Kelionė su vaikais į Lenkiją. 2 diena. Elblagas - Štuthofas - Krynica Morska - Gdanskas

Prieš tai buvo: 
Pasiruošimas. 1 diena. Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) - Grojantys vargonai (Šventalieptė)

Antroji kelionės diena žadėjo mažiau nuvažiuotų kilometrų ir daugiau pramogų. Vaikai, šaunuoliai, gerai atlaikė pirmosios dienos kelionę, tad reikėjo tikėtis, kad ir toliau viskas eisis ne mažiau sklandžiai...

Ryte pabudau anksčiau kitų ir nutariau išeiti pasivaikščioti. Žinojau, kad netoliese yra ežeras, todėl pamaniau, jog bus smagu prasieiti jo pakrante... Prasiėjusi tvarkingomis nedidelio Sząbruk miestelio gatvelėmis, ties posūkiu į taką palei ežerą išvydau tai, kas atėmė mano žadą... Tai buvo nedidelis jaukus vietinis paplūdimys, privertęs mane apsigręžti ir eiti pasiimti maudymosi reikmenų. Grįžusi radau jau pabudusį Darių, todėl nupėdinom nusimaudyti kartu. Vanduo buvo toks gaivus, kad pasinėrusi į jį pasijutau tarsi naujai gimusi. Supratau, kad čia prasidėjo tikrosios mūsų atostogos... Vanduo tarsi nuplovė tuos buitinius rūpesčius, kurie liko namuose ir apie kuriuos vis dar vakar norėjosi galvoti. Ir štai čia, pasinėrus į vandenį, regis, tarsi akmuo nuo pečių nusirito... Gėris...

Užrašas ant persirengimo kabinos sienos: „Palik tik savo pėdas smėlyje. Šiukšles susirink po savęs.“ Tai man priminė kažkada Amerikoje matytą užrašą „Take only pictures, leave only footprints“, kuriame yra sužaista žodžio „take“ dviprasmybe („pasiimti ką nors“ arba „daryti nuotraukas“). Bet šitas lenkiškas irgi savaip smagus. Vien jau savo išpildymu. :)

Kukliai papusryčiavę neišeidami iš „namų“, traukėme toliau. Ateinančių dviejų dienų planai buvo tokie: važiuojam į Elblagą, ten pasivaikštom, praalkstam, papusryčiaujam ir važiuojam į Štutgartą, paskui lekiam išsimaudyti į Krynica Morska, ten papietaujame ir traukiame į Gdanską. O tada jau, dar kitą dieną – kaip Dievas duos. Kadangi, kaip matyti žemėlapyje, Gdanske ir Gdynioje lankytinų objektų gausu, tad šiem dviems miestams dar suplanavome skirti ir kitą dieną. Nakvynei pasirinkome netoli Gdynios esantį Rumia miestelį, kuris buvo pati jaukiausia mūsų kelionės apsistojimo vieta. Čia praleidome dvi naktis. Bet apie viską iš eilės...

Žemėlapyje antros dienos maršrutas atrodė taip:

Vietos, kurias norėjom aplankyti per dvi dienas, atrodė daugmaž taip:

Iš ankstesnių dienų patirties žinojom, kad ne viską pavyks aplankyti, todėl tiesiog žiūrėjom, kaip realybėje viskas dėliosis.

Žodžiu, grįžtant mintimis į rytą, pratęskime... Kupini jėgų po rytinių maudynių ežere vėl sėdome į automobilį ir vėl žavėjomės įvairiais kelio vingiais, dažnai apsodintais šimtamečių medžių eilėmis...

Buvo ir tiltų, kurių matėme irgi labai įvairių...

Už maždaug 100 km mūsų laukė nepaprastai jaukus Elbląg miestelio senamiestis. Sakyčiau – visos kelionės favoritas (mano) – nedidelis, paskanintas istorinėmis architektūrinėmis detalėmis, nepergrūstas turistų (bent jau trečiadienio rytą), su jaukiomis kavinukėmis ir skaniais ledais...

Pačiame miesto centre pasistatėme automobilį nemokamoje stovėjimo aikštelėje ir patraukėme miesto turgaus vartų link. Pakeliui aptikome mažosios architektūros detalių, kurios tikrai prisidėjo prie geros mūsų ir vaikų nuotaikos... :)

Turgaus vartų bokšte buvo galima palypėti iki pat viršaus, tačiau mano chebrytė, bijanti aukščio, nei vienas nepanoro palaikyti man kompanijos. Todėl lipau viena... :)

Pro bokšto mūrų angas atsivėrė graži miesto panorama...

Kiek pasivaikščioję patraukėme ieškoti vietos pusryčiams.

Pagal tas pačias internete rastas rekomendacijas pasukome „Studnia smakow“ kavinukės link,  kur tikrai karališkai papusryčiavom... Maistas Lenkijoje nebrangus, todėl leidom sau pasilepinti...

Vaikai mėgavosi varškėčiais ir omletu su daržovėmis.

Mudu su Darium taip pat išbandėme pusryčių meniu patiekalus. Buvo tikrai skanu.

Desertui susigundėme paragauti vietinių ledų – Ieva siūlė nepraeiti pro šalį, kai tik pamatysim tokius... Tai ir naudojomės patarimu... 

Po deserto sotūs ir laimingi po truputį traukėme automobilio link. Dar įkišome su Magde nosį į Šv. Mikalojaus katedrą. Rytinė saulė pro katedros vitražus žaismingai mėtė savo spindulius, kuriuose Magdė jau kūrė savo fantazijas...

Priešais katedrą dar aptikome smagų fontanėlį, miesto raides, ir jau sėdome atgal į automobilį.

Labai patiko mums visiems šis miestelis... Jis tiesiog idealiai tiko dienos pradžiai. 

Kitas mūsų objektas buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Buvau skaičiusi pas Eglę, kad tik Aurimas ryžosi ten keliauti, tuo tarpu ji su mažesniais vaikais tąkart susilaikė. Kadangi vaikai jau paaugę, mes nusprendėme vykti visi kartu. Nepasigailėjome. Buvo labai įdomu. Ar vaikams ne per slogu? Ne. Sakyčiau, kad šis muziejus-memorialas įrengtas labai skoningai, viskas labai savo vietose, todėl tiek mums, tiek vaikams buvo labai įdomu. Mokamas čia tik parkingas. Už jį teks sumokėti 15 zlotų (apie 3,5 Eur) ir viskas. Visa kita – atvira lankytojams. 

Ekspozicijos dalis yra lauke, dalis – barakų ir buvusių sandėlių viduje, krematoriume. Vaikams kilo daug klausimų, daug kalbėjomės, labai turiningai praleidome laiką.

Konslagerio kalėjimas – bausmių kambarėliai.

Tiek batų padų liko po visų čia ištremtų...

Šioje patalpoje atlikdavo medicinines procedūras...

Prausykla...

Krematoriumo viduje...

Kita kelionės stotelė nusimatė visai kitokio pobūdžio. Tai – Krynica Morska. Jūros kriauklė. Taip pavadintas kurortas panašioje į mūsų Neringą smėlio kopų juostoje. Važiuoti nuo pagrindinio mūsų maršruto teko kiek į šoną, tačiau pasiekti pliažą ir pagaliau išsimaudyti jūroje norėjosi visiems. Tuo labiau, kad diena buvo saulėta ir šilta – viskas aplink bylojo, kad reikia tiesiu taikymu nerti į vėsų jūros vandenį. Taip ir padarėme.

Atsigaivinę ir vėl kiek apšilę traukėme ieškoti vietos papietauti, nes jau buvome praalkę. Nebeatseku, kur tąsyk vakarienavom – greičiausiai kažkur pakeliui Gdynios link mokėjau grynais, čekis jau pasidangino, tad galų nebeatseku. Faktas, kad alkani nelikom ir toliau traukėm Gdansko link. 

Nors apie Gdanską ir jo lankytinas vietas buvau daug prisiskaičiusi, vaikų per daug mano siūlymai neviliojo. Todėl pradėjome nuo visiems patrauklaus varianto – iliuzijų muziejaus. Pasistatę automobilį vienoje iš per Parkopedia rastų nemokamų automobilių stovėjimų aikštelių visai netoli mūsų muziejaus, patraukėme pėstute jo link.

Pakeliui akį patraukė prie miesto kalėjimo bokšto  siaubo kambario reklama. Vaikai iš karto susidomėjo ir prašė ten užsukti. Nutarėme grįždami, jei noras nepraeis, užsukti... Vis tik savo tikslo neatsisakėm ir nukulniavom pirmiausia iki Deja Vu iliuzijų muziejaus. Kadangi Lietuvoje mums vis nepavyksta aplankyti Vilniuje, Vokiečių gatvėje įsikūrusio iliuzijų muziejaus, tai čia naujų patirčių nestigo. Nors ir buvo jau matytų dalykų, be abejo, tačiau visa kita smagiai sužiūrėjom ir patyrėm. :)

Pirmiausia mus pasitiko tradicinė optinė apgaulė su kėde, kurią tiksliai nufotografuoti nėra jau taip paprasta, kaip gali atrodyti... :) Bet vis tiek buvo smagu pasijusti bent akimirkai nykštukais... :)

Tuo tarpu šis tunelis – tikrai ne man... Vaikai jame krykštavo ir bėgiojo pirmyn atgal, o mane iš karto pykino besisukant toms visoms spalvoms aplink, ir aš stengiausi kuo greičiau iš čia dingti... Nepritaikytos mano smegenys tokiems triukams... :D

Aš mieliau mėgavauti tokio tipo iliuzijomis, kurių ant sienų netrūko...

Vaikams patiko įvairios veidrodžių pagalba sukurtos iliuzijos...

Galiausiai vienas smagiausių eksponatų pasirodė pražangiui sudėliotų veidrodžių stalas, kuriame gali matyti dalį savo, dalį priešais tave sėdinčiojo žmogaus veido... Nufotografuoti tikrąjį vaizdą labai sunku, bet idėją gal suprasite... Prisijuokėm iš širdies, bandydami sudėlioti savęs ir kito žmogaus frankenšteinus. :)

Radom ir tradicinių „magiškųjų rutulių“, kurių pavadinimo padoriai net ir nežinau... :)

Kitas įspūdingas eksponatas buvo kinetinio smėlio dėžė, kurioje priklausomai nuo formuojamo reljefo keitėsi spalvos... Tikrai labai vykęs eksponatas, kaustęs vaikų (ir ne tik) dėmesį...

Taip pat gera idėja su didžiuliais muilo burbulais, tik gal ne iki galo tobulai padaryta – ar muilo ten mažokai buvo pripilta tąsyk, ar kas ten buvo, bet vaikams taip ir nepavyko iki galvos įlįsti į muilo burbulą...

Žodžiu, muziejus pateisino mūsų lūkesčius. Smagiai praleidome jame laiką. Tuo tarpu lauke kątik buvo prašvilpęs lietutis... Grįžinėjome link kalėjimo bokšto. Reikėjo tęsėti pažadą apsilankyti siaubo kambaryje. Bilietų kasoje sužinojome, kad siaubo kambarys yra 4-5 bokšto aukštuose. Tuo tarpu žemesnieji aukštai kviečia į vaškinių figūrų ekspoziciją. Skambėjo gerai, todėl iš karto nusipirkome bilietus ir leidomės į pažintinę kelionę...

Interaktyvi reklama, patraukusi mūsų dėmesį.

Tarp vaškinių figūrų buvo ir mokslininkų, ir aktorių, ir valstybių vadovų... Gal ne visos labai tikroviškos, bet pamatyti jas buvo tikrai smagu... Kelios dešimtys figūrų padarė įspūdį.

Tuomet patraukėme laiptais aukštyn „apsėstų aukštų“ apžiūrėti. Mums, suaugusiems, čia daugiau juokas ėmė, bet vaikans truputį buvo siaubo akimirkų, kai netikėtai iš už kokių durelių išlįsdavo kokia kaliausė ar skeletas... Tų dviejų aukštų buvo per akis pažinčiai su šiuo „žanru“...

Išėjus į gatvę dangumi plaukė nieko gera nežandantys debesys. O ir vakarėjo, todėl nusprendėme į Gdansko senamiestį nebelįsti, palikti jį kitai dienai... Vos pasiekėme automobilį ir į jį įsėdome, supratome, kad mūsų sprendimas buvo labai laiku ir vietoje... Už minutės prasidėjo tooookia stipri liūtis, kad vos galėjai matyti, kur važiuoti... Tai buvo turbūt patys sudėtingiausi 20 km visoje mūsų kelionėje. Valytuvai vos spėjo valyti langą, matomumas buvo iki artimiausio automobilio, kelias, kuriuo važiavom – beveik greitkelis, kuriuo visi nori važiuoti kuo greičiau... Visa laimė, kad kelias buvo netolimas, o ir liūtis greitai praėjo, o mums pasiekus naujus laikinuosius namus ir visai liovėsi... 

Kokia palaima buvo išsikrauti daiktus, išsivirti šiltos arbatos, pavakarieniauti ir griūti ilsėtis... :)

Rytojus Žadėjo naujus įspūdžius – minimaliai nuvažiuotų kilometrų ir aplankytą trimiestį – Gdynią, Sopotą ir Gdanską. Vis tik detalesnius planus pasilikome rytdienai. Dabar labiausiai norėjosi tiesiog išsitiesti lovoje. Internetas šioje vietoje pasitaikė puikus, todėl galėjome susitvarkyti visokius smulkius reikaliukus, pažiūrėti filmą. Diena buvo superinė...

Toliau skaitykite: 3 diena. Gdynia ir beveik Sopotas.

Kelionė su vaikais į Lenkiją. Pasiruošimas. 1 diena. Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) - Grojantys vargonai (Šventalieptė)

Vasara. Regis, viskas labai paprasta – keli sparnus ir leki sau atostogauti... 

Deja, norai ne visada paklūsta realybei. Kelerius metus negalėjome niekur ištrūkti, nes lipdėm savo molinuką. Paskui teko slaugyti tėtę. Jam iškeliavus anapilin 2019 m., ištrūkom kelioms dienoms į Latviją. Tada porą vasarų teko verstis per galvą tvarkant tėtės palikimą ir darbuojantis prie dokumentinio filmo. Vos jam pasibaigus, atsivežėm slaugyti tėtės seserį. Todėl pernai, jei pamenate, tik pirmą rugsėjo savaitgalį ištrūkome pailsėti prie jau atvėsusios Baltijos jūros į Jūrmalą. Žvarboki orai tąsyk neleido pasimėgauti jūros malonumais, todėl kai šiemet pavyko susiderinti su mama, kad išleistų mus liepos pradžioje vienuolikai dienų atostogų, tuoj su didžiausiu džiaugsmu ėmėm planuoti, kaip tas vienuolika dienų kuo smagiau praleisti. 

Pradžioje galvojome gal kur imti ir nuskristi. Na, į kokią Graikiją ar Maltą, Kiprą... Tačiau traukti per vasaros karščius į Europos pietus atrodė ne visai gera mintis, o ir labiau patyrę kelionės draugai to daryti nepatarė. Prisiminusi, kaip Eglė prieš keletą metų keliavo su šeimyna į Gdanską, pasiklausiusi kaimynės Ievos įspūdžių apie jų kelionę gegužės pabaigoje automobiliu į Augustavą, prabilau apie Lenkiją ir aš. O tada jau ir visi kiti namie užsikrėtė šia idėja...

PASIRUOŠIMAS

Spontaniškai keliauti be plano mes nemėgstam, kita vertus, žinau, kad per daug tiksliai prisiplanavęs gali patirti didžiulį fiasko. Pabandžiau taikyti į viduriuką. Paklausiusi patarimo dėl Lenkijos kelių ir greičių juose, nusprendžiau dienai planuoti ne daugiau 400 km kelio. Pasinaudojusi MyMaps.Google.com žemėlapiu, susidėliojau pirmiausia preliminarias vietas, kurias, draugų patarimu, tikrai vertėtų aplankyti. Tuomet, daugmaž sužiūrėjusi, kur didžiausias lankytinų vietų koncentratas, bandžiau dėliotis perliminarią dienotvarkę, susižymint, kiek kokiame objekte būtų logiška užtrukti, tuomet, vis dar nepamiršdama, kad pagrindinis mūsų tikslas – poilsis prie jūros, pasirinkau Kolobžego miestą. Gdanską ir jo apylinkes atmetėm dėl pernelyg didelio turistų skaičiaus, kas, kaip pasirodė vėliau, tikrai pasiteisino. Taigi – pasirinkus galutinį kelionės tašką, beliko daugmaž išskaidyti maršrutą apylygėmis atkarpomis ir jau kiek konkrečiau apsižiūrėti, kokie lankytiniai objektai dėliojasi pakeliui. MyMaps šiuo atveju pasirodė labai patogus įrankis. Susikūrusi atskirus žemėlapio sluoksnius, galėjau priskirti jiems skirtingas piktogramas ir skirtingas spalvas skirtingoms dienoms. Kai jau palei maršrutą apsidėliojau viską, kas daugmaž mums atrodė patrauklu, šiek tiek pasikoreagavo maršrutas, palei kurį ieškojau nakvynių vietos.

Esu Airbnb gerbėja. Mėgstu šią platformą daug labiau nei Booking'ą, nors ir pastarąja teko pasinaudoti ieškant geriausių apsistojimo vietų. 

Finale mūsų žemėlapis prieš išvažiuojant atrodė taip:

Žvaigždutėmis žymėjausi lankytinas vietas, žaliais kvadratėliais (kuriuos šiame neišdidinatame vaizdelyje užstoja tarpiniai maršruto taškai) – nakvynės vietas. Nakvynes suradau nesunkiai. Trys jų – per Airbnb, likę dvi – per Booking'ą. 

Taip pat į maršrutą primyn įtraukiau vietas, kuriose – pagal atsiliepimus internete – skanus maistas ir verta sustoti pavalgyti. Ne paskutinėje vietoje atsidūrė ir parkingo vietos didesnuose miestuose. Tai labai palengvino kelionę – tikrai sutaupėme laiko neieškant, kur galėtume pasiparkuoti. Šiam reikalui labai pasitarnavo Pаrkopedia – superinis puslapis keliaujantiems.

Ir dar, tiesa – buvo belikę išsiaiškinti finansinius reikalus – kaip ir kur geriausia keisti valiutą. Čia jau padėjo FB pokalbių grupės, kuriose žmonės taip pat mielai dalijasi patarimais. Pasinaudojau dviejomis jų: Apsipirkimas Lenkijoje bei Atostogos ir poilsis Lenkijoje. Ten radau gerą patarimą įsigyti Revolut sąskaitą, persivesti ten eurų ir per kelias sekundes išsikeisti juos į zlotus. Taip pat radau patarimą nesikeisti savaitgalį, nes paprastai tuomet būna žemiausias kursas. Ir iš tiesų, savaitėlę pastebėjusi kurso kitimo dinamiką, zlotus eilinio ketvirtadienio rytą išsikeičiau kursu 1€ = 4,45PLN. Šiek tiek grynųjų, pravažiavę LT/PL sieną, išsikeitėme vietinėje keitykloje – čia jau kursas buvo 1€ = 4,38PLN, tad patys suprantate, kaip šiuo atveju Revolut pasiteisino. Ir nors pradžioje kiek baiminausi, kad ne visur bus galimybė atsiskaityti kortele per telefono aplikaciją (mat fizinės Revolut kortelės neužsisakiau), tai padaryti galėjome vos ne visur. Tik kavinėse arbatpinigių palikti visuomet traukdavome grynuosius. Na, ir vieną kitą zlotą metėm į mokamų tualetų spyneles ar muziejuose, norėdami „nusikalti“ atminties monetas. Praktiškai ir viskas. Visur kitur išsisukau su telefonu.

Taip pat kelionėje labai pasiteisino pasiimtas PowerBank'as. Pasikroviau namuose iki maksimumo, ir tik į kelionės pabaigą jis man išsikrovė, nors vaikščiodama mieste bei nemažai ką filmuodama, nuolat iš kuprinės traukiau laidą ir jungiau į savo trijų metų senumo telefoną, kurio baterija ne pirmos jaunystės. Jei ne šis agregatas, mano telefonas būtų miręs šimtus kartų per dieną nuo tokio intensyvaus naudojimo... Taigi. Labai džiaugiausi jo nepamiršusi namuose.

Lyg ir viskas. Tuo realiai baigėsi pasiruošimas, kuriam sugaišau kokius 3-4 vakarus. Skaitinėdama kitų žmonių kelionių įspūdžius, radau labai smagų keliautojų tipų aprašymą, kuris, nors ir neatsakė man į klausimą, kokio konkretaus tipo keliautojai yra mūsų šeima (greičiausiai – koks tai tarpinis variantas), tačiau leido labai aiškiai suvokti, kad visų mūsų kelionės tikslai yra skirtingi, ir savo kelionę mes kiekvienas turime susidėlioti patys, ne kopijuodami aklai kitus, bet pagal savo prioritetus sudėliodami tai, kas mums teikia malonumą ir būtent mums yra įdomu. 

Kaip jau minėjau, mūsų pagrindinis tikslas buvo poilsis prie jūros, todėl visa kita, kas pagal planą „nesigavo“, nesugriovė mūsų tolimesnių planų. Apskritai galiu pasakyti, kad visumoj kelionė buvo labai vykusi. Svarbiausi jos tikslai – nuvykti prie jūros pailsėti, atsijungti nuo kasdienės rutinos ir pakeliui dar ką nors pamatyti – buvo pilnai įgyvendinti. Visa kita, kas pakeliui nutiko, priimam kaip papildomus „bonusus“, kurių vieni buvo įspūdingesni, kiti – paprastesni, bet visgi su sava patirtimi. Tad jei įdomu, kaip visa tai atrodė padieniui, kviečiu skaityti toliau.

1 DIENA.

Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) -
- Grojantys vargonai (Šventalieptė) - Olštynas

Idealiu atveju dienos planas buvo toks:

Iš namų išvažiavome jau po pusryčių. Prieš akis laukė apie 420 km (~6-7 val. pasak Gūglo). Tačiau turint omenyje, kad kirtus sieną ir pasikeitus laiko juostai mūsų sąskaitoje buvo valanda ilgesnė diena, leidome sau pirmą dieną praleisti kelyje kiek daugiau nei kitomis dienomis. Kelionės kilometražą buvo ypatingai lengva skaičiuoti, nes neužilgo už Vilniaus mūsų odometras rodė ypatingai apvalius skaičius...

Ir čia, Dzūkijos viduryje buvome priversti sustoti, nes Magdei pasidarė... bloga... Užsupo automobilyje mano mergaičiukę... Teko stot ir tiesiog pabūti gryname ore. Po kokio pusvalanduko blogumas praėjo, ir mes galėjome judėti toliau. O man buvo proga papasakoti vaikams, kaip mane vaikystėje visuomet kelionėse pykindavo. Iki tol, kol būdama studentė sužinojau stebuklingą nepykinimo kelyje receptą. 

Pasirodo, svarbiausia tokiose kelionėse nieku gyvu nesėsti į automobilį nepavalgius ar pavalgius labai nedaug, kas nutiko ir Magdei. Po ranka visada reikia turėti užkandos bei karts nuo karto ką nors pakramsnoti – kad cukraus kiekis kraujyje daugmaž visuomet būtų pastovus. O jei pasidaro bloga, sustoti, truputėlį gryname ore atsigauti ir sučiulpti ar kokį medaus šaukštelį, jei į kelionę esate įsimetę, ar po truputį sukramsnoti kokią duonos riekelę. Net ir jei labai nesinori nei vieno, nei kito, po labai nedaug prisiverčiant ir perlipant per save reikia nors truputėlį užvalgyti. Cukraus kiekis atsistato, ir vėl pasaulis nušvinta šviesiomis spalvomis...

Sužinojusi šį triuką, išbandžiau jį savo studijų laikais 5 dienų kelionėje autobusu į Graikiją ir dar tiek pat atgal. Negalėjau tąsyk patikėti, kad manęs ne tik kad nepykino ramiai sėdint, bet aš galėjau net ir skaityti važiuojant, kas anksčiau būdavo apskritai net neįsivaizduojama... Taigi – jei turite tokią pat bėdą, tikiuosi, kad mano patarimai išgelbės jūsų keliones automobiliu ar autobusu.

Sučiulptas medaus šaukštelis grąžino Magdei jėgas ir gerą savijautą. Pakelėje dar stabtelėję ir nusipirkę dzūkiškų žemuogių bei mėlynių, judėjome toliau...

Sieną kirtome apie 13 val. Sustoję Seinuose išsikeisti šiek tiek grynųjų pinigų, pakeliui į Suvalkus užsukome papietauti į „Gospoda pod Sieją“ restoranėlį. Buvome labai pasiilgę geros šviežios ežerų žuvies, tad jos ir užsisakėme... Ačiū Ievai už įspėjimą, kad garnyras daugumoje Lenkijos maitinimo vietų yra užsakomas atskirai. Todėl jei užsisakysi tik žuvies, tai ir gausi lėkštėje gulinčią vienišą žuvelę be nieko daugiau. Salotas, bulves ar kitą garnyrą užsisakai atskirai ir skaičiuojasi jis taip pat papildomai pagal meniu nurodytą kainą. Kaip ir kečupas, jei vaikai jo ketina gauti prie bulvyčių – nepasakysi, neatneš ir nepasiūlys. :) O ir žuvies kaina, tiesa, rašoma ne porcijos, o 100 gr. arba būna nurodyta, už kokį žuvies svorį porcijoje moki. Tokie štai nelietuviški niuansai, kuriuos gera žinoti.

Sočiai ir skaniai papietavę leidomės platesniais ir siauresniais Lenkijos keliukais savo tikslo link. Keliai Lenkijoje iš tiesų labai įvairūs. Teko matyti tikrai nemažai taisomų kelių, kurių Gūglas dažnai siūlydavo vengti ir juos apvažiuoti, todėl mūsų maršrutas dažnai šiek tiek koreaguodavosi pagal situaciją, kurią vertindavome kaskart realiu laiku. Apie kelius dar tikrai parašysiu kitų dienų apžvalgoje. O tam kartui jie buvo tai tokie,  su 100-120 km/h leistinu greičiu...

Tai tokie... su vos 60 km/h, bet savitai gražūs ir dažnai net mielesni už plačiuosius greitkelius.

Kaip bebūtų keista, kelių kokybė buvo atvirkščiai proporcinga interneto kokybei Lenkijoje. Į ją įvažiavus gal 10 minučių telefonai niekaip negalėjo pagauti jokio operatoriaus, todėl buvome pradėję jau net kiek ir panikuoti, kodėl niekas neveikia. Ėmus visaip kaitalioti telefono parametrus, nieko gero neišėjo, todėl skambinome savo lietuviškam operatoriui ir bandėme taip spręsti situaciją. Šiaip ne taip susižvejojom visus reikiamus operatorius, sugaudėme mobiliųjų duomenų naudojimo parametrus, nors ryšys visą kelionę ir toliau striginėjo, labai daug kur negaudydavo 4G bangų, o 3G ryšys sukosi lėtai, kartais vertęs mus net „rankiniu“ būdu sekti kelią. Žodžiu, šioje vietoje lenkams tikrai yra kur pasitempti...

Šie nenumatyti trukdžiai, kaip ir Magdės rytinis pykinimas, mums nuvogė visumoje beveik valandą laiko, ko pasekoje nebespėjome užsukti nei į Lėciaus (Gizycko) miestelį, kuris turėjo būti mums pakeliui, nei į Mazurolandia miniatiūrų parką. Pavėlavome į jį vos 10 minučių – parkas buvo užsidaręs. Tiesa, į jį labiausiai norėjau aš, vaikai tam buvo daugmaž apatiški, taigi nedariau iš to dramos. Traukėme toliau. Visai šalia tų miniatiūrų parko, už nepilno kilometro mūsų laukė daug įspūdingesnė vieta – taip vadinama „Vilko irštva“ – Adolfo Hitlerio bunkeriai. Ir nos mano mažieji istorikai, galvojau, zirs, kad čia visai neįdomu, mano nuostabai jie buvo labai susidomėję šia vieta. Tiesa, pirma kiek nusivylė, pamatę, kad tie bunkeriai ne po žeme, o virš jos, tačiau paskui su ta mintimi susitaikė, daug klausinėjo (deja, mano silpnos istorinės žinios ne itin šiuo atveju padėjo), žiūrinėjo, samprotavo. 

Bunkerių komplekso žemėlapis.

Išlikę sveiki ir išsprogdinti bunkeriai savo didybe ir nesuvokiamo storio gelžbetonio luitais kėlė tikrai stiprias emocijas, o atmosferą audrino dar ir beateinantis lietus ir vėjelis. Įtariu, kad saulėtą dieną nebūtų buvę tokios stiprios emocijos, kurią čia radome tokiu oru.

Po karo vokiečiai bunkerius susprogdino idant jais nepasinaudotų sovietai.

Kambario, kuriame 1944 m. liepos 20 d. buvo vykdytas pasikėsinimas į A. Hitlerį, rekonstrukcija.

Apdailos fragmentai.

Pagrindinio bunkerio liekanos.

Nusikaldinę po atminimo monetą informaciniame centre, judėjome toliau. Sekdami draugų rekomendacijomis, sukome pro netoliese esančią Šventalieptę, kurios katedra garsėja grojančiais vargonais. Deja, nepasidomėjau iš anksto, kada tie vargonai groja. Atvažiavę vargonus radome, deja, jie mus sutiko nebyliai – koncertai čia vyksta konkrečiomis valandomis dieną, mes gi čia atsidūrėme gerokai arčiau vakaro. Tai tik užlindome trumpam apskritai žvilgterėti...

Katedros vartų fragmentas.

Nors vargonai negrojo, tačiau patys iš savęs atrodė puošniai...

Buvo laikas sukti pirmosios nakvynės vietos link. Nusprendę vakarienę susiorganizuoti nusipirkę maisto vietinėje parduotuvėlėje, nebegaišome ieškodami vietos vakarienei. 

Pakeliui pravažiavome keletą jaukių miestelių, kol atsidūrėme netoli Olštyno, namelyje pas Elwiną, kur mus prie vartų pasitiko ne tik šeimininkė, bet ir gražuolis šunelis Haskis. Vaikams džiaugsmas! 

Paprastos bet erdvios mansardinės patalpos tapo mūsų pirmąja nakvynės vieta Lenkijoje. Pavakarieniavę bei apsitvarkę gulėm miegoti. Pirmoji kelionės diena praėjo sėkmingai...

Skaitykite toliau: 

2 diena. Elblagas - Štuthofas - Krynica Morska - Gdanskas