2025 m. spalio 1 d., trečiadienis

Mokslo metai. Planuojam ir važiuojam!


Mokslo metų planavimui turėjau šiemet nedaug laiko. Ankstesni mokslo metai, su visokiais atsiskaitymais ir ataskaitomis pavogę beveik visą birželį, paliko atsotogoms tik du mėnesius vietoje trijų. Per juos reikėjo susisukti ir su kelionės planavimu, ir su pačia kelione, taip pat nudirbti kitus su mokslais nesusijusius darbus ir, kas be ko, susiplanuoti naujus mokslo metus. Šiam darbui teliko vos pora savaičių...



  • Ilgalaikiai planai

Jau pernai Youtub'e dalinausi, kaip ruošiau ilgalaikius planus 5-8 klasei. Kaip ir tąsyk tikėjausi, jie man labai pravertė šiemet. Praktiškai tereikėjo pernykščiuose planuose persižiūrėti, ką spėjome išmokti, ir pasidėti naujas varneles planavimo stulpelyje:




Žinoma, reikėjo įvesti kai kurias korektūras, pagalvoti iš naujo apie kai kuriuos resursus, bet iš principo – daug darbo tikrai jau buvo nudirbta pernai...

Tiesa, toliau galvojant apie kai kurių disciplinų vaikų pamokų suderinamumą, teko gerai pasukti galvą. Nes buvo temų, kurias, tarkime, abiems vaikams reikės šiemet mokytis, o yra tokių, kurios turės būti praeitos kiekvieno atskirai. Ypač tai atrodė akivaizdu gamtos moksluose. Todėl kairėje pusėje įsivedžiau atskirą spalvinę ir skaitinę koduotę pagal klases ir temas, kuri man vėliau pasitarnavo pasidarant kitą pagalbinę lentelę.

Čia matyti, kaip 6 klasės dvi savaitinės gamtos mokslų (o realiai – tos pačios biologijos, chemijos ir fizikos pagrindų) pamokos dera su penkiomis 8 klasės biologijos, chemijos ir fizikos pamokomis:




Pirmuose dviejuose stulpeliuose susidėliojau bendras abiejų vaikų pamokas, trijuose dešiniuose, kur pradžioje pažymėta L raidė, – papildomas tris savaitines Liutauro pamokas. Sąmoningai dėliojau viską taip, kad Liutaurui nesidubliuotų, tarkime, vienu metu ir 6 klasės kai kurios anksčiau praleistos chemijos ar fizikos pamokos, ir 8 klasės medžiaga. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viskas išsibarstę gan padrikai, bet keliaujant per savaites, Magdė ramiai keliaus tai per vieną, tai per kitą dalyką, tuo tarpu su Liutauru pirma užgriebsim po porą skirtingų gamtos mokslų, o vėliau jau ir visus tris.


Rugsėjo patirtis, užbėgant įvykiams už akių, parodė, kad toks tvarkaraštis kol kas visai pasiteisina. O kaip bus toliau – matysim.

Kitų dalykų ilgalaikiai planai susidėliojo panašiai. Tuomet perėjau prie kito etapo. 



  • Tvarkaraščiai 


Pavydžiu šeimomis, kurios gali gyventi be jų. Pradinėse klasėse ir mums iš dalies pavykdavo išsisukti be rimtesnių tvarkaraščių. Projektinės veiklos ir natūraliai kylančios vaikų inicijuotos veiklos dažnai be papildomų pastangų užpildydavo didžiąją dalį planuose esančių temų. Dabar, deja, nebe labai išeina „natūraliai“ išmokti kvadratines lygtis ar kitus rimtesnius dalykus. Kankorėžių ar pagaliukų rinkimas čia jau nebepadės... O ir man, tiesą sakant, kartais fantazija nebeišneša, kaip uždegti vaikus mokytis tokiais atvejais, kai išgirstu: „Na neįdomi man ta (tas) tavo politinė geografija / istorija / Čiurlionis“ ar pan... Tenka tiesiog laviruoti, sukantis iš padėties su akademiniu minimumu, supažindinant juos su baziniais dalykais, o toliau tiesiog paliekant juos saviems reikalams, su viltimi, kad laikui atėjus ras savo interesų lauką ir kelią...


Taigi. Tvarkaraščiai. 

Mūsų ADHD protams, o ypač maniškiui, kuo jie detalesni, tuo yra didesnė garantija, kad viskas važiuos taip, kaip turi važiuoti. 

Kitu atveju – aš pamirštu, ties kur mes sustojome, kur link turime kiekvieno dalyko eiti ir iš viso – kur esame. O ką jau kalbėti apie vadovėlius ar kitas priemones, kurių jei iš anksto nesugaudau, tai jau skaityk, ta pamoka bus prarasta...

Iš patirties galiu pasakyti – kuo detaliau viską susidėlioju savaitgalį, tuo sklandžiau praeina ir visa savaitė, net nepriklausmai nuo vaikų užsispyrimo ar zyzimo...  

Nes mano pačios pasiruošimas yra visa ko pagrindas. Tikiu, kad neurotipinėje šeimoje viskas yra daug paprasčiau. Pas mus gi yra stiprus taip vadinamo body doubling poreikis, ir jei nedarau ko nors aš, nedarys savarankiškai nieko ir vaikai. Ar tai būtų smuiko namų darbai, kuomet turiu stovėti šalia, ar tai būtų rašymas, ar, neabejotinai, – matematika. Savarankiškai pas mus „paeina“ kol kas tik savarankiškas skaitymas ir vienoks kitoks rašymas, perrašymas. 

Taigi dėl viso šio reikalo mes be savaitės tvarkaraščio nevažiuojame nei iš vietos.

Pradžioje tvarkaraštį susidėliojau išskaidydama visas savaitės pamokas pagal tuos principus, apie kuriuos kalbėjau jau ir pernai – kaitaliodama tiksliuosius mokslus su humanitariniais, meniniais, o tuo pačiu stengdamasi poruoti vienodus dalykus taip, kad juos galima būtų pasikartoti kitą dieną. Taip pat, atrinkusi, kas gali būti mokomasi kartu, o kas – atskirai, suskirčiau atskirais blokais.
 
Liutauras paprastai pas mus atsikelia daug anksčiau, ir iš pat ryto paprastai būna nusiteikęs iš karto mokytis, todėl su juo sėdame prie mokslų anksčiau. Kai jau atsikelia ir Magdė, tuomet atliekame bendras užduotis, o jau tada, po jų, Magdė pabaigia ir savo savarankiškas užduotis.




Toks grubiai yra užduočių šablonas. Visgi turint specialiųjų poreikių, retai kada viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. O ir aš pati, turiu pripažinti, nesu robotas, ir man pačiai kartais pritrūksta tiek entuziazmo, tiek energijos, ir čia pat vietoje turime visi derintis prie tą dieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakitusios visų mūsų dinamikos – kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Turiu pasakyti, kad mokyklinė programa vaikams yra akivaizdžiai per sudėtinga, per sunki ir per greita pagal jų raidą. Galim vaidinti, kad viską spėjame, tačiau tai būtų akivaizdus melas. 

Per tą laiko tarpą, kol Magdė ar Liutauras išlaiko dėmesį ties viena ar kita info, spėjame geriausiu atveju peržvelgti tik pusę to, ko pagal programą reikalaujama. Todėl žvelgdama tiesai į akis, naudoju ne pirmadienio-penktadienio planavimo metodą, o ciklinį planavimą. T. y., penkių dienų „pamokų“ blokus užvadinu skaičiais, ir jei per savaitę spėjame praeiti tik, tarkime, keturių dienų medžiagą, tai kitos savaitės planai prasidės ne nuo pirmadienio tvarkaraščio. Penktadienio pamokų blokas persikels į pirmadienį, ir mes pradėsimte tą savaitę nuo jo. 

Taigi, pradžiai Google sheet'uose kiekvienam vaikui turiu pasidariusi tokius štai šablonus, kurie man praverčia vėliau:



Iš principo 1-5 ir 6-10 blokai yra labai panašūs. Skiriasi tik kai kurių dalykų profilis. Pvz., meno vieną savaitę mokomės apie dailininkus, kitą – apie kompozitorius. Viename bloke antros užsienio kalbos imame skaitymą, kitame bloke – rašymą. 

O tada jau, paprastai sekmadienį po pietų (arba, jei spėju – šeštadienį) prisėdu ir detaliai susižiūriu, ką kokio dalyko ir iš kokių resursų turime pasižiūrėti. 

Finale vienam ir kitam vaikui padarau štai tokį savaitės tvarkaraštį-vedlį, kuriame jie gali užsispalvinti (lapus vaikams atspausdinu) atliktas užduotis:





Jei lieka kokių padrikų neatliktų užduočių, perkeliu jas į išlyginamąją dieną kitai savaitei. Na, žodžiu, kas kartą laviruojame pagal situaciją...



  • Metų tikslas / vizija

Gal nuo vizijos kaip ir reikėjo pradėti..? Kita vertus, tik bedarydama tvarkaraščius ir lįsdama į smulkmenas, galvoje susidėliojau ir bendrą metų vaizdą bei viziją. Susidėliojau savotiškus iššūkius ir viziją, kaip tai įveikti.


Mūsų iššūkiai:
  • Liutauro
    didesnės apimties užduočių baimė;
    baimė nesuprasti;
    fiksuotas mąstymas, kad jei nemoku, tai ir neišmoksiu;
    dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
    body doubling'o poreikis.

  • Magdės
    sunkumai pradėti neįdomias užduotis;
    dėmesio neišlaikymas ten, kur neįdomu, nenusėdėjimas vietoje;
    body doubling'o poreikis;
    greitas nuovargis atliekant daug susitelkimo reikalaujančias užduotis;
    introvertiškos kūrybiškos natūros bendravimo iššūkiai;
    užsispyrimas nedaryti to, kas neįdomu.

Neminėsiu kol kas sprendimo kiekvienam iš punktų, nes labai daug niuansų yra ties kiekvienu punktu. Ne visur ir pati taškus ant i esu susidėliojusi.
 
Tepasakysiu tiek – išsikėlėme šiemet tokį metų tikslą:  
Nugalėk save! 


Todėl kai susiduriame su bet kuriuo iš aukščiau išvardintų iššūkių, aš nuolat stengiuosi surasti vienam ar kitam vaikui padrąsinimą, pavyzdį, paskatinimą, kaip galime vienas ar kitas kliūtis nugalėti.

Iššūkių pilna kiekviena diena. Ir kartais einame tikrai labai pamažu. Kliūdami už kiekvieno pasitaikiusio akmenėlio. Ne visada sugebėdami net ir jį apeiti. Bet vis tiek einame. Pasidžiaugiame dėl to, kas pavyksta, paliūdime dėl to, kas nepavyksta, ir toliau auginame vienas kitą. Su viltimi, kad viskas pasidaro bedarant. Viskas pasidaro, jei tiki, kad pavyks. 

O aš vis dar tikiu...

2025 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Būti ar nebūti?.. Rašyti ar nerašyti?..



Mokslo metai prasidėjo, foto ir video galerija tyliai kaupiasi, vaikai jau kuždėdami klausia, kada aš montuosiu rugsėjo mėnesio filmuką, o aš vis dvejoju – tęsti ar netęsti mums šias Molio vaikų refleksijas... 

Iš dalies rašau tai dėl savęs, nes man pačiai patinka fiksuoti tai, ką mes darome. Ir tai turbūt yra pats pagrindinis dalykas, kodėl tai darau. Net ir jei kartais atrodo, kad nedarome nieko, o tik klaidas. Kad einame tik klystkeliais arba iš viso stovime vietoje. Gal net kartais žengiame žingsnį atgal. Ir netgi gal visus du. 

 

Visgi žinau giliai kažkur širdyje, kad kažkur einame. 

 

Gal ne visai ten, kur nori Sistema, kad mes eitume, bet mes einame. Savais keliais. O aš, ieškodama galvoje atsakymų, ar pasirinktas kelias teisingas, lyg tyčia išgirstu patvirtinančias mūsų pasirinkimą istorijas iš buvusių klasiokų, dabar jau dirbančių filosofais ar diplomatais toli nuo Lietuvos. Jie tik patvirtina mano giliai išjaustą tiesą – tik eidamas savo keliu nueisi ten, kur turi nueiti...


Tačiau iš dalies noriu rašyti ir tam, kad kiti galėtų iš viso to pasisemti sau minčių, rasti pavyzdžių, kaip ką daryti ar ko nedaryti. Ir čia yra sunkiausia dalis – numatyti, kas kitiems įdomu ir naudinga... Svarstau apie tas sėkmės istorijas, kurių pilnas Instagram'as ar Youtub'as ir galvoju apie tuos, kuriems toli iki socialinių tinklų „standarto“. Norisi nuraminti, kad nepavyksta ir mums, kad ir kaip iš šono atrodytų priešingai... Norisi pasidalinti būtent ta sunkiąja Ugdymo šeimoje puse. Ta, apie kurią nekalbama soc. tinkluose. Kuria nesigiriama. Sprendimais, kurie neateina per dieną, klystkeliais, kurie užgrūdina ir susitiprina labiau nei sėkmės istorijos. Bet kaip tai padaryti, kai pats esi optimistas iki kaulų smegenų, ir vis tiek visame kame matai vien pozityvą, o nesėkmės iš šono vis tiek nusitapo ryškiomis ir gražiomis spalvomis?..

Taip gromulojant mintis, vie tiek ateina išvada – esu tokia, kokia esu, ir kaip benorėčiau būti kitokia, rašyti kitaip, man neišeis. Ir mano vaikai, kad ir kaip norėčiau, kad jie būtų tokie ar anokie, kitokiais netaps – aš esu aš, o jei yra jie. Taškas.

 

Aš gi tegaliu viena – mylėti juos ir, geriausiai kaip sugebu, padėti jiems atrasti savo vietą šiame pasaulyje.


Todėl nusprendžiau: raitojuosi rankoves ir tęsiu tai, ką jau štai darau dešimtus metus... Taip. Tai mūsų dešimtas ugdymo šeimoje sezonas... Ta proga pabandykime išskaidyti įrašus į tris kategorijas:


  • UŠ planavimas ir akademiniai dalykai.
  • Išvykos ir susitikimai su draugais.
  • ADHD vaikų ir tėvų iššūkiai.  
  • Mėnesio mintys. 

 

Kaip pavyks šis planas, laikas parodys. 

2025 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Kaip prasidėjo ir baigėsi mūsų vasara.


Kai vaikams sakau, kad vis ketinu sudėlioti rugsėjo akimirkas, jie čiumpa mane už pakarpos ir nenusileidžia: 
– Kaip tai? O kur visa likusi mūsų vasara?.. Negi jos nebus?..

Ir iš tiesų – vasarai esu nusikaltusi. Vis galvoju, kad išsisuksiu ją praleidusi. Deja, kaip suprantate, turiu akylus stebėtojus, kurie nesitaiko su jokia praleista smulkmena... :)


Taigi – kad ir jau šaukštai atvėsę, pabandykime prisiminti, kas dar be kelionės į Lenkiją tilpo į mūsų vasarą. 


Bulviakepis


Nors vasarą stengiuosi pailsėti nuo nuolatinio įvykių fiksavimo, pro akis svarbiausi įvykiai ir akimirkos nepraslydo... Juk kokia vasara be 8-tus metus pas Deimantę sodyboje rengiamo „Bulviakepio“, į kurį susirenka UŠ šeimos? Senbuvio teisėmis šiemet buvau atleista nuo bulvių skutimo ir pjaustymo, į kuriuos paprastai verždavausi be kalbų... :D Teko užleisti vietą ant suoliuko naujokams, kuriems ne mažiau svarbu pereiti visas bulviakepio „stadijas“...






Kaip visada buvo smagu. Gera. Pajusti tą bendruomeniškumo ir besikaupiančios per metus patirties džiaugsmą. Pajusti tai, kad kai kurie etapai, į kuriuos koją dar tik kelia naujai prisijungusios šeimos, mūsų kelionėje jau praeiti... Kartais tai kelia nostalgiją, kartais džiaugsmą... Kaip ten bebūtų, „Bulviakepis“ visada primena, kad esame šiame kelyje ne vieni. O tai svarbiausia.




Stovyklos


Magdė kategoriškai atsisakė šiemet važiuoti į bet kokią stovyklą. Po nevykusių užpernykščių patirčių smuiko ir tapybos stovyklose, tiesiai šviesiai yra pareiškusi, kad nenori jokių stovyklų ir taškas.

Už tai Liutauras šiemet pasirinko dalyvauti dviejose stovyklose – Parkūro ir „Discovery camp“. Abi išbandytos pernai, todėl be dvejonių buvo pasirinktos ir laukiamos šiemet.


Iš parkūro stovyklos grįžo su savadirbiais marškinėliais ir gerais prisiminimais, praleistais kartu su draugais ir treneriu Nikita.

Iš „Discovery camp“ stovyklos grįžo nugalėjęs savus iššūkius gyvenimo su ne itin mėgiamu bendraamžiu ir su nauja pažintimi – su nauju savo kambario kuratoriumi Augustu. Dvejus metus iš eilės buvęs pas kuratorių Pijų, šiemet turėjo progą pasisemti kitokios patirties, kuria džiaugiasi ir pats, ir aš.


Na, o dėl patirčių šioje stovykloje turime būti dėkingi Emilijai, kuri prieš trejus metus Liutaurą į šią stovyklą ir pakvietė.







Vaikų namelio statyba



Tuo tarpu mūsų kieme visą vasarą šurmuliavo gausus būrys kaimo vaikų. 




Pasivadinę „Kaimo šaika“, susikūrė netgi savo YT kanalą, kuriame pasikeisdami montuoja ir kelia filmukus apie tai, kaip šią vasarą visi kartu statė namelį medyje. Turėsite progą, užsukite pasižiūrėti.


Magdės namelio statyba neviliojo, todėl ji laiką leido kitaip...




Jau birželio mėnesį rašiau, kad laužas ir jame kepamos dešrelės su bulvėmis buvo dažnas reiškinys. Viso to netrūko ir likusią vasaros dalį... Kaip netrūko ir nakvynių pasiklojus miegmaišius tiesiog ant terasos arba sulindus keliese į palapinę, kur juokas ir klegesys netildavo kartais net ir iki 2 valandos nakties... :)



Apsilankė vasarą ir giminės, tad pasinaudojome proga visi kartu nusifotografuoti. :)



Na, o vasaros pabaigoje laukė dar du įvykiai. Pirmas jų buvo kelionė pas Eglę į Anykščių rajoną....




Liutauro gimtadienis



Galiausiai paskutinį vasaros akordą uždėjo Liutauro gimtadienis. Kaip įprasta – su daugybe svečių, picų ir, be abejo, su tradicine lobių paieška, kuri šį kartą pasirodė ne iš lengvųjų. 





Patys kalti. :) Liutauras prašė padaryti lobio medžioklę kiek sunkesnę nei paprastai. Tai ir gavo, ko prašė... :) Pusantros valandos galvosūkio kai kuriems tiko, kai kuriuos nuvargino. Bet kuriuo atveju visi grįžo išalkę, nusitekę šiltai arbatai ir tortui... 






Taip ir baigėsi vasara. Su įsiterpusia kelione į Lenkiją, su kasdienėmis akimirkomis, su pasiruošimu naujiems Mokslo metams...

Susitiksime, įtariu, jau visai netrukus...

2025 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Atostogos Lenkijoje [beveik] be plano.

Kaip ir kasmet, taip ir šią vasarą galėjome pasidžiaugti, turėdami 11 laisvų dienų šeimos atostogoms. :) Mūsų visų interesai šiuo klausimu labai skiriasi, nes vieniems įdomu kažką pamatyti, kitiems – tiesiog pailsėti, tad teko ieškoti kompromisų. O tiksliau – pabandyti šiemet paatostogauti pagal planą... be plano... 


Kadangi keletą ankstesnių atostogų buvo kruopščiai suplanuotos, nes na... gi... taip reikia, na... nes kitaip [gal..?] bus nuobodu ir neįdomu... tai šiemet teko imti, tiesiog atsipalaiduoti ir... pasileisti prie jūros. Kaip kažkada vaikystėje, kai tiesiog važiuodavome ilsėtis į pajūrį... O kadangi mums labai patiko atostogos Lenkijoje prieš porą metų, visi vieningai sutarėme, kad kryptis tam labai tinkama ir šiuokart.

Taigi – tiesiog išsinuomavome per airbnb butuką ir leidomės į kelią...


O kaip mums sekėsi, skaitykite šiuose įrašuose:














2025 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Atostogos Lenkijoje [beveik] be plano. 9-11-oji kelionės dienos. Miniatiūrų parkas - Olštynas - Vilnius

 

9 diena. Kašubų miniatiūrų parkas.


Kadangi jūros jau pasisotinome, o ir debesėliai dangumi ridenosi 9-tosios kelionės dienos rytą, pagalvojome, kad tai – ideali diena imti ir pavažiuoti kur nors tolėliau. Man visada kirbėjo aplankyti bent vieną miniatiūrų parką, kurių Lenkijoje yra ne vienas, todėl pasukome artimiausio link – į Kašubų miniatiūrų parką, esantį apie 100 km nuo Gdansko.


Žinau, kad jau dabar ir Lietuvoje tokių atsiranda, tad prie progos galima bus aplankyti, palyginti. O tam kartui mūsų turėjo čia laukti trijų parkų kompleksas – miniatiūrų, gigantų ir senų automobiliukų... 



Pradėjome nuo miniatiūrų...
















Gaila, kad apie vidurdienį vėl ėmė kepinti beprotiškai kaitri saulė, nuo kurios norėjosi kuo greičiau slėptis, tad ilgai čia neužsibuvome. Vis tik nemažą dalį pasaulio ir Lenkijos architektūros paminklų pasijutome aplankę... :)

Tuomet kilome kalniuku į gretimai esantį gigantiškų būtybių parką... :)












Lauko ekspozicija tęsėsi pasukus miško takeliu, kur mus pasitiko štai toks netikėtas ženklas... :))


O paskui – miško gyvūnėlių gigantiškos kopijos, leidusios pasijusti tarsi filme „Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus“.



Tako pabaigoje dar buvo ir paukščių bei žuvų, bet juos jau apžiūrėjau tik aš – vaikai buvo jau pavargę bei sukosi atgal... :)




Ši parko dalis buvo vienoje erdvėje su galybe senų automobilių ir įvairiausių filmų muliažų. 


Vaikai tuoj pasileido prie Pono Byno automobiliuko, bet greitai nusivylė, kad į jį negalima įlipti...


Taip jau yra... Įlipti galima tik į vos keletą šios ekspozicijos egzempliorių. Į seną autobusą ir į kelis karinės technikos eksponatus. Patinka tau tai, ar ne... :)









Man ši vieta labai patiko. Vaikai, kaip visada, rado dėl ko paburbėti, bet ne vien apie jų norus juk pasaulis sukasi, tiesa?.. :)

Grįžę namo lėkėme prie jūros atsivėsinti. Kaip įtarėme – paskutinį kartą šioje kelionėje. Dangus jau niaukėsi, oras vėso, o ir mes jūros jau buvome praktiškai „atsikandę“... :)

 


10 diena. Olštynas


Iki Lietuvos mūsų laukė apie 600 km. Nesame mėgėjai spausti iš savęs paskutines sultis ir stengtis tokius maršrutus įveikti per vieną dieną. Todėl skėlėme šią atkarpą į dvi dalis – kaip ir kelionėje į priekį. Šiuo kartu tarpine stotele pasirinkome Olštyno miestą.



Labai gera, kai išvažiuojant tave lydi lietus – supranti, kad nepalieki saulėtų dienų, kurias dar norėtųsi išnaudoti...



Olštyną pasiekiame apie pietus, kai mūsų skrandžiai jau groja maršus... Iki patekimo į mūsų išsinuomotą butuką turime dar apie valandą, todėl iš karto ieškome, kur galėtume skaniai papietauti. Užsukame į vieną, kitą užkandinę, bet nesužavėti nei viena jų, ieškome toliau, kol pasiekiame Lyno upelį ir ant jo kranto įsikūrusią užeigą, savo aplinka labai panašią į Vilniaus Užupio kavinę.



Užsakytų patiekalų tenka palūkėti, tačiau pavalgome visi skaniai ir sočiai... :)


Tuomet įsikūriame mūsų laikinuose namuose, kiek pailsime ir, palikę mūsų mažąją introvertę namuose, trise išlendame daugiau pasižvalgyti po šį jaukų miestuką. Turėjome tris tikslus: suvalgyti ledų, sugaudyti paskutines lauktuves ir nusifotografuoti prie šiame miestelyje keletą metų gyvenusio bei dirbusio Mikalojaus Koperniko suoliuko. Tuo tikslu ir patraukėme pasižvalgyti po jaukias Olštyno senamiesčio gatveles.












Ant M. Koperniko suoliuko.



Išalkęs jaunuolis...

Olštyno senamiestis mums trims labai patiko. Nedidelis, jaukus, su daugybe kavinukių, mažesnių ir didesnių skverų ir aikščių – tiesiog idealus praleisti kelias valandas tokiems turistams, kaip mes... :) Buvo mums kaip ne per saldi vyšnaitė ant atostogų torto... Labai laiku ir vietoje. 

Nebebuvo nieko, ko dar nebūtume spėję šioje kelionėje nuveikti, todėl beliko sulaukti rytdienos ir traukti namolio....



11 diena. Kelionė namo


Ypatingų įspūdžių paskutinę dieną nebebuvo. Gal tik tiek, kad navigacija mus, neapsižiūrėjėlius, sugalvojo į Lietuvą nuo Suvalkų link Lazdijų nuvesti neva tiesiausiu keliu, per kažkokius žvyrkelius ir kaimus... Užsiplepėję nepastebėjome, kaip kelias siaurėja, prastėja, o pasienio punkte atsipūtę, saulės atokaitoje ant krėslų įsitaisę, vos ne kortomis lošiantys pasieniečiai palydi mus nuostabos kupinais veidais, kad čia apskritai kas tokiu keliu dar važiuoja šiais laikais... :D


Kaip ten bebūtų, į Lietuvą sėkmingai grįžome, namus apie pietus pasiekėme ir suvedėme kelionės statistiką:

  • Viso nuvažiuota: 1650 km.
  • Viso išleista: 1893,15 €, iš kurių:
    • 1029,49 € – nakvynėms;
    • 127,70 € – kurui;
    • 451,87 € – maistui;
    • 16,24 € – kitoms prekėms;
    • 22,86 € – automobilio parkavimui prie jūros ir kitur;
    • 100,00 € – pramogoms.
Nors daug kas sako, kad Lenkijoje atostogauti pigiau, mūsų kelerių metų praktika rodo, kad vis tik priklauso labai nuo to, ką renkiesi. Pernai savo kelionėje po Lietuvą už 9 nakvynes mokėjome perpus mažiau, nors viso kelionėje išleidome apie 1,5 tūkst. eurų. Užpernai Lenkijoje per tas pačias 11 dienų išleidome 100 eurų daugiau nei šiemet, nors nakvynę radome irgi daug pigesnę... Tad viskas labai reliatyvu. 

Viena aišku – kiekviena kelionė savitai žavi, su savais tikslais ir galimybėmis. Šių metų kelionė su pagrindiniu tikslu – gerai pailsėti prie jūros, buvo labai vykusi. Orai, kai reikėjo, lepino, kai nereikėjo – leido pabūti jaukiai namuose, jūra ir saulė buvo savo vietoje. O ko daugiau bereikia..? :)