Mūsų kovas. Batutai, ledonešis, žaidimai.

Bendraudama su kitomis ikimokyklinukų mamomis dažnai išgirstu: 

– Jūs tai ten visko daug padarote... O mes tai va, nieko nespėjame, nieko nepadarome. Mane jau neviltis ima.“

Žinokite, mane neviltis irgi ima. Iki tol, kol gale mėnesio neprisėdu, neperžiūriu nuotraukose, ką visą mėnesį veikėme, ir nesudėlioju įraše kaip šis visko į krūvą. Čia kaip su tuo planavimu – kol nesusirašai, ką turi per dieną padaryti, ir kol nesudėlioji prie kiekvieno punkto varnelių, nelabai ir pajunti, ką per dieną nuveikei... Jei dirbtum kokiame restorane, visai normalu būtų darbo dienos metu tris kartus per dieną paruošti valgyti, sutvarkyti po viso to indus, stalus (beje, grindų valymas greičiausiai liktų valytojos, o jau nebe jūsų pareiga), ir niekas nepriekaištautų jums, kad nedirbai dar papildomai keleto valandų taksiste, vadybininke, slaugytoja. Po viso to pakelta galva šiauštumėte namo ir ilsėtumėtės po ilgos bei turiningos darbo dienos su kokiu mezginiu rankose, turinti moralinę teisę kad ir tiems patiems vaikams ar sutuoktiniui pareikšti, kad darbe per dieną pavargote ir turite teisę dabar pailsėti.

Kai liekame namuose su vaikais, esame dažnai linkusios manyti, kad tą patį darbą darydamos mes darome „nieko“. O juk negana to dar ir dirbame auklių, mokytojų, vairuotojų, psichologių, vadybininkių, derybininkių darbus, dažnai po 16-18 valandų per parą, neretai ir naktimis, be išeiginių ir atostogų. Naujausi tyrimai skelbia, kad mamos darbas prilyginamas dviem su puse etato. Todėl viskas priklauso tik nuo jūsų pačios požiūrio – kaip į viską žiūrite ir kaip save vertinate. Pažiūrėkite šį video, jei dar abejojate savimi...

Tačiau grįžkime prie mokymosi šeimoje. Manau, ne veltui mokykloje yra visokios ataskaitos – kad būtų matyti, ką mokytojas gero nuveikė su savo mokiniais. Manau, jos reikalingos ne tik kitiems, bet ir pačiam mokytojui. Kad matytų, kur dingo tas žaibiškai kaskart pralekiantis laikas... 

Štai todėl aš rašau šiuos kasmėnesinius įrašus apie tai, ką per tą mėnesį nuveikėm. Nes jei nesurašyčiau, galvočiau panašiai – kad nieko mes doro per tą mėnesį nenuveikėm... Tad ir jūs – jei galvojate, kad dienos, savaitės ar mėnesiai bėga bergždžiai, tuojau pat griebkitės bloknoto, fotoaparato ar kokios virtualios programėlės – to, kas jums padėtų susigaudyti šiame gyvenimo raizginyje.

Aš gi atveriu savo fotogalerijos pandoros skrynią ir dalinuosi – per vaizdus man lengviausia susirinkti viską, ką nuveikėm per mėnesį. Tikiuosi, kažkas įkvėps veiklai ir jus. Įžanga baigta, pradedam.

Ne kartą esu minėjusi mūsų namuose kabančią motyvacinę lentą. Ją su vienokiom ar kitokiom pertraukom naudojame dažnai. Bent jau mums padeda. Paskutinis tikslas, kurį vaikai buvo užsibrėžę pasiekti, buvo batutų kambarys „Pupos“ prekybos centre. Būta jame ne kartą – vaikams labai patinka, nenusibosta. Taigi – surinktomis pėdutėmis „nužingsniavę“ iki savo tikslo gavo, ko norėjo. Važiavome darbo dienos rytą, tad kambarys buvo tuštut tuštutėlis. Galima buvo gerai padūkti, o ir namo niekas negriovė... Čia gi dar ir patiems leido įsijunginėti / išjunginėti pripučiamą namą su čiuožyklomis, tad veiklos tikrai netrūko.

O dar taip nutiko, kad po poros savaičių draugė Vaiva nutarė čia pat savo gimtadienį švęsti, tad mes ir vėl čia atsidūrėme. Tik šį kartą su didžiule kompanija. :)

Kompanijos likučiai prie tuoj sugriūsiančio statinio.

Lauke

Tuo tarpu lauke vis dar karaliavo žiema. Pirmoji kovo dekada nežadėjo pavasario. Rogės su visu smagumu dar čiuožė nuo kalniuko, tačiau...

...mus pasitikęs keršosios meškutės vikšrelis jau skelbė: 

– Ej, neapsigaukite, pavasaris visai čia pat!

Iš tiesų buvome tikrai nustebę išvydę šį kailiniuotajį draugužį. Buvo sunku patikėti, kad toks storas sniego sluoksnis gali kur nors greitai dingti.

Visgi vik6relis buvo teisus. Po poros dienų sniegas tarsi išgaravo. Ir mes išpūtę akis pakeliui iš smuiko pamokos jau žiopsojom į įspūdingą ledonešį. Ledo lytys, vos tilpdamos tarp upės krantų grūmėsi su ant tilto kabančia skulptūrine kompozicija, konkuravo viena su kita dėl vietos po saule, atimdama mums kvapą savo jėga ir masteliu.

Jei video nerodo, bandykite šią nuorodą (kampe paleidimo rodyklytė įjungia garsą).

O po dar poros dienų mūsų nuostabą pagavo taip staigiai nuslūgęs upės vanduo, palikęs po savęs tik žymę, kad vos prieš dvi dienas čia būta tiek daug vandens! Nešini maišeliu prilankstytų laivelių bėgom prie kranto ir plukdėm. Liutauras išmoko savarankiškai juos lankstyti, tai pilni pakampiai jų prisikaupė, kol vaikinas įgūdžius lavino. Nauda visokeriopa. Ir lankstyt išmoko, ir turėjo kuo su draugu Simonu bei sese pasidalinti. Regėkite patys vaizdus ir žavėkitės.

Jei video nerodo, bandykite šią nuorodą.

Taip į mūsų kiemą atėjo pavasaris. LEU kieme jo irgi, pasirodo, praūžta. Smėlio klodai atsivėrę,  savyje įvairias paslaptis po žiemos įkalinę – vaikų fantaziją tuoj pagauna.

Ir nors akmeninės skulptūros dar vis šaltos, smagu jau ir po jas palandžioti. :)

Žaidimai

Visgi pabuvus lauke norisi dar ir namie šiltai pasėdėti. Kažkoks stalo žaidimų mėnuo pas mus pasitaikė. Taip sakant „pramušė“. :)

Pradžioje gal kokią savaitę kasdien žaidėm internete rastą žaidimą, kurį pavadinom „Pasivaikščiojimu“. Originalas buvo rusiškas, tai išsivertėm ir sėkmingai žaidžiam. Smagus tuo, kad jame sudėtos ir smagios užduotys (pakelti koja kokį nors daiktą, padaryti kregždutę, kam nors paskambinti telefonu), ir įvairūs pažintiniai klausimai, kaip pvz., pasakyti kelių grybų, medžių, paukščių, miestų ir kt. pavadinimus). Visom prasmėm labai vykęs žaidimas, kurio metu vaikai ir kauliukų akis skaičiuot pramoksta, ir atidumą bei kantrybę lavina, smegenis pasuka, fantaziją įjungia.

Paskui, kai jau kiek pabodo vaikštinėti ir visiems skambinėti, išsitraukėm pernai draugų iš Prancūzijos dovanotą žaidimą, kurio originalus pavadinimas Piou-Piou. Lietuviškai „Lapėmis ir kiaušiniais“ pavadinom. Nerealus žaidimas visiems, turintiems bent 4 metus. Nors ant dėžutės parašyta, kad tinka nuo 5 metų, tačiau ir keturmečiai po šiokios tokios praktikos jau jau pradeda visai neblogai žaisti. Ir tuomet smagu žiūrėti, kaip jie kuria taktikas. Šmikiai net mus, suaugusius, aplošia. Tiesa, tenka čia mokytis ir su pralaimėjimais taikytis, ir moralinius klausimus spręsti (būti gera lape ar eiti kiaušinių į vištidę vogti...), ir atidžiai stebėti, kad kortų netrūktų, ir kad kiaušiniai savose vietose liktų. Žodžiu, žaidimas tikrai vertas dėmesio, jei kartais į akiratį kur pakliūtų.

Trečiąją garbingą vietą žaidimų kategorijoje užėmė visiems gerai pažįstamas apvalių kortų žaidimas „Dobble“. Seniai varvinau seilę, norėdama jį įsigyti, bet vis nesiryžau mokėti už jį 15 eurų. Todėl kai Mamų mugėje radau dar neišpakuotą šio žaidimo dėžutę už 9 eurus, apsidžiaugiau ir pagriebiau. Pirkinys pasiteisino su kaupu. Nors ant dėžutės nurodytas rekomenduojamas amžius nuo šešerių, Magdė susidorojo su šiuo žaidimu puikiai. Dažnai mums visiems nušluostydama nosį savo pastabumu ir reakcija. O pastebėti čia reikia po vieną vienodą daiktą esantį savoje ir bendroje kortoje. Labai smagus ir azartiškas žaidimas. Beje, jei būčiau žinojusi, kad vien už Dobble pavadinimą moki keletą eurų, būčiau prasisukusi dar pigiau, mat tas pats žaidimas, tik kitu pavadinimu yra dar pigesnis. Paieškokite skelbimuose žaidimo „Spot it“ ir čiupkit dar už mažesnę kainą. :)

Dar vienas vykęs laimikis iš Mamų mugės – vos už eurą rastas 2003-siais metais Vokietijoje geriausio metų žaidimo titulą pelnęs žaidimas, anglakalbiams žinomas kaip „Šerlokas“. Pastabumo, atminties, taktikos žaidimas, ypatingai patinkantis Magdei ir, kaip paskui supratome, visiems vizualikams. Nes audialikams tai – misija neįmanoma. Atvertus 8 ratu sudėtas nuotraukas reikia atsiminti, kas kur yra, tada užversti visas kortas ir atversti vieną, kurią prisimeni. Tuomet verčiama ta, kurią nurodo rodyklė ir skaičius kortos, einant ratu į nurodytąją pusę. Laimi tas, kuris iš eilės nesuklydęs atverčia 6 kortas.

Toliau žaidimų kategorijoje – įvairūs galvosūkiai, žodžių loto, dėlionės, kurias pastaruoju metu labai pamėgo Magdė.

Dar vienas šio mėnesio pirkinys iš Mamų mugės, kuriuo labai apsidžiaugė Magdė – mažyčių žvėrelių figūrėlių komplektas. Taip pat vos už porą eurų kartu su visu rožiniu lagaminėliu... 

Liutaurui gi teko jo pomėgius atitinkantis trofėjus – 80 cm ilgio Titaniko modelis. Tiesa, kol kas dar vaikinui per sunku buvo vienam įveikti užduotį jį sudėti. Man pačiai vietomis tai buvo nemenkas iššūkis. Na bet rezultatu visi likome patenkinti... 

Eksperimentai

Galima būtų pasakyti, kad Liutauras eksperimentuoja kiekvieną dieną. Su viskuo, kas pakliūna jam po ranka. Atėjęs į kambarį gali rasti nuardytas dviaukštės lovos kopetėles, išpurkštą rašalo patroną ar nukirptas lėlės kasas. Jei vaikis nubėgo į savo kambarį su glėbiu šaukštų, žinok, kad vėl ką sugalvojo...

Video nuoroda

Gali pykt, gali nepykt. Aš pasirenku pastarąjį variantą. Nes žinau – kol visa tai vyksta, vadinasi, vaikui smalsu, jis domisi, tyrinėja, kažką atranda, kažką supranta.

Na, o kartu šį mėnesį darėme paprastą bet smagų keliaujančio vandens eksperimentą. Seniai jį buvau užmačiusi, pasirodė jis mums labai paprastas, tad net patingėjau dar sykį lįsti į internetą pasitikslinti, kaip gi jis atliekamas. Ir va, to rezultatas – pirmas bandymas nepavyko. Padarėme ne taip, kaip reikėjo. Įpylusi į tris stiklines skirtingų spalvų vandens tikėjausi, kad spalvos susimaišys. Todėl kaip palikom stiklines, taip ir radom.

Teko tada pasitikslinti, ką darėm ne taip, ir viską pradėti iš pradžių. Tam šį kartą labai gerai tiko panaudoti margučių dažai. Šį kartą neapsirikome. Tarp dažais pripildytų stiklinių padėjome po tuščią stiklinę ir tada jau stebėjome, kas vyks. Kad būtų dar įdomiau, vėliau stiklines sustačiau trikampiu ir sujungiau į ištisą žiedą – taip buvo dar įdomiau stebėti, kaip gauname viso spalvų rato antrines spalvas.

Kaip ir turėjo nutikti, vanduo per keletą valandų induose susilygino. Taigi nušovėm du zuikius, panaudodami dažus ne tik kiaušinių marginimui, bet dar ir eksperimentui, o galiausiai dar ir piešimui. :)

Bendravimas

Visokio plauko bendravimo šį mėnesį taip pat netrūko. Laboratorijoje Liutauras susidraugavo su portugalu Juan'u, kuris, deja, paskui apsirgo, tad, deja, draugystė buvo trumpa. Na bet vis tiek įsimintina.

Teko trumpalaikę draugystę keisti į kaimynų berniukų kompaniją. Tam kartui susiklijavo mišraus amžiaus trijulė: dešimtmetis Ugnius, aštuonmetis Naudrius ir mano šešiametis. Kartkartėmis dar aštuonmetis Herkus prisijungia, tačiau dažniausiai visgi minėta trijulė buriasi į krūvą. Kaip bebūtų keista, visi labai šauniai sutaria, ir amžiaus skirtumas visai netrukdo. 

Magdė gi savo amplua... Lėlės, žaidimai „namais“, situacijos reguliavimas, suknelių, batelių, pasirodymai... Na, žinote... :))

Skaitymas, rašymas, skaičiavimas

Toliau sąžiningai keliaujame per „Opa Pa“ pratybas. Ir nors pradžioje jų atžvilgiu buvau nusiteikusi kiek skeptiškai, dabar turiu pripažinti, kad jų pasiūlytas tempas labai tinkamas Liutaurui. Sumoje jam – nei per lengvos, nei per sudėtingos. Žinoma, būna kažkas jau per lengva, bet tai pat ir kas kart kažkas yra iššūkis, tai taip pakaitomis pailsint ir daugiau susikaupiant leidžia jam ir pajust jau tai, ką jis gerai moka, o tuo pačiu ir priverčia galvą pasukt.

Nors Liutauras dar labai nenoriai skaito, tačiau matau, kad susikaupęs perskaito tiek dviskiemenius, tiek ir triskiemenius žodžius. Paprašytas paraidžiui užrašyti žodį, gali tai padaryti. Bet savo iniciatyva daugiau šioje plotmėje kažko imtis tikrai dar neturi noro. Tad aš kantriai laukiu to Aha momento, kurį ir pati prisimenu iš vaikystės. Kai jau pačiai norėjosi imti ir viską iš eilės skaityti. Kitaip tariant – nenoriu spausti per prievartą, kad skaitymas netaptų kažkuo nekenčiamu.

Su matematika taip pat matau, kad dar nėra subrendęs jis abstraktiems skaičiavimams. Net ir su paprastučiais skaičiavimais jam reikia pasitikrinimo ant pirštų, skaitliukų ar kitų objektų. Tegu. Jei tikėti teorijomis apie sąsajas tarp vaiko pasiruošimo akademiniams mokslams ir tarp pieninių dantų kritimo, žinau, kad ateis laikas. Vaikinui kątik pradėjo klibėti antrasis dantukas. Tuo tarpu pagal raidą vaikas mokymuisi pasiruošęs yra tada, kai turi jau 6 tikruosius dantis. Viskam savas laikas. Kiekvienam vaikui kitaip...

Būna dienų, kai vaikai patys čiumpa kokias nors priemones ir mane nustebina...

Magdė  tuo tarpu savaip pasaulį tyrinėja... Pastaruoju metu ypač džiaugdamasi ypatinga spalvinimo knygele, kuriai nereikia dažų. Tereikia vandens ir teptuko, kuris išlieja atspaustus skirtingus spalvinius štrichus... Laiminga panelė iki ausų... :)

Toks tad buvo mūsų kovas. Dar truputį nepilnai, nes dar šiokios tokios veikos turėjome prie mėnesio temos. Na bet apie ją laukite įrašo po savaitės kitos... ;)

Ekskursija į Operos ir baleto teatrą

Tęsdami šio mėnesio temą ir besidomėdami su vaikais, kaip atsiranda vieni ar kiti daiktai bei reiškiniai, aplankėme Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia mūsų gausų būrį su daina pasitiko buvusi šio teatro solistė – operos dainininkė Sofija Jonaitytė.

Nusėdėti vietoje mūsų mažiesiems nenuoramoms nebuvo taip jau lengva. Netrukus užkilome į teatro foje, kur gidė šiek tiek papasakojo apie operos ar baleto kūrimą, ir netrukus susikibę į ratą bandėme įsivaizduoti, kad patys esame šokėjai, operos artistai. Mergaitėms kaip mergaitėms, bet berniukams tokia veikla nebuvo patraukli. Jiems reikėjo kažko rimtesnio, „kietesnio“, todėl nenuostabu, kad tai vieni, tai kiti vis dingdavo iš rato ir kur nors jau, žiūrėk, pasislėpdavo. 

Žodžiu, kantrybės išbandymas buvo nemenkas. Liutauras vis klausinėjo, kada gi eisime į patį teatro vidų... Normalu – juk šiame teatre buvome lankęsi ne kartą. Tiek teatro foje, tiek salė buvo matyti, ir dar pusvalandį priverstinai apžiūrinėti tai, ką jau ne kartą esi matęs ir tyrinėjęs, tikiu – vaikui nuobodu...

Pagaliau iš tiesų buvome pakviesti į užkulisius šalia scenos. Gaila, žinoma, kad vaikiai susirinko aktyvūs, ir gidė pabijojo mus įsileisti kur giliau, kur ir yra pats įdomumas... Iš savo vaikystės menu, kaip su broliu po Jaunimo teatro užkulisius mus pažįstami aktoriai vedžiojo, rodė, kaip veikia dekoracijų pakėlimo mechanizmai, kur laikomas rekvizitas, kaip ir kur aktoriai grimuojasi, kur operatorius muziką leidžia, šviesas reguliuoja. Pagal nutylėjimą naiviai galvojau, kad ir mūsų vaikams visa tai bus parodyta, todėl kiek teko nusivilti, kad nieko to nebuvo. O juk skirtumas didžiulis – ar pamatai, kaip visi mechanizmai veikia, ar tik išgirsti pasakant, kad kokios tai grindys kažkur tai nuvažiuoja ir pakyla... Ar ne?.. Arba gauti pačiupinėti rankomis vieną kitą daiktą iš rekvizito skyriaus, o ne tik pamatyti jį ant gidės galvos ar aukštai iškeltose rankose...

Na taip, suprantu, jei kiekvienas imtų, čiupinėtų, turbūt ne kas beliktų iš to rekvizito. Bet gal gi yra kokio seno, nebenaudojamo, kurį būtų galima leisti vaikams pačiupinėti, apžiūrėti?..

Kiek reabilitavomės didžiulėje tapybos salėje. Nors pačiupinėti ir čia nelabai ką buvo galima, tačiau vien tie didžiulių drobių ir „teptukų“ masteliai darė įspūdį... Kažkoks keistas dydžių nesuderinamumas vertė jaustis nykštukais šioje neįprastoje erdvėje...

Reikia teptukėlio? Prašau, rinkitės :)

Kita įspūdinga erdvė atsivėrė virš dekoracijų dirbtuvių. Tiesa, pavojingai reti turėklai neleido užsibūti čia ilgiau su mažamečiais. Bet vis tiek bent krašteliu akies pamatėme, kaip gimsta „auksinės“ statulos ir didžiuliai bareljefai.

Dar šiek tiek kantrybės reikėjo vaikams jaukioje salytėje, kur gidė bandė pasakoti apie pirmosios operos atsiradimą. 

Galiausiai – smagiausia dalis. Drąsiausi galėjo imtis špagos, ne tokie drąsūs – pabūti dvikovos liudininkais.

Ir pabaigai – nemažai džiaugsmo tiems, kas mėgsta rūbus matuotis. Kadangi Liutauras ne iš tokių, tai jam vėl teko panuobodžiauti. Tačiau Magdei buvo džiaugsmo. Man tik kiek keista buvo, kad neleido vaikams į tuos rūbus pilnai įlįsti. Galima buvo juos tik prisidėti prie priekio ir kitiems pasirodyti... Na bet, panašu, jog tik man tai kliuvo. Nes merginos pešėsi dėl suknelių, kuri kuriai teks.

Kai kurie berniukai irgi mielai matavosi kažkada „auksu“ žėrėjusius kareivio apdarus... :)

Teoriškai viskas galėjo pasibaigti karšto šokolado gėrimu, tačiau kadangi mūsų tarpe buvo tiek alergiškų, tiek šiaip saldumynų privengiančių, draugiškai to atsisakėme. 

Žodžiu, reziume – jei sugalvosite rinktis šią ekskursiją, geriau eikite su kiek vyresniais vaikais, galinčiais ilgiau sutelkti dėmesį. Arba su tais, kurie labiau mėgsta klausyti, o ne judėti, liesti... 

Trys filmai, kuriuos verta pažiūrėti su vaikais

Tąsyk, kai buvome pas vitražų meistrą, prakalbome su mamomis apie tai, kad smalsūs mūsų šešiamečiai – jau nebe tie mamyčiukai, kurie vyniojasi aplink mamos kojas ir nepasitraukia nei per žingsnį. Anaiptol... Išeiname į kiemą po susitikimo, o mūsų šešiamečių nebėra... Gaudyk vėją laukuose. Kažkur nubėgę. Į atsiliepimus neatsišaukia... Ir tuomet prisimenu savo vaikystę, kuomet su draugais visus senamiesčio kiemus išnaršydavome, visas gatves dviračiais išvažinėdavome, o tėvai apie tai net nežinodavo... Bėda ta, kad tada mes nesijaudindavome. Palikdavome šią rolę tėvams. Ir štai gyvenimas atsisuka kitu lazdos galu – patiems tenka jaudintis, pergyventi, sukti galvą, kur dingo mūsų nenuoramos. Gerai, kad randame juos už kiemo vartų, lipdančius besmegenį iš tų paskutiniųjų sniego likučių. 

Kitądien Liutauras, išėjęs į lauką čia pat po langais pažaisti, ima ir dingsta su vyresniu kaimynų berniuku it į vandenį... Kas žinot, koks mūsų „kiemas“, jei taip jį galima pavadinti, galite įsivaizduoti, kad ieškojimui variantų nelabai ir yra: arba vaikai lauke po pat langais, arba jų nėra... Ir žinok, kur ieškot... Na bet bendromis jėgomis po šiokių tokių paieškų atrandam jį pas kitą kaimyną, švenčiantį šiandien savo gimtadienį. Uf. Viskas gerai, kas gerai baigaisi. Proga rimtam pokalbiui. Ir nuostabiam fllmui apie tai, kaip pradingsta vaikai. Nuostabi berniuko Sarū – Liūto – istorija... 

Kita šeimyninė drama – apie aštuonmetį Išaną. Talentingąjį dailininką dislektiką. Puiki proga pokalbiui apie perfekcionizmą, apie mūsų lūkesčius kitiems, apie mūsų svajones, unikalias mūsų kiekvieno savybes ir talentus, apie mokytojo širdį. Vaikams labai patiko... Pažiūrėkite. „Žemės žvaigždutės“ vadinasi.

Galiausiai – apie patyčias. Apie tai, kas mums kituose kartais juokinga, atgrasu, keista, nepriimtina. Apie tai, kad viskas prsiklauso tik nuo mūsų požiūrio... Nes visi turime vienokių ar kitokių trūkumų, kaip ir kiekvienas turime  trūkumų ir netobulumų...

Gero žiūrėjimo! :)

Kaip atsiranda vitražas

Tęsdami šio mėnesio temą, toliau bandome susipažinti su vienokių ar kitokių dalykų atsiradimu. Ta proga apsilankome restauracinėse dirbtuvėse pas vitražo meistrą Vaižgantą. Vos atėjus mus pasitinka spalvoto stiklo dirbiniais nuklotas didžiulis stalas, kuris vaikus traukia tarsi magnetas – restauruojami Rokiškio bažnyčios vitražų fragmentai, užsakyti autoriniai darbai dovanoms, kuriamo šviestuvo fragmentas... Ir, kas svarbiausia, – visa tai galima paliesti! Кas gali būti geriau vaikams?..

Čia daugiau nei 20 metų dirbantis meistras ne tik parodo, kaip pjaustomas stiklas, bet ir patiems vaikams leidžia rėžtuku pabandyti, kaip tai daroma. Mažoms rankelėms stiklas pasiduoda ne taip lengvai, kaip patyrusiam meistrui, laužančiam stiklą tiesiog rankomis...

Paskui keliaujame į „kepyklą“ – ten, kur kepamas stiklas, kur laikomos įvairios emulsijos, dažai ir kiti darbui reikalingi priedai.

Stiklas, beje, ne visada iškepa taip, kaip norėtųsi... Ima, štai, ir iškyla tokiais va „guzais“. Norėdamas nepadarysi...

Tenka laukti, kol kokia idėja šaus į galvą, ką su tokiu „broku“ įdomaus padarius... O kol idėjos ateis, kiti darbai laukia. Įvairūs užsakymai – drugeliai, paukšteliai, šviestuvai... Štai vienas kaip tik ruošiamas – detalės viena po kitos pjaustomos, ant lapo gražiai gula, vaikų akeles traukia...

Kitas – pašmaikštavimui skirtas. Kai valgyt labai norisi... :) Pusryčiais pavadintas...

Dairosi vaikai, stiklo akmenėlius atminimui rankiojasi... Meistras šypsosi, mamos patenkintos, vaikai apžavėti – ko daugiau reikia?..

Buvo smagu. Kiek visa tai vaikų atmintyje nusės – nežinau, bet aš pati iš vaikystės iki šiol pamenu ekskursiją su klase į stiklo dirbtuves Kauno gatvėje, apsilankymus su tėte pas draugus skulptorius, kurių dirbtuvėse stovėdavo gigantiški plastilino monumentai, o greta kambarėlyje darbuodavosi vieno iš skulptorių žmona. Tarsi sustingusiame atviruke iki šiol menu tas nedidukes lentynėles, prikrautas margaspalvių, jos pieštų dėžėlių saldainiams – su nykštukais, ryškiaspalvėmis uogomis ir besišypsančiais vaikais... Ir rankose krutantį plonytį teptuką, smaguriaujantį šalia padėtos akvarelės sultimis... 

Kaip mes darėme popierių

Naujas mėnuo padiktavo mums su bendraminčiais naują temą. Šį kartą sugalvojome panagrinėti, kaip atsiranda įvairūs daiktai, reiškiniai. Ta proga sumanėme namie perdirbti popierių. 

Laikraščių namie neskaitome ir neturime, todėl perdirbimui paėmėme kątik iš knygų mugės parsineštą ir jau nebereikalingą bukletą. Tai buvo dvispalvė (juoda, mėlyna) spauda, tai ir mūsų popieriaus masė išėjo tokia pilkšvai melsva. O masę padaryti labai paprasta: Imate bet kokį nebenaudojamą leidinį, suplėšote skuteliais, užpilate vandeniu, kad gerai apsemtų, ir paliekate nakčiai.

Ryte jau galima imti bet kokį daržovių smulkintuvą ir viską susmulkinti iki norimos frakcijos – kuo grubesnio popieriaus norite, tuo mažiau reikia smulkinti.

Štai ir viskas – masė paruošta. Įpilame šiek tiek prieš tai su vandeniu praskiesto lipalo, dar šiek tiek vandens, kad masė būtų skystesnė, tada pilame į kokį nors platų turimą indą (mes naudojome stiklinį  kepimo indą) ir tuomet jau bandome tinkleliu ant rėmelio pasemti kiek tai tos košės. Rėmelį nesunkiai pasigaminau tiesiog iš storo kartono – apklijavau jį lipnia juosta, kad ne taip greitai peršlaptų, kanceliariniu segtuvu prisegiojau tinklelio nuo uodų atraižą ir viskas. Tam kartui labai gerai suėjo. Kampai šiek tiek sudrėko, bet tam kartui atlaikė.

Popieriaus masė

Taigi semiame popieriaus masę. Kiek įmanoma tolygiau. Tuomet traukiame lauk ir su kokia kempine sausiname. 

Rėmelis su pasemta popieriaus mase

Tada jau laikas tą šlapio popieriaus gabalėlį atskirti nuo tinklelio. Atsakingas darbas. Mažoms rankelėms ir nekantrioms galvelėms ši dalis nepatiko, pabėgo žaist. Tad turėjau tęsti darbą viena... Kai jau nuo rėmelio atskyriau, vėl pakviečiau, pasiūliau padekoruoti kokiais nors prieskoniais. Vaikai pipirus su citrina pasirinko – tie gelsvi plėmai ant mūsų lakšto būtent dėl to čia atsirado.

Tuomet dedame savo kūrinį dar tarp keleto popieriaus lapų, kad šieji ištraukų didžiąją dalį vandens. Po kiek laiko procesą kartojame, t.y., keičiame popierių sausesniu ir spaudžiame po dideliu svoriu. Ir taip, kol viskas gražiai išdžiūva.

Mes, deja, buvome labai nekantrūs, tai džiovinome karštu lygintuvu. Todėl ir išėjo toks susigarankščiavęs... :) Linkiu būti kantresniais ir padaryti viską tvarkingai.

Popierius po apipjaustymo...

Žodžiu, reziumuojant: galvojau, kad vaikams šis popieriaus gimimo procesas bus labai įdomus, tačiau klydau – pritrūko jiems kantrybės stebėti visą ilgą ir lėtą procesą. Nors pats faktas, kad taip galima padaryti naują popierių, padarė įspūdį. Pasičiupę po vieną lapelį abu skubėjo išbandyti, kaip ant jo rašosi, piešiasi...

Animacija

Šis įrašas turėjo atsirasti prieš kokias tris savaites... Tačiau aš visai pamiršau, kad guli projektas stalčiuje ir laukia savo eilės. Taigi. 

Priešistorė labai paprasta – vaikai, žiūrinėdami, ką Eglė su savo trijule veikalioja, užsimanė taip pat sukurti savo filmuką. Kai paklausiau, apie ką jis bus, Liutauras ir vėl panoro iliustruoti Titaniko istoriją. Pats greit susirado jam reikalingo popieriaus, žirkles, klijus, ir po kelerių minučių atnešęs man savo Titaniką paprašė viską nufotografuot. Traukėm štatyvą, fotoaparatą, štai taip – viens, du, ir yra, kai idėja pagavi...

Toks tad greitukas. :) Gal ir jus įkvėps ką nors panašaus su vaikais padaryti. :)