2019 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

10-oji savaitė. Trumpos dienos, ilgos naktys ir mėnulio fazių stebuklai

Nepaliaujamai trumpėjant dienai, vaikai vis daugiau klausimų užduoda apie laiko tėkmę. Kodėl trumpėja diena, kiek laiko būtų, jei dabar būtų vasaros laikas, ar būtų šiuo metu tamsu, jei dabar būtų vasara... ir t. t... Todėl vadovėlio siūloma dienos-nakties tema mums labai laiku. Eilinį kartą pasitelkę lempą ir gaublį bandome susigaudyti, kas įtakoja metų laikų kaitą ir dienos trukmę...





Ir čia, kaip tyčia, atkeliauja šiokia tokia krūvelė pakurų žiemai. Kad jas kur! Vasarą krūvą nemažą malkų sukrovėm, o čia ir vėl jos... Ką darysi – tenka šokti tėveliui į pagalbą ir viską padėti sukrauti į vietą. Darbuojamės, skubam, nes dienos trumpos, greit sutemsta, negali bimbinėti... Užtat paskui gera sėdėti prie spragsinčios ugnelės krosnelėje ir mėgautis šia romantika...





Visai romantiškas tuomet atrodo ir už lango lyjantis lietus, kurį Magdė sumąsto nupiešti, pakartodama mūsų pernai bandytą taškymo techniką...



O kad jau dažai ištraukti, sumanome nupiešti dieną ir naktį. Vaikams nakties idėja nepasirodo patraukli, tad tik aš bandau įsijausti į nakties scenarijų, tuo tarpu vaikai lieka su savo dienos siužetais. Liutauras nustebina, pareiškęs, kad va, čia priekyje yra didelis medis, o ten, kur mažas namelis, tai jis mažas dėl to, kad stovi toli. Va taip vat natūraliai vaikai perspektyvos dėsnius perpranta... Klojam piešinius ant grindų ir leidžiam jiems džiūti.






Gera žinia ta, kad anksti sutemus gerai matosi žvaigždės ir mėnulis. Ta proga mokomės mėnulio fazių pavadinimus. Regis, ne kartą juos minėjome, bet žiū, vaikams užsifiksavus tik pilnatis, tad labai gera proga į eilėraštį sudėti ir kitas fazes:
Jaunas, priešpilnis, pilnatis, delčia, –
Keičiasi mėnulio fazės dieną ir nakčia.


 

Pats gyvenimas mums padiktuoja ir eksperimentą, susijusį su šviesa ir tamsa. Vieną vakarą einant gult, ant grindų vaikai aptinka į žaislų dėžę nenukeliavusią konstruktoriaus detalę, kuri... šviečia. O mes ir nežinojome, kad šioje detalėje yra fosforo! Štai kaip naudinga kartais, pasirodo, žaislus susitvarkyti ne iki galo! :) Tad eksperimentuojame, stebėdami, kaip ilgai šviečia šviesoje įkrauti daiktai ir kaip tai susiję su įkrovimo greičiu bei šviesos stiprumu. Pasinaudoję proga pratęsėme pernai mūsų pradėtos cheminių elementų lentelės pildymą, kuriuo užsiimame periodiškai, daugiau atsitiktinai, reikalui kokiam pribrendus, kaip kad štai dabar. Kaba ta lentelė pas mus kambaryje ant sienos, tad visuomet lengvai pasiekiama. Šįkart gi klijuodami elemento iliustraciją sužinome, kad fosforo yra mūsų kauluose. Тai štai kodėl visokie ten skeletai dažnai vaizduojami šviečiantys tamsoje!


Tuščią spalvotą lentelę esame persipiešę iš „Mėgintuvėlis kosmose“ knygelės



O kol dienos nesutrumpėjo iki minimumo, skubame išnaudoti progas pabūti lauke, gamtoje. Su bendraminčiais pasileidžiame pažintiniu Pūčkorių taku. Šįkart – ta jo atkarpa, kuri vingiuoja pro šimtametį ąžuolą su perskilusiu kamienu, su gražia, nors ir neprilygstančia didžiajai, atodanga, su įspūdingais akmenimis, kyšančiais iš Vilnelės sūkurių, su atstatyta Belmonto užtvanka ir vis ar vaikams aktualia žaidimo aikštele kitapus upės.






Pasistengiame nepražiopsoti ir draugo Kosto gimtadienio. Užsukame sekmadienio rytą jo pasveikinti ir labai šauniai pasibendraujame... Liutauras, nors ne visada randantis iš karto kontaktą su Kostu, šį kartą labai greitai jį rado su čia tąryt užsukusiais Kosto klasiokais – Dominyku ir Leonardu. Magdė, kuriai paprastai ne problema užmegzti draugystę, tąsyk ko tai „užsiraukia“, ir didžiąją laiko dalį pražaidžia viena. Mat Vaiva, su kuria ji ketino žaisti, pasirenka berniukų kompaniją, taip palikdama mano princesę vieną su savo neišsipildžiusiais lūkesčiais. Ką darysi – gyvenime ne visada viskas vyksta pagal mūsų norus. Ypač tada, kai paaiškėja, kad kompanijos lūkesčiai nebūtinai gali sutapti su taviškiais... :)

Berniukų surengtos šaudymo iš lanko varžybos. 

Magdė ir jos Lego veikėjų pasaulis..




Taigi taigi... Apie ką mes ten kalbėjome?.. Apie mėnulio fazes?.. Chem chem... Nežinau, kaip mėnulio fazės veikia vaikų raidą, bet štai priešpilnis mums atnešė tikrą stebuklą!!! Liutauras pamilo knygas! :)) Kažkas vaikinui susišvietė, ir jis jau iš vakaro prie lovos ėmė krautis krūveles knygų, kurias anksčiau už mus pabudęs galėtų imti skaityti. 

 Svarbiausia – atkirti prieš einant gult, kur kieno knygos... :)

O viskas prasidėjo nuo „Žaislų istorijų“ knygelės, kurią vaikinas pasičiupo bibliotekoje. Ėmęs pats ją skaityti, negalėjo sustoti, tad dar saulei padoriai nepakilus vaikinas jau šviesą lovoje užsidegęs skaito. O jei kur važiuot reikia, tuoj skuba vėl knygelę prigriebti, kad vos radęs progą galėtų atsiversti. Stebuklas, ne kitaip... Tiesa, turiu įtarimą, kad ne iki galo visą skaitomą turinį supranta, nes labai vengia man pasakoti, ką perskaitė, tačiau nesinori vaikinui numušinėti entuziazmo, tad tegu skaito kaip išmanąs... Jei jau meilę knygoms pajautė, tikiu, ateis ir suvokimas anksčiau ar vėliau.

 Kol sesė smuiko pamokoj groja, nevalia švaistyti laiko veltui... 

Magdė gi nei per plauką nenori atsilikti nuo brolio. Taip pat iš vakaro rikiuojasi savo princesiškas knygeles, kurias mieliau varto nei skaito. Bet negi broliui nusileisi... :)

Vis gi merginai tenka imti ir iš tiesų paskaityti. Bent šiokį tokį minimumą per dieną... Kokia ta mėnulio fazė bebūtų...




 

Neblogai būtų prisivilioti kokią mėnulio fazę, kad ji stebuklą ir rašymo sferoje atneštų... :)) Nors Liutauras vis mieliau renkasi rašytines raides, tačiau kiekio prasme vaikinas labai stebi, kad tik, neduokdie, nebūtų per ilgas tekstas, kurį tenka perrašyti ar parašyti. Magdė irgi neskuba rašytinių raidžių įsimylėti, nors „Katino Teodoro“ pratybas jau beveik baigia užpildyti. Ką gi... Dirbame toliau ir žiūrime, kas iš to išeis.



 Matematika

Tuo tarpu su matematika judame į priekį visai neblogai. Magdė gliaudo matematikos uždavinius kaip riešutus, net nesusimąstydama, kad gali čia būti kas sunkaus sudėti ar atimti skaičius iki dešimties. Liutaurui tenka kiek sunkesnė dalia – mokomės, kaip iš pilnų dešimčių atimti dviženklį skaičių, išardant dešimtį. Reiškinys pats savaime nėra labai sudėtingas, tačiau praktikos reikalauja, kad nepamirštum, kur čia kada reikia tą vieną minty laikyti, o kur čia pasiskolinti. Ir nors kitą savaitę jau tarsi pratybos mums sufleruoja, kad turėtume mokytis ir dar sudėtingesnių veiksmų, įtariu, kad mes dar kokią savaitėlę pasiliksime šiems išmoktiems veiksmams užtvirtinti... Nes paskui, kai jau prasidės daugyba, tai dar daugiau makalošės galvoje bus, jei šių dalykų neįtvirtinsime...






Kadangi esame iš tokių labai jau nesportiškųjų giminės, retai kada rašau, ką su vaikais veikiame šioje sferoje. Visgi neretai nutinka, kad man ryte besimankštinant, vaikai užsimano ateiti man į kompaniją, ir tuomet prasideda: „Mamyte, o ką tu dar moki, ko mes nemokam?“ Visa tai išvirsta į žaidimą, kuriame vienas paskui kitą rodome įvairius pratimus, kuriuos kiti turi pakartoti. Tokiu būdu smagiai prasieiname per įvairius tempimo, sukimo, šokinėjimo, jėgos pratimus, neįsprausdami jų į kokiu nors akademinius rėmus.




O kad jau mes čia šiandien mėnulį vis minim, tai ir robotikos būrelyje vaikai, tarsi susitarę, mėnuleigius konstravo. Tiesa, Magdė paprašė ko nors labiau „mergaitiško“, taip gaudama sukonstruoti šokinėjančią varlę. Tokiu būdų mergina pilnavertiškai įsiliejo į konstruotojų gretas, nebeturėdama galimybės pasiguosti, kad jai robotikoje „nuobodu“...

 Liutauras ir jo mėnuleigis, kuris užprogramuotas sustoti tuomet, kai prieš save pamato kliūtį.
Kartu su mokytoja vaikinas sprendžia iškilusias programavimo bėdas.

Magdę aptikau jau tik tada, kai jos varlė buvo išardymo stadijoje...

Sukam dabar galvas, kokį čia projektą mėnesiui pasirinkti... Ir taip vaikus masinau, ir kitaip, tačiau mano siūlyta konkreti tema nei vieno neužkabino. Tad sukam galvas toliau. Informuosime, jei ką įdomaus sugalvosime. :)

O čia – jungtinis dviejų savaičių video reportažas... :) Gero žiūrėjimo!


2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

9-oji savaitė. Apie vėlines, mirtį ir gyvenimą.

Vėluoju... vėluoju... Uoj vėluoju aš kaip tas zuikis iš „Alisos veidrodžių šalyje“... Savaitė įpusėjo, o aš dar tik praeitos savaitės žinias kuopiu. Na bet, tikiuosi, suprantate – moksleivių atostogos, būrelių nėra, mes visi atsipūtę, važiuot beveik niekur nereikia, praktiškai tik į kapines... Na, tiesa, turėjau aš dar papildomai rūpesčių (bet jau paskutinių) su tėtės buto tvarkymu, nors tai išėjo į gera, nes tuo metu vaikai sau smagiai leido laiką su Sandros (ačiū jai!) ketveriuke, tad išlošėm visi – ir aš, galėjusi ramiai sutvarkyti visus reikalus, ir vaikai, pasimėgavę bendryste.



O kad jau lapkritis mus užklupo, tai suskubom kalendorių daryti... Šiuo klausimu vaikų įkalbinėti nereikia – labai noriai sėda prie šio užsiėmimo, nors ir visada prašo mano pagalbos tiek su užrašu, tiek su piešiniu. 





Kai jau kalendoriai pakabinti, galima ir kitais reikalais užsiimti. Pvz., pasiruošti artėjančiai žiemai ir sužiūrėti tvarką tarp kepurių, pirštinių ir šalikų... Tai darydami tęsiame savo tvarkymosi maratoną, bandydami atrinkti, kas kieno, ir kaip čia gudriau viską surūšiuot ir sudėliot, kad visiems būtų aišku, kur kieno pirštinės gyvena, kur kieno kepurės ilsisi...


Misiją įvykdome sėkmingai. Tada jau galime pereiti ir prie rimtesnių mokslų. Toliau skaitome, skaičiuojame ir rašome.



Su Liutauru rašyti mokomės įvairiai. Būna dienų, kai jis aprašo perskaitytą knygą. Kitąsyk imasi kopijuoti tai, ką aš esu parašiusi. Dar kitądien imasi nurašinėti tekstą nuo knygos. Galiausiai pradėjome mokytis rašyti savo sugalvotą pasakojimą ar bandyti atpasakoti kokią ištrauką iš knygos. Sekasi įvairiai. Kovojame, žinoma, su taisyklingu raidžių jungimu, su nenoru pasakoti, tačiau nuosekliai stengiamės daryti visa tai mažais žingsneliais, kantriai laukdami, kada visa tai duos vaisius. 

Ilgai ieškojusi, kas vaikams tiktų atpasakojimams, aptikau, kad visai noriai jie klausosi ir bando atpasakoti D. Biseto „Aukštyn kojom“ pasakas. Ir nors šios istorijos nėra labai trumpos, išskaidę jas dalimis, bandome įveikti. Iš tiesų viskas vyksta ganėtinai žaismingai, mat būna, kad vaikai užmiršę kokį istorijos vingį, bando atkurti siužetą savaip – ypač Magdė. O tuomet įsiterpia Liutauras, kuris puola ginčytis, kad buvo visai ne taip... Pavyzdžiui, limonadas ima ir virsta šnypščiančiomis tabletėmis, ir mes jau mirštame iš juoko... Žodžiu, smagiai prisikikenam iš visokių interpretacijų, kurios primena „sugedusio telefono“ žaidimą. Taip po truputį, tikiuosi, keliaujame prie svarbėlesnio uždavinio – išmokti tai, ką išgirdai, ne tik atpasakoti, bet ir užrašyti.



Magdė gi džiaugiasi atgavusi savo „Katino Teodoro“ sąsiuvinį, kuriame bando atsigriebti už prarastą laiką. Nors, turiu pasakyti, kad pastaruoju metu pastebiu, jog merginai norisi tarsi kiek atsitraukti nuo mokslų. Deja, ryžtingasis brolis nelabai leidžia, nes vos sesei kuo pasiskundus, jis tuoj ima savo pavyzdžiu įkvėpti:
– Matai, aš tai rašau. Ir ne taip jau sunku... Tai ir tu rašyk...
Tad tenka jaunėlei kad ir sukandus dantis sėsti ir darbuotis. Brolis pasakė – šventa. :))



 

Matematikos dirvonuose nieko naujo – toliau puikiai darbuojamės su „TAIP“ pratybomis, kurios vaikams iš tiesų labai tiko pritiko. Todėl visai nesudėtingai Liutauras juda su dviženklių skaičių sudėtimi, o Magdė – su vienženklių atimtimi.





O šioje vietoje, turiu pasakyti, bręsta pas mus stebuklas... Panašu, kad Liutauras ima persilaužti su skaitymu. Matau, kaip nedrąsiai, bet vis ryžtingiau vaikinas ima į rankas knygą pats, ir man nematant skaito... Ne veltui sakoma, kad nėra vaikų, kurie nemėgsta skaityti. Yra tik netinkamai parenkamos jiems knygos. Atrado Liutauras bibliotekoje „Žaislų istorijų“ filmuko knygelę. Literatūrine prasme – tikrai ne šedevras. Tačiau leidimas gražus, personažai pažįstami, siužetas – taip pat... Ko daugiau reikia skaitymo malonumui sužadinti?.. Sekite naujienas. Įtariu, kad kažkas iš to išeis... :)


Magdė gi taip pat džiūgavo, supratusi, kad knygelėje, kurią parsinešė iš bibliotekos, aprašyti visi poniai, kokių rinkinį jį gavo per paskutinįjį gimtadienį dovanų iš Greisės! Merginos džiaugsmui nebuvo galo! Pagaliau ji žino, kokie tų visų ponių vardai! Kas gali būti nuostabiau? :))



 

Tęsiame žaidimą ir su užsienio kalbomis. Toliau pildome žodžių žodyną, pasitelkdami savo stebuklingąją žodžių dėžutę...



Kelintą ratą „sukdami“ žodžius, jų išmokstame vis daugiau ir daugiau. Smagumėlis! Beje, pastebėjau, kad vaikams nesunku atpainioti kalbas tuomet, kai aš pradedu kokį nors sakinį, o vaikai turi į jį įstatyti žodį. Na, pvz., noriu, kad man vaikai pasakytų, kaip yra angliškai „duona“. Tuomet sakau:
– Kaip angliškai duona? „Could you please give me a piece of... “
– Bread! Vienbalsiu šaukia... 



O pavargę nuo žodžių sėdam piešti. Diskutuojam bepiešdami apie liūdnus ir linksmus veidus, statiškas ir dinamiškas figūrėles, juokiamės vieni iš kitų linksmų žmogeliukų, užgimusių ant popieriaus... :) 






Didesnio projekto šį mėnesį atlikti nespėjome. Kiek jau spėjome apie žmogų praeitą, šią savaitę pasikalbėti, panarplioti, tiek tam kartui nutarėm ir palikti bei keliauti toliau, nesivaikant nepavytų šmėklų... Tegyvena jos ten kažkur praeityje ir tenetrukdo žingsniuoti mums toliau. :)




Tiesa, vėlinės – nuostabus metas pakalbėti apie gyvenimą ir mirtį, tačiau mūsų namuose pokalbiai šia tema labai paprasti, ir visiems viskas seniai aišku. Vaikai ramiai gyvena, žinodami, kad kadaise, prieš gerus du tūkstančius metų, tam, kad jie galėtų šiandien gyventi ir džiaugtis laisve, Kristus mirė už jų nuodėmes ant kryžiaus, ir dabar jie, kaip tikintys ta Kristaus auka, tikintys ta sumokėta už jų nuodėmes kaina, gali ramiai gyventi, nebijodami, kad jų sieloms kas nors gresia. Taigi viskas labai paprasta – yra helovynas, kuris vaikams tėra pasaka, yra vėlinės – sena lietuvių tradicija mirusiems prisiminti, yra gyvenimas, kuriam nereikia jokių papildomų „karnavalų“, skirtų dirbtiniam džiaugsmui sukelti. Nes priežasčių džiaugtis kasdien – daugiau nei daug!



Тodėl šią savaitę mes nepjaustėm jokių moliūgų (tiesa, tik kalendoriuje vaikai, išėjus iš kalbos, juos sumąstė nupiešti), nepersirenginėjom jokiom baisybėm, o tiesiog prisiminėm mums patikusius anksčiau darytus eksperimentus: spragėsių „ugnikalnį“, šaukšto ir kiaušinio „lenktynes“, įelektrintų ir neįelektrintų daiktų „fokusus“...



O visa kita vyko, kaip ir dera atostogoms... Daug daug žaidėm, juokėmės ir tiesiog mėgavomės gyvenimu! :)