šokinėjant per virvę, važinėjantis dviračiais ar ieškant titnago (nauja Liutauro ir Sauliaus manija)

Per besisukančią virvę kol kas drįsta šokinėti tik didieji...

Draugiškos ledų dalybos su Liudu.

Liudas – ne prastesnis kompanjonas ir prie piešimo lentos.

 Vakariniai papokštavimai su spalvota lipnia juosta

 Vienas mėgstamiausių mūsų šeimos kortų žaidimų suburia prie stalo.

 Lego aistra suvienija visus...

Žaidžiame parduotuvę.  

Berniukai rūšiuoja savo titnagų, surinktų apylinkėse, kolekcijas 

Už lango prapliupus lietui, bandom į žaidimus įtraukti ir senelį,
nuoširdžiai besistebintį šiuolaikiniais žaislais.

 O kartais norisi pabūti vienam (-ai). Ypač jei atvežė naują kalną žvyro... :)

Gamta, atradimai

Vienas didžiausių privalumų ištrūkus iš miesto – tai ranka pasiekiama gamta. Net Liutauras kurį tai rytą pareiškė:

– Mamyte, man labai patinka, kai atsikėlęs ryte gali iš karto basom išeiti į kiemą...

Gamta iš tiesų yra kažkas tooookio... Regis, galėtum sėdėti ir žiūrėti į vėjo lankstomus medžius, į po lietaus lomoje kylančią miglą, tarp seno eglyno viršūnių mirguliuojančią besileidžiančią saulę. Čia tiek kintamųjų, jog vaikams nuolat kažkas sužadina fantaziją.

– Mamyte, žiūrėk, ten ant medžio – kaip pelėdos akys! – Pastebi Magdė. – Man tos akys labai baugios! – Guodžiasi...

Ir čia prasideda jos smalsumo kelionė: kodėl tos akys tokios didelės? Ar jos piktos? O kokių būna pelėdų? O kur jos gyvena? O jas galima pamatyti? Šitame medyje, o gal tame? O ką jos valgo, kaip skrenda, kada miega ir t.t. ir pan... Tenka traukti iš lentynos visas knygas, kuriose, tikėtina, rasime pelėdų, ir sužinoti tuos rūpimus atsakymus...

Turimų knygų negana, tad sėdam ieškoti filmukų apie pelėdas... Tą patį vakarą girdime kažkur pamiškėje ūbaujantį pelėdos patiną. Pasirodo, ūbauja tik patinai. O patelės šneka visai kita šnekta... Magdės kelionė po pelėdų pasaulį dar tik prasideda, todėl daug šįsyk nepapasakosiu. Bet jei ji tęsis ilgėliau, kitąkart, manau, galėsime pasidalinti išsamiau.

Kontūrai pieštuku ir medis – mano, spalvinimas ir lietus – Magdės. :)

Kai tik galime, stengiamės išeiti pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais. Tiesa, Magdei vis dar mielesnis balansinis dviratis, nors mergina uoliai stiprina kojas mokydamasi minti pedalus. 

 Aplankome netoliese esančią kaimynų kūdrą. 

Čia randame nugaišusį nedidelį eršketą, kurį Liutauras norėtų parsinešti namo ir išsikepti.
Tačiau suabejojame jo šviežumu ir paliekame žuvelę ten, kur radę...

Kitas lobis – mažutės, bet jau šokinėjančios varlytės.
Nešamės namo, paleidžiame į savo kūdrą.

 Pakeliui aptinkame neregėto ūgio dagį. Matuojamės šalia jo...

O braidant po pievas ir laukinių braškių randame (lapeliai tai mėtos čia... :)
 Tiesa, žemuogių tam kartui yra daugiau, o ir avietės jau prasidėjo,
tačiau tos išskirtinio skonio laukinukės nurungė viską.

Mažasis ožiaragis vieną dieną atkeliavo tiesiai į mūsų terasą.

Na, o vikšrelių šiemet tai matėm ypatingai daug. Pievinio verpiko vikšrų pasitaikė daugiausiai. Tačiau pritrūkom entuziazmo šiemet vėl juos auginti. O gal tiesiog to smalsumo nebėra, kuris buvo pernai?..

Vienintelis vikšrelis sudomino. Radom šį gražuolį avietyne. Jei tikėti internetu, turėtų iš jo išsiristi mažoji saturnija... Nežinau, ar pavyks, bet bandysim jį „priversti“ susisukti į kokoną ir pasirodyti drugelio pavidalu...

Dar vienas traukos objektas vaikams – kamanės. Jų dūzgia nemažai tarp facelijų. Vaikai vis bando jas pagauti, nors tai – ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti... :) Jei gerai įsižiūrėsite, tarp žiedų  nuotraukoje turėtumėte pamatyti apkūniąją gražuolę.

O šiuos skraiduolius paprastai labai anksti ryte matau tik aš. :))

Išvykos, susitikimai

Mėnuo buvo tikrai turiningas, tačiau visgi ne kartą pavyko ištrūkti ir iš namų. Pirmiausiai svečiavomės pas Agnę ir Andrių Musninkuose. O, vaikeli, kaip buvo gerai... :) Ir mamoms (dar ir Eglės šeimyna prisijungė), ir vaikams tai buvo rojus... Patys pasižiūrėkite...

Perlinių vištų tyrinėtojų ir mylėtojų būrelis

Atokvėpis lauko namelyje

Mašinos yra gerai... :)

Kitas savaitgalis sukvietė bendraminčius pas mus pačius į sodybą. Kol suaugusieji vaišinosi ir bendravo, vaikai skubėjo jau tradicija tampančio paslėpto lobio ieškoti. Ir jei ne slaptosios agentės Svajūnės sugebėjimas nepastebėtai atsidurti laiku ir vietoje bei nugirsti reikiamą informaciją iš suaugusiųjų, lobio turbūt vaikai būtų ieškoję daug ilgiau. 

 Po kantraus užuominų skirtingose vietose ieškojimo Lobis rastas!
Dabar svarbiausia – nuspręsti, kaip jį pasidalinti.

Molio vonios sausros išdžiovintoje kūdroje... 

Tėtės Tado pasiūlytas kamuoliukų žaidimas irgi rado savo gerbėjų. 

Galiausiai šeimyninis futbolo turnyras suvienijo didelius ir mažus.

Kitąkart gi, Linos šeimynos pakviesti, ištrūkom pasiplaukioti baidarėmis. Maršrutas netrumpas – apie 12 km (gryno neskubraus plaukimo – apie 3,5-4 val.) Vilnele nuo Rokantų iki Viktariškių. Labai rekomenduoju! Maniškiams tai buvo pirmas plaukimas baidarėmis, todėl nežinojau, ko tikėtis, tačiau veltui nerimavau – nuostabaus grožio laumžirgių ir besiburiuojančių ančių su jaunikliais palydos, o dar kur ne kur pasitaikančių vandens lelijų plantacijos – visa tai neleido nuobodžiauti. 6 baidarių kompanija, pakeliui – piknikas su grilyje keptomis dešrelėmis ir zefyrais – viskas, ko tądien reikėjo iki pilnos laimės. Gailėjausi tik vieno – kad nepaėmiau Liutaurui atskiro irklo (nuomotojas patarė neimti jaunesniems nei 9 metų vaikams). Nes irkluot vaikinui labai patiko, ypač kai buvome pasiskolinę iš kitos baidarės ir irklavome vienu metu dviese. Magdei iš tiesų irklai dar ir per dideli, ir per sunkūs.

Netrūko ir trumpų pasisvečiavimų pas draugus, ištrūkimų į žaidimo aikštelę.

 Pas Danielių ir Rūtą

Zefyrų kepimas po žygio baidarėmis tapo mėnesio top'u.

Pamėgtoje Sudervės žaidimų aikštelėje

Svečiuose pas Kostą ir Vaivą su kaimynu Jokūbu.
Berniukai demonstruoja naują žaidimą – beyblade'ą

Toks tas mūsų birželis buvo. Savo metraštį baigiu, gražios jums liepos! ;)

Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Mokymosi šeimoje nauda vaikui, šeimai, visuomenei

Mokymosi šeimoje kelias tikrai nėra iš lengvųjų. Tačiau besiklausydamas ilgametę vaikų mokymo patirtį turinčių tėvų iš viso pasaulio, žiūrėdamas į jų entuziastingas akis, patiki – tai iš tiesų geras kelias. Jie atviri – būta momentų, kai norėjosi viską mesti, kai atrodė, kad nieko gero iš to nebus, tačiau tuomet, kai ant pakylos užlipa keletas jau baigusių „šeimos mokyklą“, supranti – tai tikrai ne mitas. Tai veikia. Ir tai paremta ne vien tų žmonių patirtimis. Tai paremta ilgamečiais tyrimais. O ir apie tai, kaip apskritai mokosi vaikai, jau turime 75-erių metų patirtį. Tad jau galime daryti šiokias tokias išvadas ir atsirinkti.

Tad pakalbėkime šiandiena apie naudą. Patiems besimokantiems, šeimai, kuri tai daro, galiausiai – visuomenei, kuri taip skeptiškai nusiteikusi pirmųjų ir antrųjų atžvilgiu.

Dauguma žinome šią iliustraciją. Tik gaila, kad visuomenė vis dar taip stropiai nori kiekvieną žuvį priversti laipioti medžiais, o kiekvieną dramblį – išmokyti plaukti vardan to „bendro išprusimo“... O šeimoms, kurių vaikai galbūt ramesni, kurios gyvenimo prasmę mato visai ne akademiniuose pasiekimuose, bet, tarkime, gražiuose santykiuose ir mokėjimu pasitenkinti tuo, ką turi, visokio plauko tarnybos tuoj skuba pripaišyti izoliuotos šeimos statusą, autizmo spektro sutrikimus ar dar kokią velniavą. Taip ir norisi išrėkti: „Duokite, po galais, gyventi žmonėms jų pačių, o ne jūsų gyvenimą!“

Na, o emocijas padėjus į šalį, paprasčiau pasiremti faktais, tyrimais ir pasaulio patirtimi. Supažindinkime su visa kuo tuos, kurie bandys sakyti, kad iš vaiko mokymo šeimoje – jokios naudos.

Ilgą patirtį mokymosi šeimoje reikaluose turinti amerikiečių tyrėja, knygų autorė Debra Bell išskyrė 8 pagrindinius veiksnius, nuo kurių priklauso vaiko mokymosi rodikliai. Kokie tai veiksniai?

Vaikas geriausiai mokosi tuomet, kai...

1. Jis yra ramus ir kai gali mokytis savo tempu.
2. Kai turi galimybes sekti savo interesais.
   (Mokymasis šeimoje (MŠ) palaiko natūralų vaiko smalsumą ir trauką mokslui.)
3. Kai vaikas turi galimybę daryti sprendimus ir pasirinkimus, susijusius savo mokymusi. Kai vaikui neprikišama, ką jis turi išmokti, nenurodoma, kur tai ir kaip to ieškoti – nėra atimamas atradimo džiaugsmas, kaip dažnai nutinka mokykloje.
4. Kai  tuojau pat galima praktikoje išbandyti ar pritaikyti tai, ką išmokai. 
5. Vaikas yra pajėgus ir pasiruošęs priimti informaciją, kurią jis turi išmokti. 
6. (Kai vaikų ūgiai skiriasi, mes netempiame jų už ausų, kad jie būtų vienodo ūgio. Tačiau taip elgiamasi su akademiniu mokymu, kognityvine [pažintinių gebėjimų, gebėjimų apdoroti informaciją] raida).
7. Žino, kad jie rūpi tiems, kurie juos moko.
   (Mokytojas per dieną moko apie 100 vaikų. Ar gali jis jais visais pasirūpinti?) 
8. Turi galimybes judėti, būti saulėje ir gryname ore.

Kiti tyrimai rodo, kad:

• Jei mokykloje laikui bėgant motyvacija mažėja, tai MŠ atveju atvirkščiai – ji kyla.
• MŠ orientuotas į tai, kad vaikas pats išmoktų mokytis.
  Pirmiausia – klausyti ir atkartoti,
  tada – ginčytis, prieštarauti, abejoti tuo, kas pasakyta, ieškoti tiesos;
  galiausiai – perteikti, demonstruoti, aiškinti, atrasti ir išreikšti save, savo mintis ir jausmus.
• Lankstus mokymosi šeimoje tvarkaraštis leidžia įsigilinti į dalykus, kurie tau įdomūs. Smalsumas – pats didžiausias mokymosi variklis.
• Akademiniai mokytų šeimoje vaikų rodikliai statistiškai apie 15-30 proc. lenkia mokyklose besimokančių bendraamžių rodiklius.

Vaikų, besimokančių šeimoje, socializacija, bendruomeniškumas

• Tyrimai rodo, kad vaikui labai svarbus bendravimas su suaugusiais, prie kurių jis yra prisirišęs. Pirmiausiai tai yra tėvai. Sėkmingas mokymosi procesas neįmanomas be suaugusiųjų elgesio kopijavimo, paklūstant jiems prieraišumo pagrindu.
• Labai svarbu iš karto gali gauti atsaką į tai, tave domina, ir padrąsinimą. Vaikui svarbiausia yra tai, kas jam rūpi dabar. Mokantis šeimoje tai įmanoma.
• Iki tol, kol vaikas fiziškai ir psichologiškai subręsta, jis turi būti saugioje ir jam pažįstamoje aplinkoje. Tokią jam gali suteikti tik šeima...
• Niekas taip gerai neparuošia vaiko realiam gyvenimui kaip tėvai.
• Šeimoje vaikas išmoksta, ką reiškia vienas už visus ir visi už vieną.
• Šeimoje vaikas išmoksta ginti savo šeimos interesus.
• MŠ palaiko natūralų bendravimo/socializacijos modelį; suteikia vaikams galimybes „vertikaliam“ bendravimui, kuriame dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės,
• MŠ apsaugo vaikus nuo neigiamos bendraamžių įtakos.
• Jei šeima anksčiau laiko neišstumia vaiko „iš lizdo“, bet padeda vaikui palaipsniui, sekant jo psichologine raida tapti savarankišku, į konkurencinę aplinką jis patenka tada, kai yra jai pasiruošęs ir gali apginti save, savo vertybes ir nuostatas. 

Vertybių perdavimas

• Šeimoje formuojamos vertybės, kurios diegiamos vaikui nuo pat mažumės. Dažniausiai tai krikščioniškos vertybės, skatinančios vaiką būti bendruomenišku bei veikti pagal Kūrėjo jam paskirtą planą.
• Sekimas Dievu ir jo nurodymais, padeda vaikui, paaugliui ar jaunuoliui išlaikyti pasitikėjimą savimi ir nesusilieti su minia, tuo pačiu gerbiant kiekvieno unikalumą.

Mokyklos įtaka VAIKUI

Gerai žinomas provoslavų šventikas Dmitrij Smirnov konferencijoje buvo atviras: „Iki 18 metų žmogui yra vystymosi aukso amžius. Šį laiką praleisdamas mokykloje jis labai daug praranda“. Kodėl? Nes...

• Sistemai rūpi žinios ir informacija, bet ne charakteris, asmenybė.
• Ramus sėdėjimas žlugdo vaikų smalsumą!
• Jei mokykla bent iš dalies gali užtikrinti tai, kad jūsų vaikas būtų protingas ar sėkmingas, ji visiškai nepasiruošusi užtikrinti tai, kad vaikas būtų laimingas.
• Po 12 metų mokykloje vaikai vis dar neturi pamatinių žinių ir gebėjimų. Jie tik veltui sugaišta ten laiką. 
• Mokyklų programos yra perkrautos bereikalingomis detalėmis – tik tam, kad užimtų vaikų laiką klasėje, kol mokytojas „susitvarkys“ su kitais vaikais. 
• Mokykloje informacija išmokstama tam kartui, testui. Namie tu išmoksti gyvenimui. Tai lieka. 
• Mokykloje aplinka yra antžmogiška. Jei vaikas lankstus – jis prisitaiko. Jei ne – atstumia tai ir nustoja mokytis.
• Mokykloje socializacija yra dirbtinė, formuojanti žmogaus vertę tik pagal tas asmenines savybes, kurios reikalingos tuo metu visuomenei. Čia vyrauja „horizontalus“ bendravimo modelis, izoliuojantis vaikus uždarame bendraamžių rate.

Mokymosi šeimoje įtaka šeimai, tėvams

• MŠ – tai galimybė keliauti, pažinti savo vaikus ir savo šeimą. 
• MŠ – tai mokymas kurti šeimą, spręsti konfliktus, santykius.
• Tėvai turi žymiai didesnes galimybes stebėti, kurie individualaus vaiko gebėjimai ir polinkiai skleidžiasi geriausiai ir lavinti juos.
• Tėvai turi galimybę daugiau laiko praleisti su savo vaikais, pažinti juos ir perduoti jiems savo gyvenimišką patirtį, vertybes.
• Tėvai gali prisiderinti prie individualaus vaiko mokymosi tempo ir stiliaus.
• Mokytojai, kokie talentingi bebūtų, negali mylėti vaikų taip, kaip tėvai. Mokykla niekada neatstos santykių šeimoje.
• Labai gaji tradicija atitolinti tėvus nuo vaikų, o vaikus – nuo tėvų. Per MŠ mes tarsi reanimuojame tuos tėvų-vaikų santykius. 
• Mokymasis šeimoje palankus daugiavaikėms šeimoms. 

Mokyklos įtaka ŠEIMAI

• Ko moko mokykla – ar gerbti savo tėvą ir motiną, ar suprasti, kad visi kiti žino viską geriau už tėvus? 
• Mokykla paprastai yra tarsi skulptorius, tašantis vaiką pagal savo poreikius. Tėvai turi galimybę būti sodininkais, kurie globoja, prižiūri ir augina vaiką taip, kaip gėlininkas, kuris kantrai laukia, kol žiedas pats prasiskleis.
• Žmogus – tai įpročių rinkinys. Mokykla neišugdo gerų įpročių.
• Apie vaikus, lankančius mokyklą, tėvai beveik nieko nežino: vadovėlių autorių jie nepažįsta, nepažįsta mokytojų, bendraklasių ir jų tėvų.
• Mokykla iš vaikų atima tai, ką jie gauna namuose. Tai vertybės, santykiai su tėvais 
• Mokykloje kiekvienas mokytojas ateina su sava pasaulėžiūra ir savomis, skirtingomis vertybėmis, kurios neatitinka tų, kurios diegiamos šeimoje.
• Pasitikėjimo telefonai, neva skirti vaikams, iš tiesų yra nepasitikėjimo tėvais telefonai. Tokia ideologija peršama vaikams mokykloje. 
• Instituciniame gyvenime namai tampa praktiškai tik pernakvojimo vieta. Vaikai – tarsi lagaminai, priduodami į saugojimo kameras, o paskui stebimasi, kad atgal gaunamas subraižytas ar sugadintas bagažas. 

Mokymosi šeimoje įtaka visuomenei

•  MŠ ugdo savimotyvaciją, asmeninių tikslų išsikėlimą ir jų siekimą. Savimotyvacija ir tikslų išsikėlimas formuoja sėkmingai save realizuojančią asmenybę.
•  MŠ orientuotas į tai, kad išsilavinimo reikia jam pačiam. Mokymasis statomas ant savaime suprantamos aksiomos (aš gyvenu = aš mokausi), savimotyvacija (žinau, dėl ko mokausi) tarnauja tikslui (žinau, ko noriu pasiekti).
•  Tyrimai rodo, kad šeimoje mokomi vaikai apie 15-30 proc. lenkia savo bendraamžius akademiniais pasiekimais, yra iniciatyvesni, bendruomeniškesni ir pilietiškesni.
•  Šeima augina visų pirma žmogų, asmenybę, kuri sėkmingai galėtų bendradarbiauti su kitais žmonėmis, vystyti bendruomeniškumą (atsakingumas, empatija, drąsa, išmintingumas), ugdyti savo gebėjimus ir talentus.
•  MŠ, remiantis pasauline praktika, sutaupo mokesčių mokėtojų pinigų.
• Kaip kitokia mokymosi forma sudarydama sveiką konkurenciją švietimo sistemoje, skatina tradicines mokymosi formas ieškoti geriausių mokymo būdų, metodikų, sprendimų.

Mokyklos įtaka VISUOMENEI

• Mokykla ugdo dirbtinę, išorinę motyvaciją: mokomasi ne dėl savęs, bet dėl pažymių, įvertinimo. Jei ši sistema nepasiteisina, mokykla nieko kito negali pasiūlyti.
• Mokyklos tikslas – užauginti sociumo narį, tinkamą kolektyviniam darbui, su tomis kompetencijomis, kuriose bus tinkamos sistemos funkcionavimui. Mokykla ruošia profesijai. Bet ne gyvenimui.
• Tyrimai rodo, kad 70 procentų profesijų, kurias rinksis mūsų vaikai, šiandien dar neegzistuoja. Tuomet kam ruošia mokykla?..
• Žmogus yra pavergtas, paverstas nemąstančiu, tik tam  tikras funkcijas atliekančiu robotu, vartotoju. Nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris. Bet kurį galima bet kaip ir bet kur perkvalifikuot, kad tiktų konkrečiam konvejeriui. 

Su kai kuriomis nuostatomis jūs galite nesutikti. Dėl kažko ginčytis. Ir tai yra gerai. Tai tik parodo, kad mes mąstome, ieškome sprendimų ir būdų kaip kiekvienam suteikti teisę būti tuo, kuo jis ir turėtų būti....