Liutauras, kaip žinia niekada nepasižymėjo dideliu noru piešti. O ir aš nespaudžiau ir neverčiau – nemačiau prasmės. Jis gi tuo tarpu tik stebėdavo kitus tai darant, ir vieną akimirką imdavo bei pateikdavo siurprizą. Kažkada taip buvo su žmogaus piešimu. Jis niekuomet nepaišaliojo jokių galvų su taškinėmis akimis ar pagaliniu kūnu (šis periodas ateina tik dabar, kai norisi greitai mintį išreikšti ir nesivarginti dėl detalių), o kartą dažais ėmė ir nupiešė visai padorių proporcijų žmogų, gerokai mane nustebindamas. Dabar taip nutiko su Titaniku. Tai buvo pirmas jo piešinys tokia tema. Tiksliau – iš karto visas ciklas piešinių. Dar tiksliau – du ciklai. Tiesiog vieną dieną pasičiupo popieriaus, dėžutę su pieštukais ir užsidarė savo kambaryje. Grįžo su šūsnimi pripieštų lapų – su „Titaniko istorija“. O paskui dar paprašė manęs, kad visą animuotą 15-kos puslapių knygelę padarytume apie Titaniko kelionę vandenynu. Dabar jau aš piešiau, jis stebėjo ir nurodinėjo, kur ką piešti ir ko nepamiršti, paskui jau spalvino. Ir net kalbas apie dailininko profesiją užvedė. Viešpaties keliai nežinomi, t'sakant... :)
Pirmoji serija:
Toks jis buvo pastatytas – didžiulis, keturiais kaminais pasipuošęs.
Ir išplaukė į savo pirmąją kelionę per Atlantą.
Tačiau sėkmė jį aplenkė, ir susidūręs su ledkalniu turėjo pasiduoti stichijai.
Didingi kaminai griūna, korpusas svyra, žmonės bando gelbėtis.
Tuoj tuoj ims ir perlūš per pusę...
O ne! Korpusas perlūžo, pusė jo jau baigia paskęsti...
Nedaug vilties teikia ir likusi dalis. Tuoj ir ją pasiglemš vandenynas...
Dugne lieka amžiams ilsėtis didingo laivo nuolaužos...
Serijos pabaiga.
Antra serija. Arba tai, kas buvo praleista...
Plaukė, plaukė ir atsitrenkė į ledkalnį...
Ledkalins negailestingai perrėžė laivo šoną, aplikdamas jame didulį plyšį...
Ledkalnis kai stovėjo, taip stovėjo,
tačiau benuplaukiantis laivas jau buvo pasmerktas žūčiai...
Netrukus viską pasiglemžė godaus vandenyno platybės...
Magdė, tuo tarpu, nuo savo pomėgio piešti atvirkščiai – atsitraukė. Ir kažkaip visai abejingai reaguoja į pasiūlyius piešti. Taip vat ima ir persisveria gyvenime svarstyklės...
Kartą apie spalvas jau rašiau. Tiksliau – dainavau... Net neįtardama, kaip viskas ims ir persipins. O istorija tokia – seniai norėjau padaryti vaikams spalvų ratą. Bet taip ir žinojau, kad vaikams, bedusiems prištu į konkretų spalvos atspalvį, tegalėsiu išlementi kažką panašaus į „aaa... ča tooookia tamsiai raudonai ruda... Na, šita irgi raudonai ruda, bet kiek tamsesnė... ir kiek oranžiškesnė...“ Ir nelabai tegalėsiu padėti jiems įsiminti daugiau nei kokias dvylika spalvų, pavadintų žaliai-mėlyna, violetiškai-purpuriška ar panašiai.
Seniai varvinau seilę, žiūrėdama į galybę angliškų spalvų pavadinimų, vis ieškodama kokio nors lietuviško atitikmens. Ir vieną radau. Ačiū už jį Aistei iš Meškiuko bibliotekos, kuri tokį rusiškoje knygelėje rado, išvertė ir internete pasidalino – už jo tąsyk užkliuvau ir net nežinodama, iš kur jis, į savo dainelę įdėjau. Vėliau su pačia Aiste virtualiai susipažinau, ir tai mane vėl grąžino prie tos spalvų rato idėjos... Tad sėdau vieną vakarą ir pabandžiau sudėlioti į vietas tai, ką Aistė įvardijo, papildydama likusias spalvas savo supratimu. Tiesa, čia sutilpo tik baltos ir juodos link šviesėjantys ir tamsėjantys pustoniai, todėl už kadro liko dar nemažai ne tokių sodrių, pilkos link judančių spalvų, kaip pvz. kakavos, terakotos ar asfalto. Teko atskirai dar išskirti ir tarpinę šiltos geltonos dalį, nes joje taip pat labai daug mums pažįstamų pustonių gyvena... Tam kartui juos palieku šone, nes jei įterpsiu, grius mano geometrija, kuriai atstatyti reikėtų dar bent dviejų intarpų. Gal kada ateityje, mat šiai dienai mano fantazija jau išseko...
Gal kai kur norėsite ginčytis, tačiau spalvos toks jau dalykas – koją gali pakišti kompiuterio kalibruotė, jūsų pačių akys ar kitokia jūsų pievos dobilų spalva. O gal šaltibarščius, pvz., gaminate ne iš virtų, o marinuotų burokėlių... Tad per daug nerūstaukite radę ne taip įsivaizduojamą spalvą, o geriau parašykite man, jei sugalvosite, kaip tiksliau ją būtų galima įvardinti.
Yra tokių veiklų, kurios kaip ir per daug nenusipelno atskiro įrašo, bet mums patiems yra labai mielos ir to, kurias norisi užfiksuoti ateičiai. Tad prabėgant – nedidelis reportažas...
Senokai knietėjo mums nusipirkti IKEA'joje tuos išsilydančius karoliukus. Kurį laiką galvojau, kad vaikai juos paprasčiausiai išmėtys, išbarstys, ir iš mano gerų norų beliks prisiminimai. Tačiau surizikavau. Magdės gimtadienis buvo tam labai gera proga, taigi įsigijome. Kol vaikai įsidrąsino sava kūryba užsiimti, „žaidžiau“ daugiausiai, žinoma, aš. Pinterest'e prisižvejoję visokių idėjų kartu dėliojom (vaikai atrinkinėjo konkrečių spalvų karoliukus, aš juos į vietą rikiavau), galiausiai pasitaikė mokytojo diena, tai ir Muzikos namelį, kuriame smuiku mokomės groti, išdėliojom, mokytojai padovanojom...
Tada sekė visokios mašinėlės, laivai, pakabukai, širdelės ir visokie mažmožiai, jau ir pačių vaikų dėlioti bei lyginti (Liutaurui iššūkis, Magdei vis dar svajonė). O ir mano baimės, kad vaikai juos išbarstys, nepasiteisino – iki šiol dėžutėse tvarkingai karoliukai gyvena, nors į juos ir bandė kėsintis kartą į svečius užklydę draugai... Žodžiu, jei dar nesate bandę, rekomenduojame. ;)
Vaikai auga, ir jų žaidimai darosi vis sudėtingesni ir įdomesni. Štai vieną vakarą, betvarkydami žaislus, keikėme kiniečius, kurie šiais laikais gamina tooookius nepatvarius žaislus, kad baisu! Kur matyta, kad vos ne pusšimtį eurų kainuojantis babytės dovanotas džipas vos po poros dienų buvo jau nulūžusiu ratu... Na taip, berniukai tuo džipu žaidė ne į pūkus juos vyniodami, bet džipas juk ir turėtų atlikti savo paskirtį, tiesa? Per purvynus važinėti, įvairius kliūčių ruožus įveikti... Žodžiu, iš principo dar veikiantis daiktas buvo pasmerktas gulėti kampe be vieno rato, kol tėvelis pasiūlė jį išardyti ir radijo bangomis valdomą mechanizmą panaudoti kitur... Taigi, vaikinai ėmėsi darbo. Kam džiaugsmo ardant buvo, o kam – važinėjant nauja kartonine šio žaislo versija. Ir nors joje tebuvo ratai ir „dugnas“, džiaugsmo ir gerų emocijų jis dovanojo turbūt šimteriopai net daugiau nei išdailintas plastikinis korpusas...
Nuvaryt į lovą vaikus, kai po grindis rieda vikrusis ex-džipas, misija beveik neįmanoma... :)
Kitas smagus projektas pasitaikė netikėtai po to vakaro, kai kaimynų berniukas Ugnius atitempė nežinia iš kur keletą kartoninių dėžių. Iš namų į lauką tuoj iškeliavo lipni juosta, peiliai, žirklės, ir komandinis darbas įgavo pagreitį. Berniukai sukonstravo namelį, kuris, aišku, keliavo nakvoti pas mus, o paskui jau pagavo Liutauro fantaziją.
Namelis virto laivu, o aš buvau priversta jam net ir veikiantį vairą padaryti. Pradžioje buvo sumanymas daryti Titaniką, mat pas mus jis vis dar ant bangos, bet paskui jis virto tiesiog garlaiviu...
Laivų tematika buvo persikėlusi ir į „šešėlių teatrą“ – čia kaip visada didelė konkurencija dėl scenos – kam Titanikas, kam šiaip šokiai ir kitokia plastika rūpi...
Na ir, žinoma, koks ruduo be kaštonų... Prisirinkom jų Karo technikos muziejaus kieme – ten du didžiulius kaštonus nužiūrėjom dar vasarą – ten jų nors vežimu vežk... Nerado kurį laiką jie namuose vietos, tai paskui nusprendėm a la vainiką rudeninį padaryti. Kažkas gavosi bendrom jėgom, bet, žinokit, ne ilgam. Nebandykit kartoti, geriau. Karšti klijai kažkaip ne ypatingai gerai mums klijavo tuos kaštonus. O ir svorio gal jų nelaikė. Nors keliskart klijavom ir visaip kaip stiprinom, vis tiek galiausiai jis mums į atskiras dalis pasidalino... Na bet bent atminimui nuotrauka liko. :)
Na ir, žinoma, nors ir minimaliai, bandome palaikyti šiokią tokią akademinę formą. Turiu pasakyti, kad mums labai pasiteisino Opa-Pa pratybos. Bandome išlaikyti 2-3 lapų per dieną ritmą, nors ne kasdien pavyksta visgi prisėsti. Kita vertus, vis tiek iriamės į priekį, ir per spalio mėnesį spėjom padaryti tiek, kiek buvome užsibrėžę. Smagu matyti, kaip pradžioje nepaklusniai keverzojęsi skaičiai pagaliau pasidavė, o ir dailyraštis mažais žingsneliais grįžta į tą fazę, kokią buvome pasiekę prieš vasarą.
Simetrijos pamokos su veidrodžiu...
Kai kas savarankiškai, kai kas kartu – bus ką prisiminti...
Retsykiais šalia to pasiimame ir savo mėgstamą „Labas raide“ knygą, judam ir čia į priekį. Ir nors veidrodinių raidžių fazė vis dar išlenda į dienos šviesą, tobulėjam ir čia... Labai įdomu stebėti, kaip žingsnelis po žingsnelio pasiduoda tiek raidžių rašymas, tiek fonetinis suvokimas.
Visgi labiausiai dar traukia raidžių vedžiojimas – po visų homechooling'o konferencijų daug ką permąsčiusi suvokiau, kad Liutaurui labai svarbu matyti vizualų visa ko pavyzdį. Tad tegul vedžioja, tegu formuojasi tie raidžių ir skaičių vaizdiniai jo galvoje.
Kitas įdomus pastebėjimas buvo apie berniukų poreikį judėti mokantis. Pasirodo, berniukams labai svarbu į mokymosi procesą įtraukti stambiųjų raumenų grupių darbą. Todėl net toks elementarus dalykas, kaip pasirinkimas tarp sėdėjimo ar stovėjimo besimokant, jiems yra labai svarbus. Ir tai pati pastebėjau: Liutaurui pasiūlius atsisėsti ir ką nors parašyti, jis dažniausiai atsisako, pareikšdamas, kad stovint jam patogiau. Tuo tarpu mokykloje daugumą berniukų pasodinus už suolų ir liepus sėdėti, jų smegenys pagrinde ir sprendžią pagrindinį klausimą: kaip išbūti sėdint, kai visas kūnas tam priešinasi... Vietos pačiam mokslui galvoje nebelabai ir lieka...
Draugui dovana. Kaip gi neužrašysi, nuo ko...
P. S. vieną vakarą (mes – „pelėdos“, tad dažnai svarbiausi dalykai mūsų namuose vyksta vakarop), kol ruošiau vakarienę, pavedžiau tėveliui su Liutauru atlikti tos dienos užduotis. Negalėjau nenufilmuoti... :)
Kuomet Magdė išmoko laisvai skaičiuoti iki dvidešimt (beje, irgi dainelės pagalba), o retsykiais ėmiau nugirsti juodu su Liutauru operuojant ir įvairiom sekom, kaip kad „penkiasdešimt penki, penkiasdešim šeši, penkiasdešimt septyni“ (šitos, nors vaikai ir norėjo, deja, neįdainavom), supratau, jog į priekį skaičiuoti kaip ir išmokome. Tad kitas žingsnis – skaičiavimas atgal. Mokomės :)
Planavimas... Žodis, kuris mano žodyne ir gyvenime laaabai sunkiai skinasi kelią į šviesą... Pamenu, kad kiek vaikystėje bebandžius esu laikytis kažkokių tai dienotvarkių, planų, tai žlugdavo maždaug po savaitės... Kita vertus, kai apie tai galvoju, gyvenime viskas nori nenori ima spręstis – ateina į jį tam tikri žmonės, po ranka atsiranda tam tikros knygos, ir, žiūrėk, tu jau suki tuo keliu, koks nepramintas jis beatrodytų... Tai štai taip ir aš – tai netikėtai kieno tai parekomenduotame video reportaže (kurį ėmei žiūrėti visai ne dėl to, o dėl molio-šiaudų namo) išgirsti moterį, kalbančią apie iš vaikystės atsinešamus blokus, kurie trukdo mums iš naujo pažvelgti į savo gyvenimo situacijas, tai, žiūrėk, lyg tyčia čia ir dabar galinga Homeschooling'o konferencija praūžia, tai draugė ima ir atsiunčia šūsnį elektroninių knygų, kuriose turtų turtai apie tą patį planavimą... Belieka atsispausdinti svarbiausias, susirišti ir leistis į kelionę...
Nori nenori – kai Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą, kaip sakoma...
Žodžiu, pastarąjį mėnesį mano galvoje, namuose ir visuose kitose kertėse bandė įsikurti planavimas. Iš pradžių tikrai nežinojau, ko imtis, tai pradėjau nuo baldų perstumdymo. Jums taip nebūna? Kažkur girdėjau, kad labai padeda išjudinti mintims. :) Tai va, perstumdžius baldus, ėmiausi smulkesnių dalykų. O jų buvo tiek daug, kad pradžioj nežinojau, nuo kurio galo viską pradėti. Daiktų daug, jie visi skirtingi, beliko tiesiog imti ir ant popieriaus išguldyti, ką turiu ir ko iš tų daiktų noriu: mano užrašai, parankinės knygos, knygos, skirtos vaikų mokymui, vaikų pratybos, įvairios mokymosi priemonės, popieriai, spalvinimo ir lipdukų knygelės, bibliotekos knygos ir t. t. ir pan... Kai jau atrodė, kad neįmanoma sugaudyti galų, pradėjau nuo svarbiausio – įvertinau tai, ką turiu (stalčiai, lentynos, knygų komoda, ofisinės lentynėlės) ir kokiems daiktams kur būtų patogiausia (ar stalčiuose, ar lentynose, o gal kitame kambaryje?..) Ir, nepatikėsite – viskas kažkaip natūraliai ir susidėliojo. Ir – mano didžiai nuostabai – tilpo. :) Netgi ta gausybė pratybų medžiagos Liutaurui ir Magdei sutilpo į jiems asmeniškai išskirtus stalčiukus. O ir buvo labai sveika atskirti jas vienas nuo kitų, nes kai buvo krūvoj, blaškiausi ir aš, ir vaikai...
Kitas labai man svarbus žingsnis buvo išskirti lentynėles, skirtas mano pačios užrašams bei medžiagai, susijusiai su konkrečiais mokomais dalykais – kad visada po ranka būtų ne vienoj krūvoj, kurioje viskas susimakaluoja, bet atskirai, tvarkingai ir organizuotai (vis klausiu savęs, ar ilgam, bet viltis juk turi būti, ar ne? :)
Taigi, kai jau ir tai buvo įveikta, netgi įsigijau Eglės patarimu lankstų segtuvą ir susikaišiojau ten visus reikalingus man planus. Labai neblogi man pasirodė segtuvai permatomais viršeliais – tuomet jų net atvertinėt nereikia, norint užmesti greitai akį į savaitės planą.
Atrodo, kaip ir nieko ypatingo, tiesa? Tikrai taip – nes sunkiausia dalis prasideda dabar – visų tų planų laikymasis... :)
Jau. Jau beveik... Beveik baigiu apsikuopti po vasaros persikraustymo namus, nors skalbinių krepšio dugno vis dar nepavyksta pasiekti – kai kurie po vasaros iš sodybos atvežti objektai iki šiol laukia savo eilės skalbyklėje, o paskui jau ir ant džiovyklės. Kaip ten bebūtų, progresas yra, ir prošvaisčių mano padangėje jau matyti. Kurią dieną galbūt papasakosiu, kaip įveikiau sunkiausią užduotį – erdvės ir visų mokymosi reikmenų perorganizavimą, na, o šiandien noriu pasidžiaugti, kad po šiokios tokios pertraukos vėl bandome atgaivinti mūsų kassavaitinius vaikų-mamų susibėgimus. Nes gi kaip ten tas gajus mokymosi šeimoje sterotipas, kad tokie vaikai nebendrauja, bendrauti nemoka, ir, o dangau, kaip jie iš viso šiame pasaulyje sugebės adaptuotis?..
Žodžiu, tarp muzikos pamokų, laboratorijos žaidimų ir kitų panašių pavienių susiėjimų apsižiūrėjom, kad nebeištaikom net su draugais kada susitikti. Todėl praeitą savaitę net Laboratoriją paaukojom, idant galėtume su Sandra ir Egle ir mūsų visų vaikais gražią saulėtą dieną pasidžiaugti Žaliaisiais ežerais, šauniai kartu praleisti laiką.
Gera buvo pailsėti ir užkąsti prisėdus prieš saulutę...
Grįžtant mažos kojelės vėl pavargo, tai atokvėpį kartojom.
Tikri menininkai (aplodismentai Emilijai. O gal mamai Eglei?), pasirodo, nuolat nešiojasi su savimi kreideles. Ir savo pašaukimu ima, užkrečia kitus... Kas žmones, kas mašinas, kas namus, kas cunamio bangas piešė...
Kompanija taip seniai į krūvą susiėjusi buvo, kad mielai su Sandros ketveriuke dar ir kitą dieną susibėgom, gerą pusdienį praleidom. Bendravimo dozę dar padidinom šeštadienį prisijungę prie poros mamų suorganizuotos „Atviro žaidimų kiemo“ popietės Užupyje, kur ne mažiau jaukiai ir naudingai pasibuvom. Liutauras prisiminė laužo kūrimo ir dešrelių kepimo džiaugsmus, Magdė (nepatikėsite) išmoko šaudyti iš lanko. Ir ne tik išmoko, bet net valgyt nenorėjo eit – taip rūpėjo merginai įvaldyti šį naują instrumentą... Žodžiu, jei teko matyti filmuką „Karališka drąsa“, suprasite, ką turiu omeny... Reikalas rimtas. Nes juk kiekvienai save gerbiančiai princesei šaudymo iš lanko įgūdžiai gyvenime labai reikalingi... Liutauras, ilgokai stebėjęs sesę, galiausiai irgi bandė prisijaukinti lanką – net teko pažadėti, kad ir jam artimiausiu metu tokį pagaminsime. Nes juk kokia vaikystė be lanko ir strėlių, tiesa?..
Liutauro teritorija. Svarbu, kad lauže nuolat būtų kuro...
Išalkusiujų ir sužvarbusių gauja...
Jaunoji lankininkė
Geras pavyzdys užkrečiamas.
Tiek trumpai – kad žinotumėte, jog niekur nedingome. Visą praeitą savaitę vyko visapusiškai galinga Mokymosi šeimoje konferencija, tad daug visko pasisėmiau iki išnaktų klausydama ilgamečių vaikus mokiusių krikščionių tėvų įžvalgų (apie tai, kaip mokosi berniukai, apie (ne)tvarką namuose, kuomet juose mokosi vaikai, apie vadovėlių ir pratybų ribotumą ir kt.). Gal irgi, jei rankos pasieks, kai kuo pasidalinsiu ateity. O tam kartui – iki pasimatymo! ;)
Vieną dieną atvykę į sodybą palei langą radome... nugaišusią zylutę. Vargšiukė, įskridusi pro kol kas neįstatytas namo duris, matomai, tiek daužėsi į stiklą, kad nebeatlaikė...
Vaikai su didžiuliu susidomėjimu visaip kaip tą zylutę dar globojo – Magdė, nekreipdama dėmesio į tai, kad paukštelis nebegyvas, visą dieną įsivaizdavo, kad zylutė tiesiog miega – guldė ją į lovelę, vežiojo vežimėlyje, rūpestingai ją klostė ir net nemanė su ja skirtis.
Liutaurą, kaip labiau linkusį į tyrinėjimus, domino kiti dalykai – sparnai, plunksnos, jų spalva, kvapas, kas yra po plunksnom ir pan...
Kitądien planavome palaidoti zylutę, tačiau beskubėdami pamiršome ją namuose, tad tik dviem dienom praėjus ėmėmės šio darbo. Per porą dienų zylutės kūnas buvo pradėjęs gesti – po truputį ėmė kristi plunksnos, atsirado nemalonus kvapas. Vaikams buvo puiki pamoka apie gyvybę ir jos nebuvimą, apie audinių irimą ir gyvybinių funkcijų pasikeitimą.
Esame jau anksčiau žiūrėję filmą apie tai, kaip yra žmogaus kūnas, tad vaikai susiejo šias temas – buvo įdomu girdėti jų klausimus apie tai, ar ir su zylutės kūnu nutiks tas pats, kaip ir su tais mirusių žmonių kūnais.
Na, o čia trumpas filmukas apie žmogaus kūno irimą – gal to neįsivaizdavote ir jūs. :) Kadangi mums, kaip išgelbėtiems krikščionims, kūno mirties tema yra natūrali, nevengiame apie tai kalbėti su vaikais. Nes kūnas – tik laikinas mūsų apdangalas, skirtas šiam mūsų žemiškas gyvenimui, po kurio gausime kitą, amžiną kūną.
