Kol mokyklos oficialiai atostogavo, mes savo laivo nestabdėme ir po truputį yrėmės pirmyn. Kol dar visi masiškai nebuvo spėję suplūsti į virtualią erdvę, mes lindome apsiuostyti ir apsidairyti. Nes patirtis kalba už save – ką gali padaryti šiandien, nedaryk rytoj. Todėl iš karto čiumpame šviežiausias aktualijas: tarpgalaktinį gidą po koronavirusus. Čiupkite ir jūs! O gal dar nematėte ir Meškiuko bibliotekos sulankstomos knygelės?..
Kada dar, jei ne dabar tiek daug galime sužinoti apie tuos visokius baubus, virusais vadinamus! Ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera...
Džiaugiamės iš tiesų ne tik galybe naujų išlindusių į dienos šviesą resursų, bet dar ir tuo, kad nesame uždaryti kur nors tarp daugiabučio sienų. Gyvenant kaime karantinas ne taip jau aštriai ir juntamas. Juk tavo džiaugsmui – visos pievos ir upeliai, miškai ir juose paliktos šiukšlės... O taip! Paėmėme iš savo draugų pavyzdį ir vieną dieną nešini šiukšlių maišais iškeliavome į mišką rinkti šiukšlių. Ėhėhė! Ir ko tik mes, brangieji, neradome! Čia buvo ir senų televizorių detalių, ir savo gyvenimą seniai baigusių žaislų liekanų, ir pėdkelnių, ir netgi kažkada buvusių kieno tai augintinių palaikų, susuktų į kitą šiukšlių maišą. Jei šiaip tokie radiniai kelia pasipiltinimą, tai karantino metu visa tai tampa savotiška atrakcija ir galimybe į viską pasižiūrėti kiek kitaip. Na argi nesmagu rasti seną apsamanojusį batą? Arba į paveikslo rėmus taikančią seno televizoriaus karkaso dalį?.. Saulutė smagiai švietė, ir vaikai vienas per kitą krykštavo, radę vis ką nors naujo...
Trofėjai...
O čia – vieta, pro kurią pasivaikščiodami dažnai praeidavome, bet niekada neturėjome galimybės sutvarkyti... Vaizdas prieš ir po...
Galėsime dabar džiaugtis kaskart praeidami pro šalį... :)
Ne mažiau pavykęs mūsų savaitės projektas – taip vadinamas geokešingas su kaimynų šeima. Gyvena jie už gero kilometro nuo mūsų, taip pat šiaudų-molio namelyje. Ūla ir Upė – dvi sesės, su kuriomis ne karantino metu smagu susitikti. Dabar gi, deja, reikia ieškoti kitų galimybių palaikyti ryšį, todėl sumąsčiau, kad vaikams būtų smagu išbandyti kitokias bendravimo formas.
O vyko viskas taip: susiradome nedidelį konteinerį, pridėjome į jį įvairiausių smukmenėlių mergaitėms ir paslėpėme po pernykščiais lapais. Tomet nusiuntėme tos vietos koordinates. Jei nežinote, kaip tai padaryti, pasidomėkite kad ir čia arba tiesiog intuityviai su bet kuria išmaniąja telefono žemėlapių programėle susiraskite tašką, kuriame esate, ir išsisaugokite jo koordinates.
Lobis paliktas, koordinatės nusiųstos, važiuojam atgal namo.
Merginos ilgai nelaukę suskubo ieškoti lobio ir, pasak jų mamos, buvo iki ausų laimingos jį radusios! О po kelių dienų suruošė atsaką ir mums. Skubėjome tada jau mes ieškoti. Buvo labai smalsu, kas gi mūsų laukia. O laimikis iš tiesų pranoko visus lūkesčius, nes mūsų laukė šiltutėlis šviežutėlis naminis pyragas... Tirpte sutirpo jis mūsų burnose.
Kaimynė pajuokavo, kad vakariene mus aprūpino. Gerai, gerai – tai pametėjo mums kitos savaitės idėją, kuomet šias paieškas planuojame pratęsti... :)
Mes patys tokių skanių pyragų nemokame kepti, tad užsimanę saldumynų viduryje savaitės kepėmės paprastus imbierinius sausainėlius... :)
Visus skanėstus galėjome užsigerti ne tik kaimišku pienu, bet ir vis po truputį iš beržų besisunkiančia sula, kuri vėl spustelėjus šaltukui virto... varvekliais... :)
Tokiu metu gyventi gamtoje – didžiulė laimė. Kuomet nereikia dėtis jokių kaukių, norint išeiti į kiemą. Ne tik sula ir saule pasidžiaugti gali, bet ir katino Kipso bei vištelių draugija. Vos pakaitinus saulutei, o termometro stulpeliui netikėtai šoktelėjus virš 15ºC, vaikai iš karto sureagavo. Numetė šalin šiltus rūbus ir tuoj bėgo pasipildyti D vitamino atsargų...
Deja, šiluma ne tik mus vilioja į lauką... Lapės veda jauniklius, ieško grobio, ir juo šią savaitę vėl tampa viena mūsų vištelė... Parodytų tai lapei vaikai, iš kur kojos dygsta, jei tik užtaikytų tą nelabąją... Kaži, – ar kankorėžiai būtų tinkamas ginklas rudajai atbaidyti?..
Mokytoja Liutaurui pridėjo į EMA pratybas gausybę užduočių, tad naudojamės proga ir bandome prisijaukinti elektroninę erdvę. Liutauras, iki šiol nespausdinęs tekstų klaviatūra, nervinasi, kai užtrunka ieškoti vienos ar kitos raidės, kai klaviatūra automatiškai išmeta ne tas raides, kurios tuo metu riekalingos, ar kuomet vieną dieną prisijaukinęs planšetės klaviatūrą, kitą dieną atranda, kad kompiuteryje ji kiek kitokia. Tačiau, kaip ten sakoma, bloga patirtis – taip pat patirtis?.. :)
Tokiu būdu išėjo natūrali pauzė nuo dalies rašytinių užduočių, nuo kurių Liutaurui taip norėjosi pailsėti...
Elektroninė erdvė mus šią savaitę nuviliojo dar į vieną ganyklą – draugai sugundė išbandyti Olympio konkursą. Ir nors iš dalies abejojau, turėdama omenyje Liutauro perfekcionizmą, surizikavau. Tiesa, Liutauras sutiko dalyvauti su viena sąlyga – kad užduotis jam skaitysiu aš. Tebūnie toks kompromisas – užduotis skaitau aš, bet visa kita sprendžia jis. Pradėjome nuo matematikos. Ir nors net man kai kurios užduočių formuluotės atrodė suktos, vis tik Liutauras su jomis pakankamai neblogai susidorojo. Surinko 80 proc. Po tokios „nesėkmės“, kaip kad atrodė Liutaurui (nes gi tikėjosi vaikinas visų 100 proc.), nežinojau, ar sutiks išbandyti jėgas ir kitose kategorijose. Čia į pagalbą atėjo Magdė, pasakiusi, kad ir ji nori dalyvauti. Pradėjome taip pat nuo matematikos. Kažkaip labiausiai mes su ja mėgstame draugauti... Kadangi jai, kaip priešmokyklinukei, jos lygio užduočių nebuvo, pabandėme taikyti į pirmos klasės kategoriją. Uždavinių iš tiesų buvo sudėtingesnių (ypač koją kišo sudėtingi logikos uždaviniai), bet atkaklioji šešiametė vis tiek tęsė kovą ir surinko 64 proc. taškų. Negana to, pagauta azarto pareiškė, kad nori dar. Taip mes ėmėmės lietuvių kalbos. Nors per daug su Magde šiais metais nesimokėme kalbos/gramtikos subtilybių, mergina vis gi sugebėjo pranokti net ir mano lūkesčius, surinkusi 88 proc. balų. Per petį stebėjęs brolis pareiškė, kad čia nėra ką veikti, ir pats ėmėsi iniciatyvos įrodyti, kad jis gali ne prasčiau. Ir ką jūs manote?.. Ir įrodė. Surinko 94 proc. taškų. Tiesa, rezultatas toks sąlyginis, nes pusė užduočių čia buvo tokios pačios kaip ir pas Magdę, tad galima sakyti, kad jis jau buvo susipažinęs su dalimi užduočių, kuomet jas skaičiau Magdei.
Kai jau šios dvi kategorijos buvo įveiktos, nesunku buvo išbandyti jėgas ir pasaulio pažinimo (Magdės surinko 92 proc., Liutauras nedalyvavo) bei informacinių technologijų (Magdės rezutlatas – 82, Liutauro – 94 proc.) užduotyse.
Kai jau šios dvi kategorijos buvo įveiktos, nesunku buvo išbandyti jėgas ir pasaulio pažinimo (Magdės surinko 92 proc., Liutauras nedalyvavo) bei informacinių technologijų (Magdės rezutlatas – 82, Liutauro – 94 proc.) užduotyse.
Ir nors šie skaičiai – iš dalies ir mano nuopelnas, nes užduotis vaikams skaičiau aš, tačiau visi labai džiaugiamės, kad išbandėme jėgas, pamatėme, kur kam kas sunkiau sekasi ir kur dar reikia pasitempti, kur labiau susikaupti.
Tiek iš mūsų dramblio kaulo bokšto šįsyk. Ką spėjome užfiksuoti, galite pamatyti šiame video filmuke:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą