2024 m. sausio 31 d., trečiadienis

Sausio peizažai

Kai atsibudęs ryte už lango pamatai žiemos pasaką, galvoje nejučia ima suktis legeninės Gyčio Paškevičiaus dainos žodžiai: „Atsimerki – o ne auksas, / Kas labiausiai auksu tviska. / <...> Daug labai keistų dalykų / Atsimerkęs pamatai...“ 


Sausis iš tiesų šiemet buvo pasakiškas. Gal todėl nei cepelininis dangus, dažnai keitęs vaiskią mėlynę, nei nuolat per nulį į vieną ir kitą pusę šokinėjanti oro temperatūra neaptemdė to pasakiško grožio, leidusio pasimėgauti tikra lietuviška žiema...

Saulėtekis...

Pirmieji saulės spinduliai, įsisukę į beržynėlį...

Įsidienojus...

Šv. Kotrynos bažnyčia – tarsi kokia sniego karalienė – irgi atrodė itin įspūdingai tądien,
kai lankėmės Vilniaus senamiestyje...

Vakaro žaros svaigino ne mažiau...

Spustelėjus šaltukui ir storam ledui gražiai padengus mūsų kūdrą, buvo dar smagiau... Veiksmo čia netrūko... Tiesa, kas rytą tekdavo nuskasti nuo ledo šviežiai iškritusį sniegą, tačiau tai buvo ir smagi mankšta, ir puiki pramoga – tiek patiems mums, tiek užgriuvusiems mus draugams...


Mūsų „projektiniai“ draugai darbavosi iš peties...

Darbo netrūko ir Barborai, per žiemos atostogas atvažiavusiai paviešėti pas mus keletą dienų.

Trys draugai...

Šeimyninė trijulė.


Sesers ir brolio „duetas“.

Solistė...

Gražaus laiko ant ledo užteko vaikams tiek atnaujinti savo čiuožimo įgūdžiams, tiek išmokti naujų piruetų... 

Deja, geri dalykai netrunka ilgai... Orams atšilus teko padėti į šalį pačiūžas ir pasitenkinti paprastesnėmis veiklomis...

Rogių gelbėjimu...

...sniego lietumi...


...gniūžčių karais...

...sniego skulptūros (netikėtu pavadinimu „Paštetas“) lipdymu...

...ir tų pačių skulptūrų griovimu...


Lauko veiklas keitė laikas namuose... 
Magdės džiaugsmui, kaip jau minėjau, keletą dienų pas mus viešėjo geriausia jos draugė Barbora. Mergaitės ištisas dienas kūrė lėlių „kambarius“ ir žaidė juose, diskutuodamos apie spalvas, dekoro elementus ir kitas smulkmenas...



Galiausiai lėlių kambario idėja išvirto į mini projektą, kurį pasiūliau Magdei pristatyti draugams per mūsų „projektinį“ susitikimą. Ir nors Magdei tai pradžioje atrodė per menka idėja, vis tik sugalvojusi, kaip ją praplėsti, susegė visus savo kurtus lėlių kambarius į knygelę, o į vokus sudėjo surūšiavusi įvairius žaidimo aksesuarus ir detales. Kitaip tariant, išėjo toks tarsi atbuline tvarka atliktas projektas – kai ne sugalvoji, ką darai, ir sieki tikslo, bet kai padaręs reflketuoji tai, nuo ko viskas prasidėjo, kaip ėjosi ir kas iš to išėjo. 

Kaip kad pernai išsiaiškinome, Magdės natūrai toks projekto vykdymo formatas yra daug priimtinesnis. Mat, priešingu atveju, jei nebaigto projekto eigoje jai kas nors primeta savo idėjas, Magdė pasijunta praradusi savo unikalią projekto idėją ir nebenori jos tęsti. Tuo tarpu jei be niekieno įsikišimo ji viską padaro pati, toks projektas lieka visiškai jos ir nesuardo mąstymo tėkmės...

Magdė pristato savo atliktą projektą draugams.

Veiksmas po visko...

Aš pati ne mažiau mokausi leisti Magdei pačiai kurti savus projektus. O ji ima ir nustebina. Štai, atradusi kūrybinę „Toca world“ platformą, kurios pagrindu ir kūrė savuosius lėlių kambarius, nusprendė, kad nori išbandyti kurti trumpus filmukus apie tai, ką ji toje platformoje daro ir ką atranda. Ir nors filmuoja ji labai mėgėjiškai, taip, kaip pati moka, be jokio mūsų, suaugusiųjų, įsikišimo, per tris savaites savo YT paskyroje sugebėjo pritraukti 1500 „sekėjų“ auditoriją... 

Čia, jau, žinoma, savaime mokomės ir kitų dalykų – saugumo internete, reagavimo į komentarus ir bendravimo su nepažįstama auditorija įgūdžių. Abu su Liutauru diskutuoja tuo pačiu apie savo draugų kuriamą turinį, apie tai, kam verta leisti savo gyvenimo laiką, o kam – ne... Magdė šioje vietoje didesnė eksperimentatorė. Tuo tarpu Liutauras laikosi konservatyvensės nuomonės ir kritiškai žiūri į savo draugus, kurie kelia į socialinius tinklus vertės neturintį turinį... 

O ir šiaip Liutaurui jau ima norėtis gilesnio turinio nei šiaip žaidimai. Ta proga važiavome žiūrėti Aurimo Valujavičiaus filmo „Irklais per Atlantą“. Liutaurui jis nepaprastai patiko. Sakė, kad galbūt geriausiais filmas, kokį jam yra tekę matyti. Aš gi viliuosi, kad Aurimo pavyzdys jam sukėlė gerų minčių apie valią, ryžtą, užsispyrimą ir mūsų atliekamų darbų prasmingumą...


Juo labiau, kad vis dažniau jis prabyla apie tai, kad neverta mesti pusiaukelėje to, kas pradėta... Šiemet yra toks tarsi lūžio taškas jo smuiko „karjeroje“. Tarsi jaučia, jog ne itin kažko jis su tuo smuiku pasieks, tačiau jau ateina tas supratimas, kad jau bet kokiu atveju yra šiokie tokie rezultatai, todėl pusiaukelėje sustoti po tiek nueito kelio tarsi „ne lygis“...


Ir nors koncertuoti solo Liutaurui nepatinka, traukiame į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, kuriame jis šį kartą groja P. Martini Gavotą iš 3-osios Suzuki knygos.



Nors sakosi nemėgstąs groti vienas, tačiau jaudulio ant scenos nejaučia ir scenos baimės, priešingai nei aš, neturi... Jei aš vaikystėj ant scenos per visus egzaminus susimaldavau iš jaudulio, tai Liutauras visuomet pagroja daug geriau nei repeticijose prieš tai...

O aš vis gailiuosi, kad Magdė nebetęsia savo smuiko pamokų... Na bet... Jei ne jos kelias, tai ne jos... Kad ir kaip man smagu būtų matyti ją grojančią, jos rankos užimtos kitais menais. :)

Į rankas vėl sugrįžo 3 d pieštukas ir jo gaminiai...

Kartonas – irgi ne paskutinėje vietoje.

Aksesuarai lėlėms iš popieriaus.

Vis tik yra laikas ir šio to rimčiau pasimokyti, o ne vien savo projektais ir menais užsiimti. :) Jei ankstesnėje mokykloje pusmečio atsiskaitymus atlikdavome iki Kalėdų, tai naujoji mokykla pusmečio vertinimus vykdo sausio-vasario mėnesiais. Magdei teko trečia sausio savaitė, kuomet kasdien reikėdavo atsiskaityti po vieną mokomąjį dalyką. Kiek pergyvenau, kad sunkiai čia mums su jais bus, tačiau galiausiai pasirodė, kad nėra viskas taip blogai. Kadangi turime labai aiškias mokyklos duotas mokymosi gaires, progresas, lyginant su rugsėju, labai pasijautė. O ypač nustebau per anglų kalbos atsiskaitymą, kuomet Magdė pademonstravo daug geresnes žinias, nei tikėjausi. Laisvai sau pasikalbėjusi su anglų kalbos mokytoja ir atsakiusi į visus jai užduotus klausimus, ir pati liko patenkinta, ir man leido į jos savarankišką kalbų mokymąsi pasižiūrėti ramiau. Iki pavasario dar kiek pasistengti reikės su rašymu, ir šioje vietoje, manau, bus dėl ko džiaugtis.

Kiek sunkiau su lietuvių kalba (na, čia jau nuo seno ne jos arkliukas), visgi lyginant su tuo pačiu rugsėju, ir čia ji padarė neblogą pažangą... Apskritai imant – pusmečio testų rezultatais aš likau patenkinta. Ir nors visada norėtųsi, kad vaikai mokytųsi stropiau ir greičiau/daugiau, džiaugiuosi, kad ji lėtai juda į priekį.

Liutauro atsiskaitymai dar tik įsibėgėja, tai apie juos jau kitą mėnesį brūkštelėsiu, bet ir šioje vietoje matau šviesą tunelio gale – gamtos ir humanitarinių testų rezultatai parodė, kad tai, ką mokėmės, jau daugmaž sėdi galvoje, o kai pavyks stipriau įsivažiuoti į visą sistemą, turėtų ir dar geriau eitis. ;) Na, bent jau aš tikiuosi... 


Pasiruošimas humanitarinių mokslų bloko testui...

Tuo tarpu tarp visų atsiskaitymų skinamės kelią per įvairias pasitaikančias mokslo ledo lytis... 

Kadangi mokykla leidžia/skatina įvairiais formatais atsiskaityti perskaitytas knygas, perskaitę Vilės Vėl knygą „Kaip mes išgarsėjome“, gretiname ją su anksčiau mūsų išgirtąja „Ronja plėšiko dukra“. Dvigubo burbulo minčių žemėlapiai eina „į trasą“, ir visi kartu nagrinėjame, diskutuojame, kuo šios knygos skiriasi ir kuo panašios...

Magdė tuo tarpu bando perprasti tiesioginės kalbos ir kreipinių skyrybą, įsidėmėtinų žodžių rašybą...



Aš gi pagaunu save, kad šiemet daug mažiau fotografuoju ir filmuoju... Kažkaip nebepavyksta iš kasdienybės išplėšti to pusdienio per savaitę, kurį skirdavau video montavimui... Nors mintys vis sukasi, kad būtų smagu... Tačiau yra kaip yra... Pasidžiaukime geriau tuo, kuo galime. :)

Azartiškasis mini „stalo futbolas“.

Iki suimatymo už mėnesio! :)

2023 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

Gruodžio miražai

Praėjo, pralingavo gruodis su visomis savo linksmybėmis – jau, regis, ir užsimiršo... Beliko tik migloti prisiminimai – tarsi kokie miražai. Lyg būta, lyg nebūta... Todėl lendu greičiau į nuotraukų galeriją – bent ji padės prisiminti, kur čia mūsų būta, kas daryta... :)


Na, o prasidėjo tas mūsų gruodis sodyboje pas draugus, kur vėl sugūžėjome su mūsų pernykšte projektinio mokymosi kompanija. Tas pats vaikų aštuonetas ir keturios mamos, plius mūsų šauni  kuratorė Giedrė. Gera buvo pasimatyti, pasikalbėti, džiaugsmais ir vargais pasidalinti. :)

Vaikams, tiesa, vargai nerūpėjo. Jie smagiai sau leido laiką lauke ant ledo...



O sušalę mėgavosi kas kalėdinių vainikų gamyba, kas tiesiog pasibuvimu...

Kalėdinių vainikų gamybos dirbtuvės.

Magdės menas

Pokalbiai ant lovos...

Tiesa, prieškalėdinių dirbtuvių dvasia mūsų namuose jau buvo įsisukusi ir kelios dienos prieš tai, tačiau nenorėdama atskleisti paslapties, praeitą kartą turėjau nutylėti apie tai...

Dabar gi drąsiai galiu pasakyti, kas čia pas mus dėjosi... Liutauras, besvarstydamas, ką galėtų pardavinėti kasmetinėje kalėdinėje mugėje, kurią jau kelinti metai organizuoja mūsų bičiuliai „Patirčių slėnio mokymosi namuose“, liko ištikimas vaško žvakių sukimui. Visgi nusprendėme, kad smagu būtų kaip nors paįvairinti tas gelsvų vaškuolių žvakes. Po neilgų idėjų paieškų internete, nutarėme savo žvakes „nuspalvinti“. Atradę pirkti spalvotų vaškuolių, ėmėme kartu improvizuoti kalėdine tema... Taip gimė tiek vienspalvės raudonos, žalios, mėlynos ir violetinės žvakės, tiek dryžuotos jų sesės.



Magdė, kiek liūdėdama pradžioje, kad Liutauras nugvelbė gerą idėją, ir jai nieko neliko, galiausiai nusprendė, kad nori pratęsti savo muiliukų gamybos seriją. Todėl užvirė darbas ir čia... Priruošę galybę žvakių ir muilų, vaikai pasiruošė prekybai...

Pasiruošimas...

Mugės pradžia...

Magdė, tiesa, dar buvo prigaminusi popierinių siurprizų, kuriuos draugai stebėtinai greitai išpirko. Sėkmė neaplenkė ir kitų gaminių, todėl namo grįžome apytuščiais krepšiais.

Po valandėlės...

Šventės įkarštis...

Prekeivių nestigo, veiksmo – taip pat, todėl namo grįžome tikrai pavargę... Ypač Magdė. Vargšiukė, nenorėjusi praleisti nei vieno pirkėjo, atsėdėjo prie savo staliuko beveik niekur nenueidama visas 6 valandas... Nenuostabu, kad kitą dieną ėmė ir apsirgo... Pragulėjo porą dienų su temperatūra, nieko nenorėdama, tik ilsėtis... Tiesą sakant, po viso mugės šurmulio ir aš pati grįžau tarsi maišu per galvą trenkta...

Nesėkmingai praėjo ir prieškalėdinė savaitė, kai mus visus vieną po kito gerai savaitei išguldė nesmagus roto virusas... 

Na, bent kartu stalo žaidimus galėjome pažaisti.. :)

Jau vieną dieną teko išsigąsti, kad vietoj Kalėdų gali tekti dalyvauti laidotuvėse, mat virusas čiuptelėjo ir mano 100-metę tetą. Visgi ji net greičiau už mus pasveiko, ir Kalėdų miražas virto realybe. Magdės papuošta kalėdinė eglutė stovėjo ir laukė šventės jau nuo gruodžio 1-osios, keptas karpis ir silkė pataluose viliojo greičiau sėsti kūčiauti, o netikėtai namuose rasta pernykštė girlianda, greituoju būdu pakabinta už lango, kvietė pasinerti į šventinę ramybę... Pas draugus gruodžio 1-ąją gamintas Magdės vainikas buvo jau spėjęs nubyrėti, tačiau mes jį nesunkiai transformavome į šviežią pušų bei džiovintų vaisių kompoziciją ant stalo ir jau galėjome nerti į Kalėdas...



Kūčių naktis buvo ne mažiau įspūdinga – šviečiant pilnačiai viskas matėsi tarsi dieną... Išėjome pasivaikščioti. Net telefono kamera be blykstės fiksavo tą ilgiausios nakties grožį...

Kūčių naktis...



O tada... 

Prasidėjo atostogos. :) Kas begali būt geriau, ar ne? Tiek vaikams, tiek juos mokinančioms mamoms... :D 

Ne pirmi metai metu šalin iliuzijas, kad per atostogas galėsime ramiai, niekam netrukdant kiek pasimokyti, tarsi „atsigriebti“ ir užgriebti, ko nespėjome... Deja, paprastai tokie planai griūna jau antrą Kalėdų dieną. Ypač, jei draugai taip pat sugalvoja išnaudoti atostogų laiką ir atvažiuoja į svečius. 

Šį sykį svečių sulaukė Magdė. Ją aplankė jos geriausia draugė Barbora, su kuria gerą pusdienį kartu klijavo, lipdė, kūrė lėlių namelius (naujoji Magdės aistra).


Negana to, mergaitės išprašė, kad leistume tuoj po Naujųjų joms praleisti kartu keletą dienų. Ar galėjau neleisti?.. Be abejo, negalėjau... :D Tai va, tiek tų ir atostogų... :)) Kaip, kur ir kada jos spėjo pralėkti, vienas Dievas težino...

Taigi – kaip suprantate, viskas, ką spėjome išmokti, tilpo į pirmą gruodžio pusę... Šįkart negaliu skųstis – vaikai visai neblogai įsivažiavo. Liutauras lyg ir pradeda pagauti konspektų darymo naudą. Dar jei tik labiau pavyktų mums nuosekliai viską pasikartoti, ką išmoksta, būtų iš viso neblogai...



Magdė tuo tarpu po truputį atranda savo mėgstamiausius mokymosi būdus (pvz., sąsiuvinius iškeičia į didelę piešimo lentą...).



Smagiausia, žinoma, tuomet, kai viena tema yra abiejų vaikų mokymosi planuose, ir galime kartu pasidaryti temos konspektą ant didelės lentos. Vėliau aš jį nufotografuoju, atspausdinu, ir vaikai įsisega į savo mokymosi aplankus.



Ne mažiau smagu temos konspektą pasidaryti ant ilgo popieriaus lapo...



Ant paprastų lapų tuo kart sugulė temos apie baltų tikėjimą ir giminės medis...





Šioje vietoje ir užklupo mus Naujieji... :)


Mano pačios kambaryje tuo tarpu prieš Kalėdas siautėjo muzika. Gaila, kad vaikams apsirgus turėjau atsisakyti plano įrašyti dainą kartu su jais. Beliko vienai viską sudėti ir paleisti į dienos šviesą tokią, kokia gavosi...


Namų įrašų studija. :)

Dovanoju ir jums! Kad jūsų svajonės ir tikslai išlauktų savojo laiko! 


Būkite laimingi! Te Nauji metai būna kupini atradimų, savęs ir kitų pažinimo, kantrybės, sveikatos ir džiaugsmo!