6 diena: jūra ir Gdansko muziejai: Gintaro / II pasaulinio karo.
Vakarykštė diena dovanojo tiek daug gerų emocijų, o oras su lengvu vėjeliu buvo toks tobulas, kad kito plano dienai praktiškai ir nereikėjo. Buvo savaime suprantama – vėl traukiame prie jūros... :)
Lengvos bangelės pridėjo dar daugiau smagumo, todėl ir vėl lepinomės kelias valandas saulės, vandens ir oro voniomis...
Kai jau atsibuvome, D vitamino prisigaminome, sėdome į automobilį ir vėl pasileidome Gdansko link. Praeitą kartą ne viską, ką norėjome, čia pamatėme, todėl nutarėme sugrįžti darsyk... Šios dienos planuose buvo aplankyti II pasaulinio karo ir Gintaro muziejus.
Bilietus į Karo muziejų reikėjo rezervuotis iš anksto, konkrečiu laiku. Kadangi atvykome gera valanda anksčiau, nutarėme, kad per tą laiką spėsime nueiti iki visai netoliese esančio Gintaro muziejaus ir grįžti. Vaikai tradiciškai pasiėmė paspirtukus, ir pajudėjome.
Pakeliui aptinkame Pašto gynėjams skirtą gan įspūdingą paminklą...
Kiek tolėliau – XVI a. Trijų pamokslininkų namus, kurie nebuvo subombarduoti ir yra vieni iš nedaugelio, išlikusių per karą.
Čia pat ir Šventosios Brigitos bažnyčia.
O už jos – visai nebetoli – Didysis malūnas, kuriame ir įsikūręs mūsų ieškomas Gintaro muziejus.
Keliaujame vidun!
Kadangi pernai vaikų taip ir neįkalbėjau aplankyti Palangos gintaro muziejaus, tai, deja, negaliu palyginti šios vietos su mūsiškiu. Tačiau lyginant su Baltijos gintaro meno centru Vilniuje, galiu pasakyti, kad abi ekspozicijos vertos dėmesio. Tiek anąsyk man labai patiko, tiek ir dabar turėjome ką pamatyti, dėl ko paaikčioti ir kuo pasižavėti. Tiesa, ekspozicija yra gana tamsi, apšviesti tik eksponatai, todėl filmuota medžiaga, deja, ne itin geros kokybės. Nieko nepadarysi... Tačiau šiaip man labai patiko. Vaikams patiko pusėtinai, bet, manau, kad vis tiek įsimetė kažką į savo patirčių dėžutes... Nes ekspozicija tikrai buvo įvairi – nuo neapdirbtų gigantiškų gintaro gabalų iki gintarinių šachmatų, muzikinių instrumentų rinkinių, miniatiūrinių juvelyrikos dirbinių ir net juvelyro dirbtuvės fragmento – kiekvienam pagal skonį pasirinkti...
Mane dar ir Didžiojo malūno maketas apžavėjo su visais tai miltų maišeliais ir galybe krumpliaračių...
Kaip ir tikėjomės, užtrukome čia nepilną valandą, o tuomet jau traukėme atgal prie Karo muziejaus.
Pastarąjį buvo daug kas išgyrę, todėl turėjome kiek užsikeltus lūkesčius. Eilinė mūsų klaida. :D Klaida, kurią reikia didžiosiomis raidėmis užsirašyti kiekvienos kelionės dienoraštyje: ∑Kiekvienas žmogus skirtingas, ir kas (pa)tinka vieniems, nebūtinai (pa)tinka kitiems...“ :)
Net neabejoju, kad istorijos mylėtojams ir tokiems lankytojams, kurie mėgsta bei moka eiti per muziejus lėtai, sustodami prie kiekvieno eksponato ir mokantys atsiriboti nuo muziejų šurmulio, daugybės žmonių ir eksponatų gausos, šis muziejus gali būti tas WOW... Nes medžiagos čia surinkta tikrai daug, viskas sudėliota į skirtingų temų sales, daug kur paleisti ant didžiulių ekranų dokumentiniai filmai, žodžiu – tik ateik ir gilinkis...
Mums gi tokie muziejai (na, gal nebent išskyrus Dariui) yra tikra kankynė... Po kokių 15 minučių jau mačiau, kaip Liutaurui nuo viso triukšmo, žmonių gaudesio ir didelių kietų patalpų akustikos įsijungė išgyvenimo režimas – jis ėmė sukti bereikšmius ratus aplink vienus ar kitus eksponatus, bandydamas kažkaip suvaldyti tą įvairių dirgiklių blaškomą dėmesį. Ypač tose salėse, kur eksponuojami tik plakatai, įvairūs dokumentai ir panaši statinė medžiaga. Kita vertus, buvo ir įdomių eksponatų. Tokių kaip atominė bomba ar žymioji kodavimo mašina Enigma.
Kad ir kaip vaikams sunku buvo išbūti šiame muziejuje, kur teiškentėm gerą valandą, vis tiek, manau, buvo labai gera edukacija. Nes karo tema ir neturi būti rožėmis klota. Ji ir yra slogi. Sunki. Kartais neįdomi. Bet ji dėl to nedingsta. Kaip anglai sako – just face it... Tiesiog susitaikyk su tuo...
Jau vakarėjo, traukėme namo... Diena buvo pilna įvairiausių įspūdžių, kuriuos kiekvienam reikėjo suvirškinti...
