2024 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis

2-oji kelionės po Lietuvą diena

Daugpilis-Ilzenbergas-Šiauliai.


Antrosios dienos dangus iš tiesų buvo žydras. Keli debesėliai, meiliai mesdami šešėlį, vedė mus į neįtikėtinai keistą objektą, kurį aptikau, ieškodama lankytinų Daugpilio vietų. Tai – Daugpilio šratų gamykla. Atskubėjome į ją 10 val. ryto, kaip ir buvo nurodyta – tuo laiku gali prisijungti prie ekskursijos po šią keistą vietą. Atvykus mūsų pasiteiravo, iš kur esame. Pasakius, kad iš Lietuvos, darbuotojas tarė:

– O, tai labai gerai, nes pas mus kaip tik yra lietuviškai kalbantis gidas. 

Maloniai nustebome. Paaiškėjo, kad gidas Eugenijus, čia dirbantis kelerius metus, lietuviškai kalbėti išmoko žiūrėdamas per TV lietuviškus animacinius filmukus – jo vaikystėje Latvijoje tokių būdavo rodoma daugiau nei per vietinę latvišką TV. Beveik idealiai lietuviškai kalbantis gidas papasakojo tikrai įdomią ir netikėtą švininių šratų (kulkų) gamybos istoriją bei parodė visą tokių gaminių atsiradimo procesą...

Vaikai aikčiojo, gavę pakilnoti 1 kg cukraus maišelio dydžio ryšulėlį su švino rutuliukais, kuris svėrė 10 kg... Galiausiai turėjome galimybę dar ir pašaudyti vietiniame gamyklos tire. Deja, vaikai išbandyti savo taiklumo neišdrįso, tad šaudėme tik mudu su Darium.













Ekspozicjos pabaigoje dar sykį gavome galimybę pakilnoti 30 kg sveriančius švino blokelius, paglostyti švininių kulkų aukų kailiukus, pasižiūrėti, kaip pakito gamybos procesas per pastarąjį šimtmetį...




Žodžiu, būsit Daugpilyje – užsukite. Tikrai įdomus objektas su seniausiu Europoje šratų liejimo bokštu. Liutauras pasakė, kad ši vieta jam nepaprastai patiko. Neabejotinai buvo viena, kaip vėliau paaiškėjo, iš favoričių visoje kelionėje...

Diena darėsi vis karštesnė. Patraukėme prie Stropu ežero. Įšokę į jį atsigaivinome ir tęsėme pažintį su Daugpiliu.



Kitas lankytinas objektas buvo Daugpilio inovacijų centras. Labai kažko nesitikėjome, bet vis tiek nutarėme užsukti pasidairyti. 


Ir iš tiesų... Po Kauno Megos „Curiocity“ ar Gdynios Eksperimentinio centro šis atrodė labai kukliai... Viena salytė – jaunesniojo amžiaus vaikams, kita (kurią tik vėliau radome, kai jau buvome benusimeną, kad apskritai čia nieko nėra gero) – rimtesnė.











Kiek įdomesni eksponatai buvo susiję su biologija... Bet visumoj – centriukas nedidelis. Kainos nemažos. Jaučiamės kiek permokėję, na bet, kaip mėgstu sakyti, „bloga patirtis – taip pat patirtis“.




Tuo pažintis su Daugpiliu baigėsi. Atsisveikinome tam kartui su Latvija ir patraukėme Ilzenbergo dvaro link. 


Čia užsukti buvo mano noras. Daug visko apie tą dvarą buvau girdėjusi, skaičiusi, todėl norėjosi savo akimis išvysti, kas gi ten tokio apdainuoto, išgirto.


Jei būtume atvažiavę čia prieš kelerius metus, kai dvaras kūrėsi, turbūt būtume aikčioję dešimtgubai. Vaikai, anksčiau lankęsi ne viename dvare, jau nebelabai suprato, kodėl mums reikia aplankyti DAR VIENĄ dvarą... Nes na taip, aplinka sutvarkyta nepriekaištingai. Ir gėlynai, ir fontanas, ir ežeras su sala – viskas, kaip ir dera sutvarkytam dvarui... Ir ką?.. – klausė jie... 

Todėl skatinau vaikus ieškoti to, ko kituose dvaruose visgi nėra. 


Todėl fotografavomės prie didžiulės bulvės...


Paskui – prie meilės salos skulptūros.


„Niekieno žemėje“ tarp Lietuvos ir Latvijos sienų...


Truputį bambėjo vaikai, kad nelabai kas čia įdomaus jiems yra, visgi kuo užsiimti rado – tvenkinyje plaukiojo juodosios gulbės, ...



...ant kranto pastatytose akustinėse lėkštėse laukė fizikos dėsnių išbandymai.


Čia pat vaikystės prisiminimus sužadino vandens kolonėlė...


... ir intriguojančiai kviečiantis, deja, ne visai aišku, kaip veikiantis, žaidimas.


Paklaidžioję parko labirintais, pasiklausę paukščių čiulbėjimo ir protarpinio vaikų bambėjimo, pasiekėme eksponatą, dėl kurio aš čia labiausiai ir veržiausi...



Tai – Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Patiko ji mums daug labiau, jei atvirai, už patį ąžuolą, kurį vakar buvome aplankę. Tikrai. Nuotraukoje nelabai tas mastelis matosi, bet realybėje atrodo nepaprastai įspūdingai.


Įspūdį paryškina įvykių lentelės, įsmeigtos į atitinkamas medžio rieves. Žiūri, ir sunku suvokti, kad tuomet, kai Lietuva pirmą kartą buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose, šis ąžuolas buvo jau nugyvenęs apie 500 metų...


Žodžiu, plojimai šio eksponato autoriams. 

Eidami toliau aptikome ne mažiau įspūdingų ąžuolų ir pačiame dvaro parke. Šieji nebuvo paramstyti, o ir lietus nepylė mums ant galvų, kaip vakar, tad ir įspūdį jie paliko daug didesnį nei apdainuotoji Stelmužė...




Pakeliui dar vaikai rado ką paglostyti, Darius – ką apžiūrėti, todėl, nors ir kiek pabambėję, manau, visi turėjo sau ką į prisiminimų kertelę susimesti. 




Taip „atsižymėję“ palikome Ilzenbergą.


Nors, tiesą sakant, iš to, ką buvau skaičiusi, šitą dvarą įsivaizdavau visai kitaip. Darius irgi. Galvojome, kad rasime ne turistams pritaikytą ir gražiai išpuoselėtą aplinką, o daugiau realiai visą „virtuvę“ atskleidžiančią aplinką – tą tikrą ūkį, kuriame matai tikrą gyvenimą – gyvūlių priežiūrą, aplink trūsiančius darbinikus ir kitus vykstančius procesus... 

Gal ne tą dieną apsilankyti pataikėme? Nes buvo, iš tiesų, sekmadienis. Todėl nebambėję keliaukime toliau. Sukame pro nuostabią Čedasų Petro ir Povilo bažnyčią Pandėlio ir Biržų link.


Biržuose buvome pernai, todėl šį sykį čia neužsibūname. Tik išalkę pavakarieniaujame vietinėje kavinukėje, palepiname savo pilvus ir judame toliau.



Šį kartą taikinyje – Kirkilų apžvalgos bokštas. O tiksliau – vaizdai, kurie atsiveria nuo jo...


Mat stovi šis bokštas prie nuostabių smegduobėse susidariusių ežerų, aplink kuriuos vinguriuoja pažintinis takas. Taku prasieiti jau nebebuvo kada, vakarėjo, tačiau droną pakėlus pasižiūrėti į visą šį grožį iš viršaus buvo kažkas toooookio...




Tai buvo vaizdai, kuriuos iš tiesų galėjai pavadinti „neregėta Lietuva“... Prisiminimui Magdė vietiniame suvienyrų kioske nusipirko apyrankę su boružėle, ir mes jau buvome pakeliui į savo antrąją nakvynės vietą – Šiaulius.


Šiauliai mus pasitiko su labai jaukiu butuku, įsikūrusiu buvusio šokolado fabriko pastate. Kiek atsipūtę po kelionės, išlindome į lauką kojų pamankštinti. Šiauliai – gimtasis Dariaus miestas, o įsikūrę šiądien buvome visai netoli vietos, kuriame prabėgo jo vaikystė, tad jis naudojosi proga pats pasižiūrėti ir vaikams parodyti, kur prabėgo pirmoji jo gyvenimo pusė.



Visgi vaikštinėjome neilgai. Temo. Pasilikome visas Šiaulių atrakcijas rytdienai. Tam kartui tik apsižiūrėjome, kad esame apsistoję prie skvero su paminklu „Pirmoji diena", skirtu Lietuvos Mokytojui. Buvau prieš keletą metų skaičiusi apie šią skulptūrą, todėl smagu buvo atsidurti netikėtai tiesiai prie jos. 


Parkas buvo gražiai apšviestas ir traukė Magdę jame pasilikti ilgiau. Vis tik jau traukėme lovų link. Rytojus žadėjo būti gražus...



2024 m. rugpjūčio 2 d., penktadienis

1-oji kelionės po Lietuvą diena

Vilnius-Labanoras-Zarasai-Stelmužė-Daugpilis



Nors prognozės žadėjo labai neblogus orus, kelionės startas išpuolė lietingas... Grėsmingai virš kiemo pakibęs juodas debesis tarsi dar lūkuriavo pakibęs, kol išvažiuosime, o tada... kai dėjo, tai dėjo... :)


Nesinorėjo niekur stoti be reikalo – lietus pliaupė taip, kad net pro langą nelabai kas matėsi... Vis tik ties Labanoro miesteliu sulėtinome greitį.




Jaukus, tvarkingomis sodybomis pasitikęs miesteliukas, norom nenorom kvietė stabtelėti... Kad ir neatveriant lango.

Lietus aprimo tik ties Palūše – čia stabtelėjome į ikoninę Palūšės bažnytėlę, kažkada besipuikavusią ant 1 lito banknoto, pasižiūrėti.


Pasižiūrėjome. Išmintingų žodžių virš durų radome... Automobilyje nusėdėtas kojas pramankštinome.


Greta dar ir pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kompozitoriaus Miko Petrausko paminklą bei interaktyvų suoliuką aptikome, prie kurio galima pasiklausyti šio kompozitoriaus kūrinių.


Na ir, žinoma, aplankėme čia įsikūrusį Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centrą. 


Labai mums visiems patiko jame. Nors ekspozicija čia ir ne iki galo baigta, vis tik mus pasitikusi darbuotoja maloniai įleido į ekspozicijų salę. Tiesa, pati ekspozicija šiame lankytojų centre prasideda...  tualete... :) Taip taip, perskaitėte (išgirdote) teisingai. Įtariu, kad esant didesniam lankytojų centrui, čia nusidriekia neblogos eilutės... Nes na... patys pažiūrėkite, koks grožis kaba ant šių patalpų sienų...




Ekspozicijų salėje mūsų laukė istorija apie anksčiau ir dabar plukdomas į kitą ežero krantą karves, ...


... įvairios interaktyvios užduotys vaikams...



... ir kitos netikėtai malonios smulkmenos...



Atsikvėpę Palūšėje, judėjome toliau. Pakeliui buvo Zarasai. Deja, lietus ir toliau nemaloniai merkė, todėl čia stabtelėjome vos kelioms minutėms... Labai norėjau pamatyti apžvalgos ratą-taką, pakibusį virš Zaraso ežero, tai tiek realiai tų Zarasų ir tepamatėme... :)



Susigūžę nuo vėl įsisiūbuojančio lietaus, sliūkinome atgal į automobilį ir riedėjome toliau – Stelmužės ąžuolo link. Tai jis buvo tas kaltininkas, dėl kurio buvo pasirinkta tokia pirmosios kelionės dienos kryptis. Kadangi niekada nebuvau dar mačiusi mūsų Lietuvos „galiūno“, vis kirbėjo noras ištaisyti šią klaidą, o ir vaikams jį parodyti. 

Galiūnas, deja, nepasirodė mums labai kažkuo įspūdingas. Gal iš dalies dėl to, kad koją kišo tas pats niekadėjas lietus, o gal iš dalies dėl tų visų paramstymų, per kuriuos sunku darosi įžiūrėti ir patį ąžuolą: tvoromis aptvertas, skardomis aprėdytas... Na, ką aš žinau... Apart fakto, kad tai – seniausias Lietuvos ąžuolas, nelabai kuo pasižavėti ir galėjome... Džiaugėmės, tiesa, tuo, kad spėjome atvažiuoti čia keliomis minutėmis anksčiau nei pilnas autobusas turistų. Pastarieji tuoj it skruzdės apsupo Stelmužę iš visų pusių – tikrai nebūtume tilpę kartu su jais į kadrą...





Vėl slėpėmės nuo lietaus, lįsdami į automobilį, vėl riedėjome keliais keleliais. Gerai, kad šieji nedulkėjo. Atriedėjome iki Daugpilio. Daug kas mūsų klausė, kodėl gi Daugpilis? O gi todėl, kad čia radome nebrangią nakvynės vietą ir keletą lankytinų objektų. Ir – nepatikėsite – pagaliau išsiblaiviusį dangų. Tai, beje, buvo smagiausias šios dienos momentas.

Išsikrovę daiktus patraukėme apsidairyti po miestą ir papietauti. Kojos mus atvedė į „Pasaulio stebuklų“ (Pasaules brīnumi) kavinukę, kurioje, žiū, dar ir šį tą naujo sužinojome...


Ant sienos puikavosi nuostabus piešinys su septynių pasaulio stebuklų žemėlapiu. Buvo ką veikti, kol laukėme maisto. :)



Kai jau pilvai buvo pamaloninti, keliavome susipažinti su miestu. Netoliese buvo įsikūręs P. Dubrovino parkas. Šiaip parkas gražus – su gėlynais, fontanu, interaktyviais mažosios architektūros elementais, garžiai sutvarkytais takais. Keista tik buvo matyti sovietų kariams skirtą memorialą su ten degančia taip vadinamąja „amžinąja ugnimi“... Tarsi ne 2024-ieji būtų...






Iššniukštinėję skersai išilgai visą parką, sėdome į tramvajų ir pasileidome juo į kitą miesto galą. Sako, kad ši atrakcija – tiesiog privaloma atvykus į Daugpilį. Kodėl gi ne? Iš tiesų atrakcija paprasta, bet labai smagi. Pakeliui pamatėme ir gatvėje eksponuojamą senąjį Daugpilio tramvajų, ir vien tramvajui skirtų gatvelių, įsispraudusių tarp senų raudonų plytų namų, ir naujuosius miesto rajonus.






Čia jau, žiūrėk, ir vakaras užklupo. Lietaus debesys nuplaukė tolyn, pranašaudami visai neblogą kelionės tęsinį, ir mes, su viltimi, kad rytoj laukia graži diena, atpėdinome į savo laikinuosius namus. 



2024 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Kelionė aplink Lietuvą ir ne tik...

Jau tradicija tampa imti ir vasarą visiems kartu kažkur išsiruošti pailsėti. Užpernai buvome kelioms dienoms ištrūkę į Latviją, pernai – į Lenkiją, o štai šiemet nutarėm, kad visai smagu būtų ir po savą kraštą pasidairyti... Juk ir čia tikrai yra ką pamatyti, kuo pasimėgauti. 


Pernykštė kelionė po Lenkiją ir pasiruošimas jai šįsyk labai padėjo. Tąkart įgyta patirtis leido pakankamai greitai ir be nereikalingų judesių susiplanuoti kelionę. 

  • Pirmiausia susidėliojau žemėlapyje lankomas vietas, kurios atrodė vertos dėmesio.
  • Tada žiūrėjau, kaip jos gali susiverti į vieną maršrutą. 
  • Maršrutui daugmaž išryškėjus, galima buvo jį skaidyti plius minus vienodomis atkarpomis.
  • Tuomet jau galima buvo numatyti nakvynės vietas, kurių daugumą rezervavomės per airbnb.com platformą.
Taigi maršrutas susidėliojo plius minus toks. Daugmaž apvažiuojant ratu Lietuvą ir dar porą kartų užgriebiant Latviją – Daugpilį ir Liepoją.

Beliko sėsti ir važiuoti... 



Tai ir leiskimės į kelią:

1-oji kelionės diena. Vilnius-Labanoras-Zarasai-Stelmužė-Daugpilis. 

2-oji kelionės diena. Daugpilis-Ilzenbergas-Šiauliai. 
 
3-oji kelionės diena. Šiauliai-Kryžių kalnas-Telšiai-Barstyčiai-Liepoja.  
 
4-oji kelionės diena. Liepoja.  
 
5-oji kelionės diena. Liepoja-Kretinga-Klaipėda.  
 
6-oji kelionės diena. Klaipėda-Degučiai-Tauragė.
 
7-oji kelionės diena. Tauragė-Raseiniai-Kėdainiai. 
 
8-oji kelionės diena. Kėdainiai-Birštonas-Druskininkai.  
 
9-oji kelionės diena. Druskininkai-Vilnius


Jei labiau mėgstate video formatą, jau dalį kelionės galite pažiūrėti: