Pabendraukime

Jau. Jau beveik... Beveik baigiu apsikuopti po vasaros persikraustymo namus, nors skalbinių krepšio dugno vis dar nepavyksta pasiekti – kai kurie po vasaros iš sodybos atvežti objektai iki šiol laukia savo eilės skalbyklėje, o paskui jau ir ant džiovyklės. Kaip ten bebūtų, progresas yra, ir prošvaisčių mano padangėje jau matyti. Kurią dieną galbūt papasakosiu, kaip įveikiau sunkiausią užduotį – erdvės ir visų mokymosi reikmenų perorganizavimą, na, o šiandien noriu pasidžiaugti, kad po šiokios tokios pertraukos vėl bandome atgaivinti mūsų kassavaitinius vaikų-mamų susibėgimus. Nes gi kaip ten tas gajus mokymosi šeimoje sterotipas, kad tokie vaikai nebendrauja, bendrauti nemoka, ir, o dangau, kaip jie iš viso šiame pasaulyje sugebės adaptuotis?..

Žodžiu, tarp muzikos pamokų, laboratorijos žaidimų ir kitų panašių pavienių susiėjimų apsižiūrėjom, kad nebeištaikom net su draugais kada susitikti. Todėl praeitą savaitę net Laboratoriją paaukojom, idant galėtume su Sandra ir Egle ir mūsų visų vaikais gražią saulėtą dieną pasidžiaugti Žaliaisiais ežerais, šauniai kartu praleisti laiką.

Gera buvo pailsėti ir užkąsti prisėdus prieš saulutę...

Grįžtant mažos kojelės vėl pavargo, tai atokvėpį kartojom.

Tikri menininkai (aplodismentai Emilijai. O gal mamai Eglei?),
pasirodo, nuolat nešiojasi su savimi kreideles.
Ir savo pašaukimu ima, užkrečia kitus...
Kas žmones, kas mašinas, kas namus, kas cunamio bangas piešė...

Kompanija taip seniai į krūvą susiėjusi buvo, kad mielai su Sandros ketveriuke dar ir kitą dieną susibėgom, gerą pusdienį praleidom. Bendravimo dozę dar padidinom šeštadienį prisijungę prie poros mamų suorganizuotos „Atviro žaidimų kiemo“ popietės Užupyje, kur ne mažiau jaukiai ir naudingai pasibuvom. Liutauras prisiminė laužo kūrimo ir dešrelių kepimo džiaugsmus, Magdė (nepatikėsite) išmoko šaudyti iš lanko. Ir ne tik išmoko, bet net valgyt nenorėjo eit – taip rūpėjo merginai įvaldyti šį naują instrumentą... Žodžiu, jei teko matyti filmuką „Karališka drąsa“, suprasite, ką turiu omeny... Reikalas rimtas. Nes juk kiekvienai save gerbiančiai princesei šaudymo iš lanko įgūdžiai gyvenime labai reikalingi... Liutauras, ilgokai stebėjęs sesę, galiausiai irgi bandė prisijaukinti lanką – net teko pažadėti, kad ir jam artimiausiu metu tokį pagaminsime. Nes juk kokia vaikystė be lanko ir strėlių, tiesa?..

Liutauro teritorija. Svarbu, kad lauže nuolat būtų kuro...

Išalkusiujų ir sužvarbusių gauja...

Jaunoji lankininkė

 Geras pavyzdys užkrečiamas.

Tiek trumpai – kad žinotumėte, jog niekur nedingome. Visą praeitą savaitę vyko visapusiškai galinga Mokymosi šeimoje konferencija, tad daug visko pasisėmiau iki išnaktų klausydama ilgamečių vaikus mokiusių krikščionių tėvų įžvalgų (apie tai, kaip mokosi berniukai, apie (ne)tvarką namuose, kuomet juose mokosi vaikai, apie vadovėlių ir pratybų ribotumą ir kt.). Gal irgi, jei rankos pasieks, kai kuo pasidalinsiu ateity. O tam kartui – iki pasimatymo! ;)