Sausis. Mokslo salose ir kituose gyvenimo vandenyse.

Nauji metai ir, kaip visada, –  nauji ratai! 

Jei mokslo metų pradžia buvo kiek chaotiška, ir vis dar nelabai buvo aišku, ko griebtis, tai užvertę visko riebiai primargintą 2024-ųjų lapą pradėjome tarsi viską iš pradžių. 

Po truputį susidėliojome visus taškus ant i: nuo pernykštės neigiamos mokymosi patirties atsigavo vaikai, aš pati jau daugmaž susižiūrėjau įvairius mokymosi resursus, šiokias tokias metodikas, o – svarbiausia – leidau sau ir vaikams iš tiesų mokytis savo tempu. Visa tai tarsi pastatė besivartaliojantį mūsų mokslo ir gyvenimo traukinį ant bėgių.

Gruodžio mėnesį atsiskaitę pagal individualiai vaikams sudarytus testus, sausio pradžioje iš karto šokome į naujų patirčių paieškos lauką. Šįkart mūsų laukė susitikimas su draugais neseniai atsidariusioje Kauno „Mokslo saloje“.

Kauno „Mokslo sala“

Labai norėtųsi iš karto pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsiranda vis naujų interaktyvių veiklų. Kita vertus, nors nesinori būti bambekliais, baksnojančiais, kad viskas Lietuvoje blogai, neišeina šiam centrui skirti labai aukšto įvertinimo... Todėl galvoju, nuo ko pradėti savo pasakojimą – nuo gerų dalykų, kuriuos čia atradome, ar nuo nevykusių... Gal pradėkime nuo pastarųjų, kad galėtumė vėliau užbaigti gera gaida... Taigi.

Pirma. Net jei nesi buvęs panašiose vietose Lietuvoje ar užsienyje, iš karto į akis krenta tai, kad praėjus vos kelioms savaitėms nuo centro atidarymo nemaža dalis eksponatų jau neveikia... Vos užmatai, regis, kokį įdomesnį eksponatą, o ant jo jau puikuojasi užrašas: „Eksponatas ilsisi“...

Dalis eksponatų – tokie, kurie dar vis veikia, bet kažkuri jų dalis ar sulūžusi, ar jau išėjusi iš rikiuotės... Liutauras net pyko: kodėl įdomiausi eksponatai neveikia arba veikia netinkamai?.. Štai spyruoklių energijos eksponate viena iš trijų spyruoklių jau buvo sulūžusi...

Lazerių nukreipimo sistema irgi jau veikė puse kojos...

Todėl natūraliai kilo klausimas – ar tai tikrai patyriminis mokslo centras, ar dar vienas „liesti negalima“ muziejus?.. Nes eksponatų įrengimo kokybė tikrai kėlė daug klausimų...

Antra. Kiek erzino tai, kad didžiulė erdvė, nors ir yra teoriškai suskirstyta tam tikromis zonomis, joje intuityviai sunku susigaudyti ir suprasti, kas kur yra... Taip, ant grindų yra nubraižytos nukreipiamosios linijos su užrašais, o ir ekspozicijos centre įrengti laiptai, leidžiantys užlipti aukščiau bei pasižiūrėti į viską iš viršaus ir susiorientuoti...

O bet tačiau, kaip sakoma, ar tikrai atėję į panašią vietą jūs tuoj suskumbate žiūrėti į grindis? Ar tikrai iš karto esate linkę ieškoti kokių tai laiptų, nuo kurių lyg ir reikėtų viską pradėti?..

Žodžiu, su bičiuliais nutarėme, kad labai čia trūksta tos „palydimosios“ informacijos, galinčios padėti susigaudyti, kas kokiose zonose yra. Nes be viso to ekspozicija atrodo kiek padrika ir sunkiai suvokiama, kodėl, pvz., randi stendą su žmogaus akimi, visai šalia – kokią tai žmonių senėjimo ir populiacijos statistiką ar kažką, susijusio su garsu. Žodžiu, bendras erdvės zonavimas ir lankytojo informavimas mums čia pasirodė neapgalvotas... Įėjus nerandi nei informacinio stendo su ekspozicijos išdėstymu, nei kokių lankstinukų (o gal jie kažkur kitur, kur mes net nematėme?), nei ko nors panašaus, kas tau padėtų susidaryti bendrą vaizdą ir suprasti, kas tavęs laukia.

Taip pat buvo stendų, kurių įspėjamieji užrašai atrodė nelabai logiškose vietose... Ar blauzdų aukštyje esantis užrašas „neliesti“ tikrai bus pastebėtas anksčiau nei paliestas stiklinis cilindras, ant kurio jis užrašytas?.. Klausimas...

Apskritai nuolat kirbėjo klausimas, kokio amžiaus lankytojui yra skirta ši erdvė... Ar mokyklinio amžiaus vaikams, kurie yra čia kviečiami patirti įvairius mokslo reiškinius, o tai reiškia, kad jie viską norės čiupinėti ir intuityviai atrasti; ar suaugusiems, kuriems skirtos vietomis labai ilgos naudojimosi eksponatais instrukcijos?.. Nenuostabu, kad dalis eksponatų dėl šios priežasties galimai neveikė, nes vaikai intuityviai jais naudojosi „ne taip“, visai neskaitę ir net neketinę skaityti tų instrukcijų...

Kiek buvome lankęsi kituose panašiuose centruose – tame pačiame Kauno Megos „Curiocity“ ar Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, Gdynios eksperimentiniame mokslo centre ar Barselonos „Cosmo Caixa“ centre, – niekur nematėme panašių dalykų. Viskas tokiose vietose paprastai yra vaikams suvokiama intuityviai, ir skaityti naudojimosi eksponatu instrukcijų nereikia arba reikia minimaliai...

Trečia. Ne pilnai išnaudotas eksponatų potencialas. Kai kurie stendai, regis tiesiog padaryti, nes reikėjo užpildyti kažkuo erdvę. Elementarios stačiakampės pertvaros, atrodančios tarsi kokie 3D enciklopedijos puslapiai, rodėsi, stovėjo čia tik tam, kad būtų padėtas pliusiukas – padarėme.

Netikėtai sutikta draugė, besilankiusi tuo pat metu su savo vaikais, paantrino man, sakydama, kad šio centro nepalyginsi nei su Varšuvos „Koperniko“ centru, nei, juo labiau, su Tartu mokslo centru „Ahhaa“.

Ketvirta. Ne vien šiam centrui galėtų būti taikoma. Nes man visada kyla klausimas – kodėl tokiose patalpose niekada nėra sprendžiamas akustikos klausimas?.. Ar taip sunku ir ar tikrai labai daug kainuoja nuo lubų nuleisti ką nors iš minkštų medžiagų garsui sugerti? Juk ne teatras ar koncertų salė čia, po galais... O gal čia tik linkusiems į ADHD tokie dalykai nuolat kelia erzulį? Gal tik tokiems, kaip mes nuolatinis trukšmas, aidas ir žmonių klegesys ne tik kad trukdo sutelkti dėmesį į eksponatus, bet ir šiaip greitai išvargina iki tiek, kad jau po pusvalandžio norisi bėgti iš čia atsigauti nuo triukšmo..?

Penkta. Kaina. Sutikite – 17 eurų suaugusiajam ir 12 eurų moksleiviui nėra taip jau mažai. Ypač, jei vyksti su visa šeima (šeimos bilietas – 50 eurų) ir randi pusę neveikiančių eksponatų... Lyginant su panašių Lenkijos ir Barselonos centrų kainomis, tai yra 2-3 kartus brangiau, o ar geriau – spręsti jums. ;)

Na, o dabar laikas tam, ką vis tik čia radome gero. :)

Pirma. Nors dauguma eksponatų – iš tiesų daugiau mažiau matyti kitur, buvo ir tokių, kurių kitur nebuvome regėję. Mūsų favoritas – beapsiverčiantis automobilis, į kurį atsisėdęs ir prisisegęs diržus gali pajusti, kaip veikia automobilio saugos sistema. Tai, kad eksponatas vykęs ir išties įdomus, gali spręsti  iš per pusę salės nusidriekusios eilės prie jo. Kai kuriems iš mūsų kompanijos norėjosi verstis ir ne po vieną kartą, kitiems užteko ir to vieno, kad suprastų, jog tokios atrakcijos – ne jiems. Vis tik vienareikšmiškai ši patirtis buvo viena iš įsimintiniausių tą popietę.

Kitas labai patikęs eksponatas – aerodinamikos stendas, prie kurio priėjęs ir ant rankos užsimovęs skirtingų geometrinių figūrų „rankoves“ galėjai pajusti, kaip skirtingai tavo ranką veikia pučiamas oras.

Dar vienas kai kuriems vaikams ir man pačiai labai patikęs eksponatas – muzikinis būgnas, demonstrauojantis muzikinės dėžutės veikimo principą. Negana to, jis sukonstruotas taip, kad išsikišę strypeliai, užgaunantys muzikines plokšteles, gali įsispausti ir išsispausti, o tai reiškia, kad tokiu būdu pats gali komponuoti muziką.

Tikrai nepaprastai unikalus eksponatas. Man gal net labiausiai patikęs iš visų čia matytų. Tiek, kad šalia to galėtų būti pateikta ir kokia nors nesudėtinga schema vaikams, pagal kurią jie galėtų sudėti kokį nors muzikinį kūrinį. Ar tiesiog patys strypeliai galėtų būti nudažyti skirtingomis spalvomis, kurias suspaudaliojus suskambėtų muzikinis kūrinys. Nes faktas, kad atėjus į tokį centrą niekas neturi tiek laiko, žinių ir kantrybės, kad galėtų imti ir taip tiesiog sukomponuoti tvarkingą, organizuotą muzikinę melodiją. Ypač jei galvosime apie vaikus, o ne muzikos teoriją išmanančius suaugusiuosius. 

Žodžiu, kaip jau ir rašiau – kai kurie eksponatai nėra apgalvoti iki galo. Net ir šis, kurio pati idėja man nepaprastai patiko...

Ne iki galo apgalvotų eksponatų buvo ir daugiau. Pvz., buvo lazerių ir veidrodžių stendas, kuriame, vartydamas veidrodžius turi nukreipti lazerius taip, jog jo spindulys praeitų sudarytą labirintą. Idėja irgi super gera. Visgi padaryta per sudėtingai – labirintas per ilgas, ir kiek ėjau, kiek stebėjau, nemačiau nei vieno lankytojo, kuriam būtų užtekę kantrybės atrasti, kaip jį visą iki galo pereiti. Todėl kitą kartą galvoji – kodėl nepadaryti gal kelių skirtingų, bet paprastesnių labirintų vietoj vieno, vaikams sunkiai įveikiamo?..

Į tą pačią ne iki galo išnaudotų idėjų eksponatų kategoriją priskirčiau ir stendą, kuris vaikus turėtų supažindinti su vairavimo apsvaigus pasekmėmis. Akiniai, kiek suliejantys vaizdą, ant grindų sumontuota nestabili plokštuma ir žaislinis vairas – ar tai tikrai perduoda vaikams tą žinutę, kurią turėtų?.. 

Lyginu šį stendą su mūsų išbandytu Gdynios eksperimentinio mokslo centre, kuriame šiam reiškiniui atskleisti sumontuotas vairavimo simuliatorius, ir tu iš tiesų pajunti, kaip sudėtinga vairuoti automobilį apsvaigus, kaip esant tokios būsenos lengva bet kur atsitrenkti ar nepamatyti pėsčiojo...

Buvo ir kitų eksponatų, patraukusių vaikų dėmesį. Visgi valandos su trupučiu mums užteko, kad pasakytume: einam lauk...

Kaip ten bebūtų, apsilankėme, susipažinome, patyrėme, paskui dar visi nuėjome į vis dar šventiškai pasipuošusį Kauno Akropolį pavakarieniauti.

Finale, kadangi tai buvo moksleivių atostogų savaitė, į Vilnių parsivežėme Magdės draugę paviešėti kelioms dienoms pas mus. Buvo mergaitėms džiaugsmo.

Po kelių dienų išlydėję draugę, po truputį nusiteikinėjome artėjančiai mokslų savaitei...

Mokslai

Jau minėjau, kad sausio mėnuo tarsi atvertė mūsų moksluose naują lapą. Susidėliojusi savo galvoje mums pateiktas PPT rekomendacijas ir psichologės patarimus, pagaliau pasijaučiau laisva nuo taip slėgusio sistemos spaudimo, ginusio arklius ne pagal vaikų jėgas. Galėjau ramiai leisti vaikams ir sau grįžti į tuos taškus, kur nesvarbu, ar tema yra 7-os klasės vadovėlyje, ar 5-tos. Ačiū ir mums globojančiai mokyklai, kuri, suprasdama mūsų situaciją ir pasitikėdama mumis bei palaikydama mus, leido eiti taip, kaip jaučiame, kad turime eiti. Taigi – leidome sau pagaliau įjungti rėžimą „Mažiau yra daugiau“ ir leidomės į kelią.

Visų pirma permąsčiau vaikų tvarkaraštį. Per daugybę metų išbandėm juos visokius – nuo standartinių, valandinių, savaitinių, dvisavaitinių, ciklinių ir dar nebesuskaičiuoju, kokių... Nes, kaip žinia, jei koks nors pradeda veikti, po mėnesio, žiūrėk, ir vėl nebeveikia... Todėl ieškai, kas veikia iš naujo. Kas vaikus motyvuoja, kas leidžia jiems ir matyti bendrą vaizdą, ir tuo pačiu neperkrauti vaizdiniu, kad tai – neįmanoma. Mokyklinio tvarkaraščio krūvį skėliau į dvi dalis. Vienai savaitei imame vieną dalį, kitai – kitą. Ir mažais žingsneliais bandome įveikti. Pamokas sutrumpinome iki 15 minučių. Tol, kol yra dėmesys ir tol, kol vaikai išgali užsimotyvuoti padaryti nemėgiamus jiems dalykus – visokias matematines lygtis ar gramatikos užduotis. O jei taip nutinka, kad kažkas „užkabina“ ir laikas pasimiršta, užsibūname ir ilgiau...

Na, o vieną dieną įkvėpimui ir akiračio praplėtimui nutarėme nuvykti į mokyklą ir praleisti jojepusdienį bei pažiūrėti, kaip ten vyksta pamokos. 

Fotografijos meno pamokoje.

Mokinukės. Užduotis – fotokoliažas iš žurnalų.

Tiesa, mus globojanti mokykla nestandartinė, todėl ir pamokos čia ne visai standartinės, bet ir jose pabuvoti buvo labai naudinga. Apsilankėme istorijos, anglų, lietuvių ir fotografijos pamokose. Magdė grįžusi netgi pareiškė: „Mama, bet mokykloje mokytis daugiau lengviau nei namuose. Ten pamokos daug lengvesnės!“

Тaip, taip. Todėl ir sakau, kad pačiu laiku jungiame „Mažiau yra daugiau“ bėgį, nes ankstesnių metų patirtis buvo užginusi mus į tokiu greičiu besisukantį beprasmį bėgimo takelį, kad nesinori ir prisiminti, kadangi iš to naudos nebuvo jokios. Supratome tik tiek, kad tai, ką vaikai per prievartą mokėsi pernai, turime vos ne mokytis iš naujo, nes dauguma dalykų per vieną ausį atėjo, o per kitą po atsiskaitymų išėjo... 

Prieš išvažiuodami namo dar pasivaikščiojome Kauno senamiesčiu. Netikėtai aptikome ir lėlinės animacijos pradininko Vladislavo Starevičiaus atminimo lentą Rotušės aikštėje, šalia kurios puikavosi metalinės vabzdžių skulptūros, vaizduojančios tris pagrindinius režisieriaus sukurtų animacinių filmų veikėjus – elniaragį, skruzdę ir žiogą. 

O juk apie V. Starevičių ir tai, kad jis yra lėlinės animacijos pradininkas, sužinojome labai neseniai... Tada, kai kaip tik su vaikais žiūrėjome nuostabias kino pamokas, kurios mus nuvedė prie kito šaltinio – minėto Starevičiaus animacijos. Jei turėsite laiko, būtinai pažiūrėkite šias kino pamokas – mums labai patiko.

Po truputį klibinome ir visus likusius mokslus...

Ramiu rėžimu skynėmės per lietuvių, matematiką, dailę, geografiją, istoriją ir visus kitus dalykus.

Nepamiršome ir būrelių. Magdės videomeno būrelyje vyko netgi pusmečio atsiskaitymas. Reikėjo pristatyti susirinkusiai „komisijai“ savo sukurtus šio pusmčio filmukus. Magdei taip puikiai pavyko, ir ji buvo įvertinta aukščiausiu balu.

Liutauras tuo tarpu mėgavosi Parkūro akademijos surengta Kino naktimi, kuriame su bičiuliais žiūrėjo įspūdingą filmą apie parkūro meistrus, vaikštančius (jei taip galima pavadinti) Honkongo stogais... Bus įdomu, pasižiūrėkite ir jūs: Roof Culture Asia. Grįžo visas laimingas ir patenkintas...

Visa kita...

Na, o visa kita – kaip sukrito, taip... Buvo ir žaidimų, ir žiemos paieškų, ir susitaikymo, kad žiema, vos vienai dienai pabarsčiusi savo baltus kerus, greičiausiai taip ir dings...

Sausis sutirpo beveik nepastebėtas... Atsikvošėjom tik tada, kai paskutinėmis jo dienomis ėmė ir iš JAV, netikėtai sukritus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, atskrido mūsų aplankyti babytė. Suskubom Magdės kambarį tvarkyti ir „paskolinti“ babytei.  Laikiniai įsikūrusi svetainėje, Magdė, panašu, labai neliūdėjo... :) 

Žodžiu, dėliojam toliau dėliones – gyvenimiškas ir popierines – bei žiūrim, kur čia toliau tas gyvenimas pasuks mūsų visų laivą... :)

Ir – kaip visada, tai, ką pavyko užfiksuoti video formatu:

Mūsų pernykštė patirtis su PPT (Psichologine pedagogine tarnyba)

Šiek tiek priešistorės

Kai pradėjome savo UŠ kelionę, viskas buvo labai smagu – su vaikais entuziastingai pasinerdavome į įvairiausius projektus, mokėmės visko po truputį tiek, kiek galėjome, taip, kaip galėjome. Kaskart, kai susidurdavome su sunkumais, turėjome nuostabią mus kuravusios mokyklos mokytoją, kuri patardavo, paskatindavo, nuramindavo sakydama, kad viskas savu laiku susitvarkys, o vaikai, ko nemoka, – išmoks. 

UŠ kelionės pradžioje. 2017 m.

Vis tik, Liutaurui perėjus į 5-ąją klasę, mūsų taip ilgai statytas gražusis, romantiškasis mokslo rūmas ėmė po truputį byrėti. Labai sudėtinga buvo atitikti visų skirtingų mokytojų lūkesčius, tuo pačiu kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku atitikti Bendrųjų ugdymosi programų reikalavimus ir, kuo toliau, tuo labiau tai griovė mano pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad apskritai aš gebu mokyti savo vaikus. Ne, kalbu ne apie fizikos ar chemijos žinias ir net ne apie kvadratines lygtis ar rašinių rašymą. Kalbu apie discipliną, motyvaciją, dėmesio sutelkimą, nuoseklumą, emocinius vaikų ir savo pakilimus ar nusileidimus, kurie, atrodė, vis stipriau siūbuoja mūsų kasdienį mokslo laivą. 

Pakeitėme mokyklą. Galvojome, gal jos siūloma vaikų motyvavimo ir įvairių mokymosi modelių prisotinta sistema pagaliau pastatys mūsų traukinį ant tiesių bėgių, kuriais nuskrisime tiesiai į akademines aukštumas. Deja, vietoj to pirmojoje lietuvių kalbos konsultacijoje iš mokytojos išgirdau klausimą: „O jūsų sūnus kartais neturi ADHD (Atention Deficit and Hiperactivity Disorder –  Dėmesio ir aktyvumo sutrikimo)?“ 

– Uoj ne, ką jūs! – net nesusimąstydama atrėžiau atgal, dar tik užtvirtindama: – Va mano dukra, tai taip, ji yra labai išsiblaškiusi, sunkokai sutelkia dėmesį, gal jai ir įtarčiau, bet Liutauras? Uoj ne, tikrai ne...

Pasakiau, o vėliau ėmiau mąstyti, kodėl ji apskritai to paklausė... Kas Liutauro natūroje jai galėjo pasirodyti ADHD-istiško?.. Ir jei ji kažką pamatė, kodėl to anksčiau nemačiau aš?

Galvoje vyniojau pastarųjų metų mokymosi siūlą, kuris kuo toliau, tuo labiau sėjo abejones mano galvoje. Kad mano vaikai sunkiau sutelkia dėmesį ir su jais sudėtinga dirbti, buvau girdėjusi iš poros mamų, su kuriomis bandėme kartu daryti taip vadinamus „Ko-opus“ – bendras veiklas. Bet visada plakiau tik save pačią, manydama, kad tai – vien tik mano kaltė. Ir nors aplinkiniai kaip susitarę aikščiojo, kad vau, kaip čia mes daug visko darom, kiek daug visko bandom ir kaip viskas yra pas mus wow, visada maniau, kad taip daro plius minus visi, ir čia tėra problema tame, kad aš darau per mažai, per blogai ir dar visaip kaip ne taip... Nes na, juk dar šiek tiek pasistengus, dar kartą išbandžius kokią nors „dar vieną metodiką“, ilgiau „pasėdėjus prie pamokų“ viskas tikrai suveiks... Ir tada nebereikės traukti savęs už ausų, bandant užfiksuoti foto ar video kadruose bent tai, kas mums pasisekė (o kad žinotumėt, kiek tarp viso to yra daug daug to, kas nepasisekė..!), kad bent kažkaip dar save galėtum paguosti, jog nėra taip viskas blogai...

Juk visada būna kas nors „ne taip“... 2015 m.

Ir štai dabar... tas netikėtas mokytojos klausimas apie ADHD mane tarsi pažadino iš ilgai trukusio sapno, leidusio į viską pažiūrėti iš kitos perspektyvos...

Nusprendžiau papildomai iškvosti Liutauro smuiko mokytoją, kuri jį pažįsta nuo šešerių metų. Ji irgi patvirtino, kad jis labiau blaškus nei kiti vaikai ir kad dirbant su juo reikia įdėti daugiau pastangų, bandant išlaikyti jo dėmesį, be to, jis daug greičiau pavargsta, todėl pamokos esti trumpos, nes iš ilgesnių nėra jokios naudos. Solfedžio mokytoja paantrino, pridėdama jo išsiblaškymą ir užuomaršumą. Turėjau pripažinti, kad lietuvių mokytojos žodžiuose galėjo slypėti tiesa. Tereikėjo ją išsiaiškinti iki galo.

Mokykla labai greitai sutvarkė mums dokumentus, reikalingus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT), ir mes pradėjome kelionę savęs pažinimo link. 

Pirmas žingsnis buvo apsilankymas pas psichoterapeutę. Pirma su vienu vaiku, paskui – su kitu. Čia vienareikšmiškai gavau atsakymą, kad taip, abudu vaikai turi taip vadinamą ADHD – Dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (Atention Deficit and Hiperactivity Disorder). Tik pas vieną vaiką dominuoja impulsyvumo ir dėmesio nesutelkimo sunkumai, pas kitą – blaškymasis ir hiperaktyvumas. Štai kodėl dėl vieno vaiko ADHD buvau beveik tikra (nes ir pati turėjau labai panašių bruožų), o kito – net neįtariau.

Žodžiu, dabar mūsų laukė PPT vertinimas.

PPT

Nors pas Vilniaus PPT specialistus patekti nėra taip paprasta, nes eilės siekia iki pusė metų, skambučio sulaukiau vos po keleto savaičių, dar net nesibaigus mokslo metams, gegužės pabaigoje. Turbūt kažkaip taip netikėtai gerai sukrito kortos... Kiekvieno vaiko laukė 4 vertimai: logopedo, specialiojo pedagogo, neurologo ir psichologo. Kiek nerimavau, kaip mums seksis. Nežinojau, koks šios istaigos darbuotojų požiūris į UŠ, todėl tiesiog atsidaviau situacijai ir, galvojau, bus kaip bus... 

Nežinau, kaip būtų buvę kitu atveju, tačiau pirmoji specialistė – logopedė, pas kurią su Liutauru apsilankėme, ne tik kad neišreiškė nepasitikėjimo UŠ, bet atvirkščiai – pravirkdė mane savo komplimentais ir netikėtomis replikomis apie tai, kad mes net neįsvaizduojame, kokį svarbų darbą atliekame su savo vaikais. Mes buvome antra UŠ šeima jos praktikoje, ir kol kas ta praktika rodė, kad tai, ką darome, darome ne veltui.

Iš tiesų šis vizitas suteikė labai daug vilčių. Gal net per daug, nes kai su Magde pataikėme pirmam vizitui pas kitą specialistę, specialiąją pedagogę, kuri ją iš karto užgriuvo su krūva testų, ėjusių po virtinės pusmečio atsiskaitymo testų mokykloje, visko pasirodė per daug – Magdei tada iš viso išmušė saugiklius, ir visų testų vienu ypu padaryti nepavyko. Turėjome užsirašyti pakartotiniam vizitui. Visgi vasara padarė savo – vaikai pailsėjo, periodiškai mums vis būdavo paskirti apsilankymai (tiesa, porą jų aš pati dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių kiek gėdingai pražiopsojau), kol galiausiai viskas pasibaigė rugsėjo mėnesį.

Prie „PPT obuoliuko“ A. Vivulskio gatvėje. 2024 ruduo.

Visi sutikti specialistai buvo tiesiog superiniai. Gavome ir labai daug palaikymo, ir krūvas padrąsinimo, ir apskritai – tokio sveiko, normalaus žmogiško supratimo dozę, kuri padėjo reabilituotis po kardinaliai kitokio ankstesnės mokyklos požiūrio į vaikus ir tėvus. 

Žodžiu, reziumuojant patirtį su PPT, galiu pasakyti tik pačius geriausius savo komplimentus. Netgi turiu atsiimti pavasarį savo išsakytus pasipiktinimo žodžius dėl neapgalvotos vertinimo tvarkos ir neadekvačiai per didelio testų skaičiaus vienam vizitui, nes finale pasirodė, kad taip, – tvarka yra tvarka, bet visgi čia dirba žmonės, kurie ir moka, ir gali sureaguoti lanksčiai, jautriai ir empatiškai.

Kartodrome, 2022 m.

Išvados

Atėjo tiesos valanda. Abiems vaikams buvo nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai (SUP). Vienam – vidutiniai (skalėje nedideli-vidutiniai-dideli-labai dideli), kitam – dideli. Su rekomendacijomis pritaikyti bendrąsias ugdymo programas. Na, bet šitie buvo skirti daugiau formalumams ir mokyklai. Vis tik vertingiausia buvo ta dalis, kurioje surašytos konkrečios rekomedacijos, kaip su kiekvienu iš vaikų dirbti ir į ką atkreipti dėmesį... Kai kurios jų buvo pas abu vaikus, kai kurios buvo skirtos tik vienam arba kitam. Dalinuosi visu sąrašu – gal norėsite kai ką išbandyti ir jūs, gal kažkas pravers, o gal padės atsirinkti, su kokiais sunkumais susiduriate jūs arba kokių jų tikrai neturite... Vis tik man atrodo, kad didžioji dalis tinka absoliučiai visiems ADHD vaikams...

• Duokite daugiau laiko užduotims atlikti, pasitikrinti, ištaisyti klaidas.
• Instrukcijas, užduotis pateikite trumpai ir aiškiai, jas pakartokite.
• Sudėtingos ir didelės apimties užduotis skaidykite į dalis, kad būtų aišku, kaip jos susiję tarpusavyje.
• Užduotis pateikite etapais, išradingai, įdomiai.
• Padėkite naują informaciją sieti su jau turimu patyrimu.
• Leiskite naudotis atramine medžiaga pamokų, savarankiškų ir kontrolinių darbų metų.
• Padėkite perskaityti ilgesnius tekstus. 
• Naudokite vizualinę medžiagą, iliustruojančią teorinę medžiagą.
• Įvairių priemonių pagalba mokykite žymėtis svarbiausius aspektus, grupuoti ir sisteminti informaciją.
• Mokykite susiplanuoti savarankiškai atliekamų užduočių nuoseklumą, padėkite pastebėti klaidas atliktose užduotyse.
• Skatinkite savarankišką problemų sprendimą, raginkite apgalvoti pasekmes.
• Tiek aplinkoje, tiek darbo lape sumažinkite dėmesį atitraukiančius stimulus, palikite būtiniausius.
• Suteikite ramią darbo vietą.
• Darykite trumpas fizinio aktyvumo pertraukas tarp užduočių.
• Padrąsinkite ir nuraminkite nesėkmės atveju.
• Venkite viešos kritikos, lyginimo su kitais vaikais.
• Girkite už pastangas, kreipimąsi pagalbos, bandymų ir klaidų strategiją.
• Akcentuokite asmeninius ugdymosi pokyčius, gebėjimus, galias ir tuo motyvuokite.
• Padėkite sudaryti skaitomų tekstų paną, apibendrinimą, leiskite juo naudotis pasakojant.
• Nekvieskite skaityti garsiai, jei vaikas nepasiruošęs.
• Paraginkite naudotis garsiniais leidiniais.
• Diktuojant tekstą, labiau pabrėžkite sudėtingesnės struktūros, painiojamų garsų žodžius. 
• Nereikalaukite rašyti sudėtingos konstrukcijos sakiniais.
• Teksto kūrimo užduotims galima pateikti planą ir nukreipiamuosius klausimus.
• Naudokite tarpinį atsiskaitymą atlikus užduotį, kad vaikas nesijaustų perkrautas.

Kas toliau?

Ir? Kas iš to, turbūt pasakysite? Tai štai, vieną dieną prakalbėjusi telefonu dvi valandas su vaikų psichologe, kuriai nesvetimas ADHD pasaulis, supratau, kad namų darbų turiu kaip minimum metams į priekį. O gal ir dar daugiau. Nes ADHD atveju, nors gairės yra, vis tik įvairias mokymosi metodikas ir stategijas turi atrasti pats. Negana to, atradus vienas ar kitas, juk žinai, kad jos galios geriausiu atveju pusmetį. O paskui ir vėl nebeveiks, nes nebeliks to atradimo alkio ir pakankamų dėmesio dirgiklių, kad jau bepasiteisinančią sistemą sugebėtum nuosekliai taikyti... Nes juk ir pats esi užburtame ADHD rate, kur aš, kaip ADHD mama, įtakoju savo vaikus, o ADHD vaikai įtakoja mane. 

Kitaip tariant – čia ir prasideda mūsų linksmieji kalneliai. Su bandymais laiku įkvėpti oro, laiku jį sulaikyti ir laiku iškvėpti. Laiku pasilenkti, laiku įsitverti. Laiku suprasti, kokie dirgikliai įsijungia vienu ar kitu mokymosi momentu. Laiku nusišypsoti, pakelti dopamino lygį, galiausiai – pasisemti gyvenimiškos patirties, kurios neturi niekas kitas – tik tu ir tavo vaikai...

Tarsi patvirtinimas visam tam, prieš porą dienų įkrenta į paštą naujienlaiškis iš Simply Charlotte Mason svetainės apie ADHD vaikų pastiprinimo strategijas ugdant juos šeimoje. Gal pravers ir jums.

Ir štai vakar netikėtai neuroįvairovės ambasadorė Lietuvoje Barbora Suisse tinklalaidėje „Mamos be dramos“ primena prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą istoriją „Sveiki atvykę į Olandiją“. Negirdėjote jos? Būtinai paskaitykite, nes gali būti, kad visai netikėtai atrasite joje save ar savo vaikus...

„Apsisprendimas turėti kūdikį labai panašus į įspūdingos kelionės į Italiją planavimą. Tu prisiperki galybę informacinių knygų ir pradedi kurti nuostabiausius planus: Koliziejus… Mikelandželo Dovydas… Gondolos Venecijoje… Gal net išmoksti keletą šmaikščių frazių itališkai. Visa tai nepaprastai įdomu. Po ilgų nekantraus laukimo mėnesių pagaliau ateina ta diena. Tu susikrauni lagaminus ir išvyksti. 

 

Po kelių valandų lėktuvas nusileidžia. Betgi stiuardesė praneša: 

– Sveiki atvykę į Olandiją. 

– Olandija?! – nustembi. – Kodėl Olandija? Bet aš skridau į Italiją. Dabar turėčiau būti Italijoje! Italija – mano viso gyvenimo svajonė… 

 

Tačiau skrydžio maršrutą teko pakeisti ir tave nutupdė Olandijoje, kur ir turi likti. Juk svarbiausia, kad nesi nei baisioje, nei atgrasioje, purvinoje vietoje, kur aplink netvarka, badas ir ligos. Čia tiesiog kita vieta. Taigi tu gali eiti ir nusipirkti naujų informacinių knygų. Turi išmokti kitos kalbos. Ir susitikti su daugybe naujų žmonių, kurių kitomis aplinkybėmis nebūtum sutikęs. Tai paprasčiausiai kita vieta. Ji gerokai ramesnė ir ne tokia spindinti kaip Italija. Tačiau po kurio laiko atgauni kvapą, apsidairai ir… pradedi pastebėti, jog Olandijoje yra vėjo malūnų… Ir tulpių… Joje netgi gyveno Rembrantas… 

 

Tačiau visi, kuriuos tu pažįsti, yra iš tų, kurie nuolatos keliauja į Italiją ir nesiliauja puikuotis nuostabiai ten praleidę laiką. O tau telieka kartoti: „Taip, tai ta vieta, į kurią ir aš turėjau keliauti. Apie tai aš svajojau ir planavau.” Ir gali atsitikti taip, kad tokios svarbios svajonės sudužimą lydintis skausmas niekada, niekada, niekada nesiliaus... Tačiau… Jei visą savo likusį gyvenimą praleisti gedėdamas, kad nenukeliavai į Italiją, tu niekada, niekada nesugebėsi džiaugtis tais ypatingas ir labai mielais dalykais, kurie supa tave… Olandijoje.” 

– Emily Perl Kingsley 

Taigi... Sveiki atvykę į Olandiją... :) Susitiksime ten. ;)

Užrašas Vilniaus geležinkeio stotyje. :) 2022 m.