Gamtos stebėjimas. Pievų augalai.

Pernai labai džiaugiausi, kuomet su Egle įsigijome Lynn Seddon gamtos tyrinėjimo modulį. Vasaros pabaigai ir rudeniui jis puikiai tiko, tačiau atėjus žiemai kiek nusivyliau – žiemos temos buvo „ant ribos“, o atėjus pavasariui visai teko nuleidau rankas, nes temos absoliučiai neatitiko mūsų klimatinės zonos. Tačiau dabar, kai jau gamta visame gražume, ir vaikai pagaliau rado kieme pirmąsias žemuoges, vėl atsiverčiau minėtąjį modulį ir nutarėm pratęsti, ką buvome pradėję. Pasirinkome šią savaitę tyrinėti lapus. Pradžioje pagalvojau – et, vaikams turbūt nebus labai jau įdomu. Na, kaip kabliuką pasiėmiau vizualiausią dalį – eiti į pievą ir ieškoti visų vaivorykštės spalvų žiedų.

Tokie pasivaikščiojimai mane kaskart žavi, nes kartu su vaikais ir pati atrandu tokių nuostabių dalykų, kad nepaliauju žavėjusis... Kai eini šalia pievos, atrodo, kad ten nieko lyg ypatingo ir nėra... Bet jei imi, stabteli ir pasižiūri atidžiau, žiūrėk, randi iš tiesų beveik visą vaivorykštę... Tam kartui pritrūkome tik raudonų ir oranžinių žiedų. Ir nors mačiau, kad arčiau miesto jau raudonuoja aguonos, mes jų savo pievose neradome.

Atsiprašau, kad su pačia vaivorykšte kiek susibalamutijau aprašinėdama tai, ką radome, na bet esmę ir idėją matote. ;)

Kitą dieną keliavome tyrinėti pievų žolių lapų. Maniau, kad toks užsiėmimas per daug vaikų nesudomins, tačiau klydau. Liutauras labai entuziastingai skynė kartu lapus ir vis klausė, ar dar tokio neturime nuskynę...

Grįžę namo sudėliojome viską ant dviejų A3 formato lapų ir gavome štai tokią kolekciją:

Kartu su mumis buvo ir kaimynų berniukas, tad visi draugiškai tęsėme savo stebėjimus:
Kokių formų lapų radome...
apvalių (baltasis dobilas – 27);
ovalių (pelėžirnis – 4; raudonasis dobilas –28);
širdiškų (varnalėša – 25, gyslotis – 24; dirvinis vijoklis – 22);
lancetiškų (vienagraiė kudlė – 21; varputis – 18, motiejukas – 19; plaukuotasis gyslotis – 23);
karpytų (usnis – 30; cikorija – 33);
lašo (dilgėlė – 12; garšva – 10; avietė – 13)

Kokie lapų kraštai būna...
lygūs (gysločio – 23, 24);
pjūkliški (dilgėlė – 12; žemuogė – 26, garšva – 10);
dantyti (cikorija – 33);
karpyti (varnalėša –25);
su adatėlėmis (ūsnis – 30).

Kaip lapai išsidėstę ant lapkočio bei koka jų faktūra, tekstūra, standumas – palikome kitam kartui, nors vaikai jau ir dabar pastebėjo, kad varnalėšos lapas labai minkštas, o avietės – blizgus...

Tad imkite už parankės ir jūs savo vaikus bei leiskitės į pievas savo laimės ieškoti!

Savaitės dienos

Išvardinti savaitės dienas iš eilės lietuvių kalba atrodo juk labai paprasta, ar ne? Bet tik ne trimetei... :) Tad ėmėmės dainos. :)

Muilo burbulai ir kiti Mėgintuvėlio nuotykiai

Jau kuris laikas lentynoj gulėjo ir dulkėjo trys chemikų R ir L. Česūnų knygos. Planavau jose esančius eksperimentus per vasarą po truputį su vaikais atlikti, ir čia, kaip tyčia, Magdė knygeles užmačiusi visas ištraukė ir privertė ne tik eksperimentus jose panagrinėti, bet ir nuo-iki perskaityti. Pradėjome nuo „Mėgintuvėlio burbulų karalystėje“. Magdė intuityviai išsirinko pagal viršelį – tarsi nujausdama, kad joje ne tik eksperimentai, bet ir princesės slepiasi... Taigi vienu šūviu dvi varnas nušovėm: ir princesišką smalsumą patenkinom, ir burbulų visokiausių pripūtėm.
Pradėjom, žinoma, tradiciškai – nuo standartinių burbulų iš standartinių buteliukų. Paskui eksperimentavome su šiaudeliais – tik jų galus prakirpdami ir atlenkdami, tiek paprastai. Pastarasis variantas labai patiko Magdei, dievinančiai mažulyčius burbuliukus.

Tuomet Liutauras aptiko neseniai nulūžusio vaikiško laistytuvo snapelį ir nutarė pabandyti pūsti burbulus per jį. O džiaugsmo buvo, o krykštavimo... :)

Paskui jau iniciatyvą perėmiau aš – iš taip vadinamos šinilo vielutės ir vienodais gabalėliais sukarpytų šiaudelių pasidarėm piramidę, merkėm ją į muilo burbulų skystį (jį pirkom vietinėje rankdarbių reikmenų parduotuvėje, bet yra ir „Senukuose“) ir visaip kaip lipdėm įvairių formų burbulus joje ir ant jos.

Galiausiai, įpylę į burbulų tirpalą dažų, „piešėm“.

Žodžiu, muilo burbulai, jei tik tirpalo jiems nepritrūksta, vaikus gali užimti neįtikėtinai ilgai... Maniškiai dvi dienas eksperimentavo, šiaip kvailiojo, stebėjo, rungėsi, ant slidžių nuo išsipylusio tirpalo grindų slidinėjo...

Na, o pačioje knygoje ir kitokių burbulinių eksperimentų esama, kurie visai smagiai įpinti į pasakojimą apie Mėgintuvėlį, vienądien pasigedusį princesės Vaivorykštės ir išėjusį jos ieškoti. Ir nors pati pasaka skirta 3-5 metų klausytojams, o aiškinamoji medžiaga apie paviršių įtempimą, spalvų bangų ilgius ar atmosferos sandarą – lyg ir kiek vyresniems tyrinėtojams, bendroj sumoj knygelė patiko. Skaitėm keletą dienų iš eilės. Nepaisant net ir tų princesių... :)

Liutaurui, aišku, labiau prie širdies buvo „Mėgintuvėlis kariuomenėje“. Ir nors čia į siužetą įsipina jau kaip ir nebeaktualios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paieškos, tai mums netrukdė sužinoti daugybę kitų dalykų. Pvz., apie tai, į ką reikia atkreipti maskuojantis. Arba tai, kas yra patriotas... O kur dar Morzės abėcėlė! Ar žinojote, kad tie taškeliai ir brūkšneliai susiję su lotyniškų raidžių konfiguracija? Man asmeniškai, kaip įsimenančiai informaciją vizualiai, tai buvo netikėtai smagi naujiena...

Bandymų iš šios knygos nedarėme. Palikome ateičiai.

50-oji savaitė. Pa-bai-ga. Veiksmas baigėsi, veiksmas tęsiasi.

Na ką, brangieji. Kaip ir baigėsi tie mūsų „eksperimentiniai“ metai, kurių metu bandėm su „Egle“ ragauti, kas per daiktas yra tas homeschooling'as. Buvo visko – ir intensyvesnių periodų, ir ramesnių savaičių, ir išsikvėpimų, ir naujų įkvėpimų; tačiau bendrai tegaliu pasakyti – buvo nepaprastai įdomu, naudinga, jau nekalbant apie tai, kad kartu su vaikais išmokome bei atradome daugybę įdomybių, aplankėme nemažai nelankytų vietų, praplėtėme pažinčių ratą ir dar visaip kaip visi ūgtelėjome.
Dabar gi atiduodu paskutinę savaitinę duoklę, o kaip bus toliau – matysim. Planas vasarai yra, tik „ataskaitų“ forma keisis, nebebus savaitinė, bet, ko gero, teminė. Jei seksit, patys pamatysit...

O dabar – apie šią savaitę. Tokią... kaip... nei tai paskutinę, nei tai kaip jau naujo „sezono“ įžangą...

Geri įpročiai

Nusipirkau prieš kurį laiką tokius Ikimokyklinukų pasiekimų aplankus – Magdei 3-4 metų, Liutaurui – 5-6 metų. Ir nors jie skirti kaip ir ugdymo įstaigoms, man labai patiko: padėjo pasižiūrėti į savo vaikus per ugdymo gairių prizmę. Trumpai ir aiškiai surašytos reikalingos ugdyti kompetencijos – tarsi gera „špargalkė“ . Tad susidėliojau nesunkiai, kokia kryptimi galima judėti toliau. O, pasitelkiant jau mano anksčiau minėtą charakterio formavimo parankinę knygą „Laying down the rails for children“, žiū, gal kažko ir pasieksim. Tam kartui darbuojuosi su Magdės užsispyrimu norus reikšti ne konkrečiais žodžiais, bet zyzimu ir su perfekcionistine Liutauro reakcija į nesėkmes.

Biblija. Istorijos. Citatos
Jau buvau užsiminusi praeitą kartą apie Klasikinio ugdymo modelio būdą vaikus tam tikrų dalykų per dainavimą. Nepametėm šios idėjos ir šią savaitę. Tęsiame su 119-os Psalmės 105 eilute (jūsų dėmesiui video – čia), skaitome ir pasakojame Samsono istoriją. Liutaurui tokios didvyriškos istorijos labai imponuoja, tuo tarpu Magdę pagaunu ne pirmą kartą sau panosėje kuriančią visokiausias „pasakas“ apie uogas, gėles ir vabalus...

Gamta
O vabalų pas mus čia tikrai netrūksta. Vaikų entuziazmo juos visaip kaip nagrinėti – irgi. Jau užsimerkę jie pažįsta zvimbiantį karkvabalį, smagųjį straubliuką, blakes, gegužvabalius (kurių jau kelintąsyk randa), alksninukus ir kitokius sparnuočius.
Atskira šneka apie paukščius. Nežinau, ar pernai čia jų pas mus nebuvo tiek, ar mes jų tiesiog nematėm, bet šiemet jų čia tikrai netrūksta. Ir jei pernai pastebėdavom tik zyles, tai šiemet mums draugiją palaiko baltosios kielės, startos ir kėkštai. Viena baltoji kielė jau beveik kaip šeimos narys – jei kur darbuojiesi (prie namo ar darže), ši jau, žiū, kur nors netoliese tupi, stebi... Nueini, perskrenda ir ji kur arčiau tavęs. Taip pat žolėse nardo ir geltonųjų startų porelė. Jei nori ją pamatyti, eik už šiaurinės namo sienos, kažkur ten iš žolių pakils... Na ir, žinoma, kėkštai. Aplink visur sukasi. Dar, Darius sakė, lakštingala vakarais gieda. Na bet man kol kas visos tos paukščių giesmės per daug persipynę, neina atsimint, kas kieno... Tam kartui žiūronus išsitraukėm, stebėsim toliau.
Vaikai savo ruožtu kitus dalykus stebi – kadangi kas dieną dviračiais dabar numinam po keletą kilometrų, kur nors pakeliui sustojus maga vaikams ką nors pačiupinėti, patyrinėti. Tarkime, varnalėšą, ant kurios pernai pilna lipukų buvo. Žiūrėjom, kokia dabar varnalėšos „stadija“. Nieko neradom. Tik lapų galvai prisidengti nuo saulės... O aš ir nežinau, kaip ta varnalėša žydi... Reikės stebėt.

Tiesa, Magdę dar tenka vežti dviračio kėdutėje. nes ilgesnių atstumų mergina su savo balansiniu dviratuku dar neįveikia, o tikru dviračiu (kurį teko skubiai įtaisyti, nes kaip gi kitaip – jei brolis turi ir moka važiuoti, reikia būtinai ir jai) ne taip paprasta išmokti, kaip atrodė... Na, nieko, ateis laikas – išmoks ir ji.

Bendravimas. Žaidimai.
Jei pastaruoju metu buvo daug savaičių, kupinų bendravimo, tai ši praėjo ramiai. Tebuvom kartą susibėgę su Eglės chebryte ir sudalyvavę pas Sandrą Greisės gimtadienyje. Teko tam, žinoma, ir pasiruošti. Pirmiausia ėmėmės atvirutės. Bendrom jėgom (vaikų – blizgučiais dekoruota G raidė, mano – rėmelis-užrašas) sukurpėm, dar vaikai padarė po atvirutę Emilijai ir Sofijai, tada važiavom dovanos.

Grįžom, aišku, ne tik su dovana Greisei, bet ir su krūva pirkinių, kurių, jei vaikai nesiprekintų kartu, be abejo būtų perpus, o gal net ir dar didžiąja dalimi mažiau... Na bet... Kas padaryta, tas padaryta. Vaikams džiaugsmo pilnos kelnės, kad vėl nupirkau stiklo dažų – veiklos kelioms valandoms...

Galiausiai šventėm gimtadienį. Smagiai, turtingai praleidome laiką. Sandra, šaunuolė, ne tik pavėsinę dekoravusi buvo, bet vaikams ir karnavalinių kostiumų ištraukusi... Tai spėkit, kiek kartų Magdė keitė princesiškas sukneles ir ar pavyko mums ištrūkti namo vienos jų nepasiskolinus... :)

Na, o visa kita – įvairios smulkmenos.
Užsitvirtinom dainelę apie skaičiavimą kas penkis, taip pat sukūrėm gal ir ne itin tobulą, bet mums „sulindusią“ apie penkis didžiausius Lietuvos miestus, dar dainavom apie savaitės dienas...

Knygų skaitėm visokių po truputį, tame tarpe ir bibliotekoje tarp dovanotinų knygų aptiktą V. Petkevčiaus „Gilės nuotykiai ydų šalyje“, tačiau kadangi internetiniai resursai mūsų „laukiniuose vakaruose“ jau po truputį šįvakar senka, apie tai bus kada kitą kartą...

O dabar – ačiū visiems, kas skaitėt, palaikėt, buvot. Neatsisveikinu, nes susitiksime ir toliau. Tiesiog kiek kitaip. Gal net ir geriau. :)

49-oji savaitė. Dainuojamasis mokslas. Dviratis. Vabalai.

Besibaigiant šiųmečiam mūsų su Egle eksperimentui (taip taip, ši savaitė – priešpaskutinė) nebesiverčiu per galvą, bandydama prilaižyti to, ko neprivalgėm, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ir be to buvo labai smagių atradimų. Skubu pasidžiaugti, nes jau išsikėlėm vasaroti iš miesto, o čia, kaip žinia, vis dar neturim elektros, tad kompiuterio baterijos procentus kasdien skaičiuojame tarsi paskutinės duonos kąsnius. Iš dalies gerai, nes tuomet prie kompiuterio darai tik tai, kas tikrai būtina. Tiesa, prasčiau, kai apsižiūri, kad namie palikai ne tik neribotą internetą, bet ir nešiojamo kompiuterio pakrovėją... :) Ir tada viskas sugriūna: įrašas pasirodo dviem dienom vėliau, miegot eini vėl nežinia, kada, na bet, tikiu, jog viskas greitai vėl stos į savas vėžes. :)

Na, o pradėti tam kartui norisi nuo paties smagiausio – pamenate, kažkuriame įraše dalinausi žinia, kad šių metų pradžioje vyko pasaulinė krikščioniška mokymosi šeimoje konferencija? Tai va, perklausius jos pranešimų, galvoje ėmė suktis daugybė minčių, kurias galima būtų rutulioti toliau. Visų pirma, atradome taip vadinamą „Classical Conversations“ (CC) mokymosi programą. Nesu iš tų, kurie moka trumpai ir taikliai išdėstyti, kas tai yra ir su kuo tai valgoma, todėl pasidalinsiu tam kartui tuo, kad šioje mokymo programoje mokymasis yra suskirstytas į ciklus, kurių vienas trunka trejus metus. Pirmasis jų paremtas faktų įsisavinimu, kas bus svarbu kitame cikle, kuomet reikės pradėti vaikui tais faktais operuoti. Negana to, daugybę pažintinės informacijos šiuo būdu besimokantys vaikai išmoksta... dainuodami. Pavadinau tai dainuojamuoju mokslu. Nes, kaip nekeista, vaikai (net ir mano!!!) labai noriai dainuoja ne kokius du gaidelius, o faktų prisodrintas daineles-giesmeles. Įsivaizduojate? Aš nelabai įsivaizdavau, kol man Eglė nepristatė jų dainos apie lyginius skaičius. Pabandžiau padainuoti ją ir aš (aišku, tikslios melodijos neatsiminiau, tai prikūriau savąją), o čia, žiū, mano vaikai kaip užsukti: „mamyte, padainuok dar!!!“ šaukia jau nebežinau kurį kartą...

Sužavėta tokio pasisekimo, toliau (Egle, atsiprašau, už plagijavimą ir žemai lenkiuosi) perėmiau ir dainelę apie žemynus.

Galiausiai tęsėme praeitą savaitę pradėtą Biblijos citatų įdainavimą. Pabandykite – tikiu, kad ir jus aplankys sėkmė. Nes net jei maniškiai, su kuriais dažnai turiu bėdų dėl klausymo iki galo (jau nekalbant apie bandymus ką perskaityto pakartoti), prašė ir prašė pakartoti, kurti naujas melodijas. 

Tiek, kad iš praeitos savaitės patirties supratau: imti vaikams JAU žinomų dainelių melodiją neapsimoka. Neišsisuksit. Vaikai tuojau supras jūsų klastą... Čia, kiek, supratau, galioja principas „Daugiau yra mažiau“. Geriau kad ir banalią dviejų natų melodiją, bet skirtą būtent tiems konkretiems žodžiams. Reziume: turim savo arsenale praeitos savaitės įdainuotą Pat 18:13 ir šią savaitę užvirtintą Rom 12:21.

Dar bandėm ir skaičiavimo kas penkis dainelę, tačiau nei užtvirtint jos, nei nufilmuoti nespėjome. Aš tik ant popieriaus sau pasižymėjau, kad iš atminties nedingtų... :)

Tokia tad netikėtai daininga buvo mūsų savaitė, kuri, tiesa prasidėjo ne visai nuo dainų. Startą jai šįsyk davė pagaliau vaikų surinktas pėdučių „takelis“ svajonių žemėlapyje, o tai reiškė, kad neišvengiamai turime važiuoti į Sudervės žaidimų aikštelę. Tiesa, Magdei dar buvo likę pora pėdučių iki tikslo, bet paskatinta prisivyti brolį, noriai ir žaislus tvarkėsi, ir grindis valė...

Teks dabar galvoti naują svajonę, nes toks keliavimas svajonės link bent jau mums labai pasiteisino.

Na, o Sudervės aikštelėje – kaip visada veiklos netrūksta. Praleidome ten geras dvi valandas. Jei ne pietų metas, vaikus iš ten būtų buvę dar sunkiau ištraukti... Net kompanijos, atrodo, nereikėjo – dviese smagiai „nešėsi“ per visus įrenginius ne vieną kartą.

Tuo tarpu gera kompanija šį sykį susibūrė trečiadienį pas Sandrą. Gaila, kad teturėjom vos porą valandų, tačiau ir tai geriau nei nieko. Jau įprasta Sandros, Eglės ir mano vaikų kompanija mėgavosi saule, pievų gėlėmis, paežerėmis ir pakeliui pasitaikiusiais įvairiais objektais.

Kas ėjo pėsčiomis, kas nepasidalino dviračiu, kurį, niekam nežinant akylai stebėjo ir Liutauras... Grįžus namo, po pietų man beplaunant indus, atbėga staiga Liutauras ir kviečia mane:
– Mamyte, ateik, aš noriu tau kai ką parodyti.
– O gal tu gali man atnešti tai?
– Ne, tu turi ateiti...
Na, kur besidėsi – einu. O mano penkiametis štai pasiima savo dviratį, užsisėda ant jo ir pasileidžia per pievelę lyg niekur nieko... Cha, va taip ir būna: kol mama suka galvą, kur čia nusivežus vaiką ant asfalto, kad šis imtų ir išmoktų važiuoti, vaikis ima ir pats išmoksta... Toks jau mūsų Liutauras: jo nepareguliuosi – nenorės, su kuolu neįkalsi. Bet jei norės, pats viską išsiaiškins ir išmoks.

Viso to pasekoje, antroji savaitės dalis čia sukus čia apsukus vėl grįždavo prie dviračio. Teko ir mums su Darium traukti savuosius ir leistis į trasą. Mūsų tradicinis kilometras iki kaimo kapinaičių šiam reikalui – pats tas. Dar vienas kilometras atgal – jau šis tas mažoms kojytėms. Tiesa, Magdei jau pilnai atiteko ta proga balansinis dviratukas, kuriuo mergina iš pradžių ganėtinai azartiškai ėmė mokytis važiuoti, tačiau pamačiusi, kad šis nevažiuoja taip greitai kaip brolio, kiek nusivylė. Ir į mūsų kilometrines keliones mieliau leidosi kėdutėje ant mano dviračio nei savomis kojomis... Na, nieko, ateis laikas. :)

Jau kuris laikas nebeseku mūsų su Egle turima gamtos stebėjimo programa. Nustojau ja sekti tuomet, kai po žiemos pastebėjau, kad didžioji dalis temų mūsų klimatui netinkamos – daug kas prasilenkia su realybe. Tad leidau pačiai gamtai užduoti mums savaitės temas. Šioje galėtų drąsiai vadintis vabalų stebėjimo savaite. Mat vaikai iš visų pakampių man tempė vabalus ir liepė fotografuot ir... uostyt. :D Taip, taip. Jūs ką, nežinote, kad vabalus galima pažinti pagal kvapą? Štai blakės kvapą turbūt žinote?.. Tai ir kiti vabalai turi savitą ir niekam nebūdingą.

Įtariamasis Nr 1. Milčius.

Įtariamasis Nr 2. Straubliukas

Taip pat mus lankė pavieniai karkvabaliai, tradiciškai alksniuose pietavo spiečius alksninukų, praskrido kelios boružės, dar kas tai... Gyvybės aplink netrūksta.

Buvo pas mus užklydęs ir laumžirgis, tačiau kol aš „smailinau“ savo fotoaparato akį, šis pabėgo. Turėjau pasitenkinti štai tokiu simpatišku drugeliu (kol kas sunkiai identifikuojamu).

Kad būtų paprasčiau, JYSK'e vos už nepilną eurą radome drugelių gaudykles, džiaugsmo buvo visiems. 

Taip pat stebėjome (ir rinkome) sraiges, pienes, pynėm jų vainikus (Liutaurui būtinai reikėjo tokio paties, kaip ir sesės...)

Magdė kepė smėlio pyragus ir puošė juos žemuogių, veronikų ir pienių žiedais...

Liutauras šiaip žaidėme visokius smėlio žaidimus, užsiiminėjo įvairiais smėlio-molio-akmenų-vandens eksperimentais, kurie liko tik jo atminty, mat mudu su Darium kiek įstengėm, plušėjom prie namo moliavimo, protarpiais priiminėdami svečius iš užsienio, džiaugdamiesi artimesnių ir tolimesnių draugų kompanija, rinkdami žiemai pušų pumpurus, o kas dar ir kaimynui stogą padėdamas dengti... Savaitė tikrai buvo turininga...

Atėjus vakarui, užtat, vaikai noriai susėsdavo ant lovos, pasiimdavo kas popieriaus ir flomasterių, kas kokią knygelę ir visi ramiai vakarodavom...

Magdė ir jos uraganas.

Liutauro menai.

Liutauro dovana draugams

Galiausiai Liutauras sugalvojo dar vieną užsiėmimą: rasti ką nors parašyta didžiosiomis raidėmis ir nukopijuoti. Va taip. Nei liepiamas, nei prašomas. Pats. Nes ši dalis – pati svarbiausia. :)

48-oji savaitė. Sniegas. Paupys. Driežas. Pienės

Žinote, būna toks periodas – kai turi sustoti ir susivokti, kame esi ir kur link eini... Mums ši savaitė tokia ir buvo. Galvoje jau kelinta savaitė bandau susidėlioti tam tikrus akcentus, tam tikras spragas, kurių nori nenori atsiranda laikantis net ir gražiausiai sudėliotų planų. O jei dar, kaip buvau minėjusi, įsiterpia visokios pavasario sėjos ir kitokie neatidėliotini rūpesčiai... Gyvenimas toks jau yra – planas maksimum dažniausiai tampa jei ne planu minimum, tai bent jau planu optimum. Galima dėl to graužtis, galima dėl to pulti į depresiją, galima priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Aš renkuosi pastarąjį variantą, su ta mintimi, kad geriau daryti ir klysti nei kad nieko nedaryti. :)
Žodžiu, pavasaris ritasi kaip jau pabaigos link, mintys po truputį sukasi jau vasaros kryptimi ir, žiūriu, beliko mums vos pora savaitėlių iki šio „projekto“ gimtadienio. Tad susiveržiam diržus ir iš paskutiniųjų lekiam finišo link, kad ir su šiokia tokia „pompa“.

Geri įpročiai. Charakterio formavimas.
Pastaruoju metu teko daug visokių seminarų perklausyti šia tema, o ir su Egle dažnai apie tai kalbamės. Viso to pasekoje susidėlioja tokios štai išvados: akademiniai pasiekimai ikimokykliniame amžiuje lai būna sau, o t.y., kiek yra, tiek, bet visų svarbiausia čia – charakterio ir savikontrolės ugdymas. Paskui bus per vėlu. Todėl stengiuosi, kiek tai pasiduoda mano minkštam charakteriui, sužiūrėti kiek įmanoma daugiau praleistų netinkamo elgesio įpročių ir skubu nukreipti juos tinkamesne linkme. Tam pasitarnauja ir kai kurie Šarlotės Meison principai, apie kuriuos teko skaityti pernai, ir šviežiai įsigyta knyga „Laying Down the Rails for Children: A Habit Training Companion“ – po žingsnelį, po nedidelį, kiek tai mano jėgoms, skinuosi kelią į priekį. :) Su Liutauru bėdų per daug nėra, matomai savu laiku nubrėžiau pakankamai aiškias ribas. Tuo tarpu su Magde iššūkių daugiau – niekaip nerandu rakto į jos kaprizų karalystę. :) Negaliu sakyti, kad visai nepavyksta dėl nieko susitarti, tegaliu pasakyti, kad man norėtųsi rezultatyvesnių sprendimų ir šimtąkart mažiau ties jais sugaišto laiko... :)
Kad vaikai skiriasi, matosi ir iš mūsų „Svajonių žemėlapio“, kuriame jau tuoj tuoj priartėsime prie pirmosios svajonės išpildymo. Liutaurui šis skatinimo būdas labai gerai veikia – jei tik žino, kad bus jam priklijuota pėdutė, nesunkiai prisidės prie vieno ar kito darbo, pasisiūlys ir pats padėti. Magdė gi tuo tarpu per daug pėdutėmis nesigundo – tarsi pasakyti dešimt kartų „Ne, nedarysiu; ne, nenoriu“ yra daug smagiau nei būti paskatintai, įvertintai, kažko pasiekti. Tad rankoves čia, man regis, reikės raitotis dar ne vieną kartą... :)

Citata
Jau kuris laikas galvojau, kaip čia padarius su Biblijos citatomis, kad jos vaikams būtų lengviau įsimenamos. Seniai kirbėjo mintis paversti jas mini giesmelėmis, tačiau su savąja atmintimi rizikavau viską dar labiau sumakaluoti. Kol vieną dieną ėmė ir šovė į galvą mintis, kaip galima padaryti, kad konkreti melodija įsimintų ne tik vaikams, bet ir man. :) Padariau štai kaip: ant citatos kortelės kitos pusės su turimu antspaudu atspaudžiau penklinę ir pasižymėjau žinomos dainelės melodijos pradžią, pagal kurią tam kartui išmokome: 

„Kas atsako neišklausęs, tam yra kvailystė ir gėda.

Taip aštuonioliktoj patarlėj skaitom – tryliktoj eilutėj.“

Gamta / žurnalas
Kaip žinia, pirmadienį iškrito sniegas. Ką ten sniegas – visa kruša. Nuliūdote? Mes tai priešingai – apsidžiaugėm... Liutauras su Magde tuojau bėgo su puodais sniego rinkti ir jį virti, žiūrėti, kaip tas užviręs ant dugno šnypščia ir garuoja pėdsako nepalikdamas...

Tiesa, sodyboje pasnigo nedaug. Užtat į miestą vakarop grįžę radom keliskart tiek baltojo džiaugsmo, kuris taip pat keliavo į puodą, o ir į šaldymo kamerą – „rytdienai“ (tipiška Liutauro savybė; jei tik galima, vaikis būtinai pasiliks „kitam kartui“ ar „rytdienai“).

Į sodybą traukiam beveik kasdien. Mat prasidėjus svečių namelio statyboms, tiek čia reikia „akies“, tiek ir atsirado papildomų rūpesčių perkėlus mūsų mobilųjį namelį į naują vietą, mat teko ir naują lau-žavietę paruošti, ir valgomąjį lauko stalą, ir prausyklą perstumti, o kur dar visokie einamieji pavasario tvarkymosi namelyje darbai. Kitą savaitę bandysim jau ir savo molinuko statybas atnaujinti, tad skubam su viskuo įtilpti į laiką.
Tuo tarpu gamta gyvena savu ritmu. Ar jūs turite laiko pasimėgauti nuostabiu pienių žydėjimu? Sukramsnoti vieną kitą jos žiedą ar, jei dar turite pernykščio medaus, užsikonservuoti jame pienių žiedų – vitaminai visiems metams garantuoti.

Taip nutiko, kad Eglė man paskolino labai įdomią knygelę. Vadinasi ji „Pienės evangelija“ (autoriai – (T. ir Dž. Mokombai). Vaikams dar neskaičiau, tačiau pati jau spėjau perkrimsti. Tai – krikščioniška knygelė, gretinanti Pienės gyvenimą ir jos savybes su krikščionišku gyvenimu. Pasakysiu atvirai – visa, kas parašyta apie pienes – labai įdomu. Tačiau sugretinimai su Rašto vietomis kai kur tokie... kaip čia pasakius... „pritempti“. Dažnai – išimti iš konteksto, kas dar didesnių abejonių sukelia vietoj to, kad tikrai pamokytų. Kita vertus, yra ir tikrai įdomių sąsajų. Todėl jei pateks į rankas – nepraleiskite progos bent jau perversti, nes, tikiu, patys atsirinksite, kas jums tinka, o kas – ne.

Na, o grįžtant prie tų pačių pienių, keletas labai įdomių dalykų: ar žinote, kad hektare pievos yra apie 20 milijonų vabzdžių ir apie 5 milijonus vorų? Kad jų tikrai daug, mes jau turėjome progą įstikinti prieš porą metų, kuomet rinkome pienių pūkus, braukdami juos į kibirą – pažvelgę į tą pūkų gausybę, nepatikėjome pamatę toooookią vabalų knibždėlynę... Tai va, čia ta dalelė iš mūsų sklypo milijonų.

Kitas atradimas mums buvo pienės kuokeliai. Turėjot kada progą iš arti įsižiūrėti į pienės žiedą? Būtinai pažiūrėkite. Ir pamatysite ten tokius įdomius pagaliukus, galuose prasiskyrusius ir užsirietusius – ant jų gyvena žiedadulkės, kurias bitės ir kamanės susirenka ant savo kojelių.

Mobilaus namelio perkėlimas į kitą vietą padovanojo mums dar vieną siurprizą. Labai draugiško ir nuostabaus driežiuko draugiją. Vieną dieną pamačiau jį prie prausyklos, tačiau jis greitai pasislėpė po nameliu, ir tiek jį temačiau – nei vaikų spėjau pakviesti, nei nufotografuoti. Tačiau kitą dieną jis ir vėl sukiojosi aplinkui. Nesunkiai pagavę gėrėjomės neįprasto Lietuvos gyvūnijai ryškumo grožiu. Paaiškėjo, kad tai – vikrusis driežas, saugotina Europos roplių rūšis, vienintelis Lietuvoje, dedantis kiaušinius. Jo patinų šonai tokie ryškūs tampa poravimosi metu (kaip Darius ir spėjo). Nuostabu, ar ne? Mane – salotinės spalvos gerbėją – tiesiog pakerėjo...

Na ir, žinoma, drugeliai... Nuotraukų gražių padaryti nepavyko, tačiau pasižiūrėti jau yra į ką... Jau, mačiau, skraido ir mūsų mėgiami dirviniai melsviai, ir spungės, ir aušrelės.

Išvykos. Bendravimas.

Savaitė kaip niekada buvo pripildyta bendravimo. Dukart su Eglės trijule susimatėme sodyboje, kur vaikai šturmavo didžiulį šviežiai supilto smėlio kalną, laipiojo medžiais, dalinosi traškučiais.

Dar vieną pusdienį praleidome Žirmūnų pliaže su Svajūne ir Gintaru, Roku ir Viljamu. Oras buvo žvarbokas, tačiau tai nesutrukdė Liutaurui visus įtraukti į butelių kamštelių medžioklę. Neslėpsiu – man labiau patiktų, kad vaikis kolekcionuotų kažką kito, na bet tačiau, kaip sakoma, aistrai neįsakysi. To pasekoje buvo iššniukštinėtos visos pliažo šiukšliadėžės ir upės pakrantė. Laimikis pranoko visus Liutauro lūkesčius. Kišenės dabar buvo pilnos ne tik laimės, bet ir kamštelių. Čia pat užsitvirtinome skaičiavimą iki 20, rūšiavimą pagal spalvas ir susidėvėjimo lygį...

Antys čia – išdresuotos. Sekioja iš paskos kol ką nors gauna...

Galiausiai bendravimo kulminacija buvo sekmadienį, kuomet Liutauras lauke su dviem su puse metais vyresniu draugu Herkumi praleido... 8 valandas. Net valgė lauke išsinešęs dubenėlį... Panašu, kad šiems dviems berniukams tikrai smagu draugėje – per visą dieną negirdėjau nei karto, kad būtų susiginčiję ar ko nepasidaliję. Tikrai miela buvo žiūrėti. Magdė ir ta – retsykiais „įsipaišydavo“ į jų kompaniją, nors daugiau žaidė su lėlėmis, skraistėmis ir kitais labiau jos pomėgius atitinkančiais žaislais. Vienu metu net metais jaunesnė kaimynė Augustė prie mūsų prisijungė, tačiau Magdė su ja nepanoro susidraugauti, pareiškusi, kad Augustė nesidalina su ja, todėl nesinori su ja žaisti. Buvo puiki proga pakalbėti apie tai, kad mums patiems esant nedraugiškais, kiti taip pat ne itin noriai su mumis bendrauja. Ir apie tai, kad mažesni vaikai šalia suteikia galimybę mums mokytis globos, atidumo, rūpestingumo...

 Magdės žaislų arsenalas.

 Traukinukai – visų laikų klasika.

Įvairūs siužetų vingiai tarp traukinių, automobilių ir darbinės technikos čia sukosi be perstojo...

Žaidimai
Su draugais, žinoma, smagu žaisti, tačiau ir būdami vieni sodyboje vaikai nestokoja užsiėmimų. Ypač kai kiekvieną dieną čia vis kas nors naujo... Žiūrėk, statybvietėje atsirado duobė, paruošta nuotėkų įrenginiams, ir vaikai jau tikrina, kas joje. O tikrinta buvo ne veltui – pasirodė, kad viename duobės krašte prateka nedidelė vandens gysla. Keletą dienų iš eilės vaikai bėgo stebėti, kaip vandens duobėje daugėja.

Kita atrakcija – statybininkų palikti nuotėkų vamzdžiai. Gerai, kad vonioje, kaip visada, netrūksta lietaus vandens – kitaip nežinau, ar iš šulinio vaikams tiek jo prisemčiau, kiek per šiuos vamzdžius pratekėjo. :)

Liutauro eksperimentai. Idėja, išpildymas ir vadovavimas procesui – autoriaus. :)

Galiausiai eksperimentai baigiasi štai taip... 

Kažkada, kai dėdė Dalius dovanojo šią mašinėlę, 

užtikrino, kad užteks jos ilgam. 

Panašu, kad apsiriko. Tris metus pratempėm... 

Na, gal dar įkalbėsiu Liutaurą surinkti ją atgal. :)

Atėjus žvarbiam vakarui, vaikai randa išeitį – sulįsti į miegmaišį. 

Čia šilta, gera, juokinga. :)

Tuo tarpu karštą dieną reikia pavėsio. Niekur nedingsi. Tad buvau priversta vaikams palapinę suręsti. Kaip tik retinau krūmokšnius prie sodo, tad liko karčių. Jos puikiai mums pasitarnavo. Tam kartui užmetėm seną lovatiesę, tačiau ateinančią savaitę tobulinsim – Humanoj nusipirkom superinę ilgą užuolaidą šiam reikalui už vos 2 eurus.

Dailyraštis

Liutaurui išėjus žaisti į lauką su Herkum, pasigailėjau, kad rašymą pasilikau paskutinei savaitė dienai... Neįsitekom su šia užduotim. Tik Magdė džiūgavo raides rašydama. :)

Taip ir prabėgo savaitė... Nuo rytdienos žada žiupsnelį šilumos. Tad turbūt jau suprantate, jog ir vėl bus daug reportažų iš gamtos prieglobsčio...
Neperkaiskite! :)