Ekskursija į Operos ir baleto teatrą

Tęsdami šio mėnesio temą ir besidomėdami su vaikais, kaip atsiranda vieni ar kiti daiktai bei reiškiniai, aplankėme Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia mūsų gausų būrį su daina pasitiko buvusi šio teatro solistė – operos dainininkė Sofija Jonaitytė.

Nusėdėti vietoje mūsų mažiesiems nenuoramoms nebuvo taip jau lengva. Netrukus užkilome į teatro foje, kur gidė šiek tiek papasakojo apie operos ar baleto kūrimą, ir netrukus susikibę į ratą bandėme įsivaizduoti, kad patys esame šokėjai, operos artistai. Mergaitėms kaip mergaitėms, bet berniukams tokia veikla nebuvo patraukli. Jiems reikėjo kažko rimtesnio, „kietesnio“, todėl nenuostabu, kad tai vieni, tai kiti vis dingdavo iš rato ir kur nors jau, žiūrėk, pasislėpdavo. 

Žodžiu, kantrybės išbandymas buvo nemenkas. Liutauras vis klausinėjo, kada gi eisime į patį teatro vidų... Normalu – juk šiame teatre buvome lankęsi ne kartą. Tiek teatro foje, tiek salė buvo matyti, ir dar pusvalandį priverstinai apžiūrinėti tai, ką jau ne kartą esi matęs ir tyrinėjęs, tikiu – vaikui nuobodu...

Pagaliau iš tiesų buvome pakviesti į užkulisius šalia scenos. Gaila, žinoma, kad vaikiai susirinko aktyvūs, ir gidė pabijojo mus įsileisti kur giliau, kur ir yra pats įdomumas... Iš savo vaikystės menu, kaip su broliu po Jaunimo teatro užkulisius mus pažįstami aktoriai vedžiojo, rodė, kaip veikia dekoracijų pakėlimo mechanizmai, kur laikomas rekvizitas, kaip ir kur aktoriai grimuojasi, kur operatorius muziką leidžia, šviesas reguliuoja. Pagal nutylėjimą naiviai galvojau, kad ir mūsų vaikams visa tai bus parodyta, todėl kiek teko nusivilti, kad nieko to nebuvo. O juk skirtumas didžiulis – ar pamatai, kaip visi mechanizmai veikia, ar tik išgirsti pasakant, kad kokios tai grindys kažkur tai nuvažiuoja ir pakyla... Ar ne?.. Arba gauti pačiupinėti rankomis vieną kitą daiktą iš rekvizito skyriaus, o ne tik pamatyti jį ant gidės galvos ar aukštai iškeltose rankose...

Na taip, suprantu, jei kiekvienas imtų, čiupinėtų, turbūt ne kas beliktų iš to rekvizito. Bet gal gi yra kokio seno, nebenaudojamo, kurį būtų galima leisti vaikams pačiupinėti, apžiūrėti?..

Kiek reabilitavomės didžiulėje tapybos salėje. Nors pačiupinėti ir čia nelabai ką buvo galima, tačiau vien tie didžiulių drobių ir „teptukų“ masteliai darė įspūdį... Kažkoks keistas dydžių nesuderinamumas vertė jaustis nykštukais šioje neįprastoje erdvėje...

Reikia teptukėlio? Prašau, rinkitės :)

Kita įspūdinga erdvė atsivėrė virš dekoracijų dirbtuvių. Tiesa, pavojingai reti turėklai neleido užsibūti čia ilgiau su mažamečiais. Bet vis tiek bent krašteliu akies pamatėme, kaip gimsta „auksinės“ statulos ir didžiuliai bareljefai.

Dar šiek tiek kantrybės reikėjo vaikams jaukioje salytėje, kur gidė bandė pasakoti apie pirmosios operos atsiradimą. 

Galiausiai – smagiausia dalis. Drąsiausi galėjo imtis špagos, ne tokie drąsūs – pabūti dvikovos liudininkais.

Ir pabaigai – nemažai džiaugsmo tiems, kas mėgsta rūbus matuotis. Kadangi Liutauras ne iš tokių, tai jam vėl teko panuobodžiauti. Tačiau Magdei buvo džiaugsmo. Man tik kiek keista buvo, kad neleido vaikams į tuos rūbus pilnai įlįsti. Galima buvo juos tik prisidėti prie priekio ir kitiems pasirodyti... Na bet, panašu, jog tik man tai kliuvo. Nes merginos pešėsi dėl suknelių, kuri kuriai teks.

Kai kurie berniukai irgi mielai matavosi kažkada „auksu“ žėrėjusius kareivio apdarus... :)

Teoriškai viskas galėjo pasibaigti karšto šokolado gėrimu, tačiau kadangi mūsų tarpe buvo tiek alergiškų, tiek šiaip saldumynų privengiančių, draugiškai to atsisakėme. 

Žodžiu, reziume – jei sugalvosite rinktis šią ekskursiją, geriau eikite su kiek vyresniais vaikais, galinčiais ilgiau sutelkti dėmesį. Arba su tais, kurie labiau mėgsta klausyti, o ne judėti, liesti... 

Trys filmai, kuriuos verta pažiūrėti su vaikais

Tąsyk, kai buvome pas vitražų meistrą, prakalbome su mamomis apie tai, kad smalsūs mūsų šešiamečiai – jau nebe tie mamyčiukai, kurie vyniojasi aplink mamos kojas ir nepasitraukia nei per žingsnį. Anaiptol... Išeiname į kiemą po susitikimo, o mūsų šešiamečių nebėra... Gaudyk vėją laukuose. Kažkur nubėgę. Į atsiliepimus neatsišaukia... Ir tuomet prisimenu savo vaikystę, kuomet su draugais visus senamiesčio kiemus išnaršydavome, visas gatves dviračiais išvažinėdavome, o tėvai apie tai net nežinodavo... Bėda ta, kad tada mes nesijaudindavome. Palikdavome šią rolę tėvams. Ir štai gyvenimas atsisuka kitu lazdos galu – patiems tenka jaudintis, pergyventi, sukti galvą, kur dingo mūsų nenuoramos. Gerai, kad randame juos už kiemo vartų, lipdančius besmegenį iš tų paskutiniųjų sniego likučių. 

Kitądien Liutauras, išėjęs į lauką čia pat po langais pažaisti, ima ir dingsta su vyresniu kaimynų berniuku it į vandenį... Kas žinot, koks mūsų „kiemas“, jei taip jį galima pavadinti, galite įsivaizduoti, kad ieškojimui variantų nelabai ir yra: arba vaikai lauke po pat langais, arba jų nėra... Ir žinok, kur ieškot... Na bet bendromis jėgomis po šiokių tokių paieškų atrandam jį pas kitą kaimyną, švenčiantį šiandien savo gimtadienį. Uf. Viskas gerai, kas gerai baigaisi. Proga rimtam pokalbiui. Ir nuostabiam fllmui apie tai, kaip pradingsta vaikai. Nuostabi berniuko Sarū – Liūto – istorija... 

Kita šeimyninė drama – apie aštuonmetį Išaną. Talentingąjį dailininką dislektiką. Puiki proga pokalbiui apie perfekcionizmą, apie mūsų lūkesčius kitiems, apie mūsų svajones, unikalias mūsų kiekvieno savybes ir talentus, apie mokytojo širdį. Vaikams labai patiko... Pažiūrėkite. „Žemės žvaigždutės“ vadinasi.

Galiausiai – apie patyčias. Apie tai, kas mums kituose kartais juokinga, atgrasu, keista, nepriimtina. Apie tai, kad viskas prsiklauso tik nuo mūsų požiūrio... Nes visi turime vienokių ar kitokių trūkumų, kaip ir kiekvienas turime  trūkumų ir netobulumų...

Gero žiūrėjimo! :)

Kaip atsiranda vitražas

Tęsdami šio mėnesio temą, toliau bandome susipažinti su vienokių ar kitokių dalykų atsiradimu. Ta proga apsilankome restauracinėse dirbtuvėse pas vitražo meistrą Vaižgantą. Vos atėjus mus pasitinka spalvoto stiklo dirbiniais nuklotas didžiulis stalas, kuris vaikus traukia tarsi magnetas – restauruojami Rokiškio bažnyčios vitražų fragmentai, užsakyti autoriniai darbai dovanoms, kuriamo šviestuvo fragmentas... Ir, kas svarbiausia, – visa tai galima paliesti! Кas gali būti geriau vaikams?..

Čia daugiau nei 20 metų dirbantis meistras ne tik parodo, kaip pjaustomas stiklas, bet ir patiems vaikams leidžia rėžtuku pabandyti, kaip tai daroma. Mažoms rankelėms stiklas pasiduoda ne taip lengvai, kaip patyrusiam meistrui, laužančiam stiklą tiesiog rankomis...

Paskui keliaujame į „kepyklą“ – ten, kur kepamas stiklas, kur laikomos įvairios emulsijos, dažai ir kiti darbui reikalingi priedai.

Stiklas, beje, ne visada iškepa taip, kaip norėtųsi... Ima, štai, ir iškyla tokiais va „guzais“. Norėdamas nepadarysi...

Tenka laukti, kol kokia idėja šaus į galvą, ką su tokiu „broku“ įdomaus padarius... O kol idėjos ateis, kiti darbai laukia. Įvairūs užsakymai – drugeliai, paukšteliai, šviestuvai... Štai vienas kaip tik ruošiamas – detalės viena po kitos pjaustomos, ant lapo gražiai gula, vaikų akeles traukia...

Kitas – pašmaikštavimui skirtas. Kai valgyt labai norisi... :) Pusryčiais pavadintas...

Dairosi vaikai, stiklo akmenėlius atminimui rankiojasi... Meistras šypsosi, mamos patenkintos, vaikai apžavėti – ko daugiau reikia?..

Buvo smagu. Kiek visa tai vaikų atmintyje nusės – nežinau, bet aš pati iš vaikystės iki šiol pamenu ekskursiją su klase į stiklo dirbtuves Kauno gatvėje, apsilankymus su tėte pas draugus skulptorius, kurių dirbtuvėse stovėdavo gigantiški plastilino monumentai, o greta kambarėlyje darbuodavosi vieno iš skulptorių žmona. Tarsi sustingusiame atviruke iki šiol menu tas nedidukes lentynėles, prikrautas margaspalvių, jos pieštų dėžėlių saldainiams – su nykštukais, ryškiaspalvėmis uogomis ir besišypsančiais vaikais... Ir rankose krutantį plonytį teptuką, smaguriaujantį šalia padėtos akvarelės sultimis... 

Kaip mes darėme popierių

Naujas mėnuo padiktavo mums su bendraminčiais naują temą. Šį kartą sugalvojome panagrinėti, kaip atsiranda įvairūs daiktai, reiškiniai. Ta proga sumanėme namie perdirbti popierių. 

Laikraščių namie neskaitome ir neturime, todėl perdirbimui paėmėme kątik iš knygų mugės parsineštą ir jau nebereikalingą bukletą. Tai buvo dvispalvė (juoda, mėlyna) spauda, tai ir mūsų popieriaus masė išėjo tokia pilkšvai melsva. O masę padaryti labai paprasta: Imate bet kokį nebenaudojamą leidinį, suplėšote skuteliais, užpilate vandeniu, kad gerai apsemtų, ir paliekate nakčiai.

Ryte jau galima imti bet kokį daržovių smulkintuvą ir viską susmulkinti iki norimos frakcijos – kuo grubesnio popieriaus norite, tuo mažiau reikia smulkinti.

Štai ir viskas – masė paruošta. Įpilame šiek tiek prieš tai su vandeniu praskiesto lipalo, dar šiek tiek vandens, kad masė būtų skystesnė, tada pilame į kokį nors platų turimą indą (mes naudojome stiklinį  kepimo indą) ir tuomet jau bandome tinkleliu ant rėmelio pasemti kiek tai tos košės. Rėmelį nesunkiai pasigaminau tiesiog iš storo kartono – apklijavau jį lipnia juosta, kad ne taip greitai peršlaptų, kanceliariniu segtuvu prisegiojau tinklelio nuo uodų atraižą ir viskas. Tam kartui labai gerai suėjo. Kampai šiek tiek sudrėko, bet tam kartui atlaikė.

Popieriaus masė

Taigi semiame popieriaus masę. Kiek įmanoma tolygiau. Tuomet traukiame lauk ir su kokia kempine sausiname. 

Rėmelis su pasemta popieriaus mase

Tada jau laikas tą šlapio popieriaus gabalėlį atskirti nuo tinklelio. Atsakingas darbas. Mažoms rankelėms ir nekantrioms galvelėms ši dalis nepatiko, pabėgo žaist. Tad turėjau tęsti darbą viena... Kai jau nuo rėmelio atskyriau, vėl pakviečiau, pasiūliau padekoruoti kokiais nors prieskoniais. Vaikai pipirus su citrina pasirinko – tie gelsvi plėmai ant mūsų lakšto būtent dėl to čia atsirado.

Tuomet dedame savo kūrinį dar tarp keleto popieriaus lapų, kad šieji ištraukų didžiąją dalį vandens. Po kiek laiko procesą kartojame, t.y., keičiame popierių sausesniu ir spaudžiame po dideliu svoriu. Ir taip, kol viskas gražiai išdžiūva.

Mes, deja, buvome labai nekantrūs, tai džiovinome karštu lygintuvu. Todėl ir išėjo toks susigarankščiavęs... :) Linkiu būti kantresniais ir padaryti viską tvarkingai.

Popierius po apipjaustymo...

Žodžiu, reziumuojant: galvojau, kad vaikams šis popieriaus gimimo procesas bus labai įdomus, tačiau klydau – pritrūko jiems kantrybės stebėti visą ilgą ir lėtą procesą. Nors pats faktas, kad taip galima padaryti naują popierių, padarė įspūdį. Pasičiupę po vieną lapelį abu skubėjo išbandyti, kaip ant jo rašosi, piešiasi...

Animacija

Šis įrašas turėjo atsirasti prieš kokias tris savaites... Tačiau aš visai pamiršau, kad guli projektas stalčiuje ir laukia savo eilės. Taigi. 

Priešistorė labai paprasta – vaikai, žiūrinėdami, ką Eglė su savo trijule veikalioja, užsimanė taip pat sukurti savo filmuką. Kai paklausiau, apie ką jis bus, Liutauras ir vėl panoro iliustruoti Titaniko istoriją. Pats greit susirado jam reikalingo popieriaus, žirkles, klijus, ir po kelerių minučių atnešęs man savo Titaniką paprašė viską nufotografuot. Traukėm štatyvą, fotoaparatą, štai taip – viens, du, ir yra, kai idėja pagavi...

Toks tad greitukas. :) Gal ir jus įkvėps ką nors panašaus su vaikais padaryti. :)

Mūsų vasaris

Nors vasaris trumpiausias mėnuo, tačiau sutilpo į jį visko tikrai nemažai. Ir galvoju – ar čia man planavimas padėjo, ar tiesiog prieš pavasarį jėgų daugiau atsirado..? Kaip ten bebūtų, dalinuosi įspūdžiais.

Už lango – tokia graži žiema, kad seniai bemenu tokią – šaltą, baltą, su išlendančia saulute ir taip ilgai besilaikančiu sniegu... Nenuostabu, kad viso to dėka vaikai nemažai laiko praleido lauke, dūkdami su rogėmis, statydami besmegenius ar šiaip išdykaudami su draugais kartais iki pat vakaro.

MUZIEJAI

Edukacinę mėnesio „programą“ pradėjom nuo Energetikos ir technikos muziejaus. Daug pagyrų jam jau skyrė Eglė, todėl kartotis neverta. Pritariu viskam, kas jos įraše išsakyta. Mes taip pat apsilankėme čia du kartus. Pirmąsyk – su draugais, paskui – keturiese, į kompaniją Darių pasiėmę. Antrą kartą eidami pataikėme į šio muziejaus gimtadienį – ekspozicija buvo nemokama, o dar sužinojome ir tai, kad vaikštant po šį muziejų galite savo išmaniajame telefone įsijungti audio gidą (pasiteiraukite, kaip tai padaryti informacijoje arba pasiskaitykite stende, kabančiame už rūbų kabyklos – vieta tokia ne itin matoma, bet jei ieškosite, tikrai rasite ausinių ženkleliu pažymėtą lentelę su aprašu). Tai va – įsijungėme mes tą audio gidą ir daug visko sužinojome. Privalumas lyginant su „gyvu“ gidu tas, kad viską galima apžiūrėti savu tempu (kas aktualu einant su vaikais), minusas turbūt tas, kad „gyvas“ gidas vis tik daugiau papasakotų, o ir į iškilusius klausimus atsakytų.

Žodžiu, kas nesate buvę šiame muziejuje, lėkite tekini. Ypač jei turite vaikų. Tai – muziejų rojus. Na, beveik. Nors iš tiesų daug ką galima čia čiupinėti, tyrinėti, vis tik taip vaikus masinanti senų automobilių kolekcija lieka „už virvelės“. Aišku, labai suprantama, kad prabangūs seni automobiliai tikrai nenusipelno visa ko tyrinėjančių rankelių ir kojelių dėmesio, nors turiu prisipažinti, kad kuriozų neišvengėme. Kadangi muziejaus gimtadienio proga daugiau nei pusė senų automobilių kolekcijos buvo kažkur kitur išgabenti, ko pasekoje buvo nuimtos ir tos automobilius saugančios apsauginės juostos, kuo pasinaudoję mano vaikinai įsigudrino įsilipti į seną Volgą, net nemanydami, kad negalima. Mes su Magde tuo tarpu vestibiulyje sėdim ir girdim vieno jauno salės darbuotojo klausimą kitam:

– Klausyk, o į tuos automobilius galima lipti?

– Na ne, negalima, – atsako klausiamas.

– A, gerai, einu tada pasakysiu lankytojams...

Va taip. Jei salės sergėtojai nėra tikri dėl situacijos, iš kur eilinis lankytojas gali būti tikras?.. :D Bet jūs gal nebandykite mūsų klaidų kartoti... :) Skubėkite kitų ekspozicijų apžiūrinėti, kol mažieji visų lempelių iš maketų neišsukinėjo...

Prie Ignalinos AE maketo. 

 Nuostabi vaikų zona trečiajame aukšte. Kilnojami magnetiniai dantračiai pakeri visus.

Ką gali oro srovė? Tuoj pažiūrėsime.

Sutikę draugus bandome sukurti centrifūgos efektą.

Kėlimo jėgos niuansai.

Vykdydami praeitą mėnesį Magdei duotus pažadus, aplankome ir Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje eksponuojamą Aleksandro Vasiljevo parodą „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“. Magdė išsipustė kaip tikra panelytė – suknelė, rankinė, kepurę nusiėmusi šast, išsitraukė šukas, pasišukavo... Tai salės darbuotojos negailėjo komplimentų „tvarkingai“ ir stilingai panelei, siūlėsi jos suknelę į ekspoziciją įtraukti. Deja, Magdė nesutiko...

Šios parodos vaikai labai laukė. Buvome lankęsi pernai kitoje šio kolekcionieriaus parodoje, tad vaikai jau maždaug žinojo, ko tikėtis. Tačiau kažkodėl pernykštė kolekcija jiems padarė didesnį įspūdį nei šioji. Mums su Darium gi ši buvo nemažiau įspūdinga. Nors, tiesa, įžymieji drambliukai Babarai nepaliko abejingo nei vieno.

Nustebsite sužinoję, kad sukneles XVIII amžiuje vilkėjo ne tik mergaitės.

Vaikiškų rūbų aksesuarai.

Drambliukas Babaras eina į teatrą...

Antrame muziejaus aukšte mus pasitiko ne mažiau įspūdinga ekspozicija „Prabanga ir meistrystė. XVI–XX a. Europos taikomoji dailė iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“. Kai kurie sidabro, vario, stiklo, keramikos meistrų darbai tiesiog atima žadą. Pvz., šita porcelianinė šokėjų statulėlė, kuri ne tik gausi prabangių detalių, bet ir išradingumo. Įsižiūrėjęs į damos suknelės audinį aikteli, nes jis – ažūrinis! Taip tikras tiulis. Suku galvą, kaip tokį reikėjo padaryti iš porceliano masės. Taip gali tikrai tik savo amato meistrai... 

Galiausiai, taikydami į mėnesio temą „Lietuvos šimtmetis“, apsilankėme Nacionaliniame muziejuje. Aš ir pati jame lankiausi dar tuomet, kai buvau vaikas. Tad vėl užsukti čia buvo ne mažiau smalsu. Nors tai – tas muziejus, kuriame vaikai išgirs daug „negalima“, „neliesk“, tačiau mano vaikams čia labai patiko. Gal dėl to, kad mūsų gidė Banga gražiai vaikams paaiškino, kodėl taip svarbu yra kai kuriuos eksponatus saugoti po stiklu ar aptvertus bei kas nutinka juos visiems čiupinėjant. Na ir, žinoma, labai gera buvo neilga, bet smagi edukacinė programa apie mūsų Valstybės ženklus: Vytį, Gediminaičių stulpus ir dvigubą Vyčio kryžių. Ji prasidėjo prie įspūdingo dydžio Žalgirio mūšio maketo, kuriame iš karto teko vaikams užduotis rasti ir suskaičiuoti lietuvių raitelius, nešančius vėliavas su Vyčiu. 

Vėliau vaikų laukė įdomūs magnetiniai galvosūkiai, kuriuos mano nuostabai vaikai įveikė labai nesunkiai, nors gidė prieš tai kiek nuogąstavo, jog mūsų vaikai toms užduotims gali būti kiek per maži. Neva, ne visi trečiokai su tokiomis užduotimis susitvarko. Tačiau jai teko keisti savo nuomonę ir skubėti sveikinti mūsų šeimynos nugalėtojų. 

Iš atskirų elementų komponuojame ir Lietuvos herbą.

Nugalėtojų sveikinimas

Vaikams ne mažiau patiko ir interaktyvios užduotys milžiniškame ekrane. Tiesa, šis technikos stebuklas kiek vangiai reagavo į vaikų pirštų prisilietimus, tačiau vis tiek vaikus traukė it magnetas.

Vėliau dar ieškojome visoje ekspozicijoje paslėpto Lietuvos-Lenkijos herbo (vėlgi pasiekė mūsų šeimai), o atsisveikinus su gide ir likusią ekspozicijos dalį apžiūrėjome.

Antrame aukšte, liaudies buities ekspozicijoje vaikai jau buvo kiek išsiblaškę, tai taip fragmentiškiau viską apžiūrėjome, tačiau vis tiek buvo dalykų, patraukusių mažųjų dėmesį. Liutauras, aišku, iš karto pastebėjo „degantį“ ugniakurą ir... ant sienos kabantį smuiką.

Ten, kur ugnis, ten ir ir Liutauras...

Dar vieną smuiką aptiko ir partizanams skirtame stende. Šis savadarbis smuikas darytas miškuose, 1863 sukilimo metu. Įdomu, koks galėjo būti jo skambesys...

  

BALETAS

Muziejais šį mėnesį neapsiribojome. Vaikai dar rudenį pareiškė norą pamatyti baletą „Čipolinas“. Aš, aišku, bilietų ieškoti susizgribau tik gruodžio pabaigoje, net nesusimąsčiusi, jog į vasario mėnesio spektaklį ieškoti bilietų gali būti per vėlu... Visa laimė, išgelbėjo mus draugė, dirbanti Operos ir baleto teatre bei parūpinusi mums bilietų iš kitų rezervų... 

Taigi apsilankėme. Baletas iš tiesų puikus. Tiek kostiumais, tiek muzika, kuri vaikams buvo pažįstama iš to paties pavadinimo filmuko. Ir, pasirodo, ne tik „Čipoline“ skamba ši K. Chačaturjano muzika, bet taip pat ir filmuke „Saldi pasaka“. Šį faktą užfiksavo Liutauras. Jei ne jis, aš ir nebūčiau atsekusi. O vaikinas, pasirodo, turi muzikinę atmintį... 

Karšto šokolado „dozė“, kuria dalijamės dviese –
vaikams gyvenimas apsąla jau po pusės puodelio... :)

VASARIO 16-oji

Esu iš tų, kurią vien nuo minties apie žmonių mases nupurto. Siaubingai nemėgstu perpildytų žmonėmis vietų. Iš jų man norisi tik pabėgti. Ir kuo greičiau. Todėl iš vasario 16-osios renginių jūros parinkau tuos, kurie, mano manymu, nusimatė būti kiek kameriškesni. M. Mažvydo bibliotekoje buvo planuojamas knygos „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ pristatymas. Tiek norėjau, tiek norėjau į tą renginį, kad net nepastebėjau, jog jo aprašymo pabaigoje buvo įrašyta, kad būtina rezervacija... O aš, naivuolė, galvojau, kad čia eilinis knygos pristatymas, į kurį gali ateit visi norintys... Už naivumą teko susimokėti – apsisukti ir likti už durų... Labai nesmagu. Ale ką darysi. Pamoka ir man, ir vaikams, kad gyvenime visko nutinka. Ir tai nebūtinai atitinka mūsų norus. 

O ruošėmės šventei rimtai. Siuvome vėliavas (tų smetoniškų spalvų), kurpėme kaspinėlius, segamus į paltus, trispalves piešėme, iš lego konstravome, himną mokėmės...

Žodžiu, likę už bibliotekos durų, turėjome imtis plano B. Į Daukanto aikštėje vykusią vėliavos pakėlimo ceremoniją buvo per vėlu, tad patraukėme į Katedros aikštę, kurioje turėjome išgirsti varpų gaudesį, skelbiantį laiką, kuomet buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas. 1,5 km gal ir nėra tas atstumas, dėl kurio suaugusiam kiltų bėdų. Tačiau mažoms kojelėms, nešančioms vėliavas, tai jau šioks toks iššūkis... Na bet nėra kur trauktis. Einam. Bent jau tuos trispalvius šviesoforus pamatom. Ir laužus, prie kurių mąstom ateiti vakare.

Katedrą pasiekiame laiku, tačiau čia, kaip ir reikia tikėtis, knibždėlynas. Kažkur periferijoje girdisi „Lietuva brangi“. Bet taip silpnai, kad jei nežinotum, tai ir nesuprastum. Žodžiu, kaip įprasta – garsas subalansuotas televizijai ir tiems, kurie prisigrūdę prie pat centrinio aikštėje sumontuoto varpo. Aikštės pakraštyje būdamas nesitikėk stebuklo... Tai ir nesitikim. Apeinam aikštę, susitinkam su Gintarės šeimyna ir patraukiam namo.

Deja, vakare prie laužų mažosios kojelės nebenori. Prisivaikščiojo į valias. Todėl įsijungiame internetinę televiziją ir mėgaujamės renginių reportažais. Piešiame vėliavas ir Gediminaičių stulpus... 

Rašome sveikinimų atvirukus...

Valgome šventinį meduolį...

O kitądien, ištuštėjus gatvėms, kartu su Liutauru lekiam į Jašiūnus – ten, prieš porą metų renovuotuose Balinskių dvaro rūmuose koncertuoja vokalinis kvartetas, kuriame groja ir vaikų smuiko mokytoja. Pakeliui dar nuperkame gėlių ir žiūrim, kas bus. Liutaurui tai pirmas rimtas koncertas, kur reikia visą laiką išsėdėti. Prieš tai esame lankęsi koncertuose, vykusiuose bažnyčiose, kur gali laisvai vaikščioti ir bet kada išeiti. Čia gi, atsisėdus trečioje eilėje, niekur nedingsi. Reikia „atbūti“ nuo iki... Programa (bent jau man) įdomi. Lietuvos šimtmečio autorių kūriniai. Plius minus išdėstyti chronologiškai. Nuo M. K. Čiurlionio iki A. Raudonikio. Su J. Naujalio „Svajone“, J. Švedo „Tykiai tykiai“ ir B. Dvariono „Žvaigždute“. Tikrai gražu. Gal tik vokalistės balsas kamerinei salei per ankštas... Ir Liutaurui norisi užsidengti vietomis ausis, bet sumoj – gražu. 

Jašiūnų dvare lankiausi prieš 14 metų. Tąsyk dalyvavau dokumentinio filmo apie Šalčininkų kraštą kūrime. Dvaras buvo užkaltais langais, aptrupėjusiomis sienomis, apleistas ir niekam nereikalingas. Todėl apart koncerto man buvo įdomu pažiūrėti ir į patį dvarą – kaip jis atgimė naujam gyvenimui. Būsite kur netoliese – būtinai užsukite. Ar šiaip susiplanuokite ten nuvykti. Vos 30 nuo Vilniaus centro.

ŽAIDIMŲ LABORATORIJA

Vasario mėnesį po studentų egzaminų atsidariusi Žaidimų laboratorija vėl pakvietė žaisti. Po poros kartų, kuomet vaikus laboratorijoje palikau vienus, o pati išvažiavau su reikalais, labai atkuto Magdė. Matomai, reikėjo jai atsitraukti. Nes driokstelėjo mergina žaidimuose su visa jėga – dirigavo studenčių paradui taip, kad net. Žaidė namus, globojo vaikus, prašė „auklių“ pagalbos jai einant į parduotuvę... O kitą kartą sutikusi studentes pasisveikino:

– Tai ką... ir vėl susitikome? :)

Grįžusi namo pasakojo, kad studentės ilgai kikeno iš jos tokio pareiškimo...

Liutauras gi savais žaidimais buvo užsiėmęs... Laboratorijoje veiksmo niekada netrūksta, nors būna, kad reikia įdėti kiek pastangų, idant žaidimas įsisiūbuotų.

Šiemet tarp studentų yra ir portugalas Juan (taip vadinamas Jonas), grojantis gitara ir mokantis visai neblogai kalbėti lietuviškai. Todėl smagu ir jam, ir vaikams. O ir berniukams labai smagu matyti ne vien studentes merginas, bet ir vyrukus.

NAMUOSE  IR  SVEČIUOSE

Protarpiais ištraukiu vaikams plastiliną, bet kažkaip jie neprisijaukina jo. Net nežinau, kodėl. Tad vieną dieną, kai vaikai susidomėję lipdė sraigės ir besmegenio istoriją, nustebau. Galvojau, gal „pramušė“..? Deja. Tik tam kartui. 

Sraigė, debesys, besmegenis ir riešutai prie sraigės – lipdytos vaikų

Tuo tarpu netyčia išsipylę ant grindų dažai vaikams pasufleruoja idėją daryti paveikslus-atspaudus. Ir gaunasi toks štai „Saulėlydis prie jūros šalia miško su tamsiais debesimis“... Praktiškai galima rėmint.

Dublis Nr. 2 – spalvingasis begemotas

Kai menai atsibosta, imamės inžinerijos. Kartais pagalvoju, kad jei Liutaurui leistume ardyti viską, ką jis nori, tai būtų išsukioti ne tik baldai bei durų rankenos, bet ir kompiuteriai, telefonai ir kiti prietaisai... Labai jau knieti vyrukui sužinoti, kas slepiasi po tais kruopščiai dizainerių apgalvotais daiktų kevalais...

Žaislinis pianinas-metalofonas – tarsi lego, kurį galima išardyti ir vėl sudėti...

Su Magde kiek paprasčiau – popierinė lėlė ar seniai užmiršti bateliai, atrasti batų dėžės dugne teikia galybę džiaugsmo. Todėl užsukus pas draugus Danielių ir Rūtą, mergaitės iš karto randa bendrą kalbą ir užsidarę kambaryje pasineria į savas fantazijas. Klegesiui nutilus einame žvilgterėti, ką gi taip paslaptingai jos žaidžia. Randame sugulusias lovelėje – „mamyte, nežadink, dabar naktis, mes miegame“...

Tuo tarpu berniukai rado bendrą kalbą Lego labirintuose, lauke, nors ilgėliau pabendravę jau ėmė nesutarti, kurio pasiūlytą žaidimą žaisti. Kiek supratau, kompromisu tapo darsyk į lauką išviliojusi saulėta diena.

Mašina-valtis

Atskira kalba yra filmukai. Pastaruoju metu nedaug jų žiūrėjo – ir be jų buvo kuo užsiimti. Tačiau vienąsyk atrado filmuką apie pižamų herojus. Vieną dieną keletą serijų pasižiūrėjo, kitą – dar keletą, o tada ir patys lakstė po namus su kaukėmis ir plėtojo siužetą... Tokių visapusiškų įsijautimų į animacinių filmukų herojus pas mus iki šiol namuose nebuvo – matomai labai jau abiems tiko ir patiko tie personažai bei jų atliekami žygdarbiai...

Tiesa, mano rūbų spinta po tokių vaidmenų žaidimų liko ne itin tvarkinga, tai teko paskui visiems mokytis derybų meno – kad ir spinton atgal visokios skraistės grįžtų, ir kad žaisti smagu būtų...

GYVENIMO AKADEMIJA

Taip pavadinkime tam kartui visas tas akademines smulkmenas (drįsiu taip jas pavadinti), prie kurių prisėdome tarpe tarp muziejų, spektaklių, žaidimų ir kitų įdomybių.

Vaikai toliau tęsia smuiko pamokas, kurias lankome dukart per savaitę. Smagu matyti progresą. Net ir užsispyrusios keturmetės grojime, iš kurio, galvojau nieko nebus. Dabar visgi atidžiau stebiu veiksmą ir nebesu toookia kategoriška...

Girdėdami fragmentiškai vienur ar kitur anglų ar rusų kalbas, vaikai po truputį gaudo naujus žodžius. Juos bandome užtvirtinti žaidimo forma, atsitiktinėmis frazėmis dienoje. Taip išmokstame prisistatyti: „What is your name? – My name is Magdė. And what is your name?“ „I like sweets. What do you like?“ I live in Vilnius. In Lithuania“. Vaikams labai smagu. Prašo pakartoti dar ir dar. O paskui rusiškai. O paskui klausia prancūziškai. Tik čia kartais mano žinios baigiasi, tad tenka prašyti interneto pagalbos. Arba atsiversti dvikalbes knygeles.

Ranką laviname ir toliau įvairių pratybų sąsiuvinių pagalba. Liutaurui labiausiai prie širdies „Opa pa“ pratybos (nors man jų stilistika ir nelabai patinka). Čia ir su skaičiais padraugaujame, ir su raidėmis, ir su skaitymu. Magdei gi visai smagios piešinėliais išmargintos keturmečių pratybos.

Tik šiose jai daug smagiau smulkias gėlytes spalvinti nei nuobodžias linijas vedžioti. O tai – juk irgi rankos lavinimas.

Nors Magdei su raidžių pažinimu dar sunkoka (faktas, kad vaikai skirtingi, nes Liutauras jau būdamas dviejų visas raides žinojo), tačiau savo vardą rašyti labai patinka. Rašo į kur reikia ir kur nereikia. Čia sesė lenkia brolį, kuris labai tingi savo vardą rašyti, ir rašo jį tik ten, kur jau tikrai būtina – ant atvirukų ar dovanų...

Taip ir baigėsi mūsų vasaris. Žiūrėsim, ką dovanos pavasaris... :)