Daugpilis-Ilzenbergas-Šiauliai.
Antrosios dienos dangus iš tiesų buvo žydras. Keli debesėliai, meiliai mesdami šešėlį, vedė mus į neįtikėtinai keistą objektą, kurį aptikau, ieškodama lankytinų Daugpilio vietų. Tai – Daugpilio šratų gamykla. Atskubėjome į ją 10 val. ryto, kaip ir buvo nurodyta – tuo laiku gali prisijungti prie ekskursijos po šią keistą vietą. Atvykus mūsų pasiteiravo, iš kur esame. Pasakius, kad iš Lietuvos, darbuotojas tarė:
– O, tai labai gerai, nes pas mus kaip tik yra lietuviškai kalbantis gidas.
Maloniai nustebome. Paaiškėjo, kad gidas Eugenijus, čia dirbantis kelerius metus, lietuviškai kalbėti išmoko žiūrėdamas per TV lietuviškus animacinius filmukus – jo vaikystėje Latvijoje tokių būdavo rodoma daugiau nei per vietinę latvišką TV. Beveik idealiai lietuviškai kalbantis gidas papasakojo tikrai įdomią ir netikėtą švininių šratų (kulkų) gamybos istoriją bei parodė visą tokių gaminių atsiradimo procesą...
Vaikai aikčiojo, gavę pakilnoti 1 kg cukraus maišelio dydžio ryšulėlį su švino rutuliukais, kuris svėrė 10 kg... Galiausiai turėjome galimybę dar ir pašaudyti vietiniame gamyklos tire. Deja, vaikai išbandyti savo taiklumo neišdrįso, tad šaudėme tik mudu su Darium.
Ekspozicjos pabaigoje dar sykį gavome galimybę pakilnoti 30 kg sveriančius švino blokelius, paglostyti švininių kulkų aukų kailiukus, pasižiūrėti, kaip pakito gamybos procesas per pastarąjį šimtmetį...
Žodžiu, būsit Daugpilyje – užsukite. Tikrai įdomus objektas su seniausiu Europoje šratų liejimo bokštu. Liutauras pasakė, kad ši vieta jam nepaprastai patiko. Neabejotinai buvo viena, kaip vėliau paaiškėjo, iš favoričių visoje kelionėje...
Diena darėsi vis karštesnė. Patraukėme prie Stropu ežero. Įšokę į jį atsigaivinome ir tęsėme pažintį su Daugpiliu.
Kitas lankytinas objektas buvo Daugpilio inovacijų centras. Labai kažko nesitikėjome, bet vis tiek nutarėme užsukti pasidairyti.
Ir iš tiesų... Po Kauno Megos „Curiocity“ ar Gdynios Eksperimentinio centro šis atrodė labai kukliai... Viena salytė – jaunesniojo amžiaus vaikams, kita (kurią tik vėliau radome, kai jau buvome benusimeną, kad apskritai čia nieko nėra gero) – rimtesnė.
Kiek įdomesni eksponatai buvo susiję su biologija... Bet visumoj – centriukas nedidelis. Kainos nemažos. Jaučiamės kiek permokėję, na bet, kaip mėgstu sakyti, „bloga patirtis – taip pat patirtis“.
Čia užsukti buvo mano noras. Daug visko apie tą dvarą buvau girdėjusi, skaičiusi, todėl norėjosi savo akimis išvysti, kas gi ten tokio apdainuoto, išgirto.
Jei būtume atvažiavę čia prieš kelerius metus, kai dvaras kūrėsi, turbūt būtume aikčioję dešimtgubai. Vaikai, anksčiau lankęsi ne viename dvare, jau nebelabai suprato, kodėl mums reikia aplankyti DAR VIENĄ dvarą... Nes na taip, aplinka sutvarkyta nepriekaištingai. Ir gėlynai, ir fontanas, ir ežeras su sala – viskas, kaip ir dera sutvarkytam dvarui... Ir ką?.. – klausė jie...
Todėl skatinau vaikus ieškoti to, ko kituose dvaruose visgi nėra.
Paskui – prie meilės salos skulptūros.
Truputį bambėjo vaikai, kad nelabai kas čia įdomaus jiems yra, visgi kuo užsiimti rado – tvenkinyje plaukiojo juodosios gulbės, ...
...ant kranto pastatytose akustinėse lėkštėse laukė fizikos dėsnių išbandymai.
... ir intriguojančiai kviečiantis, deja, ne visai aišku, kaip veikiantis, žaidimas.
Paklaidžioję parko labirintais, pasiklausę paukščių čiulbėjimo ir protarpinio vaikų bambėjimo, pasiekėme eksponatą, dėl kurio aš čia labiausiai ir veržiausi...
Tai – Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Patiko ji mums daug labiau, jei atvirai, už patį ąžuolą, kurį vakar buvome aplankę. Tikrai. Nuotraukoje nelabai tas mastelis matosi, bet realybėje atrodo nepaprastai įspūdingai.
Įspūdį paryškina įvykių lentelės, įsmeigtos į atitinkamas medžio rieves. Žiūri, ir sunku suvokti, kad tuomet, kai Lietuva pirmą kartą buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose, šis ąžuolas buvo jau nugyvenęs apie 500 metų...
Žodžiu, plojimai šio eksponato autoriams.
Eidami toliau aptikome ne mažiau įspūdingų ąžuolų ir pačiame dvaro parke. Šieji nebuvo paramstyti, o ir lietus nepylė mums ant galvų, kaip vakar, tad ir įspūdį jie paliko daug didesnį nei apdainuotoji Stelmužė...
Pakeliui dar vaikai rado ką paglostyti, Darius – ką apžiūrėti, todėl, nors ir kiek pabambėję, manau, visi turėjo sau ką į prisiminimų kertelę susimesti.
Taip „atsižymėję“ palikome Ilzenbergą.
Nors, tiesą sakant, iš to, ką buvau skaičiusi, šitą dvarą įsivaizdavau visai kitaip. Darius irgi. Galvojome, kad rasime ne turistams pritaikytą ir gražiai išpuoselėtą aplinką, o daugiau realiai visą „virtuvę“ atskleidžiančią aplinką – tą tikrą ūkį, kuriame matai tikrą gyvenimą – gyvūlių priežiūrą, aplink trūsiančius darbinikus ir kitus vykstančius procesus...
Gal ne tą dieną apsilankyti pataikėme? Nes buvo, iš tiesų, sekmadienis. Todėl nebambėję keliaukime toliau. Sukame pro nuostabią Čedasų Petro ir Povilo bažnyčią Pandėlio ir Biržų link.
Biržuose buvome pernai, todėl šį sykį čia neužsibūname. Tik išalkę pavakarieniaujame vietinėje kavinukėje, palepiname savo pilvus ir judame toliau.
Mat stovi šis bokštas prie nuostabių smegduobėse susidariusių ežerų, aplink kuriuos vinguriuoja pažintinis takas. Taku prasieiti jau nebebuvo kada, vakarėjo, tačiau droną pakėlus pasižiūrėti į visą šį grožį iš viršaus buvo kažkas toooookio...
Tai buvo vaizdai, kuriuos iš tiesų galėjai pavadinti „neregėta Lietuva“... Prisiminimui Magdė vietiniame suvienyrų kioske nusipirko apyrankę su boružėle, ir mes jau buvome pakeliui į savo antrąją nakvynės vietą – Šiaulius.
Šiauliai mus pasitiko su labai jaukiu butuku, įsikūrusiu buvusio šokolado fabriko pastate. Kiek atsipūtę po kelionės, išlindome į lauką kojų pamankštinti. Šiauliai – gimtasis Dariaus miestas, o įsikūrę šiądien buvome visai netoli vietos, kuriame prabėgo jo vaikystė, tad jis naudojosi proga pats pasižiūrėti ir vaikams parodyti, kur prabėgo pirmoji jo gyvenimo pusė.
Visgi vaikštinėjome neilgai. Temo. Pasilikome visas Šiaulių atrakcijas rytdienai. Tam kartui tik apsižiūrėjome, kad esame apsistoję prie skvero su paminklu „Pirmoji diena", skirtu Lietuvos Mokytojui. Buvau prieš keletą metų skaičiusi apie šią skulptūrą, todėl smagu buvo atsidurti netikėtai tiesiai prie jos.
Parkas buvo gražiai apšviestas ir traukė Magdę jame pasilikti ilgiau. Vis tik jau traukėme lovų link. Rytojus žadėjo būti gražus...
