28-oji savaitė. Atostogos tęsiasi.

Esame iš tų, kurie bando nepasiduoti prieškalėdiniam darbų-dovanų-blizgesio maratonui. Na, reikia prisipažinti, kad šimtu procentų tai nepavyksta (ir dažniausiai tai nutinka dėl mano dažno nesugebėjimo pasakyti „Ne“), kita vertus padeda požiūris, kad gruodis nėra skolų grąžinimo metas, per kurį reikia verstis kūliais ir spėti padaryti tris kartus daugiau darbų, nei kitais mėnesiais. Taigi finale darom tiesiog tai, kas būtina ir ką mums patiems daryti smagu. Pavyzdžiui, lankyti draugus, išsiųsti atvirukus ar simbolines dovanėles tiems, kas mums brangūs, tęsti tas mažas kasmetines tradicijas, kurios atrodo prasmingos. Nes visa kita galima padaryti nebūtinai gruodžio mėnesį... Taigi tęsiam...

Papuošimų, dovanų gamyba

Toliau gaminame ornamentus su Jėzaus Kristaus vardais-titulais. Šįkart teko ties kai kuriais simboliais pasukti galvą, o neradus patrauklios formos jiems atspindėti, tiesiog išdeginti jų piešinius, kas, manau, irgi nėra blogiausias variantas. 

Sukabinus laikinai visus ornamentus ant mūsų juodos piešimo lentos, žaidžiame atminties žaidimą, kuris labiau patinka Magdei nei Liutaurui, bet ir jis, būna, parodo susidomėjimą ir prisijungia prie mūsų. Ir jei ne šis žaidimas, taip ir būčiau turbūt nepastebėjusi, kad vynmedis pas mus kažkodėl virto alyvmedžiu... O aš taip stengiausi... :D Na, nieko, progai pasitaikius ištaisysim.

Bendravimas

Atostogos atostogomis, tačiau Žaidimo laboratorija – dalykas šventas. Antradienio rytą lekiam ten.

Šįsyk čia – jaukus prieškalėdinis pasibuvimas su imbierinių sausainių dekoravimu, eglės (kuri kitąsyk bus puošiama) ant didžiulio ruloninio popieriaus piešimu, smagiais pasižaidimais su ištikimais Liutauro draugais – studentais Laurynu ir Monika.

 Dekoruoti sausainius – reikalas rimtas...

 Liutauro, Lauryno ir Monikos trio:
žaidimo scenarijus netikėtai persikelia į degantį namą su
drąsiais ugniagesiais, lendančiais į degantį namą gelbėti nukentėjusiųjų...

Nukentėjusiųjų tarpe atsirado keli nuo ugnies nukentėję arkliai – 

medikų komanda darbuojasi ranka rankon...

Apsirgus didžiąjai daliai mūsų bendraminčių, trečiadienį į planuotą susitikimą pas mus namuose atvyko tik Gintarė su Melisa ir Simona. Vaikai nepaprastai gražiai ir draugiškai žaidė, buvo smagu matyti, kaip mezgasi jų santykiai. Mes, suaugusieji, tuo tarpu prasmingai pasibendravome. Susitikimo kulminacija buvo Gintarei užmačius pas mus ant spintos stovintį gramofoną, kuris netrukus buvo nukeltas, nuo jo buvo nuvalytos dulkės, ir vaikai krykštavo klausydamiesi striginėjančio M. Oginskio „Polonezo“...

Šokiai pokiai...

Liutaurui taip patiko gramofonas, kad teko dar ir kitą dieną traukti jį žemyn... 

Ir, nepatikėsite, kol mes čia smagiai sau dūkom ir draugiškai pietavom, Darius už lango pastebėjo į mūsų paukščių vaišes nusitaikiusį... kėkštą!!!  Įsivaizduojate? Pas mus. Čia. Mieste... Griebiau fotoaparatą, deja, nepavyko man to kėkšto nufotografuoti taip aiškiai, kaip kad Eglei pavyksta užfiksuoti paukščius... Na bet bent iš principo smagu, kad mes jį pamatėm... :)

Na, o penktadienį tradiciškai keliavome į „Verandą“. Taip pat labai smagiai pasibuvome, kalėdinį „pasirodymą“ parepetavome, plastiliną paminkėme, žaidimų prižaidėme, gera nuotaika visai savaitei pasikrovėme...

Biblinė drama. „Ganom aveles“. Bene smagiausia viso veiksmo dalis... :)

 Miklinam rankas, ruošiam jas kalėdinių sausainių gaminimui...

 Liutauro galvoje iš šnekoje – visa plastilino automobilių
(naujų, senų, sugedusių ir nebepataisomų) istorija...

Po visko tiesiog smagu pažaisti, mašinoms garažą sukonstruoti,
idėjomis su kitais pasidalinti.

Bendravimo katile šią savaitę išpuolė dar ir močiutės gimtadienis – bendravimo egzaminą su suaugusiais Liutauras ir Magdė išlaikė puikiai – spėkit iš trijų kartų, ar bent kuris iš svečių galėjo pasakyti, kad šie, namie būnantys vaikai, apie kuriuos kalbant vis baiminamasi, kad juk „nemokės jie socializuotis realiame pasaulyje!!!“, nelanko darželio... Anaiptol. Sulaukėme net nuostabų, kaip gražiai ir sklandžiai jie kalba, kokie yra drąsūs ir savimi pasitikintys... 

Kūryba

Savaitės pradžioje nutariau vaikams parodyti seniai planuotą eksperimentą su boraksu ir PVA klijais. Prisižiūrėjusi šį eksperimentą JAV dariusių žmonių video įrašų bei prisiskaičiusi įvairiausių šio eksperimento receptų, ėmiau visas sudedamąsias dalis ir tikėjausi gauti kažką panašaus į tą mistiškąjį „slaimą“. Ė... M... Eksperimentas įtraukė mane ilgam, nes vis nesupratau, kas mums nesigauna. Tiksliau – gaunasi ne taip, kaip turėtų. Nes vietoj gana skystos tąsios masės viskas akimirksniu sušokdavo į vieną krūvą, o vanduo likdavo sau... Bandžiau ir skirtingus turimus PVA klijus, ir skirtingas proporcijas, ir skirtingos temperatūros vandenį, ir vis tiek nesigavo taip, kaip pas kitus. Neliko nieko kito, kaip suversti kaltę klijams – gal Amerikoje jie ten kažkokie kitokie... Nepaisant visų mano nesėkmių, vaikams eksperimentas patiko, o su jo rezultatu žaidė dar ne vieną dieną. Ir iš tiesų – gauta masė nepaprastai įdomi – kažkuo panaši į plastiliną, tačiau savybėmis visai kitokia. Laužiant ją, ji skyla kaip koks guminis varškės sūris, o jį sudėjus į krūvą, vėl puikiai sulimpa... Turėsite progą, pabandykite ir jūs. Borakso pirkti rasite čia, PVA klijų – bet kokioje parduotuvėje. Jei jums pavyks geriau, pasidalinkite sėkmės paslaptimi, gerai? :)

Visos sudedamosios dalys paruoštos...

 Vos sumaišius abu ingredientus, viskas iškart sušoko į štai tokią „varškę“. 

 Kiek paminkius, masė įgavo kiek aptakesnę tekstūrą, su kuria tikrai smagu buvo žaisti.

Tiesa, boraksas (nepainioti su toksiška boro rūgštimi) yra natūralus mineralas, nekenksmingas sveikatai, naudojamas natūralių, naminių ploviklių gamyboje.

Tvarkydama senus „Vakaro žvaigždelės“ žurnalus, radau keletą popierinių darbelių. Liutaurui – popierinį autobusą, Magdei – popierinę aprengiamą lėlę. Pamenat tokias? Klijavo, žaidė vaikai gerą pusdienį jais...

Pažaidus reikia pasistiprinti...

Skaitymas, rašymas ir kt...

Kol mūsų namuose oficialiai – atostogos, aš po truputį kurpiu ateinančio ketvirčio planus. Šįkart ne tik bendrus savaitės, bet ir konkrečiau – kiekvienos savaitės dienos, bandydama suplanuoti, kokią dieną su vaikais kokia veikla norėtume užsiimti. O beplanuojant ir pasitikrinu... Tam kartui – rašymą. Ir mano apleistą eilėraščių mokymąsi. Šaunam du zuikius vienu šūviu ir kopijuojam E. Selelionio eilėraščio „Snaigė“ dalį. 

Palieku Liutaurą savarankiškai kapstytis su užduotimi, kurią tam kartui vaikinas atlieka tikrai noriai... Aplenkdamas savo entuziazmu net ir Magdę. O nukopijavęs nuo jos taškelių vedžiojimo manierą, bando vietomis ir pats pirma raides rašyti taškeliais, o po to juos apvedžioti.

Apskritai Liutauras rodo pastaruoju metu nemažą susidomėjimą rašymu, ypač rašytinėmis raidėmis, bet davus vieną ar kitą nedidelę užduotį, dar jos neįveikia, tad toliau tęsiame su spausdintinėmis raidėmis, prie kurių po Naujųjų planuoju prijungti ir mažąsias raides.

Kitas dalykas, kurį išbandėm žaidimo forma – E. Gudelienės korteles „Atpažink jausmus“. Tai – kortelės, kuriose poromis parodomi vienos situacijos skirtingi vaikų poelgiai/veiksmai. Tiek Liutaurui, tie Magdei labai patiko, visiems buvo puiki proga pakalbėti apie tam tikrus elgesio modelius, veikėjų emocijas, jausmus.

Visa kita liko neužfiksuota, nesukataloguota, kažkur tarp snieguotų nesnieguotų dienų...

27-oji savaitė. Atostogos. Žiemos džiaugsmai.

Kaip jau buvau užsiminusi, nuo gruodžio mėnesio mes, kaip ir daugelis kitų šeimose vaikus mokančių pasaulio bendraminčių, persijungiame į prieššventinį režimą – savotiškas atostogas. Na, tai iš tiesų nereiškia, kad mes sėdam ant sofos ir užvertę kojas nieko neveikiam. Tiesiog viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kaip? Prioritetus persidėliojant ir pasiruošimą šventėms perkeliant į pirmą vietą. O visa kita paliekant daugiau savieigai.

Tradicijos

Šiaip mes nesame iš tų, kurie Kalėdoms labai ten kažkaip ypatingai ruoštumės, tačiau vis tik turime keletą šeimos tradicijų, o kitas, naudodamiesi proga, kuriame...

Svarbiausia mūsų šeimos tradicija, kurią tęsiame jau šešti metai – šeimyninė fotosesija.  Po jos spausdiname šeimyninius A6 dydžio portretus, ruošiame su jais atvirutes, rašome sveikinimus ir siunčiame artimiesiems, draugams po platųjį pasaulį. 

Kita mūsų tradicija – iki Kalėdų papuošti namus. Saikingai. Minimaliai. Bet visgi. Pirmuoju ženklu, kad artėja Kalėdos, tampa raudona languota staltiesė, kuria pasidengia valgomojo stalas. Ant jo gula šiemet iš samanų padarytas padėkliukas žvakidei – kad vakarais būtų jaukiau. Tada traukiam į dienos šviesą kokius nors papuošimus ir kabiname juos ant lempų (kaip kad nutiko ir su šiemet gamintais samanų rutuliais) – jos pas mus išsidėstę palei visą virtuvės-svetainės lubų liniją – labai patogu. Kartais tai būna prieš keletą metų mano gaminti temari rutuliai (turbūt ir šiemet jie išlįs iš spintos, tik vėliau), kartais kažkas kita. O tas „kita“ šiemet pas mus yra pažintiniai kalėdiniai ornamentai su bibliniais Kristaus vardais. Turim planą pagaminti jų 24 – po 6 kiekvienai savaitei. Ar visus pavyks pagaminti, laikas parodys...

Papuošimų, dovanų gamyba

Na, o viskas prasidėjo nuo to, kad nusipirkau seniai norimą įrankį – degiklį. Ant brolio supjaustytų slyvos ripkelių išdeginau tuo degikliu įvairias citatas, kuriose minimi Kristaus titulai, ant kitos gi pusės su vaikais gaminom tuos vardus-titulus atspindinčius simbolius. Įpusėjus savaitei galvojau, kad visų šešių šią savaitę tikrai nespėsim, tačiau porą dienų praleidę atsigriebėm savaitgalį ir spėjom. Išėjo jie mums tokie:

Paruošiamieji darbai vyko draugiškai ir sklandžiai... Gręžti skylutes patiko visiems.

Deginti, aišku, labiausiai patiko man. Vaikams toks darbas vis tik dar per sudėtingas, o ir ne itin saugus. Taigi „žaidžiau“ aš. Klijavau, deja, irgi daugiausiai aš.

Vaikai tuo tarpu mėgavosi su šiais ornamentais susijusiais darbeliais. Pradžioje mokėmės daryti nesudėtingas nedidelio formato knygeles. Aš supjausčiau ir įrėžiau lapus, vaikai sulankstė, tada klijavom, rinkomės viršelius (čia buvo smagiausia dalis), klijavom dvipusę lipnią juostą, draugiškai lipdėm prie pasirinktų viršelių, viską dėjom į krūvą ir turėjom labai simpatišką rezultatą. Atrodo sudėtinga? Žinokit, tik atrodo. Patys pasižiūrėkite šį paveikslėlį išsididinę ir suprasite, kad nėra taip viskas sudėtinga. ;)

 Lankstom vidinius lapus

Ruošiam viršelius (labai paprasta, kai yra dvipusė lipni juosta) 

Aptraukiam pasirinkta medžiaga ir džiaugiamės.

Taigi, idėja buvo graži ir pagirtina – padovanoti šias knygeles Emilijai ir Sofijai. Deja, realybė pasirodė tokia, kad Magdė užsimanė į savo knygelę visko pripiešti, o Liutauras tiesiog pamiršo... Na, iki Kalėdų laiko yra, tad galėsime ne vieną knygelę dar padaryti... O tam kartui laiko neliko, nes laiką vis leidom ne namie...

Idėjų, sekant ornamentų gamyba, savaitei buvo daugiau, bet kiek jau spėjom, tiek. Ne tobuli ir mes. :) O ir atostogos juk, po galais... :)

Bendravimas

Pirmadienį ištrūkom į šokio spektaklį „Debora“. Garso buvo daug, bet vaikams vis tiek patiko. Spektaklį nufilmavome, tad vaikams buvo džiaugsmo jį žiūrėti dar n kartų. O aš buvau apžavėta Kirtimų kultūros centro. Superinė kamerinė salytė nuostabiame 6-ojo dešimtmečio statybos pastate. Važiuosite kada pro šalį S. Dariaus ir S. Girėno gatve – atkreipkite dėmesį... Visai nebūdingas Kirtimams... 

Antradienį turėjome vykti į Žaidimo laboratoriją, tačiau kai vaikai atsikėlę už lango pamatė krūvą sniego, niekur nenorėjo važiuoti. Tuoj čiupo kastuvus, roges ir lėkė pro duris. Iš ryto vieni, vakare dar kartą su mumis. Smagiai prasijudinom, vietinių gatvelių ir kapinių kalnelių slidumą ir statumą išbandėm, gryno oro prisikvėpavom. Smaguma... Aš pati, prisimindama savo vaikystės žiemos atostogas, pirmiausiai ką pamenu, tai šlapias pirštines ir apšarmojusį šaliką ties burna. Raudonus žandus ir velkamas slides, roges ar pačiūžas – mirkdavom su viena ar kita drauge ištisomis dienomis vienam ar kitam apsnigtam parke ar senamiesčio kieme...

Ketvirtadienį tradiciškai išlėkėm susitikti su kitais šeimose besimokančiais draugais. Šį kartą į svečius mus pakvietė Sandra su savo ketveriuke. Pradžioje smagiai visi pasivaikščiojome po apylinkes. Čia netrūko apšalusių vandens telkinių, kurie, žinoma, nepaprastai masino vaikus...

Visiems labai knietėjo pažiūrėti, kaip gi skyla ledas, kaip metant jau atskilusius jo gabalus galima praskelti ir didesnes ledo lytis, žodžiu, patirtis buvo smagi. 

Dar smagiau buvo prisibuvus lauke užsukti pas Sandrą į svečius išgerti šiltos kakavos ir kątik iškeptų karštų sumuštinių. Vaikai juos kirto, net ausys krutėjo... 

O pavalgę žaidė įvairiausius žaidimus, aiškinosi santykius, na, kaip ir turi būt... Mes, mamos, užtat irgi turiningai galėjom pabendrauti, apie mokymo šeimoje iššūkius pakalbėti, patirtimi pasidalinti.

Penktadienio rytą ypatingai smagiai laiką praleidome „Verandoje“. Šįkart čia buvo taip visiems smagu, kad ne tik mes neskubėjome viskam pasibaigus lėkti namo... Bendravome, žaidėme, kalbėjomės... Liutauras – net ir jis – šįkart labai noriai dalyvavo visuose šokiuose, žaidimuose, su dideliu entuziazmu darė darbelį – tikrai nuostabiai praleidome laiką.

Gaminam žiemai kepures...

Šeštadienį savo bendravimo maratoną baigėme svečiuodamiesi pas Aušrą su Donatu bei Karolina (10 m.), Vytaute (8 m.) ir Ona (1,5 m.). Tiesa, Vytautė netikėtai apsirgo, tad Liutaurui kiek trūko žaidimų partnerės, tačiau tai netrukdė visiems gerai praleisti laiką. Ant grindų karaliavo „grindiniai“ žaidimai, ant stalo – stalo žaidimai, žodžiu, pasirinkt galėjo kiekvienas pagal savo sugebėjimus. :)

Kūryba

Per daug papildomų užduočių šią savaitę vaikams neturėjau, tai jie savų susigalvojo... Tai kažką paišinėjo, karpinėjo, klijavo, spalvino, su populiariąja dar praeitą savaitę atkeliavusia kartonine dėže žaidė, lego ir mašinėlių miestus statė, gatves iš lipnios juostos klojo...

Skaitymas

Apsižiūrėjus, kad vėluojame grąžinti į biblioteką knygas, kurių per „Pagranduką“ taip ir daugumos neskaitėme, puolėm vieną vakarą atsigriebinėti... Tai ir H. K. Anderseno „Mergaitę su degtukais“ įveikėm, ir mįslių galybę perskaitėm, ir pasakas apie Lietuvos istoriją įpusėjom... Tiesa, koją vidury savaitės bibliotekinėms knygoms mums pakišo netikėtai į namus atkeliavusi nuostabi V. Kandroto knygelė „Laikrodžių istorijos“. Visos neperskaitėm, bet jau galiu sakyti, kad trauksim būtinai ją į gyvųjų knygų sąrašą. Graži, smagi, vaizdinga kalba parašyta pažintinė knygelė ne tik apie laikrodžius, bet ir apie posakius, mįsles ir kt... Tiek man, tiek vaikams labai patiko. Galiausiai ir bibliotekos knygas pavyko prasitęsti, tai visiems buvo džiaugsmo.

Rašymas

Kankinam rankas toliau... Magdei vedžioti nesunku, tai ji daro su dideliu malonumu ir, turiu pasakyti, tikrai labai neblogai. Ramiai, kruopščiai, iš lėto mergina atlieka tai, kas užduota. Nors va, vienądien, kai buvo įsidūkusi, taip ir neįkalbėjau apvedžioti dar vienos užduoties.

Liutaurui tuo tarpu, nors sekasi ir kiek sunkiau, bet užduotį įveikiam...  Pradžioje su pasierzinimais, kai kažkas neišeina, o kai gera nuotaika – su pasimaivymais, bet į priekį judam. Nes jau ir raidžių diktuoti nebereikia – pats paima, kopijuoja, pašaukia, kai darbas būna atliktas. Aš gi žiūriu ir mintyse dėliojuosi kito mėnesio planus, kuomet bandysime dailyraštį daryti bent tris kartus per savaitę (iki šiol darydavom tik vieną kartą): vienas bus citatai iš Biblijos, kitas – frazei iš vaikų gyvenimo, trečias – kokiai nors eilėraščio ar vaizdingo teksto ištraukai. Tam kartui šią savaitę pabandėm įgyvendinti pirmus du.

Visa kita, kas vyko, liko už kadro – visokie pasigrojimai, abėcėlių pasikartojimai, skaičiavimai, L. Da Vinčio „Vetruvijaus žmogaus“ šmėžavimas, L. van Betoveno „Mėnesienos sonatos“ garsai... Šios veiklos nei fiksavau, nei struktūrizavau – palikau pačių vaikų valiai... Taip ir prabėgo savaitė.

O aš, tuo tarpu, vėl neriu į visokias kitų šeimose vaikus mokančių šeimų istorijas, bandau nusigvelbti idėjų iš kitų mamų (ačiū Eglei už matematikos knygą tėvams). O ir pati dalinuosi vienos neeilinės ukrainiečių šeimos, persikėlusios į Sibirą ir mokančios namuose keturis vaikus, video kanalu, nuo kurio paskutiniu metu sunkiai beatsitraukiu... Nuorodą temetu vieną, per ją, jei įdomu, susirasite jus dominančių temų grojaraščius (jų gyvenimo istorijos, Sibiro gamta, vaikų-tėvų-sutuoktinių santykiai ir daug ko kito). Neeilinė abiejų tėvų gyvenimo istorija, krikščioniškos vertybės, toks „tikras“ gyvenimo būdas... Na, žodžiu, čia mano įspūdžiai, o jūs jau darykitės savuosius... :) Iki!

2016 ruduo. Sezono reziume ir tolimesni tikslai.

Smagiai pralėkė dar vienas ketvirtis. Kai kuriuos jo siekius pavyko įgyvendinti, kai kurie pasidavė ne taip lengvai, kaip norėjosi... Bet vis tiek mes jį įveikėm, kuo ir pasidžiaukim. :)

Biblija
Vis dar viena iš sunkiausiai pasiduodančių sričių. Vis dar ieškau vaikams suprantamiausio būdo perteikti tai, ką noriu. Ne iki galo man priimtinos tos „atskiestos“ vaikiškos Biblijos, o vien perskaitytų citatų iš Biblijos kartais būna tarsi per mažai. Kita vertus – tai tik mano nuomonė. Ir gal jų galvose nusėda būtent tai, kas ir turi nusėsti?..
Tikiuosi, žiemos mėnesiais pavyks mums atrasti kažkokį kiek kitokį formatą Biblijos skaitiniams, nes kol kas jie labai padriki ir nesistemingi.

Citata

Šioje vietoje taip pat reikia veržtis diržus – citatų dėžutę atveriam rečiau, nei man norėtųsi...

Bendravimas

Persikėlus į miestą nuogąstavau, kad vaikams gali stigti bendravimo, tačiau pasirodė, kad mano baimės nepasiteisino – bendravimo maniškiams buvo kartais net ir per daug... „Žaidimo laboratorija“ su aktyvia 10-15-os ikimokyklinukų ir keliolikos studentų/dėstytojų/psichologų/tyrėjų draugija, „Veranda“ su žaismingais jos vedėjais, čia dalyvaujančiomis mamomis ir vaikais, ir, žinoma, kitų šeimų susitikimais vieną - du kartus per savaitę...
Nepaprastai smagu, kad prasiplėtė bendraminčių ratas. Džiaugiamės Gintarės ir jos dukrelės Melisos (4 m.) kompanija, taip pat labai smagu, kad Agnė su Saule (6 m.) ir Dovydu (3m.) nepabūgo atstumo tarp Vilniaus ir Kernavės apylinkių – tikimės ir toliau visi kartu bendrauti, draugauti, patirtimi ir įkvėpimu dalintis.
O kur dar Jūratė su Simonu (6 m.) ir Matu (3 m.) bei įvairūs žaidimų aikštelėse kartu besisukiojantys vaikai, bibliotekose, muziejuose sutikti darbuotojai, praeiviai, pardavėjai, traukinio kontrolieriai ir pan... Džiaugiuosi, kad turime tiek daug galimybių būti realiame pasaulyje ir bendrauti su tais, su kuriais gera. Tikiuosi, ir toliau tęsime visa tai.

Gamta

Savaime suprantama, kad gamtos darganotą rudenį neišeina įsileisti į namus tiek, kiek vasarą, tačiau
manau, kad mes visai neblogai susitvarkėm su tuo rudeniu. Taigi ir toliau, judėdami pagal Lynn Seddon Gamtos tyrinėjimo programą, tikuosi, smagiai ir turiningai praleisime žiemą.

Išvykos

Labai tolimų jų nebuvo, tačiau praktiškai kiekvieną savaitę po vieną vis tik išpuolė: mėgavomės šilto rudens dienomis Elniakampio atodangoje, ekskursija po Barbakano ir Užupio apylinkes, Markučių parku, Suderve, Tuskulėnų rimties parku, Valakampių pliažu, Didžiąja rieše, Kelione po Lietuvą per Vėlines, Apsnigta diena Dūkštų pažintiniame take, Nacionaliniu lankytojų centru, Sapiegų parku, Antakalnio šilu, Saulės slėniu Sapieginės miške, Vingio parku... Bandysim ir toliau taip.

Žaidimai

Smagiausia dalis, kuria mėgaujamės turbūt visi... Net ir aš, atrodo, po truputį pradedu išmokti žaisti... :)) Tolimesnių tikslų nelabai įmanoma susidėlioti, bet tikiuosi, kad kuo toliau, tuo tie žaidimai bus įdomesni ir turiningesni. Juo labiau, kad ne tik Liutauras, bet ir Magdė pradeda fantazuoti, kurti žaidimo scenarijus, diktuoti savas taisykles, žaidimo sąlygas... Žinoma, skirtumas tarp Liutauro ir Magdės žaidimų ganėtinai ryškus: Liutaurui be konkurencijos visokie namų statymai, policijos/gaisrinės/statybos mašinų įtraukimas į žaidimą, tuo tarpu Magdei smagiau žaisti pyragų kepėją, lėlių migdytoją, meškučių gydytoją ir pan... Tačiau kažkaip juodu randa bendrų sąlyčio taškų, ir tai žavu.

Akademiniai pasiekimai. Literatūra, matematika, dailyraštis

Jaučiu nemenką progresą šioje srityje. Ypač dailyraščio. Liutauras pradėjo savarankiškai rašyti raides, Magdė daug greičiau ir dailiau vedžioja jai paruoštus „laiškus“.
Magdė pasistūmėjo matematikoje su skaičiavimu, Liutauras irgi – skaičiai su skaitliukais, objektų ir skaičių sekos, sudoku – viskas nesunkiai įveikiama. Norėčiau ateinančiais mėnesiais bandyti po truputį kabinti sumos ir atimties sferą.
Su skaitymu irgi jaučiasi progresas: Liutauras dviraidžius skiemenis nesunkiai įveikia, paprastus dviskiemenius žodžius – taip pat. Magdė atpažįsta vis daugiau raidžių: A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Bandysim toliau lavinti skaitymo bei raidžių pažinimo įgūdžius.

Meno trijulė: muzika, menas, poezija
Labai džiaugiuosi, kad šį ketvirtį pagaliau mums pavyko prisijaukinti muziką ir vaizduojamąjį meną. Susipažinome su V. A. Mocarto ir J. S. Bacho muzika. Jos klausėmės tikrai nemažai. Kiek strigom ties L van Betovenu, bet per daug neliūdim – visada galime atsigriebti.
Menas irgi pradeda vaikus „kabinti“ – kas kartą pamatę kompiuterio ekrane naują savaitės kūrinį, jau klausia, kas tai yra, jau galim bent trumpai apie tai pakalbėti, aptarti.
Poezija dar, deja, ne taip lengvai pasiduoda. Daugiausiai, žinoma, dėl mano išankstinio nepasiruošimo. Tai irgi turime vietos kur tobulėti. :)

Tokia tam kartui reziume, iki kito karto! :)