Žaidimai su raidėmis

Bandome mokytis mažųjų raidžių. Tiek su Liutauru, tiek ir su Magde. Tam mums labai tiko K. Jakubėno knygelėje „Abėcėlė“ ant kietesnio popieriaus atspausdintas raidynas, kurį įlaminavau ir supjausčiau. Kadangi skirtingų raidžių yra ne po vieną, jos labai tinka įvairioms veikloms – ir raidžių dėliojimui, ir skaitymui, ir, kaip šiuo atveju – mažųjų-didžiųjų raidžių ieškojimui.

Taigi pradžioje padariau tik tam skirtą lapą (dalinuosi, naudokitės į sveikatą, jei tinka).

Na, o tada prasidėjo mūsų žaidimai. Ekspromtu sekiau pasaką apie klusnias ir neklusnias raides. Klusnios tai tos, kurios tiesiog ėmė ir pasidarė mažesnės, bet lygiai tokios pat, kaip jų „tėvai“: c, č, o, s, š, u, ū, v, z, ž. Buvo tokių, kurios irgi buvo pakankamai klusnios, tik norėjo bent šiuo tuo išsiskirti, pvz., įsigyti kokią nors garbanėlę, kaip kad padarė f, y ir t. buvo tokių, kurios labai mėgo žiūrėti į veidrodį, todėl „apsisukę“ į kitą pusę: d ir g. O buvo tokių, kurios buvo ne tokios paklusnios, ir norėjo būti visai nepanašios į savo tėvus: a, e, ė, tokių, kurios pasitrumpino savo galūnėles: k, r, tokių, kurioms nepatiko kampuotas jų tėvų būdas: m, n...

Paskui skaičiavom, kokių raidžių daugiau: klusnių ar neklusnių. Pasirodo, klusnių buvo daugiau... :) Тuo pačiu, kaip suprantate, ir matematinius įgūdžius tobulinom...