25-oji savaitė. Paskutinė vakarienė. Visžaliai augalai.

Pradžioje savaitės mane ir vaikus užklupo virusas. Magdė jau nuo praeito šeštadienio vaikščiojo su sloga, paskui ją varvančios nosies estafetę perėmė brolis, galiausiai neatsilaikiau ir aš. Tai įtakojo, žinoma, ir mūsų savaitę, kurios pusę praleidom namuose. Tačiau kita savaitės pusė atpirko viską....

Biblija
Paskutinė vakarienė. Kojų plovimas (taip, taip, panašus į tą, koks būdavo vasaromis sodyboje – su dubeniu vandens, todėl vaikams aiškiai suprantamas). Buvo noras vaikams duoti patiems nuprausti vienam kito kojas, bet neįsitekom į savaitę...

Citata

Šią savaitę citata pas mus „atėjo“ atsitiktinai. Kadangi savaitės raidė buvo N, pagalvojusi prisiminiau Gal 6:2, kuri ragina: „Nešiokite vieni kitų naštas“. Trys N – kodėl gi ne?.. Taip ir prilipo.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Ar mes ją bandom, ar ji mus? Ateitis parodys...

Bendravimas. Žaidimai

Antradienį dėl savo varvančių nosių į Žaidimo laboratoriją nuvykti negalėjome, dėl ko kiek liūdėjome, bet bandėm atsigriebti vėliau. Trečiadienį – prisijungdami prie Jurgitos su Dovydu ir dar poros mamų su savom atžalom jau mums gerai pažįstamame Nacionaliniame lankytojų centre. Čia šįkart susiorganizavome ekskursiją. Penktadienį gi važiavome į svečius pas Gintarę ir jos dukrą Melisą (4 m.), kurių namuose į kompaniją mums atėjo dar ir tame pačiame name gyvenantys Melisos pusseserė Simona (3,5) ir pusbrolis Matas (2,5). Kartu su Eglės chebryte (5-erių Emilija, 3-ejų Sofija ir 1-erių Matu). Žodžiu, vaikų klegesio tris valandas buvo apstu. Kūryba liejosi per kraštus. Vakare Liutauras pasakojo, kad šonu pastatytas matrasas jiems atstojo slėptuvės sieną. O kai paklausiau, nuo ko jie slėpėsi, atskleidė vaikinas visas siužetines tos dienos vingrybes. Pasirodo, vagis (juo buvo paskirta Magdė) pavogė policijos automobilį, ir jie, t.y. policininkai Liutauras ir Emilija, gaudė vagis, slėpė atrastą automobilį ir paskui gražiai visi gyveno. Ar jų operacijoje dalyvavo kiti, paklausti nespėjau. Kaip ten bebūtų, visi vaikai rado kuo užsiimti ir buvo laimingi. Sunkiausia buvo išsiskirstyti. O ne kai kuriems (Magdei) ir vakare užmigti...

Žaidimo įkarštis

Užmigti sunku buvo ir sekmadienio vakarą. Mat diena buvo kupina nekasdienės veiklos – orkaitėje nuo pat ryto kepė žąsis, po namus lakstėm šluodamiesi ir tvarkydamiesi, mat laukėm svečiuose Eglės šeimynos. Dar nuo vasaros norėjom vis susibėgt kada bendrai vakarienei, bet tik dabar radom tam progą – tokią užbėgant įvykiams už padėkos dienos akių... :) Tik vietoj kalakuto žąsis buvo. Nes paskutinis kartas, kai aš pati valgiau žąsį, buvo turbūt tik vaikystėje, tad nutarėm pasidaryti visiems mums šventę. 

Šventė tėvams – šventė ir vaikams. Truputį su pykčiais vis ko nors nepasidalijant, truputį su bandymais vėl taikytis, bet sumoj – smagiai. Triukšmingai, kūrybingai, išradingai.

Radus skalbinių krepšį, vaikams labai knietėjo kiekvienam į jį įlįsti...

Eglės prašymu buvo ištrauktas ir smuikas. 

Visiems, aišku, labai norėjosi pačiupinėti, pagroti kartu...

Kaip visada – finale laimėjo draugystė, nes pliušinis šuniukas, dėl kurio Liutauras su Emilija susipešė, galiausiai iškeliavo kartu su Emilija. Liutauras prieš miegą prisipažino, kad jis labai nenorėjo Emilijai paskolinti šio savo mėgstamiausio žaislo, bet paskolino. Buvo nuostabi proga pakalbėti apie tai, kad tikri draugai taip ir turi elgtis.

Gamta

Kadangi gruodžio mėnesį planuojame padaryti šiokias tokias mokymosi atostogas (apie jas atskirai brūkštelėsiu gruodžio pradžioje), kiek pasiredagavau savo gamtos stebėjimo grafikus. Tokiu būdų, keletą ne itin įdomiomis pasirodžiusių temų iš plano išmečiau, ko pasekoje šią savaitę išpuolė visžalių augalų tyrinėjimas. Aplankėme savo mėgstamą pasivaikščiojimų vietą, šalia kurios radom ne tik tradicines pušį bei eglę, bet ir kitų, kiek retesnių augalų...

 Pasisupti vaikų aikštelėje privalu bet kokiu oru...

O kas tai per augalai, aišku, skubėjom namie žiūrėti mūsų pamėgtoje knygoje „Lietuvos žaliasis rūbas“. Joje aptikom, kad šalia tradicinės vakarinės tujos ir dar kažkokios jos pusseserės (kurios, beje, knygoje neradome) mes nusiskynėme ne tik buksmedžio (beje, ar jis visžalis, taip ir neradau internete, tad bus dabar proga stebėti, kaip didesniems šalčiams užėjus jis elgsis), bet ir Lietuvoje reto europinio kukmedžio šakelę. Gerai, kad jo nesugalvojom paragauti, nes pasirodė, kad visos jo dalys yra nuodingos. Čia ir yra ta žavingoji mokymosi šeimoje pusė, kad ne tik vaikai atranda pasaulį, bet ir mes, jų tėvai... 

Jau kurį laiką galvodama nuo Naujųjų pradėti su vaikais vesti kiek kitokio pobūdžio gamtos tyrinėjimo žurnalą (o jei konkrečiau – su iliustracijomis, o ne tik įklijuojamais radiniais), panorau ir pati išbandyti paeskizuoti. Buvo nepaprastai smagu po ilgo laiko imti, susikaupti ir nupiešti kažką iš natūros. Nedariau to visą amžinybę... Na, kokius 12 metų tai tikrai...

Labai patiko. Tad būtinai bandysiu vaikus pratinti stebėti ir bandyti piešti tai, ką jie mato sau prieš akis.

Išvykos
Išvykti dėl ne kokių savijautų kur nors toliau nesinorėjo, tad vaikai vėl pasitenkino viena popiete su tėveliu jau tradicine tampančia lankymo vieta – Nacionaliniu lankytojų centru. Panašu, kad jiems ten taip patinka, kad gal net ir gyvent ten galėtų... :)

Kūryba

Ne veltui sakoma: „duok vaikui kartoninę dėžę, ir jis tikrai sugalvos, ką su ja daryti“. Kadangi po praeitą savaitę atkeliavusios į mūsų namus naujos dviaukštės vaikų lovos, o ir po daiktų pertvarkymo vaikų kambaryje atsirado keletas laisvų dėžių, vaikams buvo džiaugsmo. Pradžioje – klijuoti, karpyti, kurpti „policijos automobilį“, paskui gi – jį dažyti ir saugoti nuo manęs ir tėčio, kad ji netyčia nebūtų po keleto dienų išmesta. :) Tris dienas vaikai buvo paskendę kūrybiniuose atradimuose ir žaidimuose su šiais daiktais. Smaguma.

 Antras dublis: namas. Nes juk savaitės raidė įpareigoja... :)
Policijos automobilis buvo supjaustytas dalimis, reikalingomis namui, ir štai taip perstatytas. 
Idėja, išpildymas ir puošybos elementai – 100 proc. Liutauro, be jokių įsikišimų.

 Ir kelias į namą, kuriuo važiuoja volas.

O kad volas būtų tikras, tuoj mes čia pameistrausim, padirbėsim...

Galiausiai gavosi ne tik volas, bet dar ir valymo mašina... Mamai juk pagalbos tai reikia...

Namas, žinoma, kilnojamas, tai galima ir į kitą kambarį persinešti, padekoruoti... :)

Kad jau prisirinkom šią savaitę visokių spygliuočių-žaliuočių, tai su jais ir žaidėm visą likusią savaitę. Čia, turiu pripažinti, susidūriau su ne vienai mamai pažįstamu jausmu: kuomet imi, ruoši kažką, galvoje pieši paveikslą, kaip darbelis, kuriuo galvoji sudominsianti vaiką ims ir prikaustys jį bent 5-oms minutėms, realiai teužima... pusę minutės. :D Taip šįkart nutiko su šiuo ežiu...

Paruošusi krūvelę spyglių ir ežio paveikslėlį, įdaviau viską vaikams. Liutauras, aišku, nežinojo, mano idiliško paveikslo, kuriame jis turėjo imti ir kruopščiai po vieną klijuoti tuos spyglius... O aš, aišku, nenumačiau plano B, kurį Liutauras ir pasirinko, pirma pareiškęs: „Mamyte, tai gi galima va taip...“, o paskui paėmęs visą saują spyglių ir užmetęs juos visus ant dvipuse lipnia juosta papuošto personažo. „Dabar dar nupurtom, kas neprilipo, ir va, baigta“ – besididžiuodamas pareiškė vaikis... Ir daryk tu, motin, ką nori. :D Ežys su spygliais? Su spygliais. Užduotis įvykdyta? Kaip ir taip... Tai ko tu dar nori?..

Magdė, tiesa, kiek reabilitavo mano lūkesčius, bent dalį tų spyglių klijavusi po vieną, du, bet ir ta finale brolį nukopijavo...

Dar bandėm daryti šakelių atspaudus ant molio, nors šie nesigavo taip gražiai, kokius juos Pinterest'as pristato, bet vis tiek buvo smagu. Žadėjom juos savaitgalį padovanoti Emilijai su Sofija, bet... pamiršom... Et...

Su „miško nameliu“ pasisekė geriau. Čia gi buvo atvirkščiai – pasiruošimo minimum, vaikams veiklos ir džiaugsmo – pakankamai. 

Karpom, klijuojam. 

 Liutauro menas ir jo paties daryta nuotrauka.

Kūryba tuo nesibaigė, nes padarius namelį Liutauras pasakė, kad dabar reikia nameliui miško. Paklausus, iš ko jis jį norėtų padaryti, vaikis akimirką pagalvojo ir pareiškė: „Žinau!“ Tuomet nulėkė pasiimti veltinio lentos, išsitraukė viską, kas jam į temą tiko, ir kūrė toliau savus siužetus...

Mokomės skaityti

Judam pamažu „Zylutės“ pradžiamoksliu. Ė-MĖ, SĖ-MĖ papildo mūsų skiemenų bagažą.

Literatūra

Išsprukau į biblioteką be vaikų. Todėl išvengėm bereikšmės literatūros, kuriai vieta, atleiskite, nebent makulatūros krūvoj, o vietoj to grįžau su D. Bisset „Aukštyn kojom“, K. Kubilinsko „Menu mįslę keturgyslę“, J. Avyžiaus „Didžiojo užutėkio gyventojais“, E. Liegutės „Pasakute apie brolį ir sesutę“, D. Dilytės „Pasakomis apie Lietuvos istoriją“, K. Kasperavičiaus iliustruota H. K Anderseno „Mergaite su degtukais“ ir dar keliomis paveikslėlių knygelėmis Magdei. Visko perskaityt nespėjom, aišku, bet bent jau man gera ant širdies, kad ne kokiom fėjų/karalaičių knygelėm namus praturtinom...

Dailyraštis

N raidė Liutaurui pasiduoda ne taip lengvai, kaip norėtųsi. Bet užduotį, kaip ten bebūtų, vaikinas įveikė, o tai svarbiausia.

Magdei vedžioti buvo lengviau. Net galvoju, kad nuo sausio bus galima ir jai duot pabandyt pačiai po truputį rašyt.

Matematika

Toliau žaidžiam su sudoku (16 ir 36 kvadratėlių) ir sekomis. Liutauras įveikia nesunkiai tiek viena, tiek kita, Magdei kol kas su sudoku sunkoka, bet Liutauras kantriai sesę moko, tad niekada negali žinoti...
Gretinam įvairių spygliuočių spyglių ilgius – nuo 1 cm nesiekiančių eglės spygliukų iki 10 cm ilgio pušies gražuolio.

Vaizduojamasis menas. Da Vinčis. Paskutinė vakarienė

Palikę Mikelandželą, šią savaitę pradedam kelionę su Leonardo da Vinčio darbais. Ir sutapk tu taip, kad „Paskutinė vakarienė“ – ir šios savaitės mūsų Biblinė tema. Taigi šaunam vienu šūviu du zuikius. Nagrinėjam. Paprastai: kas pavaizduota, ką veikėjai daro, ką valgo, kiek jų, kas centre, koks už lango paros metas. Bendram susipažinimui.

Muzika. Kompozitoriai
Turėjo būti Liudvigas van Bethovenas. Turėjo. Bet nebuvo. Kažkaip visko daug buvo, ir muzikai vietos neliko...

Muzika. Mokomės groti

Liutauras toliau lavina savo grojimo įgūdžius. Bando jau ir su trimis, ir su keturiomis natomis, nors čia dar iššūkių yra. Kai nuo jų pavargsta, grįžta pats prie pratimų su Do ir Re, atstato savivertę ir keičia veiklą.

- - - - -

Ir tai dar ne viskas... Nes savaitės kulminacija tapo netikėtai internete atrasti sausainiai su... pušų spygliais. Pradžioje idėja pasirodė kiek juokinga. Bet kad jau tokia savaitės tema, tai, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius... Darius priskynė man saują spyglių nuo kieme augančios pušies, mes su Liutauru juos kavamale sumalėm, Magdė pjaustė sviestą, viską dėjom į krūvą, formavom tešlą ir iškepėm. Patikėkit – gyvenime nesu ragavusi nieko panašaus. Skonis – fantastiškas. Sukirtom sausainėlius su pienu vienu prisėdimu. Vos pavyko išplėšt keletą ir palikt sekmadienio svečiams paragauti... :)

 Sauja „žaliavos“

 Sumalam, dedam kitus ingredientus...

 Smagiausia dalis prasideda.

 „Šreko vakarienė“ pakeliui...

Niam niam niam...

Skanaus ir jums, ką bedarytumėte, ką bevalgytumėte. ;)

24-oji savaitė. Sniegas. Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. Laikas.

Būna savaičių lyg tyčia... Manau, patekau į vieną iš tokių. Kai supuola į krūvą galybė darbų, reikalų, diena veja viena kitą, ir tik trečiadienio vakarą atsitoki, kad savaitė jau ritasi į antrą pusę, o tu dar nieko, kas suplanuota, net nepradėjai... Taigi, tris dienas su vaikais buvom tai šen, tai ten, darėm tai šį, tai tą, bet, kaip minėjau – nieko iš to, kas buvo užsibrėžta. Ketvirtadienį susizgribau, įlindusi į internetą radau saują naujo įkvėpimo, pasiraitojau rankoves, ir per likusias tris dienas kažkaip po truputį atsigriebėm... Susidėliojam iš naujo optimizmą į kišenes ir judam toliau.

Biblija. Citata.

Pagal planą turėjom su vaikais sukti Getsemanės sodo link. Tačiau dienos ėjo, o man ta istorija su nupjauta ausimi kaip nelipo, taip nelipo. Neturėjau vaikams jokio moralo. O neturėdama jo ir sau pačiai, negalėjau įtikinamai perteikti to ir jiems. Vietoj to netikėtai prisiminiau kaip čia buvusią Ekleziasto knygos dalį apie laiką:

„Viskam yra laikotarpis, 

ir laikas kiekvienam tikslui po dangumi: 

laikas gimti ir laikas mirti; 

laikas sodinti ir laikas išrauti, kas pasodinta; 

laikas žudyti ir laikas gydyti; 

laikas griauti ir laikas statyti; 

laikas verkti ir laikas juoktis; 

laikas gedėti ir laikas šokti; 

laikas išmėtyti akmenis ir laikas surinkti akmenis; 

laikas apkabinti ir laikas susilaikyti nuo apkabinimo; 

laikas įgyti ir laikas prarasti; 

laikas laikyti ir laikas išmesti; 

laikas perplėšti ir laikas susiūti; 

laikas tylėti ir laikas kalbėti; 

laikas mylėti ir laikas nekęsti; 

laikas karui ir laikas taikai.“

(Ekleziasto knyga, 3 sk. 1-8 eilutės)

Labai geras padrąsinimas savaitei. Tai ir tapo mūsų šios savaitės Biblijos skaitiniais. O užtvirtinimui pasirinkom dalį apie laiką perplėšti ir susiūti. :) Nes visos dienos tokios ir buvo – nei tai suplėšytos į skutelius, nei tai susiūtos... :) Beskaitant kažkaip iš karto prieš akis iškilo idėja darbeliui, kurį ir padarėm... :) Tiesa, kažkaip ne per daug entuziastingai. Taip jau būna... Gal bus laikas, kai entuziazmo bus daugiau. :)

Imi popierinę lėkštę, ją perplėši (kaip kam gaunasi),
skylamušiu pridarai perplėštuose kraštuose skylių,
tuomet pažaidi žaidimą „atrask kitą lėkštės pusę“,
imi virvelę ir ja viską „susiūni“ atgal į vieną vienetą.
Jei yra noro, dar imi pagaliuką, pjauni jį pusiau,
sumeistrauji laikrodį ir voila – baigta.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Jos daugiausiai reikia turbūt man. Kad išmokyčiau jos ir vaikus. Daugumai gal atrodytų, kad daugiausiai kantrybės reikia darant ką nors su vaikais ar galvojant, ką daryti. Mano gi patirtis kitokia: labiausiai jos prireikia tuomet, kai vaikai išalkę, pavargę, įsidūkę, susipešę, kovojantys dėl savo vietos po saule. Visa kita – paprasta. :) Ypač, kai matai, su kokia didžiule kantrybe Magdė stengiasi kuo tiksliau priklijuoti lipduką į nurodytą vietą ar kaip Liutauras ieško Lego dėžėje jam reikiamos dėtalės... Ir tada supranti – viskas gerai su ta kantrybe, mama. Viskas gerai... :)

Bendravimas. Išvykos.

Pirmadienis mus pasitiko netikėtu kvietimu į A. Mickevičiaus biblioteką. Ir nors tuo metu dar šmirinėjom po namus su pižamomis, nieko nelaukę greit šokom į rūbus, batus, keliavom troleibuso link ir bibliotekoje atsidūrėme netgi pirmiau nei mus kvietę draugai Simas (5,5), Matas (3) ir jų mama Jūratė.

Čia mus pasitiko labai patrauklus bibliotekos maketas, kurį visaip kaip pačiupinėjom belaukdami kompanijos. Paskui patraukėm į skaityklą, kur nutūpėm ant minkšto kilimo. Vaikų ir mamų rojus... Daug gražių leidinių, patraukli aplinka, malonus bibliotekos personalas. Tikrai dar grįšim.

Sulaukęs savo ne per seniausiai atrasto draugo Simo, Liutauras tuoj traukė iš kuprinės jam ruoštas dovanas: karštų klijų ir karoliukų koliažą bei keletą savo piešinių. Kiek liūdna, kad Simas, nepratęs prie tokio nuoširdumo, šių dovanų nei suprato, nei įvertino, tad Liutaurui buvo kiek liūdna, vaikis buvo kiek pasimetęs, kad jo dovana nepasidžiaugė... Tačiau tai buvo puiki proga paaiškinti, kad ne visi mes pratę gauti dovanas, kad ne visi vienodai reaguojame į gaunamas dovanas, ir kad tai yra visiškai normalu. Ech, buvę kaip nebuvę, berniukai netrukus nulėkė išbandyti kažkokio žaidimo, Magdė šmirinėjo po mažiausių ir jai mieliausių knygų lentynas, džiūgavo nenustygdama vietoje. Grįždami dar užsukome į toje pačioje Trakų gatvėje įsikūrusią nedidelę kanceliarinių prekių parduotuvę, vaikai paflirtavo su malonia jos pardavėja (kas sako, kad vaikai, nelankantys darželio, neturi su kuo bendrauti?), nusipirkome, ko reikėjo, ir traukėme namo. :)

Antradienis tradiciškai mus atviliojo į Žaidimo laboratoriją. Uf. Veiksmo šįsyk čia netrūko. Kol vaikai laukė atvykstančių su jais žaisti studentų, Magdė, radusi žaislinį gydytojo instrumentų rinkinį, tuoj įsijautė į gydytojos vaidmenį: gydė lėles, čia susirinkusių vaikų mamas, LEU dėstytojas, o atvykus studentams – ir juos. Liutauras gi tradiciškai ėmėsi namo „statybų“. Jam į pagalbą atėjo didysis Liutauro draugas studentas Laurynas, aplink kuriuos sukosi visas tos dienos veiksmas. Nes tai namas degė, ir reikėjo ugniagesių, tai po gaisro kažkam reikėjo medikų pagalbos, ir Liutauras bėgo kviesti gydytojos Magdės, tai, žiū, kažkaip siužetas pasisuko kelionės į Ameriką link, greitai buvo sugalvotas kelionės maršrutas, visi sėdo į lėktuvą, perskrido Atlantą, ten atsidūrė šalyje, kurios kalbos niekas nemoka, bet šiaip ne taip buvo rastas vertėjas, veiksmo dalyviai užsuko į žaislų parduotuvę, joje įsigijo prancūzišką čiuožyklą, gabeno vėl ją atgal, bet beskrendant sugedo kažkoks ten lėktuvo paleidimo mygtukas, tai teko keisti baterijas, žodžiu... veiksmas  rutuliojosi nenuspėjamai, jo „režisierius“ Liutauras buvo pagautas tokio entuziazmo, kad reikėjo matyt...

Didžiosios namo statybos su pagalbininku Laurynu.

 Kruopščiai derinamas kelionės į Ameriką maršrutas.

 Gydytoja Magdė pasiruošusi padėti...

 Veiksmas Amerikos „parduotuvėje“.

Trečiadienis žadėjo būti ramus, bet vaikai išsivedė tėtį į praeitą savaitę mūsų lankytą Saugotinų teritorijų lankytojų centrą, todėl neklauskit, su kuo jie ten bendravo ir ką veikė ištisas tris valandas, kol aš tvarkiau savus reikalus mieste... :) Gera žina dar ir ta, kad kol laukiam detalės savo sugedusiam automobiliui, mūsų ištikima draugė Jurga paskolino savus laisvus „ratus“, dėl ko labai džiaugėmės ir toliau galėjome nevaržomi planuotis likusias savaitės dienas.

Ketvirtadienis dovanojo mums puikią kompaniją, su kuria aplankėme Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką. Jau pažįstama Eglės trijulė, mamos Agnės šešiametė dukra ir trimetis sūnus šįkart kartu keliavo apsnigtais pažintinio tako keliukais, bandė dalintis dvejomis mūsų pasiimtomis rogėmis bei spręsti kitas tokio amžiaus tarpsnio problemas. Tik Magdei nuotaika buvo ne itin gamtiška, tai ji per daug į veiksmą neįsitraukė. O gal tiesiog merginai dėmesio pritrūko. Kaip ten bebūtų, dauguma laiką praleido tikrai nuostabiai. Grynas oras, sniego kvapas, Eglės pastebėti kiaunių (kaip įtarėm) pėdsakai prie medžio (turbūt ąžuolo? Neužfiksavau...), bandomas lipdyti senis besmegenis, pasitampymai su rogėmis, pasisėdėjimai ant medinio vikšro (kuris virto kažkur važiuojančiu traukiniu) – smaguma.

Kas batuoti, kas ratuoti, o kas... su rogėm. :)

Užkandžiavimo pertraukėlė.

Vyresnėliams siūlyti žaidimo scenarijų nebereikia – puikiai sukasi patys...
Mažieji dažnai seka jiems iš paskos.

Penktadienį, kaip įprasta, važiavome į „Verandą“. Vaikams ten nepaprastai patinka. Sakyčiau, net per daug, nes jaučiasi tokie atsipalaidavę, kad man tenka apsišarvoti dviguba kantrybe, kai šie įsišėlsta. Džiugu bent tai, kad susitarti paprastai mums pavyksta greitai. Bet greitai tie susitarimai būna ir pamiršti... Kita vertus, turbūt reikėtų džiaugtis, kad vaikai laksto užuot sėdėję apatijos apimti, ar ne..? :)

„Veranda“. Dantų krapštukais ir guašu „mezgame“ pirštinę.

Sekmadienį savaitę užbaigėm gimtadienyje pas Kostą. Liutauras nepaprastai laukė šio gimtadienio. Dėl dviejų priežasčių: 1) nes turėjo Kostui darytą atvirutę - karoliukų koliažą, 2) nes iš vasaros prisiminė, kaip smagu dūkti su Kostu. Tikėjosi ir dabar gerai su juo praleisti laiką. Deja, gyvenime ne visada būna taip, kaip suplanuoji – mums atvažiavus, Kostas jau buvo susibendravęs su keleriais metais už jį vyresniu Šarūnu, tad Liutauras, kaip jam įprasta tokioje situacijoje, liko žaisti vienas pats sau. Netrukus užsimanė eiti į lauką. Paskui jį išlėkė ir pats Kostas, ir Šarūnas, dar keletas mergaičių. Bet po kurio laiko Kostas su Šarūnu grįžo, o Liutauras liko dar lauke, iš ko sprendžiu, kad ir lauke jis pats sau vienas buvo karalius. Galiausiai, kai jau reikėjo ruoštis namo, jis, aišku, susirado kompaniją savo žaidimams, ir smagiai dūko su Vaiva, vežiodamas ją lėlių vežimėlyje. Magdei gi Kosto ir Šarūno draugija netrukdė, tad ji užsiėmė šiuo bei tuo ir per daug nesiskundė... Kaip ten bebūtų, savaitė buvo tikrai dosni bendravimo, tad ne didelė bėda, kad pas Kostą jo buvo kiek mažiau nei tikėtasi.

Gamtos stebėjimas

Pagal planą šią savaitę turėjome stebėti orą... Ar jį stebėjome? Taip, kaip norėjau aš, bet nespėjau suplanuoti iš anksto, – ne. :) Ar jį stebėjo vaikai? Kaip visada – taip. Vos nubudus lėkti ir iš karto žiūrėti, ar už lango pasnigta – ar tai ne stebėjimas? Ar vieną dieną sniegui tirpstant, o kitą – ne, tai nėra gamtos tyrinėjimas?.. „Manyčiau taip“, – turbūt atsakytų Mikė Pūkuotukas...

Tad gal tu, mama, atsipalaiduok, turėk ten tu tuos savo planus sau, o mes jau kaip nors patys pastebėsim, kas mus įdomu... Pavyzdžiui, apsnigta mūsų sodyba, ledu apsitraukęs vanduo vonioje po lietaus lataku, apšalę ir apsnigti laipteliai bei lauko stalas, platėjančiame inde sušalęs ir į viršų „išlipęs“ ledo gabalas... Tik apsidairyk... Ir keisk greičiau temos pavadinimą. Nes šios savaitės tema neabejotinai yra sniegas!

O kol dar sniegas nebuvo iškritęs ant mano dešiniojo pusrutulio, mintys tebesisuko apie kalendorių. Taip mano rankos pasiekė adaptuoti lietuvių kalbai pernai mums babytės dovanotą anglišką kalendorių – magnetinę lentą. Lipdukais užklijavau visus angliškus pavadinimus, pervardinau lietuviškai savaites, ant viršaus prisegiau languotą lapą su tokiais pat kvadraėliais, kaip ir ant pačios lentos, ant kurio surašiau šio mėnesio dienas. Originalus variantas turėtų būti magnetukai su dienų skaičiais, tačiau maniškiams tie apvalūs magnetukai visuomet yra per daug atraktyvūs, kad turėtų šansų likti savo vietose, o ne būtų paimti kitiems žaidimams žaisti. Taigi, toks va adaptuotas variantas. Pažindinamės su kalendoriumi. Taip, taip, čia pat galvojau ir oro stebėjimo rezultatus dėlioti, bet gal dar turėsime tam laiko kitomis savaitėmis. :)

Žaidimai. Eksperimentai.

O namuose, kur sniegas iš dangaus nekrenta, ėmėme ir pasidarėme dirbtinio sniego. Tam tereikia nuo marmurinio popieriaus darymo likusių skutimosi putų, maždaug tiek pat sodos. Viską inde sumaišai ir mėgaujiesi šalta (taip, taip, juk skutimosi kremas turi tokį šaltumo pojūtį – gal ten šaltmėčių kokių ekstraktų yra ar kažko panašaus), į sniegą panašia ir netgi pakankamai gerai limpančia mase. Magdei labai patiko. Liutauras dalyvavo tik daryme, žaisti neprisiviliojom. Vietoj to vaikinas snaiges karpė.

 Magdei džiaugsmo kibirai – fantazija pas merginą savo vietoj...

Liutauras visgi prisijungė prie antros dalies, kuomet į tą sniegą ėmėm ir įpylėm acto. Smagi reakcija, besiskirianti nuo eilinės sodos - acto reakcijos tuo, kad viskas vyksta daug lėčiau, ir tos putos, jei jų nesumaigai, kurį laiką lieka... Taigi smagiai priputojom pilną indą... :)

Ketvirtadienį, pakeliui į Dūkštų ąžuolyną, trumpam stabtelėjome Sudervės žaidimų aikštelėje, taip mūsų mėgtoje vasarą... Ir ką... Apsnigtos supynės vaikams nė motais – tuoj nuvalysim, tuoj vėją pasivysim... :)

Mėgstu stebėti Liutaurą, kai šis susigalvoja savų žaidimų... Taip vieną vakarą jis statė įvairius namus, kuriuos griovė uraganai... Bet namai buvo ne šiaip paprasti keturkampiai, o su vidiniu planu, kas mane nustebino. Vaikinas kruopščiai kėlė išorines ir vidines namo sienas, stogą, paskui griovė ir vėl statė...

Kūryba
Savaitės raidė buvo M. Tačiau kadangi savaitė buvo išsibarsčiusi, vis trūko to laiko imti ir prisėsti ką su vaikais įdomesnio sukurpti. Na taip, lipdė su M-moliu... Net ir pačią M raidę...

Galiausiai padariau taip: iš vakaro ant stalo palikau įvairių darbo priemonių ir du lapus su nupieštomis M raidėmis. Ant atskirų lapelių prirašiau žodžių, prasidedančių m raide. Ir žiūrėjau, kas ryte bus, jei vaikams neduosiu jokių nurodymų, ką daryti. Rezultatas buvo toks: Liutauras vieną raidę apklijavo lapeliais su žodžiais, o iš kito lapo iškarpė skiauteles, ir iš jų padarė mašiną – juk ši prasideda M raide. Štai taip kūrybiškai vaikis susisuko. Magdė gi tuo tarpu, tai, kas liko nuo brolio, suklijavo ant atskiro lapelio, o paskui, pasiėmusi knygelę 1000 piešimo idėjų, dekoravo lipdukais ledus.

O kad jau šią savaitę stebim sniegą ir visokius panašius vandens virsmus, vieną vakarą užšaldžiau dubenyje ledo (ne iki galo, kad viduje liktų dalis neužšalusio vandens) ir taip pat daviau vaikams daryti, kas jiems atrodytų įdomu. Pirma pasiūliau akvarelę. Tapyba ant ledo nepasirodė įspūdinga, tai vaikai pradūrė lede skylę ir pro ją dažė viduje esantį vandenį. Paskui, aišku, visa tai virto ledo gabalėliais ir galiausiai ant vyryklės buvo ištirpdyta... :)

Mokomės skaityti
Įkalbėti skaityti Liutaurą sunku. Tad reikia derėtis. Nori filmuką pasižiūrėti? Gerai, bet tik po to, kai paskaitysim. Tinka? Tinka. Skaitom. Dviskiemeniai žodžiai pasiduoda. Net ir nauji, be jokių sufleravimų. Kartais susierzinant, jei tenka kur sutrikti ir sustoti, bet pasistengiam tai nuleisti juokais ir judam toliau.

Literatūra
Besidairydama po knygų sąrašus mąsčiau apie A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Tačiau vaikai užbėgo įvykiams už akių, prisimindami kažkada žiūrėtą filmuką „Alisa veidrodžių karalystėje“. Išnaudodama proga, tuoj čiupau šią knygą ir pasiūliau vaikams ją paskaityti. Taigi skaitėm. Pradžią. Paskui ir „Mažojo princo“ pradžią. Žiūrėsim, kuri knyga pasirodys patrauklesnė toliau. 

Dailyraštis

Rašymas pas mus paprastai eina koja kojon su skaitymu. Jei Liutauras sutiko paskaityti, tai sutiks ir parašyti. Šį kartą raidė pažįstama ir nesudėtinga. Gal dėl to ir tarp linijų pataikyti kiek lengviau.

Matematika

Nutariau vaikus supažindinti su Sudoku. Atsisiunčiau programėlę, parinkau pradžiai nesudėtingus, 16 kvadratėlių. Liutaurui nesunkiai įveikiami. Mačiau, bandė ir su 6x6 žaisti, bet nespėjau pamatyti, kaip sekėsi.
Taip pat vaikai „užsikabliavę“ už sekų. ABAB, AAB, AABBAA. Žaidžiam. Tiek Liutauras, tiek Magdė.

Vaizduojamasis menas

Pažintį su Mikelandželu baigiam apatine freskos „Paskutinis teismas“ dalimi.

Muzika. Kompozitoriai
Bachas. Jo šią savaitę ištaikiau pasiklausyti tik aš... Vakarais. Su ausinėmis. Besidarbuodama prie kitų darbų. Taip perklausiau krūvas jo koncertų, kantatų, tokatų ir fugų... Na, nieko, vaikams prieš akis dar visas gyvenimas. Bus to Bacho... :)

Muzika. Mokomės groti

Liutauras toliau sistemingai mokosi groti ir pažinti natas. Žaviuosi jo paties užsidegimu ir nuoseklumu. Net ir Magdė, paklausta, ko norėtų artimiausiu metu išmokti, pasako, kad nori išmokti groti pianinu – kaip ir Liutauras...

Poezijai šią savaitę vietos neliko... Ne laikas, matomai... :)