Smilgos. Smilgos? O taip...

Susiraskite nenušienautą pievą ir apsidairykite aplink. Žolės, žolės... tiesiog žolės – atrodo iš pradžių. Bet jei įsižiūrėtume atidžiau?..

Išėjome su vaikais tradiciniam pasivaikšiojimui „iki kapinių“ – taip vadiname savo tradicinį kilometrinį pasivaikščiojimų gabaliuką. Prisijungė, žinoma, ir kaimynų berniukai, tad kompanija buvo smagi. Jau nekalbant apie tai, kad mėnesiui pas mus vieši vaikų babytė, o su ja – visada smagu...

Tačiau grįžkime prie žolių. Apsiribokime tam kartui įvairiomis smilgomis ir pažiūrėkime, kiek jų rasime aplink. Man atėmė žadą, pamačiusi, kad vien savo pievose radome 10 skirtingų rūšių (nuotraukoje jų dvylika – tik paskui atsekėme, kad dvi jų pasikartoja). Žinoma, nuskinti – viena, tačiau kai paskui reikia atrinkti, kur kuri – va čia tai iššūkis visiems... Prilipdėme visas rastas smilgas ant sienos nuo trumpiausios iki ilgiausios ir visaip kaip matavomės. Ilgiausios smilgos viršūnė pasirodė nepasiekiama vaikams net ištiesus į viršų ranką (apie 1,5 m).

Trofėjų siena. Nuo kairės (tiek kiek pavyko atsekti): smiltyninė anisanta, avinis eraičinas, zuikio ašarėlės, pašarinis motiejukas, pievinė miglė, paprastasis varputis, daugiametė svidrė, dvi lapinės viksvos, siaralapis lendrūnas, paprastoji monažolė ir dar kartą siauralapis lendrūnas. :)

Smilgomis, žinoma, neapsiribojome... Grįžome ir rugiagėlėmis bei aguonomis nešini...

Bėkit ir jūs į pievas – nustebsite, kiek ten grožio...

Gamtos stebėjimas. „Skylės“ žemėje.

Lietui palijus ne itin norisi lįsti lauk ir braidyti po šlapią žolę, ar ne?.. Bet žinokite – labai verta... Nes tik tada gali pamatyti tokį grožį, kaip „tuneliniai“, o gal „sūkuriniai“ (nežinau, kaip juos pavadinti) voratinkliai... Niekada nebuvau nieko panašaus mačiusi... Ir kaip pamatysi, jei tie perregimi gražuoliai slepiasi žolėse. Ir jei ne lietus, padabinęs juos savo „deimantais“, taip ir liktų jie nepastebėti. Nes ryte, kai rasa, mes, pelėdų šeimyna, dar miegame...

Voratinklių (na, ir, tiesos dėlei – beprasidedančių žemuogių) beieškodami dar vieną skylę (apie 15 cm skersmens) žemėje radome... Tik šios identifikuoti nepavyko – zuikio? Lapės? Kito nedidelio žinduolio?..

Tokie buvo mūsų šios savaitės radiniai. Nepabijokite ir jūs lietaus – ne tik žoles, bet ir akis praplauna... :)

Berniukų žaidimai.

Mėgaujuosi iš tolo stebėdama Liutauro žaidimus. Paprasti jie, regis, bet kas kartą mane stebina. Gal dėl to, kad, kaip ten bebūtų, tas vyriškas pasaulis man svetimas...

Gulim su Magde hamake. Dainas dainuojam, peraugusius pušų pumpurus ir augančius kankorėžius tyrinėjam... Liutauras tuo tarpu prie vandens vonios kažką kurpia. Tėvelis jau pasakė, kad vandens pompos nejungs, nes vandens ir taip prilijo su kaupu... Bet vaikiui taip norisi kažkur kažką perpilti...

Nusitvėręs šlangą, vaikišką laistytuvą pasiėmęs pilsto, iš įvairių galų orą pučia, eksperimentuoja... Neša grūnantį kibirėlį į smėlio krūvą, įtaiso ten jį ir tęsia savo bandymus. Ir taip gal kokią valandą... :)

Užsukus kaimynų berniukams (9 ir 4 metų), Magdė vėl lieka užribyje, tad eina sau gėlių skinti, knygelių spalvinti, piešti... Berniukai tuo tarpu tuoj įsitraukia į savo žaidimus. Gražu žiūrėti, kaip šie trys skirtingo amžiaus vaikiai planuoja ir per didžiulę smėlio krūvą tiesia visokias automobilių trąsas, kasa tunelius, renčia tiltus, stato servisus, vertina stichijos įtaką... Jei ne laikas miegoti, žaistų, turbūt, dar ilgai... Deja, diena su galu. 

Bet, laimei, yra kita diena, ir berniukai laimingi tęsia savo žaidimus...

Gamtos stebėjimas. Vabalai. Vėžiadusė

Kai pernai, pradėję lankytis sodyboje pirmą kartą susidūrėme su gegužvabaliu, galvojau, kad jis vienas toks čia atsitiktinai užklydęs. Na taip, tas naivus nežinojimas... :) Šiemet jų jau keletą matėm. Visi nuostabaus gražumo, tik skirtingo dydžio...
Kiek puikuojasi Liutauras prieš devynmetį kaimynų berniuką, gegužvabalį skruzde palaikiusį:
– Kokia čia tau skruzdė! Tu ką, gegužvabalio nepažįsti? – Klausia, tarsi apie kokią kiekvienam pažįstamą boružę kalbėtų...

O mes tuo tarpu ir kitus vabalus stebim. Jau net ir aš dabar pažįstu straubliuką, nekalbant apie pernai vaikų „išnarstytus“ alksninuką ir karkvabalį...

Neištvėriau – teko naują knygą apie vabalus pirkti... Tarybinių likų turima per skurdi iliustracijomis pasirodė... O naujojoje iš karto radom mūsų apylinkių gyventojus: didįjį puošniažygį, raibąją vėžiadusę ar didįjį milčių...

Skubrioji vėžiadusė, atskirdusi tiesiai ant stalo...

Sakot, ne itin smagu tuos visus vabalus čiupinėti? Jums – gal. Bet tik ne vaikams, kurie susižavėjimo kupinais veidais neša man rodyti kiekvieną naują vabaliuką, jau žinodami, kad atsivertę knygą apie vabalus, sužinosime, kas per vienas šis mažasis draugužis...

Gamtos stebėjimas. Kas pirma – vikšras ar kiaušinis?..

Dar praeitą savaitę liūdėjau, kad niekaip nepavyksta mums vikšrelių prisivilioti... O šią savaitę, žiū, jie patys pas mus ėmė lankytis. Ir taip gausiai, sakyčiau... Pirmiausia vieną keršosios meškutės vikšrą vaikai pievoj rado, paskui dar vieną į kompaniją, o dabar štai jau ir visus keturis mini terariumo gyventojus turime. Tiesa vienas jų – ne keršosios meškutės, bet, kaip įtariu, paprastojo marguolio. Pirmieji, kiek stebėjom, valgo visokių taip vadinamų smilgų lapus ir kiaulpienes, o marguolis mieliau renkasi dobilus ir barkūną bei rūgštynes. Tad visko mes ten jiems pridėjom, vaikai sąžiningai kas rytą man primena, kad reikia vikšreliams šviežio maisto įdėti, ir bandom laukti, kas gi čia bus...
Liutauras ant varnalėšos lapo buvo suradęs dar ir gražuolį juodai melsvą vikšrą, bet iš tos laimės bebėgdamas jį į indą įdėti kažkur pametė... Na, ką darysi – bandysim dažniau aplink varnalėšas pasisukinėti. Žodžiu, vikšromanija pas mus karaliauja... Vaikai susidomėję stebi, tyrinėja, prižiūri kaip tikrus augintinius...

Atbėga vieną dieną Liutauras ir entuziastingai praneša:
– Mama, vikšrelis kiaušinėlius padėjo!!
– ??
– Tikrai, ateik, pati pamatysi.
Einu, žiūriu... Na taip, tikrai maži, maždaug 0,8 mm dydžio gelsvi kiaušinėliai. Bet vikšrai kiaušinėlių tai juk nededa?.. Juk ne jie, o drugeliai kaip ir turėtų tai daryti... Visaip kaip pasvarstę darome prielaidą, kad atsirado ten jie kartu su žolėmis. Tad stebime dabar ne tik kas atsitiks su drugeliais, bet ir kas iš tų kiaušinėlių išsiris...

Negana to, atlekia vieną popietę pas mane Magdė nešina nuskintu kiaulpienės lapu ir taip pat visa užsidegusi raportuoja:
– Mama, žiūrėk, ir aš radau kiaušinėlius...
Ir tikrai – žiūriu, paneigti negaliu... Tikrai žalsvų kiaušinėlių kokie du tuzinai ant lapo prilipę, gražiai koriuku sudėti, tyrinėjam, čiupinėjam: kaip tikri kiaušiniai – lukštas kietas, ne šiaip sau... Dedam ir tuos į savo stiklinį jau ankštu betampantį indą ir gyvename laukimu...

Dainuojam. Metų mėnesiai.

Su daina keliaujam ir per metų mėnesius bei sezonus... Aiškumo dėlei, žinoma, samgu būtų ir harmoniją girdėti, na bet tam kartui yra taip, kaip yra... Dalinuosi. :)

Dainuojam Biblijos eilutes. Kol 3:20 ir Pat 18:13

Apetitas atsiranda bevalgant... Mėgaujamės toliau savo kūryba. Magdė drąsiai mokosi kartu, tuo tarpu Liutauras santūriai klausosi ir išsiduoda tik tuomet, jei sudainuoji ką nors netiksliai. Tada ima ir pataiso. Arba kai tėveliui vakare prieš miegą ima ir padainuoja. Man tokia laimė, deja, dar nenusišypsojo... :)

Bet per daug į galvą neimu, nes džiaugtis ir taip turiu kuo... Tuo, kad ne tik vaikai, bet ir aš pati į savo atimintį visa tai sudedu...