Gamtos stebėjimas. Vabalai. Vėžiadusė

Kai pernai, pradėję lankytis sodyboje pirmą kartą susidūrėme su gegužvabaliu, galvojau, kad jis vienas toks čia atsitiktinai užklydęs. Na taip, tas naivus nežinojimas... :) Šiemet jų jau keletą matėm. Visi nuostabaus gražumo, tik skirtingo dydžio...
Kiek puikuojasi Liutauras prieš devynmetį kaimynų berniuką, gegužvabalį skruzde palaikiusį:
– Kokia čia tau skruzdė! Tu ką, gegužvabalio nepažįsti? – Klausia, tarsi apie kokią kiekvienam pažįstamą boružę kalbėtų...

O mes tuo tarpu ir kitus vabalus stebim. Jau net ir aš dabar pažįstu straubliuką, nekalbant apie pernai vaikų „išnarstytus“ alksninuką ir karkvabalį...

Neištvėriau – teko naują knygą apie vabalus pirkti... Tarybinių likų turima per skurdi iliustracijomis pasirodė... O naujojoje iš karto radom mūsų apylinkių gyventojus: didįjį puošniažygį, raibąją vėžiadusę ar didįjį milčių...

Skubrioji vėžiadusė, atskirdusi tiesiai ant stalo...

Sakot, ne itin smagu tuos visus vabalus čiupinėti? Jums – gal. Bet tik ne vaikams, kurie susižavėjimo kupinais veidais neša man rodyti kiekvieną naują vabaliuką, jau žinodami, kad atsivertę knygą apie vabalus, sužinosime, kas per vienas šis mažasis draugužis...

Gamtos stebėjimas. Kas pirma – vikšras ar kiaušinis?..

Dar praeitą savaitę liūdėjau, kad niekaip nepavyksta mums vikšrelių prisivilioti... O šią savaitę, žiū, jie patys pas mus ėmė lankytis. Ir taip gausiai, sakyčiau... Pirmiausia vieną keršosios meškutės vikšrą vaikai pievoj rado, paskui dar vieną į kompaniją, o dabar štai jau ir visus keturis mini terariumo gyventojus turime. Tiesa vienas jų – ne keršosios meškutės, bet, kaip įtariu, paprastojo marguolio. Pirmieji, kiek stebėjom, valgo visokių taip vadinamų smilgų lapus ir kiaulpienes, o marguolis mieliau renkasi dobilus ir barkūną bei rūgštynes. Tad visko mes ten jiems pridėjom, vaikai sąžiningai kas rytą man primena, kad reikia vikšreliams šviežio maisto įdėti, ir bandom laukti, kas gi čia bus...
Liutauras ant varnalėšos lapo buvo suradęs dar ir gražuolį juodai melsvą vikšrą, bet iš tos laimės bebėgdamas jį į indą įdėti kažkur pametė... Na, ką darysi – bandysim dažniau aplink varnalėšas pasisukinėti. Žodžiu, vikšromanija pas mus karaliauja... Vaikai susidomėję stebi, tyrinėja, prižiūri kaip tikrus augintinius...

Atbėga vieną dieną Liutauras ir entuziastingai praneša:
– Mama, vikšrelis kiaušinėlius padėjo!!
– ??
– Tikrai, ateik, pati pamatysi.
Einu, žiūriu... Na taip, tikrai maži, maždaug 0,8 mm dydžio gelsvi kiaušinėliai. Bet vikšrai kiaušinėlių tai juk nededa?.. Juk ne jie, o drugeliai kaip ir turėtų tai daryti... Visaip kaip pasvarstę darome prielaidą, kad atsirado ten jie kartu su žolėmis. Tad stebime dabar ne tik kas atsitiks su drugeliais, bet ir kas iš tų kiaušinėlių išsiris...

Negana to, atlekia vieną popietę pas mane Magdė nešina nuskintu kiaulpienės lapu ir taip pat visa užsidegusi raportuoja:
– Mama, žiūrėk, ir aš radau kiaušinėlius...
Ir tikrai – žiūriu, paneigti negaliu... Tikrai žalsvų kiaušinėlių kokie du tuzinai ant lapo prilipę, gražiai koriuku sudėti, tyrinėjam, čiupinėjam: kaip tikri kiaušiniai – lukštas kietas, ne šiaip sau... Dedam ir tuos į savo stiklinį jau ankštu betampantį indą ir gyvename laukimu...

Dainuojam. Metų mėnesiai.

Su daina keliaujam ir per metų mėnesius bei sezonus... Aiškumo dėlei, žinoma, samgu būtų ir harmoniją girdėti, na bet tam kartui yra taip, kaip yra... Dalinuosi. :)

Dainuojam Biblijos eilutes. Kol 3:20 ir Pat 18:13

Apetitas atsiranda bevalgant... Mėgaujamės toliau savo kūryba. Magdė drąsiai mokosi kartu, tuo tarpu Liutauras santūriai klausosi ir išsiduoda tik tuomet, jei sudainuoji ką nors netiksliai. Tada ima ir pataiso. Arba kai tėveliui vakare prieš miegą ima ir padainuoja. Man tokia laimė, deja, dar nenusišypsojo... :)

Bet per daug į galvą neimu, nes džiaugtis ir taip turiu kuo... Tuo, kad ne tik vaikai, bet ir aš pati į savo atimintį visa tai sudedu...

Gamtos stebėjimas. Pievų augalai.

Pernai labai džiaugiausi, kuomet su Egle įsigijome Lynn Seddon gamtos tyrinėjimo modulį. Vasaros pabaigai ir rudeniui jis puikiai tiko, tačiau atėjus žiemai kiek nusivyliau – žiemos temos buvo „ant ribos“, o atėjus pavasariui visai teko nuleidau rankas, nes temos absoliučiai neatitiko mūsų klimatinės zonos. Tačiau dabar, kai jau gamta visame gražume, ir vaikai pagaliau rado kieme pirmąsias žemuoges, vėl atsiverčiau minėtąjį modulį ir nutarėm pratęsti, ką buvome pradėję. Pasirinkome šią savaitę tyrinėti lapus. Pradžioje pagalvojau – et, vaikams turbūt nebus labai jau įdomu. Na, kaip kabliuką pasiėmiau vizualiausią dalį – eiti į pievą ir ieškoti visų vaivorykštės spalvų žiedų.

Tokie pasivaikščiojimai mane kaskart žavi, nes kartu su vaikais ir pati atrandu tokių nuostabių dalykų, kad nepaliauju žavėjusis... Kai eini šalia pievos, atrodo, kad ten nieko lyg ypatingo ir nėra... Bet jei imi, stabteli ir pasižiūri atidžiau, žiūrėk, randi iš tiesų beveik visą vaivorykštę... Tam kartui pritrūkome tik raudonų ir oranžinių žiedų. Ir nors mačiau, kad arčiau miesto jau raudonuoja aguonos, mes jų savo pievose neradome.

Atsiprašau, kad su pačia vaivorykšte kiek susibalamutijau aprašinėdama tai, ką radome, na bet esmę ir idėją matote. ;)

Kitą dieną keliavome tyrinėti pievų žolių lapų. Maniau, kad toks užsiėmimas per daug vaikų nesudomins, tačiau klydau. Liutauras labai entuziastingai skynė kartu lapus ir vis klausė, ar dar tokio neturime nuskynę...

Grįžę namo sudėliojome viską ant dviejų A3 formato lapų ir gavome štai tokią kolekciją:

Kartu su mumis buvo ir kaimynų berniukas, tad visi draugiškai tęsėme savo stebėjimus:
Kokių formų lapų radome...
apvalių (baltasis dobilas – 27);
ovalių (pelėžirnis – 4; raudonasis dobilas –28);
širdiškų (varnalėša – 25, gyslotis – 24; dirvinis vijoklis – 22);
lancetiškų (vienagraiė kudlė – 21; varputis – 18, motiejukas – 19; plaukuotasis gyslotis – 23);
karpytų (usnis – 30; cikorija – 33);
lašo (dilgėlė – 12; garšva – 10; avietė – 13)

Kokie lapų kraštai būna...
lygūs (gysločio – 23, 24);
pjūkliški (dilgėlė – 12; žemuogė – 26, garšva – 10);
dantyti (cikorija – 33);
karpyti (varnalėša –25);
su adatėlėmis (ūsnis – 30).

Kaip lapai išsidėstę ant lapkočio bei koka jų faktūra, tekstūra, standumas – palikome kitam kartui, nors vaikai jau ir dabar pastebėjo, kad varnalėšos lapas labai minkštas, o avietės – blizgus...

Tad imkite už parankės ir jūs savo vaikus bei leiskitės į pievas savo laimės ieškoti!

Savaitės dienos

Išvardinti savaitės dienas iš eilės lietuvių kalba atrodo juk labai paprasta, ar ne? Bet tik ne trimetei... :) Tad ėmėmės dainos. :)

Muilo burbulai ir kiti Mėgintuvėlio nuotykiai

Jau kuris laikas lentynoj gulėjo ir dulkėjo trys chemikų R ir L. Česūnų knygos. Planavau jose esančius eksperimentus per vasarą po truputį su vaikais atlikti, ir čia, kaip tyčia, Magdė knygeles užmačiusi visas ištraukė ir privertė ne tik eksperimentus jose panagrinėti, bet ir nuo-iki perskaityti. Pradėjome nuo „Mėgintuvėlio burbulų karalystėje“. Magdė intuityviai išsirinko pagal viršelį – tarsi nujausdama, kad joje ne tik eksperimentai, bet ir princesės slepiasi... Taigi vienu šūviu dvi varnas nušovėm: ir princesišką smalsumą patenkinom, ir burbulų visokiausių pripūtėm.
Pradėjom, žinoma, tradiciškai – nuo standartinių burbulų iš standartinių buteliukų. Paskui eksperimentavome su šiaudeliais – tik jų galus prakirpdami ir atlenkdami, tiek paprastai. Pastarasis variantas labai patiko Magdei, dievinančiai mažulyčius burbuliukus.

Tuomet Liutauras aptiko neseniai nulūžusio vaikiško laistytuvo snapelį ir nutarė pabandyti pūsti burbulus per jį. O džiaugsmo buvo, o krykštavimo... :)

Paskui jau iniciatyvą perėmiau aš – iš taip vadinamos šinilo vielutės ir vienodais gabalėliais sukarpytų šiaudelių pasidarėm piramidę, merkėm ją į muilo burbulų skystį (jį pirkom vietinėje rankdarbių reikmenų parduotuvėje, bet yra ir „Senukuose“) ir visaip kaip lipdėm įvairių formų burbulus joje ir ant jos.

Galiausiai, įpylę į burbulų tirpalą dažų, „piešėm“.

Žodžiu, muilo burbulai, jei tik tirpalo jiems nepritrūksta, vaikus gali užimti neįtikėtinai ilgai... Maniškiai dvi dienas eksperimentavo, šiaip kvailiojo, stebėjo, rungėsi, ant slidžių nuo išsipylusio tirpalo grindų slidinėjo...

Na, o pačioje knygoje ir kitokių burbulinių eksperimentų esama, kurie visai smagiai įpinti į pasakojimą apie Mėgintuvėlį, vienądien pasigedusį princesės Vaivorykštės ir išėjusį jos ieškoti. Ir nors pati pasaka skirta 3-5 metų klausytojams, o aiškinamoji medžiaga apie paviršių įtempimą, spalvų bangų ilgius ar atmosferos sandarą – lyg ir kiek vyresniems tyrinėtojams, bendroj sumoj knygelė patiko. Skaitėm keletą dienų iš eilės. Nepaisant net ir tų princesių... :)

Liutaurui, aišku, labiau prie širdies buvo „Mėgintuvėlis kariuomenėje“. Ir nors čia į siužetą įsipina jau kaip ir nebeaktualios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paieškos, tai mums netrukdė sužinoti daugybę kitų dalykų. Pvz., apie tai, į ką reikia atkreipti maskuojantis. Arba tai, kas yra patriotas... O kur dar Morzės abėcėlė! Ar žinojote, kad tie taškeliai ir brūkšneliai susiję su lotyniškų raidžių konfiguracija? Man asmeniškai, kaip įsimenančiai informaciją vizualiai, tai buvo netikėtai smagi naujiena...

Bandymų iš šios knygos nedarėme. Palikome ateičiai.