Kai ryte pabundi, ir tave pasitinka šalna, žinok – ruduo pačiame gražume...
O jei dar pavyksta atsikelti vos švintant ir pagauti mėnulį, besiruošiantį eiti gulti kažkur toli už miško, žinok, kad tau labai labai pasisekė turėti galimybę net neiškišus nosies iš namų visa tai stebėti pro langą...
Orai nenumaldomai vėsta. Vis tik ant kelio prieš saulutę besišildantis žaltys byloja, kad dienos dar pakankamai šiltos... :)
Tik ar ilgam?..
Spalio pabaigoje persukamas laikas įsėlina į gyvenimą nei laiku, nei vietoj... Sujaukia visus cirkadinius ritmus, ir aš nebežinau, nei kada pačiai gulti, nei kada vaikus pradėti raginti į lovas eiti, nei kada keltis... Tenka išbandyti cirkadinį saulėtekio žadintuvą, kad keliantis 6 ryto būtų bent kiek lengviau...
Nepavyksta kol kas tą 6 ryto atsikelti, todėl keliamės kai išsimiegame... O kai jau išsimiegame ir atsikeliame kaip žmonės, gyvenimas, žiūrėk, nušvinta visai kitomis spalvomis... Juo labiau, kad tų spalvų spalis tikrai nepagailėjo...
Spalio spalvas gaudėme ne tik savame kieme, nors, aišku, viskas prasidėjo būtent nuo čia... Aš gi vos spėjau fiksuoti ir paskui įvykius su kamera bėgioti... Nes jei ne aš ką vaikams sugalvoju, tai jie jau, žiūrėk, atėję klausia:
– Mama, ar gali pas mus atvažiuoti draugai su nakvyne?..
– Žinoma!
Neįsivaizduoju kitaip. Man pačiai nakvynės pas drauges vaikystėje ir paauglystėje davė nepaprastai daug, todėl kiekvieną kartą, kai tik vaikai tokias susiorganizuoja, mielai sutinku. Tai – galimybė vaikams pamatyti kitokius šeimos modelius, o ir kurti sveikus draugiškus santykius su bendraamžiais saugioje jiems aplinkoje.
Vieno mėgstamiausių vaikų žaidimų „Atspėk, kas aš“ akimirkos.
Lygiai dėl tos pačios priežasties visada džiaugiuosi, kai sulaukiu klausimo ir kita kryptimi, prašančio pasilikti pas kitus draugus svečiuose. Ar be nakvynės, ar su nakvyne – kaip jau išeina, taip... Svarbiausia, kad tik jiems vieniems su kitais būtų gera būti...
Vis tik pačios smagiausios patirtys yra tuomet, kai su visa šeima aplankome kokią kitą šeimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad ir spalio mėnesį turėjome galimybę aplankyti Eglės šeimą, su kuria jau dešimtus metus kartu keliaujame vaikų ugdymo keliu...
Mudviejų vyrai turėjo savų planų – buvo užsiėmę šiokiais tokiais remonto reikalais, mes gi kartu su vaikais sugalvojome tądien leistis į seniai girdėtą, bet niekada taip ir neišbandytą
Geocaching'o žaidimą. Juo labiau, kad Anykščių rajone, kur Eglės šeima ir įsikūrusi, žemėlapis mirgėte mirgėjo nuo paslėptų lobių. Daug jų yra paslėpta palei siauruko geležinkelį, bet šiuos tam kartui palikome ramybėj. Dabar gi leidomės ieškoti kitų, paslėptų kiek vaizdingesnėse vietose.
Pirmasis lobis mūsų laukė netoli Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.
Nebuvo labai paprasta susigaudyti, prie kurio medžio ieškoti paslėpto lobio. Vis tik akyla Sofijos akis lobį pastebėjo... Apžiūrėjome, pasižymėjome...
Su laiminga kompanija, nusifotografavusia kartu atminčiai, judėjome toliau. Šį kartą – prie legendinio Andrioniškio
partizanų bunkerio. Teko nuo kelio gerokai paėjėti, kirsti pelkę, sušlapti kojas, bet buvo smagu. Lobio ieškojome ilgai, bet ir vėl Sofijos užsispyrimas davė rezultatų... Lobį radome. :)
Trečioji vieta buvo lengviau pasiekiama, bet ne mažiau sudėtinga. Prie netoli Mikierių esančio kabančio „beždžionių“ tilto augo daug pušų, bet rasti tą vienintelę, kuri buvo nurodyta lobio užuominoje, tikrai reikėjo daug pastangų... Juo labiau, kad lobio koordinatės paprastai vis tiek turi kelių metrų paklaidą.
Vis tik, iššniukštinėjus visur, kur tik buvo įmanoma, nediduką lobį radome. Užsiregistravome ir keliavome toliau.
Mikierių atodanga prie Šventosios buvo mūsų paskutinioji šio smagaus nuotykio sustojimo vieta...
Užuomina irgi buvo mįslinga. Vienui vienas žodelis – „po“. Todėl ieškojo vaikai tikrai visur, kur tik įmanoma būti „po“... :D
Vis tik lobis buvo paslėptas ne taip giliai... Ir vaikai galiausiai jį taip pat rado.
Jei apie Geocaching'ą nesate girdėję ir net neįsivaizduojate, kokių lobių galima tikėtis, galiu pasakyti, kad skambus šioje vietoje tik lobių pavadinimas. :) Nes patys „lobiai“ dažniausiai būna nelabai kokią vertę turintys vaikiški mažmožiai. Vis tik mes pasinaudojome galimybe pradžiuginti kitus lobinėtojus ir papildėme rastas lobių dėžutes įvairiomis savo smulkmenėlėmis, kartais nepasiimdami nieko atgal. Vis tik pirmai „medžioklei“ atminti Magdė pasiliko štai tokį 4,5 cm dydžio smagų 1950-60-ųjų plastikinį besmegenį... :) Ir, be abejo, daug puikių emocijų, kurių nestigo vaikams bendraujant ir kartu ieškant visų paslėptų smulkmenėlių...
Žodžiu, po gamtą tokiu būdu pasivaikščioję geras 4 valandas ir smagiai su draugais praleidę laiką, Geocaching'ą užskaitėme. Rekomenduojame. Viskas, ko jam reikia, tai tik atsisiųsti
Geocaching'o programėlę, pasinagrinėti joje esantį lobių žemėlapį ir leistis į medžioklę. ;) Na, dar praverstų turėti rašiklį, nes ne visada pačiame lobyje būna kuo užsirašyti įrašų knygelėje.
Ir, tiesa, jei esate naujokai, neimkite iš lobių tokių skaičiais pažymėtų metalinių daikčiukų, panašių į raktų pakabukus, taip vadinamų „keliauninkų“, jei apie juos nieko nežinote... Nes jų paskirtis ne būti išmainytiems, o pasiekti kitus tikslus. Na, bet apie juos patys išsiaiškinsite, gerai? Nes mes dar irgi ne iki galo apie juos išsiaiškinome... :)
Kadangi buvome netoliese mano tėtės ir mano senelių kapų, po lobių medžioklės trumpam visi užsukome čia, kad man nebereikėtų per Vėlines dar kartą čia važiuoti kapų tvarkyti. Kitaip tariant, šovėm du zuikius vienu šūviu...
O tada jau sukomės atgal pas Eglę, truputį apšilome ir traukėme namo...
Namo iš Eglės važiavome ne vieni. Mažoje kartoninėje dėžutėje Magdė vežėsi savo naująją draugę – aštuonių savaičių amžiaus katytę, kuriai vaikai visi bendrai išrinko Mafijos vardą. Mes, suaugusieji, dar bandėme ją perkrikštyti Gile, bet vaikai nesutiko, ir toliau ją vadina pirmuoju vardu... :) Tai taip ir vadiname, priimdami be jokių kitokių išlygų į savo šeimą. :D
Jau aną kartą, kai lankėmės pas Eglę prieš pat mokslo metus, gavome klausimą, ar mums nereikia kačiuko, mat jų katė atsivedė vaikučių, ir štai katukai ieškojo sau šeimininkų... Nepavyko atsispirti šitam pasiūlymui šį kartą, nes katytė Magdei buvo pažadėta jau prieš kelerius metus... Taigi – susipažinkite...
Katės, o ir apskritai naminiai gyvūnai man – visai naujas pasaulis... Todėl tikrai jausmas, tarsi namuose būtų kūdikis... Nes nieko nežinome, dėl visko panikuojame.... :D Viso to pasekoje pirmos dienos buvo sunkios tiek Magdei, tiek ir mums. Visokie kačių maisto, kraiko, nukirminimo ir priežiūros klausimai, debatai apie tai, kas gerai, o kas ne ir kodėl, truko kelias dienas... Vis gi jau kiek su katyte apsipratome, todėl pirminis stresas praėjo – su tuo galite ir pasveikinti... :) Namuose nuo šiol gyvena rytais ant lovos šokinėjantis pūkuotas sutvėrimas, kartais miauksintis ir prašantis maisto, bet iš principo daugiau keliantis šypseną nei pyktį... :) Oficialiai katytė Magdės, bet šiaip – visų... :D O taip.
Tikėkimės, kad ši katiniška idilė tęsis ilgai... Bent jau tikrai ilgiau nei jums teks laukti kito įrašo. ;)
Iki greito!
