Edukacinis projektas. Miestas

Su bendraminčiais tęsiame projektą, kurio metu maždaug kartą per mėnesį išsirenkame norimą temą ir ją vienaip ar kitaip panarstome. Šio mėnesio tema, kaip jau aišku ir iš įrašo pavadinimo – Miestas. Ir nors temai buvo skirtas visas mėnuo, ilgai sukom su vaikais galvas, iš kurios čia pusės į tą miestą pasižiūrėjus... Istoriškai? Meniškai? Architektūriškai?.. Kad būtų lengviau, išsiruošėme vieną dieną į ekskursiją. 

Susitikimo vieta buvo prie visų vaikų taip mylimo Karaliaus Mindaugo paminklo. Jei turite vaikų ir bent kartą čia esate buvę, paaiškinimo greičiausiai jums nereikia, kodėl tas paminklas toks vaikų mylimas. Tačiau jei vis tik nežinote, atskleisiu paslaptį: tai – geriausia miesto čiuožykla. Nenudrožiama, prabangi ir visuomet blizganti. Ir nereikia laukti eilėje prie laiptelių. Vietos čia paprastai užtenka visiems...

 

Atėjus gidei Kristinai vaikai (nors juos ir nebuvo lengva atplėšti nuo kątik aprašyto paminklo) susėdo ant suoliuko ir klausėsi trumpo pasakojimo apie tai, kas buvo šioje vietoje tuomet, kai dar nebuvo Gedimino pilies. Kuo pirmieji miestelėnai gynėsi nuo laukinių žvėrių ir priešų.

Tada šiek tiek pasivaikščiojom, apžiūrėjom miesto sienos liekanas, ant grindinio nužymėtas miesto sienos ir vartų ribas. Vartų kadaise būta vienuolikos (Aušros, Rūdninkų, Trakų, Subačiaus, Vilijos, Totorių, Šlapieji, Pilies, Bernardinų, Spaso ir Subačiaus). Pro vienus jų (Pilies gal?) visi ekskursantai „įėjo“, o pro kitus (Bernardinų?) „išėjo“, sužinoję, kad tuose senovės laikuose norėdavęs patekti į miestą turėjai duoti arba pinigų, arba akmenį – jais grindė prieš tai buvusias medines miesto gatves. 

Nepamirštas liko ir „Stebuklas“ – įžymioji Katedros aikštės plytelė.

Išeidami pro miesto „vartus“ dar išgirdome istoriją apie meškų, „dirbusių“ Valdovų rūmuose, dresavimą, atsisveikinome su gide ir grįžome vėl prie Karaliaus Mindaugo paminklo – čiuožinėjimo niekada nebus per daug... :)

Po keleto dienų vykusi kita ekskursija – į kino teatrą ir ten žiūrėtas filmukas apie berniuką ir pasaulį taip pat mums buvo visai į temą mintims apie miestą praplėsti, tačiau kokią rimtesnę miesto gvildenimo temą pasirinkti vis dar nežinojome. Tiksliau – temą kaip ir išsirinkome. Apie miesto elementus. Tačiau ką su ja daryti dar nebuvo aišku.

Užsukusi į biblioteką, bandžiau kamantinėti bibliotekininkes, ką jos galėtų pasiūlyti vaikams šia tema. Deja, jos man tegalėjo pasiūlyti R. Scarry viso pasaulio vaikų numylėtą „Ką žmonės dirba visą dieną“. Tačiau kadangi mes šią knygelę plius minus esame išnarstę, norėjosi ko nors daugiau. Ko nors, kas galėtų pretenduoti į gyvųjų knygų sąrašą. Tad pati lindau į interneto archyvus ir bandžiau ką nors daugiau „atkasti“. Štai keletas knygų (ir ne tik), kurias man pavyko aptikti (deja, perskaityti mums šių knygų tam kartui nepavyko, gal kada ateity bus proga):

Balys Sruoga. Sakmė apie Gediminą. Vyturys, 1993 m.

Trakietė. Senosios Trakų pilies paslaptys. Sirokas, 2003 m. (šios pusę įveikėme, su Trakų istorija dar per daug nespėjome susidurti, nors jau susipažinome su viena karaimų šeima).

Džonas D. Kleras. Viduramžių miestai. Serija „Aš ten buvau“. Alma littera, 1995 m.

Džonas D. Kleras. Romos pasaulis. Serija „Aš ten buvau“. Alma littera, 1995 m.

J. Ovsianikovas. Pasakojimai apie architektūrą. Šviesa, 1991 m.

Miestas. Spalvinimo plakatas. Tikra knyga, 2016 – mėgstantiems spalvinti labiau nei istorijų klausytis. O gal spalvinti besiklausant istorijų... :)

O čia kiek augesniems, jauniems paaugliukams, sakyčiau, labiau tinkamos:

Dalia Dilytė. Gedimino paslaptis. Sofoklis, 2017

Justinas Žilinskas. Mano Vilnius, mano. Aukso žuvys, 2015

Kristina Gudonytė. Jie grįžta per pilnatį. Tyto alba 2015

Andrea Bachini. Pažvelk iš arčiau į Viduramžius. Šviesa, 2005

Andrea Bachini, Rosaria Parretti. Pažvelk iš arčiau į senovė Egiptą. Šviesa, 2005

Tiesa, apie miestų legendas ir įvairiausius padavimus knygų taip pat yra, tačiau kažkaip jos manęs nekabino (gal veltui?).

Na ir dar pridursiu ne lietuviškas, bet rekomenduotas knygas, kurias užsisakiau ir su nekantrumu laukiu atkeliaujant. Apžavėjo, apkerėjo mane vien virtualiai jas „pavarčius“, negalėjau atsilaikyti:

Steve Noon. A City Throught Time.

Steve Noon. A Street Through Time.

Yra internete šios ir rusų kalba, jei kam aktualu.

Na, o pavarčius knygų galvoje ir toliau sukosi mintys, ką čia su ta mums užduota tema padarius...

– Pastatykime Lego miestą! – vieną dieną pasiūliau.

– Pastatykime!!! – Mielai sutiko vaikai. 

Taigi traukėme savo Lego kaladėlių stalčių, sujungėme visas turėtas pagrindų plokštes ir pradėjome. Kaip mums sekėsi, galite pasižiūrėti čia:

Tada atėjo į galvą mintis ir kaip galėtume draugams pristatyti miesto elementų temą. Pirmiausiai peržiūrėjome senesnes ir naujesnes nuotraukas, kuriose buvome įsiamžinę prie vienokių ar kitokių miesto elementų. Tuomet jau aš lindau į statybos reglamentus ir bandžiau bent preliuminariai atrinkti, kas mums tinka. Tada išsiruošėme į miestą ir fotografavomės kur tik netingėjome: prie ambasados; prie katedros; prie varpinės; prie tilto; prie tvoros; prie kitos tvoros; prie namų; prie kaimyninių namų... Žodžiu, esmę supratote. Grįždami pirkome storą, patogiai metaline spirale įrištą sąsiuvinį, tada jau aš atspausdinau visus miesto elementų pavadinimus, taip pat atspaudžiau tiesiog paprastu naminiu spausdintuvu ant paprasto biuro popieriaus juodai baltas mūsų turimas nuotraukas (pradžioje galvojau daryti gražiai, spalvotai, ant rimto foto popieriaus, tačiau laiku susizgribau ir nuleidau savo perfekcionistinę kartelę žemiau – kam veltui leisti finansus ir laiką – toks juodai baltų nuotraukų albumas dar smagesnis. Tarsi koks laikraščių iškarpų albumas. 

Lapus, kuriuose atsidūrė vietos, kurių dar nesame aplankę, palikome tam kartui tuščius, tik su priklijuotais pavadinimais – ateityje užpildysime. Nes dar nesame buvę kalvėje, prie vienintelio Lietuvoje akveduko, laidotuvių rūmuose ir dar visoje galybėje miesto objektų...

Labai rekomenduoju ir jums tokį sąsiuvinį pasidaryti. Dalinuosi savo sudarytu sąrašu – gal pravers. Tik šiek tiek atsirinkite, kas jūsų miestui ar šeimai aktualiausia, nes visi elementai į 96 lapų sąsiuvinį netilps... :)

Beje, toks sąsiuvinis naudingas ne tik vaikams, bet ir tėvams. Tai – tarsi koks žemėlapis, kuriame iš karto matyti, kur esate, o kur nesate buvę. Ir, jei pristigtų idėjų, kur su vaikais vertėtų apsilankyti, nereikės sukti galvos – tušti puslapiai pasufleruos. ;)

Galiausiai reikėjo sąsiuvinio viršelį papuošti, tačiau mano pirminė idėja nelabai pavyko. Norėjau, kad vaikai perkopijuotų per kalkinį popierių kokią Vilniaus panoramą, bet rezultatas buvo neišbaigtas, tad taip ir liko gulėt ant stalo... Lauksime palankesnio tam meto.

Mes kopijuodavome tokius dalykus iš knygų...
Šiuolaikiniai vaikai – nuo ekranų... :D

Tokia buvo mūsų miesto  elementų „tyrimo“ idėja ir jos išpildymas. Tada nuostabią prezentaciją su įspūdingu plakatu mums pristatė Eglė su Emilija ir Sofija. Ši trijulė kaip visuomet – su labai praktiškais patarimais: ko reikia keliaujant po miestą? Kaip pasiruošti pažinčiai su miestu? Ką gali pamatyti mieste? Savo mieste, svetimame mieste? Manau, kad Eglė pati kada detaliau aprašys, kaip jiems sekėsi tyrinėti miestą (papildysiu, kad jau parašė – skaitykite čia), o mes tam kartui iš jos pasisemiame kūrybinio požiūrio ir šaunių idėjų pasivaikščiojimams mieste. :)

Galiausiai mūsų ne itin gausaus šį sykį būrio pažintį su miestu vainikavo didžiulis Gintarės, Melisos ir Simonos plakatas su rekomenduojamų aplankyti Vilniuje vietų „žemėlapiu“. Labai vykęs darbas, priminęs vieną labai svarbų dalyką – jei norite, kad vaikai įsitrauktų į jiems iškeltą uždavinį ir jo ruošimą bei pristatymą, suasmeninkite visa tai. Vaikai mielai ieškos savęs ir draugų tose nuotraukose, kuriose yra jie patys, o ne kokie svetimi miesto turistai. O jei dar tai – nuotrauka, kurioje visa draugų grupė, sėkmė ir dėmesys bus garantuoti.

Tad dėkojame visiems projekto dalyviams ir čiumpame naują temą už ragų. Palaukti šį kartą teks ilgokai, nes šventinį laikotarpį išbraukiam iš savo planų, tad tęsinio laukite tik kitų metų sausio pabaigoje. Tikrai bus verta, manau. ;)

Čia gi fragmentai iš mūsų susitikimo:

Jei jūs taip pat norite prie mūsų prisijungti, visada mielai laukiame. Brūkštelėkite laišką į moliovaikai[at]gmail.com arba info[at]laisvivaikai.lt, sukontaktuosime. ;)

Kinas, kinas, kinas...

Jau seniai mačiau, kad Liutauro gebėjimai piešti susiję su noru nupiešti ne rezultatą, bet pavaizduoti kokį konkretų vyksmą. O ypač dabar, kai pajautė, kad jo ranka labiau pasiduoda fantazijų įgyvendinimui. Todėl kai tik sužinojom, kad Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Mokytojų namuose) vyksta I. Bereznicko animacinio filmo „Baubas“ 30-ties metų sukakčiai skirta paroda, nutarėme nepraleisti šios progos.

Paroda, mano akimis žiūrint, nėra skirta konkrečiai vaikams. Labiau gal ji tiems, kurie užaugo su tuo filmuku. Tačiau ir vaikai mielai darsyk peržiūrėjo čia pat salėje rodomą „Baubą“, glėbesčiavosi su ant sienos prilipintu jų dydžio Baubu, lakstė, sukiojo užuolaidas ir visaip kaip ieškojo interaktyvių objektų... Man gi daugiau buvo įdomi visa likusi istorijos dalis – išlikusios filmo kadruotės su pastabomis, personažų eskizai, spalviniai sprendimai, kurie juostoje neišsilaikė. Vaikštinėjau po tą parodą ir tarsi grįžau į prieš ketvirtį amžiaus buvusias tris vasaras, kuomet teko dirbti Vilniaus animacijos studijoje „Vilanima“. Visi tie praskyliuotų celuloidų sluoksniai, kalkinis apsilamdžiusiais kampais nuo fazuotojų (dailininkų, piešiančių judesių fazes) alkūnių popierius – taip pažįstama... Tai buvo paskutinieji metai, kai ranka piešta animacija dar karaliavo viena. Man beišeinant jau atsirado kompiuterinė grafika, kuri niekuomet neatstos tikrosios, ranka pieštos, animacijos... Nes tik ranka piešti, žmogiškos rankos palytėti netikslumai gali suteikti filmui to „minkštumo“, kurio jokia kompiuterinė technika nepadarys... Tokia va nostalgiška gaida...

Gražių spalvų būta, tiesa?

Vaikai susidraugauja greitai.
Net jei tai ir pats baubiausias iš baubų...

Na, o kad jau kiek prisilietėme prie kino temos, negalėjome praleisti ir edukacinio užsiėmimo kino teatre „Pasaka“. Pradžioje, kol visų laukėme, aišku, natūraliai susipažinome su kino teatro koridoriais ir slapčiausiais kampeliais, o paskui ėjome jau ir į operatorinę, kur gidė papasakojo apie paties kino rodymo principą, atminčiai dar ir po kino juostos gabalėlį vaikai gavo.

Tada visų džiaugsmui ėjom į salę žiūrėti filmo apie kino istoriją. Nors pradžioje kiek abejojau, ar vaikams tokio pobūdžio filmas tiks, mano būgštavimai nepasitvirtino – vaikai su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo, juokėsi, komentavo. Liutauras net ir grįžus namo ir paklausus, kas labiausiai patiko, pasakė, kad Čarlis Čaplinas, tame filme viręs ir valgęs batus. Nieko nepridursi – amžina klasika yra amžina klasika. Net vaikui aišku, kad šis genialus aktorius ir režisierius yra vertas išskirtinio dėmesio kino istorijoje.

Tuomet dar pasilikome žiūrėti tikrai išskirtinio daugeliu prasmių edukacinio filmo „Berniukas ir pasaulis“. 

Nežinau, ar dar kada esu mačius tokį spalvingą, tiesiogine to žodžio prasme, filmą. Ir nors filmo trukmė pradžioje man kėlė klausimų (beveik 1,5 val.), plius buvo nurodyta, kad filmas rekomenduojamas 3-8 klasių vaikams, mūsų ikimokyklinio amžiaus chebrytė tikrai neblogai susidorojo su jiems tekusiu iššūkiu. Šešiamečiai žiūrėjo kaip dideli, keturmetėms gal tik buvo kiek sunkiau, bet pasitelkusios pieštukus ir popieriaus lapus, čia pat, prie ekrano ant žemės sugulusios paįvairino savo kino teatro patirtį...

Žodžiu, nors einant maža grupele šis malonumas nėra labai pigus (nes ekskursijos kaina fiksuota, pritaikyta daugiau didelėms mokinių klasėms), nesigailiu, kad sudalyvavome. O ir užsidedame pliusiuką prie pirmą kartą aplankytų vietų. Nes pirmą kartą buvome su vaikais kino teatre. Tikrai eisim dar.

Planavimo triukai virtuvėje

Šiais laikais, kai daugybė žmonių susikiša visas savo dienotvarkes į mobiliuosius telefonus ar kitus technikos stebuklus, aš – prisipažinsiu – vis dar esu ta, kuriai norisi planuojamus dalykus turėti kažkokiame kitokiame formate. Pageidautina – kuo didesniame, kad kuo labiau badytų akis ir sąžinę... :) 

Galėčiau varvinti seilę žiūrėdama į Eglės namuose esančią tuščią didžiulę juodą sieną-lentą, ant kurios telpa ir vaikų piešiniai, ir iškabinti planai, ir visokio kitokio plauko užrašai, kurių neužstoja kokios nors spintos, kėdės, komodos ar dar kas. Galėčiau pavydėti tiems, kurie turi vietos ant sienos pasikabinti didžiulę kamštinę lentą, prie kurios gali prismeigti ką panorėjęs. Galėčiau. tik ar dėl to kas pasikeis?.. Todėl budriai išplėtusi akis vis ieškau idėjų, kaip čia patogiau „prasisukus“. Ir štai vieną dieną, besisvečiuodama pas Mariją, žiūriu... žiūriu... Ir matau, kad iki šiol taip ir neužfiksavau tokios paprastos genialios idėjos! Virtuvės spintelių stiklinėmis durelėmis skydai!!! О juk virtuvėje taip dažnai besisukiodamas žiūri į tas tuščias plokštumas, kurios tik ir laukia, kol ant jų ką užrašysi. Super. Plius dar taip neseniai filme „2:22“ irgi buvau užfiksavusi, kaip smagiai vyriškis aprašinėja namuose esančias stiklo pertvaras...

Griebiu nieko nelaukdama šią idėją, deduosi į kišenę ir bandau taikyti. Voila... Dvi savaitės ir pagrindiniai jų įvykiai visuomet prieš akis. Ne mobiliame telefone, kurio šlapiom rankom plaudama indus nepažiūrėsi, ne segtuve, kurio tom pačiom šlapiom rankom nesinori traukti iš lentynėlės, o štai čia – visuomet prieš akis. Atsidžiaugt negaliu, kaip paprasta! Tereikia elementaraus rašiklių lentai rinkinio iš Ikėjos ar kitos kokios viečikės, ir viskas.

Jūsų virtuvės spintelės ne stiklinės? Gal tuomet padės kažkas tokio pakabinta kur panosėj?.. Toj pačios Ikėjoj už keletą Eurų galima įsigyti. Ir dar kokį smagų foną įrėminti atskirai dienai, o viename iš rėmelių gal dar net ir kokią palaikančią citatą įrašyti...

Dar neblogų idėjų siūlo, kaip visada Pinterest'as. Pasižiūrėkite, gal ir jums pravers...

Draugų diena

Esu spontaniškas žmogus, ir dažniausiai labai atvirai priimu netikėtai ateinančius į mano gyvenimą pasiūlymus. Todėl kai penktadienio vakarą gavau draugės žinutę, kurioje ji prašė priimti į kompaniją rytojaus rytą jos vaikus, džiaugsmingai sutikau – draugija mums visada į naudą. Ir džiaugsmo iš tiesų buvo ne man vienai. 

Tačiau vis gi pradėsiu nuo savęs, nes tos dienos dėka supratau, kokie paaugę yra visi vaikai. Jei dar prieš metus būtų reikėję sukti galvą, kad vaikai mažiau ar daugiau nenuobodžiautų, šįsyk jie patys pilnai valdė situaciją – man tereikėjo stebėti ir žavėtis, kaip jie visi nuostabiai rezga žaidimų scenarijus ir derybinius planus („meskime burtus“... „ne, balsuokime!“... „Bet juk tu jau pažaidei su šia mašinėle, todėl dabar Svajūnės eilė!“ ir pan.). Pradžioje galvojau, kad merginoms gal pasiūlysiu ką nors kartu pasiūti, jau traukiau medžiagas, bet labai greitai supratau, kad joms ir be mano pasiūlymų labai smagu, todėl pasistengiau nesikišti.

Pradžioje ketveriukė bandė žaisti kartu. Berniukai puolė statyti iš žaislų ir rūbų dėžių „tvirtovių“ ir barikadų – merginos pasijuto čia ne itin pageidaujamos, bet panašu, kad per daug nesikrimto – tuojau griebėsi spalvinimo-piešimo-karpymo-klijavimo meno, kuris greitai peraugo į didesnį formatą.

Čia mums labai tiko didžiulis reklaminio stendo lapas – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasipainioję, su Liutauru praeitą savaitę stotelėje belaukdami troleibuso gavome šį lobį (štai kaip automobilio gedimas išėjo mums į naudą!), kurio viena pusė greit buvo papuošta gigantišku Titaniko piešiniu, kitądien jam ant viršaus nugulė kūnų apvadai, įvairios kitos gėrybės, tačiau antroji pusė buvo vis dar beveik tuščia (patinka man reklamos vos su vienu užrašu). Štai ji ir suviliojo Svajūnę, o paskui ir likusius vaikus.

Mados reikalu tapo pasigaminti gigantiškus „mobiliuosius telefonus“ ir dekoruoti juos lipdukais bei piešiniais. Saviškį, uoliai suvyniotą, Svajūnė net namo išsivežė. :)

Berniukai, kuriems pabodo tvirtovėje lindėti, patraukė į lauką. Ir nors kitų kaimynų berniukų jiems į lauką išvilioti nepavyko, jie ir dviese visai smagiai ten žaidė.

Per tą laiką sudžiūvo mūsų kultinės mašinėlės neseniai lūžęs ir dabar mano vėl suklijuotas ratas, tad vaikų laukė naujos atrakcijos. Reikėjo matyti, kiek džiaugsmo gali kelti vaikams paprastas kartono gabalas su lipnia juosta prilipintu važiavimo mechanizmu (valdomu radijo bangomis). Čia vyko ir didžiosios derybos, kas po ko valdys mašinėlę, kam kiek laiko liko (odė smėlio laikrodžiui), kam kas galima ir negalima.

Galiausiai draugija kiek pavargo, praalko, todėl užkandus sėdo atsipūsti. Čia ir vėl pravertė derybinis menas: kokį filmuką žiūrėti. O kodėl tą, o ne kitą? Nes tą būtent nori žiūrėti trys vaikai iš keturių! Bet kai kam tai neatrodo stiprus motyvas... Patikėkit, iš šono buvo labai smagu klausytis, kaip randamas sprendimas. O rastas jis buvo. Ir netgi niekas nesusipyko – atvirkščiai. Laimėjo draugystė... Ir dar kokia! Atskirų kėdžių nereikia, nes draugai mielai pasidalins viena! O taip, didieji skaitytojai, – mokykitės :))

Galvojau, kad diena eis lėčiau, todėl buvau numačiusi galimybę su vaikais nuvykti į Technikos muziejų, tačiau taip jau gavosi, kad mūsų tėtis kiek pasivėlino grįžti iš darbo namo, todėl primetėm, kad nebeverta verstis per galvą, juo labiau, kad ir vaikams daug patrauklesnė idėja buvo tiesiog išeiti pasivaikščioti. 

Patraukėme į parką. Ten vaikai kiek pasisupo, pačiuožinėjo, aplinką patyrinėjo, o tada leidomės savo svečiams mūsų mėgstamų kapinaičių aprodyti – juk joms neprilygs jokia žaidimų aikštelė... Juo labiau, kai kapinaitės senos, su daugybe apleistų koplytėlių, nebežinomų ir labai gerai žinomų šeimų kapų. Oginskių šeimos kapas – įdomiausias. Ta koplytėlė, tarsi koks namelis su savo „kiemu“, žadina vaikų vaizduotę, jie tuoj žaidžia, kad čia jų namai, įeinant čia reikia pasibelsti, štai man tenka sargybinio rolė, greta esanti kapavietė jų vaizduotėje virsta viešnioms aprodomu ūkiniu pastatu, garažu, tvirtove... Merginos tvarko po vėlinių vėjo išnešiotas tuščias žvakes, iš nukritusių lapų kuria ant akmenų piešinius – gyvenimas verda... O aš stebiu ir toliau žaviuosi tuo laisvu, į tolimiausias keliones nuvedančiu vaikų žaidimu...

Diena jau eina vakarop, jau štai ir vakarienė, jau ir svečių atvažiavo tėtis pasiimti, bet skirtis niekas nenori, vaikai išsitraukia dar Lego, konstruoja, fantazuoja, belieka mums, suaugėliams, užsikaisti arbatos, pasišnekučiuoti – tebūnie. Nes tokia kompanija – tikrai smagu!

Todėl kitąsyk, jei jums netikėtai kas paskambins ir įsiprašys į kompaniją, nesukit galvos, kad galbūt nesutvarkyti idealiai kambariai, kad gal neturit jokio iš anksto pasiruošto plano, „O-ką-gi-su-jais-reikės-veikti?“, nes patikėkite – dažniausiai pati diena savyje turi daug daugiau, nei mes galime suplanuoti, numatyti, sukramtyti. Kai žaidžia vaikai, atsitraukime, stebėkime, mokykimės, mėgaukimės!

Edukacinis projektas. Dviračiai

Sugalvojom šiemet rengti bendrus susibėgimus su vaikais ne tik lauke, bet ir susiburti konkretesnei bendrai veiklai. O kad nereikėtų išradinėti dviračio, tokią temą spontaniškai ir paėmėm: „Dviratis“. Tris savaites kiekviena šeima šia tema kažką narpliojo, galvojo, o susibėgę ėmėm ir pasidalinom sava patirtimi. Formato šiam projektui neturėjome, tad viskas vyko labai spontaniškai.

Samanta su Viljamu išnarstė dviratį po kaulelį, tiksliau – po detalę, o visiems susirinkusiems davė užduotį rasti bent po vieną detalę, su kuria iki tol neteko susipažinti. O kas norėjo, galėjo savo svajonių dviratį nusipiešti...

Tuomet buvo mūsų eilė. Mes savu stiliumi – dainelę apie dviračius sukurpėm (na, tiksliau – aš vaikų įkvėpta žodžius sudėliojau, muzikinį foną suradau, įdainavau), tuomet sumedžiojau nuostabią S. Ochliabinino knygą „Išraskime dviratį“, kurios iliustracijomis paįvairinome ir savo prezentaciją. Čia pasitelkiau saviškius į pagalbą – buvo smagu drauge spalvinti tuos neįprastus dviračius ir jų šeimininkus.

Tuomet areną užleidome Eglei. Ji su savo kompanija kaip visuomet – aukštumoj. Jie visą šeimyninį žurnalistinį tyrimą atliko apie tai, kas kaip ir kada važinėjo dviračiais, kas juos turėjo, neturėjo, dalinosi, svajojo, žodžiu, galybę istorijų surinko, net šeimos dviračių medį sudarė – padirbėjo tikrai iš peties... Bet ką čia aš – patys skaitykite jos įrašą apie tai ir žavėkitės!. ;)

Na, o mes turėjome pasitenkinti šio tyrimo fragmentais ir Emilijos pasakojimu, kaip tėtis ją išmokė važiuoti dviračiu. Čia pat daug kas ėmė jai antrinti, kad taip – būtent taip – važiuoti vaikystėje išmoko ir jie. Buvo smagu prisiminti... Aš pati išmokau kadaise važiuoti dviračiu lygiai taip pat – tėtis laikė už sėdynės, liepė važiuoti, ir aš važiavau, šventai įsitikinusi, kad tėtis vis dar mane laiko... Nors jau keli metrai kaip važiavau pati...

Po Eglės su Emilija vairą į savo rankas perėmė Gintarė su Melisa, kurios pademonstravo įvairias važiavimo dviračiais saugos priemones: šalmą, pirštines, atšvaitus, kurie, beje (nuostabi Vokietijoje jų užmatyta idėja!) puikiai tinka kelnių apsaugai nuo įsipainiojimo į ratus. 

Melisa, lyg tyčia, rudens pradžioje buvo patekusi į šiokį tokį incidentą, važiuodama dviračiu, kurio metu susižalojo koją, tad ši tema – kaip saugiai važiuoti dviračiu – buvo laiku ir vietoj. Ir kiti tuoj puolė dalintis istorijomis, nutikusiomis jiems važiuojant dviračiais.

Tuomet visi buvome Gintarės įtraukti į nedidelį skaičiavimo žaidimą, o galiausiai Marija su Gintaru ir Svajūne pasidalino savo video reportažu, kuriame kalbino kaimynystėje gyvenantį dviratininką. Kuo skiriasi mėgėjiškas dviračių sportas nuo mėgėjiško, ar daug reikia kilometrų nuvažiuoti, norint tapti profesionalu – šie ir kiti klausimai buvo išgvildenti...

Toks štai mūsų susitikimo metraštis. Buvo įdomu. Pažiūrėti ir kaip pats moki susidoroti su iššūkiu įtraukti į projektą vaikus, pažiūrėti, kaip vaikai daugiau ar mažiau įsitraukia ar neįsitraukia į temos pristatymą, kaip mokosi klausyti kitų, kaip reaguoja į vienokią ar kitokią informaciją. Žodžiu, tęsime, duosime žinoti... :)

O pabaigai – ačiū Samantai už parengtą šio susitikimo reportažą:

Magdė mokosi abėcėlės

Kartais pagaunu save, kad taip esu susikoncentravusi ties Liutauro „mokslais“, kad imu ir pametu iš savo dėmesio lauko mažąją... Bandom šįkart atsigriebti. Liutaurui seniai nebeaktualu, o štai keturmetė Magdė mielai mokosi abėcėlės. Imdama pavyzdį iš anglakalbių, mokau ne raidžių pavadinimų, bet garsų, kurias jie žymi. Kartais, būnu, pati susipainioju, nes gi „teisingai“ reikėdavo išmokti... Bet stengiamės, stengiamės. Imam elementarią anglišką šios dainelės versiją ir adaptuojam. Gal ir jums idėja pravers:

Mįslė tie vaikai... Liutaurui abėcėlė buvo nepaprastai lengvai perkandamas riešutėlis. Ką čia riešutėlis – minkštas sviestas. Nuslydo, susivirškino be didesnių pastangų ir viskas. Dviejų būdamas jau mokėjo visas raides. Magdei gi jos labai sunkiai pasiduoda. Matau, kad ji visai ne vizualiai, kaip kad Liutauras, priima informaciją. Regiu ją dažnai tiesiog imant ir vedžiojant vieną ar kitą raidę – tasi norėtų suvokti, kaip čia ji surėdyta, kaip ją prisiminti, su kuo susieti... Sakosi norinti išmokti skaityti. Negaliu neišnaudoti tokios situacijos... :)

Kaip Liutauras piešti mokėsi

Liutauras, kaip žinia niekada nepasižymėjo dideliu noru piešti. O ir aš nespaudžiau ir neverčiau – nemačiau prasmės. Jis gi tuo tarpu tik stebėdavo kitus tai darant, ir vieną akimirką imdavo bei pateikdavo siurprizą. Kažkada taip buvo su žmogaus piešimu. Jis niekuomet nepaišaliojo jokių galvų su taškinėmis akimis ar pagaliniu kūnu (šis periodas ateina tik dabar, kai norisi greitai mintį išreikšti ir nesivarginti dėl detalių), o kartą dažais ėmė ir nupiešė visai padorių proporcijų žmogų, gerokai mane nustebindamas. Dabar taip nutiko su Titaniku. Tai buvo pirmas jo piešinys tokia tema. Tiksliau – iš karto visas ciklas piešinių. Dar tiksliau – du ciklai. Tiesiog vieną dieną pasičiupo popieriaus, dėžutę su pieštukais ir užsidarė savo kambaryje. Grįžo su šūsnimi pripieštų lapų – su „Titaniko istorija“. O paskui dar paprašė manęs, kad visą animuotą 15-kos puslapių knygelę padarytume apie Titaniko kelionę vandenynu. Dabar jau aš piešiau, jis stebėjo ir nurodinėjo, kur ką piešti ir ko nepamiršti, paskui jau spalvino. Ir net kalbas apie dailininko profesiją užvedė. Viešpaties keliai nežinomi, t'sakant... :)

Pirmoji serija: 

 Toks jis buvo pastatytas – didžiulis, keturiais kaminais pasipuošęs.

Ir išplaukė į savo pirmąją kelionę per Atlantą.

Tačiau sėkmė jį aplenkė, ir susidūręs su ledkalniu turėjo pasiduoti stichijai.

Didingi kaminai griūna, korpusas svyra, žmonės bando gelbėtis.

Tuoj tuoj ims ir perlūš per pusę... 

O ne! Korpusas perlūžo, pusė jo jau baigia paskęsti...

Nedaug vilties teikia ir likusi dalis. Tuoj ir ją pasiglemš vandenynas...

Dugne lieka amžiams ilsėtis didingo laivo nuolaužos...

Serijos pabaiga.

Antra serija. Arba tai, kas buvo praleista...

 Plaukė, plaukė ir atsitrenkė į ledkalnį...

 Ledkalins negailestingai perrėžė laivo šoną, aplikdamas jame didulį plyšį...

Ledkalnis kai stovėjo, taip stovėjo, 

tačiau benuplaukiantis laivas jau buvo pasmerktas žūčiai...

Netrukus viską pasiglemžė godaus vandenyno platybės...

Žiū, ar tik neteks artimu laiku pirkti naujosios Iljos Bereznicko knygos apie animaciją?.. ;) Аr bent jau apie animacijos meną..?

Magdė, tuo tarpu, nuo savo pomėgio piešti atvirkščiai – atsitraukė. Ir kažkaip visai abejingai reaguoja į pasiūlyius piešti. Taip vat ima ir persisveria gyvenime svarstyklės...