45-oji savaitė. Miškas, medžiai ir kiti atradimai.

Toks darganotas oras už lango verčia gūžtis ir per daug nekišti nosies į lauką. Gal ir gerai, nes jei už lango saulė kaitintų, vargu, ar būčiau prisėdusi prie visokių ten painių mokesčių deklaracijų ir kitų popierizmų. Dabar gi viskas be skubos padaryta, priduota, paramos procentai išdalinti, žodžiu – ramu.
Kita vertus, net ir darganoje būta „skylių“, kuriomis daugiau ar mažiau sėkmingai pasinaudojome...

Antradienį šėlome „Laboratorijoje“, imituodami visokias hauliškas pilis...

Trečiadienį jaukiai pasibuvome pas Gintarę, kur veiksmo ir kūrybiškų žaidimų taip pat netrūko...

Na, o ketvirtadienį, nušvitus saulei kartu su kitomis mamomis ir vaikais pasileidome į Dūkštų ąžuolyno gilumą, kurioje mus pasitiko ne viena staigmena.
Pirmąją jų aptiko Eglė su Emilija ir Sofija priešakyje, sugalvoję pasidairyti kiek atokiau nuo pagrindinio tako. Čia jos rado galybę nuvirtusių medžių, kurie, savaime suprantama, buvo didžiulis vaikų džiaugsmo ir išbandymų šaltinis. Ir ne tik. Gražu buvo žiūrėti į skirtingus vaikų būdus, jų gebėjimus nugalėti baimę, pajusti lygsvarą (arba suprasti, kad turi su ja bėdų), atlaikyti einančiųjų iš paskos spaudimą, pajusti kryčio, šakų „paglostymo“ ar nedidelio susimušimo skonį... Liutauras, iš prigimties labai atsargus, po mažą žingsnelį bandė prisijaukinti šiuos krituolius, vis prašydamas, kad niekas jo neskubintų. Buvo smagu matyti jo pergales, nesvarbu, kad lyginant su kitais – nedideles. Svarbiausia, kad pajuto, pamatė, išbandė. Magdė buvo dar rezervuotesnė. Prie šių „laipynių“ prisiartino tik jau visiems besiskirstant. Iki tol tyrinėjo pievas, komponavo plukių puokštes, tyrinėjo sutrūnijusių medžių kamienus, aplipusius visokiausiais voratinkliais, vabalais ir visokio kitokio plauko atradimais.

Vaikai džiaugėsi ne tik vienas kito kompanija, bet ir mamos Jurgitos (miško mokytojos) įžvalgomis, gyvenimiškomis pamokomis bei pastabomis...

Tokiu būdu sužadinę vieni kitų smalsumą, pasukome skirtingomis kryptimis – vieni atgal namo, kiti toliau pažintiniu taku. Ir čia, kaip žinia, radom dar visokių įdomybių. Štai kad ir tokių su visomis šaknimis išvirtusių medžių masyvų...

...ir labai keistų didžiulių inkilų, skirtų, kaip vėliau išsiaiškinau, šikšnosparniams... O aš net nežinojau, kad jie ir inkiluose gyvena...

Dar tolėliau paėjėję aptikome neįtikėtino dydžio beržo juodgrybį, oficialiai vadinamą įžulniuoju skyleniu. Girdėjote apie tokį? Jei ne, žinokite, kad tai ne šiaip sau kokia tai parazituojanti kerpė, bet grybų grybas, vaistų vaistas...

Tokie štai mūsų radiniai buvo... Jau nekalbant apie šiaip nuostabiai praleistą laiką gryname ore...

Penktadienį likome apgauti. Išlindusi saulė išviliojo mus į sodybą, o pakeliui užėjo lietus, tad likom beveik it musę pešę... Na, tiesa, ne visai. Nes kitądien, žiūrėk, nebūtume netikėtai radę ant tako įskilusio strazdo giesmininko kiaušinio... Ir žinok, iš kur jis čia toks atsirado. Aplink lyg ir nesimato jokios lizdui tinkamos vietelės... Gal tiesiog iš lizdo išmestas nuo kalnelio čia atriedėjo?..  O beriedėdamas įskilo?.. Kaip ten bebūtų, teisybės nebesužinojom. Sėdom atgal į automobilį iš šiaušėm namo šiltos arbatos puodelio apsikabinti...

O namie gerai... Vaikai į šiltą vonią su savais žaidimais, mes – šiltos arbatos gugkšnoti... Vaikai netrukus įšoko į pižamas, ant lovos, ir vakaro smagumynai prasidėjo...

Kitą gi vakarą vaikai man pateikė siurprizą. Kaip tik guodžiausi Eglei, kad nebenori mano vaikai draugauti su skaitymu, raidėmis ir visais panašiais reikalais. Ir staiga, po tų žodžių, tarsi perkūnas iš giedro dangaus – Magdė užsimanė „pakarpyti ir paspalvinti raides“. Traukiau tad vėl „Labas raide“ knygas į dienos šviesą, ir... oho! Nebegalėjau sustabdyti arklių – Magdė, o paskui ją ir Liutauras vertė puslapį po puslapio ir, nors jau laikas miegot, vos atsiplėšė nuo užduočių. Pažadėjau, kad rytoj TIKRAI galės pratęsti...

Ir rytoj veiksmas iš tiesų prasitęsė su visu įkarščiu. Žiūriu į visą tą procesą, vos spėdama vienam ir kitam į klausimus atsakinėti, „penkis duoti“ sėkmingai įveikus tą ar kitą užduotį, laviruodama tarp žirklių, klijų ir flomasterių... Penktadalio knygos per dieną ir nėr... :O 

Tarsi iš tiesų kas burtų lazdele kokia būtų mostelėjęs ir vaikams motyvaciją pakurstęs. O gal čia dar ir visa kita po truputį susidėjo?..

Mat prieš kokią savaitę padariau vaikams taip vadinamą „svajonių žemėlapį“, kurio idėją nusižiūrėjom iš Marijos, kuomet svečiavomės pas ją. Esmė labai paprasta: su vaikais sugalvojame kokią nors svajonę, ją kartu nupiešiame ir nutiesiame ligi jos taką. Vaikui atlikus tam tikras užduotis, žymime, kiek tuo taku nueita, kol pasiekiame užsibrėžtą svajonę ir čiumpame ją už ragų. Pas Mariją takas buvo vienoks, mes sugalvojome jį padaryti iš pėdučių, ant kurių, įvykdžius vieną ar kitą užduotį, klijuojame spalvotas pėdutes (čia mums į pagalbą atėjo antspaudukai). Negalėjau patikėti, kad tiek ilgai bandėme sugalvoti svajonę, kol galiausiai vaikai nusprendė: tai bus Sudervės žaidimų aikštelė (labiausiai mėgiama iš visų mūsų lankytų). Na, gerai, tebūnie. Liutaurui šios savotiškos „lenktynės“ labai patinka, nes 1) suteikia jam perspektyvos matymą ir žinojimą, kada važiuosime į tą Sudervę, 2) lavina priežasties-pasekmės dėsnio suvokimą, 3) motyvuoja ir jį, ir sesę, kuri, aišku, irgi nenori atsilikti.

O pėdutes vaikai gauna už bet kokią mūsų motyvacinėje lentoje esančią užduotį. Ir jiems aišku, ir man susiveda galai, nes iki šiol ta motyvacinė lenta buvo tokia ne visai iki galo motyvuojanti, nes nebuvo aišku, kas bus įvykdžius vieną ar kitą užduotį. Dabar gi aišku: atlieki, gauni pėdutę, o daug pėdučių reiškia šiokį tokį rezultatą. Į trasą pakeliui stoja kantrybės ugdymas, noras kuo greičiau pasiekti tikslą (o t. y., įprasminti savo vaiklą), o tuo pačiu ir žaismingumas, nes viskas vyksta lyg smagus žaidimas.

Tuo tarpu žaidimų savaitės eigoje būta visokiausių. Dažnai jie peraugdavo į savotiškus eksperimentus...

Pavyzdžiui, kas skęsta, o kas ne. Kaip vanduo tykšta nuo dėžutės, pilnos dangtelių, kaip šlampa rūbai (ir ne tik), su kuriais visais vaikai įsigudrina įsiropšti į vonią. Kaip kyla oro burbulai iš butelių, panardintų po vandeniu, kaip liejasi kriokliai iš butelių, iškeltų aukštai aukštai...

Paskui girdžiu balsus jau kambaryje:
– Mamyte, ateik, mes lovoje turime radiatorių!
– Radiatorių???
Ateinu, o tiedu, prileidę į tuščius plastikinius butelius karšto vandens, paguldę juos lovoje įsivaizduoja, kad čia radiatoriai. Bėda ta, kad labai jau greitai atšalantys... :)

Galiausiai darėm smagų eksperimentą su šnypščiančiomis tabletėmis ir... vandeniu bei plastikiniu atidaromu kiaušiniu (na, tuo, kuris būna šokoladinių kiaušinių viduje kaip kokio nors žaislo dėklas).
Nors labai paprasta, bet netikėta ir smagu matyti, ką gali cheminės reakcijos metu išsiskiriančios dujos. Galite žvilgterėti. Filmavo Liutauras:)

Penktadienį su Magde išsiruošėm į Verandą. Litauras liko namuose su tėčiu ir praleido puikią progą papildyti štai tokią pavasarinių paukštukų kolekciją.

Kita vertus, per daug nenusiminė, nes abu su Magde dar ir namuose paskui paukštelių prigamino. Pabandykite ir jūs – labai paprasti, bet smagiai besisupantys paukštukai.

Kaip ten bebūtų, paukščiai kol kas nėra tapę nei vieno iš vaikų aistra. Kaip ir rankos lavinimas. Na bet šį reikalą sistemingai tęsiam. Po nedaug, bet kryptingai.

O štai šokis – kita šneka... Jei Liutauras gali neatsitraukdamas žiūrėti visokius filmus apie Titaniko skendimą, apie tai, kaip veikia įvairūs daiktai, tai Magdės neatsiejama gyvenimo dalis šiuo metu yra šokiai... Pramoginiai. Visų laikų top'as – štai šis. Spėkite, kodėl. Žinoma, visų pirma – dėl suknelių. Nes ten jų yra DAUG. Ir bateliai ant kulniuko. Ir daug blizgučių. Na, turbūt supratote – viskas vienoje vietoje. O paskui skamba:
– Mamyte, o kada man nupirksi tokią suknelę? Mamyte, o tokių batelių būna mažoms mergaitėms?
Ir pan... Tad nežinau – ar suknelės čia, ar ir pats šokis kaltas, kad video toks populiarus. O gal ir viena, ir kita? Nes na... Patys pasižiūrėkit... :)

Visa kita – ėjo praėjo kažkur šalia, lengvai, pavasariškai, spontaniškai, įsiliejo į kasdienybę ir nebeįtilpo į tradiciškai mano išdėstytas kategorijas. Gal ir gerai – vis šiokia tokia įvairovė, jau tuoj tuoj beįžengiant į paskutinį pavasario mėnesį...

Apie smalsumą ir kitas gyvenimo pamokas

Pamenu, mokykloje mokė, kad rašinius reikia pradėti trumpais sakiniais. O man, lyg tyčia, niekas į juos netilpdavo... Taip ir dabar – viskas prasideda nuo ilgos, painios minties... Bet gal išnarpliosit?.. :)

Važiavome vidury savaitės susitikti su kitomis šeimoje vaikus mokančiomis mamomis bei jų atžalomis, o mane po paskutinio Eglės įrašo kankino įvairios mintys apie smalsumą, mokymąsi ir kiekvieno vaiko individualumą. Mąsčiau, kame glūdi ta smalsumo paslaptis, ir kodėl aš jos neužčiuopiu savyje. Štai miške pora vaikų, o paskui juos ir jų mama ima ir nuklysta nuo tako. Juos visus veda smalsumas (o gal ir dar kas daugiau?). Po kiek laiko jie grįžta ir su didžiuliu entuziazmu kviečia mus dar kartą nueiti ten, kur buvo jie – prie atrastų didžiulių, suvirtusių medžių, tiesiog idealių vaikų karstymuisi. Pasileidžiame į miško tankmę, kur praleidžiame nežinia kiek laiko – pabūtume ir dar ilgiau, nes vaikams ši vieta (su savo virtuoliais, sausuoliais bei juose ir prie jų knibždančia vabalijos gausa), regis, neišsemiama; tačiau mums, mamoms, jau, žiū, vienai reikia grįžti į miestą su reikalais, kitos mažametis jau pavargęs ir mielai nusnūstų, dar kitai vėl kokie tai rūpesčiai...

O aš grįžtu prie savo minčių: o kodėl man nekilo noras eiti kažkur į miško tankmę? Kaip ir praeitą savaitę tuose drugelių namuose: kodėl man nekilo jokių klausimų dėl tų drugelių, o tiesiog apsidairiau-pamačiau-išėjau?.. Ir taip vis prabėgom, prabėgom, prabėgom... Tarsi kas vytųsi, tarsi ko nespėčiau, jei paklausiu, užsibūsiu...

Stebiu Liutaurą, ne per seniausiai Vingio parke iš pagalių dėliojusį užuovėją. Ramiai, kantriai, nuo pradžios iki pabaigos. Gerai, kad tąsyk buvo laiko. O kaip dažnai būna – girdisi iš jo lūpų:

– Na palaaaaauk... Na, dar truputį... (tarkime, taškytis vonioje su „skęstančiais“ titanikais ir kitais objektais). – Nes jis ieško, nori kažką suprasti, išsiaiškinti, perprasti. Štai ir Magdė: kažką spalvina, klijuoja, aš, atrodo, seniai būčiau pabaigusi, nes na... Kam čia to reikia?.. O jai nesvarbu – ji eksperimentuoja su klijais, spalvotais popierėliais, niekur neskubėdama, kruopščiai, tiesiai žirklėmis kirpdama popieriaus juosteles – net pavydu. 

Tuo tarpu aš plaukiu paviršiumi. Įdomu, nuo kada..? Ar tik ne nuo tada, kai lankstydama per galybę būrelių tiesiog neturėjau laiko stabtelėti, išbūti, kažką pabaigti..? Taip ir likdavo nespėtas baigti siuvinys, piešinys, karpinys ar koks kitas šimtas -nioliktas „-inys“. 

Tai va... Stebi vaikus, grįžti į savo vaikystę, pasikapstai joje ir atsakai sau į klausimus, kurie tarsi geras pendelis atmerkia akis, ir sako: „dabar užtat laikas atsigriebti“. Nes ne mes juk vaikams geriausi mokytojai, bet jie mums... Na, ir dar kiti bendraminčiai. O ypač – jų vaikai...

Pasėdi vieną vakarą, kitą, pamąstai, perkratai savo mintis ir toliau galvoji: o gal nėra viskas taip jau blogai? Gal tiesiog mano smalsumas šiuo metu nukreiptas kitur?.. Pvz., į informacijos kaupimą apie Mokymosi šeimoje asociacijos reikalus (įkūrėme čia tokią ne per seniausiai) ir kitokius visokius rūpesčius, susijusius su viso šio reikalo įteisinimu Lietuvoje?.. Nes man smalsu (uf, pasirodo, ir aš dar ne beviltiška), kokių šalių patirtimi galime pasinaudoti, kaip yra ten, kitur, kur žolė žalesnė, ką dar galime išpešti iš viso to, kas iki šiol buvo nuveikta, ir pan... Todėl eilinį vakarą sulendu į dar vieną pluoštą informacijos. Šįkart pakankamai šviežios – į 2017 metų tyrimus apie Mokymąsi šeimoje (mokymąsi namuose, homeschooling'ą, kaip kad užsienyje šį reikalą vadina). Nes niekada nežinai – o gal prireiks..? 

O jums kaip su smalsumu – viskas gerai? Nueikite į mišką – pasitikrinkite. Nes gal jis visai vietoje? O gal tiesiog – kaip ir pas mane – nukreiptas kažkur kitur? Pradžioje atrodantis kaip visai nereikšmingas, bet, kai įsigilini, gal ne toks jau ir nereikalingas? Gal jis tiesiog... kitoks (pasiguosti juk reikia, ar ne? :)

44-oji savaitė. Drugeliai, šienas, paukščių kiaušiniai. Velykos

Pasinaudodami ir mes proga pailsėti (kuo mes prastesni už tuos, kuriems dabar velykinės atostogos?), leidžiamės į naujos savaitės nuotykius. O prasidėjo jie, kaip jau galite nuspėti, sodyboje, į kurią išsiruošėm ankstų pirmadienio rytą – mat turėjome sulaukti atvežamų langų namui. Vaikams, žinoma, džiaugsmo marios, nes kur dar gali taip smagiai padūkti, jei ne gamtos apsupty?..

Net paprasta grandinė gali tapti smagiausiu žaidimo įrankiu...

 Prie kaimyno kūdros, kuri kasmet prisipildo vandeniu vis gausiau, iš viso rojus...

Svarbu patikrinti pernai bebrų nugraužtą medį...

Statybose irgi darbo netrūksta...

Paįvairinimui galima atidaryti ir vietinį grožio saloną.
Nesvarbu, kad vietoj nagų lako tėra tik flomasteriai.

Gal arbatos? Šviežiai ant laužo išvirta. Liutauras vaišina...

Kiti atradimai mūsų laukė Ozo pramogų parke. Kartu su Gintarės ir Marijos bei jų atžalų draugija apsilankėme drugelių parodoje. Žinoma, šis, maždaug 20 kvadratinių metrų kambarys toli gražu negali prilygti didiesiems drugelių paviljonams, na bet susipažinimui – ne taip jau ir blogai. Ar žinote, kad pasaulyje yra apie 265 000 drugelių rūšių? O kad jų uoslė „neša“ net 10 km? O kad mokslininkai iki šiol negali tiksliai pasakyti, kaip įvyksta vikšro-drugelio metamorfozė, nes kokone vykstantys procesai tokie jautrūs, kad jų nepažeidus neįmanoma jokiais prietaisais užfiksuoti?.. Tai va, tokie tie drugeliai...

 Apžiūrinėjame kokonus

Specialaus stiklo pagalba galime pažiūrėti, kaip drugeliai mato pasaulį.

 Nedidukė džiovintų drugelių kolekcija.

Taigi: drugelių namuose šilta (+25ºC), kiek ankštoka, bet visai smagu. Ta proga, jei įdomu, galite apžiūrėti ir kiek didesnę drugelių kolekciją mano nuotraukų iš Denverio drugelių paviljono (JAV) galerijoje.

Na, o X-planet žaidimų erdvėje šalia Drugelių parodos aptikome dar vieną įdomią ekspoziciją, kurioje galima susipažinti su 50-ties paukščių kiaušiniais. Savaime suprantama, visų taip neimsi ir neprisiminsi, todėl pabandžiau juos nufotografuoti. Aišku, fotografuojant su telefono kamera per kiek apčiupinėtus vitrinų stiklus nereikia tikėtis geros kokybės vaizdų, bet tikiuosi, kad reikalui esant pravers... Spauskit ant nuotraukų, didinkinės, bandykite atsirinkti...

O kad taip būčiau aš turėjusi šitas nuotraukas tuomet, kai kažkada praeitą vasarą pamiškėj po audros išverstame medyje radom paukščio lizdą su kiaušiniais... Tada nežinojom, kieno jie galėtų būti. Dabar užtat žinome, kad didžiosios zylės. 

Na ir tarsi vyšnia ant torto, po visų pažintinių ekspozicijų vaikai galėjo pašėlti X-planet žaidimo erdvėje. Liutauras, kartu su Svajūne ir Gintaru iš karto dingo didžiulėje laipynių raizgalynėje, tuo tarpu Magdė su Melisa pradžioje jautėsi čia ne visai drąsiai. Tačiau Magdė į pabaigą irgi apsiprato, ir tuomet, kai jau buvo laikas važiuoti namo, tradiciškai buvo sunku ją iš ten „iškrapštyti“. Žodžiu, nepaisant kie triukšmingos aplinkos, patiko. Vaikai klausia, kada vėl ten važiuosim.

Smagi daugiapakopė čiuožykla, kuria leidomės visi ne vieną kartą...

Galiausiai Oze aptikome dar vieną atrakciją – „viščiukų miestelį“. Idėja visai smagi, bet vaikams, kuriems didžiausia atrakcija būtų tuos viščiukus rankose palaikyti, paglostyti, toks jų stebėjimas pro stiklą buvo daugiau erzinantis nei džiuginantis. Bent jau maniškiams. Todėl čia jie stabtelėjo gal tik porą minučių. 

Dar viena pramoga mūsų laukė penktadienį sodyboje, kur iš kaimyno pasiskolinę traktorių ir vežimą gabenomės šieną daržo mulčiavimui. Didieji mūsų pagalbininkai tikrai smagiai bandė savo jėgas, vežimo svorį, o Liutauras turėjo dar ir galimybę važiuoti tuščiame vežime ir lavinti lygsvarą, balansuojant ant dardančių vežimo lentų.

Na ir, žinoma, kaip be amžinųjų žaidimų ant smėlio krūvos...

Kiaušinių marginimo per daug nesureikšminame. Velykos mums – ne kiaušinių ridenimo, rinkimo ar zuikučių šventė, bet Kristaus – mūsų visų Atpirkėjo, Gelbėtojo, Amžinojo prisikėlimo pažado suteikimo šventė. Todėl kažkaip ypatingai tų kiaušinių nedažėme – su paprasčiausiais maistiniais dažais, merkdami kiaušinius viena, kita puse, varvindami vienas ar kitas spalvas ant viršaus... Pusvalandis darbo ir baigta. Dar paskui aš savo ranką prikišau su rašikliu, tad gavome štai tokias stalo dekoracijas.

Kiaušinių dažymo procesas. Laukimas – sunkiausia dalis...

O taip mus pasitiko Velykų rytas. Skambina mano mama, pas kurią kaip tik ketiname važiuoti švęsti, ir guodžiasi, kad pas ją dingusi elektra – stambiais šlapio sniego dribsniais padabintos medžių šakos neatlaikė svorio, daug jų lūžo, matomai, taip ir laidus kažkur nutraukė. Tad pylėmės į termosus verdančio vandens arbatai, krovėmės kita vaišes ir važiavome. Visų džiaugsmui, po keleto valandų elektra atsirado, viskas stojosi į savas vietas... Net ir besmegeniai... :)

Saldumynų mėgėja. Želė – geriausias desertas.

Tokia visai ne pavasariška nata ir baigėsi mūsų savaitė... Tikimės, pavasaris jau raitojasi rankoves kažkur už kampo, nes darosi šalta... :))