23-oji savaitė. Vėlinės. Samanos.

Pirmasis sniegas. Pirmieji kantrybės egzaminai. Šioks toks sustojimas apmąstymams, pasibuvimas ten, kur esame... Kuomet moksleiviai tradicinėse mokyklose atostogauja, o žiniasklaidoje mokslininkai gvildena švietimo sistemos spragas, labai verta pamąstyti, ar gali būti atostogos nuo gyvenimo – turbūt kad ne? Todėl mes renkamės gyventi toliau. Gal kiek vangiau šią savaitę, nei įprastai, gal kiek labiau išbarstytai, bet tuo pačiu – su savais atradimais, na, kaip visada...

Biblija
Kol vaikai mankština rankas spalvinimo knygelėse, skaitau Lk 15:11-32 – Sūnaus palaidūno istoriją. Aiškinamės, ką reiškia žodis „pražuvęs“, ir kodėl tam sūnui vis tik nereikėjo žūti, kad būtų pavadintas pražuvusiu... Žavinga vaikų logika ir žodžių sąryšių atradimas... :)

Citata

Rom 15:2 „Tegul kiekvienas iš mūsų įtinka savo artimui jo labui, statydinimui.“ Traukiam į dienos šviesą ir į atmintį.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Panašu, kad gyvenimo pamokų dirbtinai ieškoti nereikia, nes jos ima, ir pačios ateina. Taip mums nutiko pačią pirmą savaitės dieną, Visų šventųjų dienos išvakarėse, kuomet išvykome į ilgus metus mano tėtės puoselėjamą tradiciją – aplankyti kiek įmanoma daugiau giminės kapų. O jie išsidėstę ne taip jau ir siaurai: Utena, Šimonys (Kupiškio raj.), Rokiškis, Panevėžys ir Kaunas. Tiesa, Kauną, kuriame palaidotas mano tėtės brolis, tėtė paprastai dabar jau aplanko išvakarėse, tad kelionės ratas kiek susitraukia, bet vis tiek pavažiuoti reikia, reikia... Keletą metų tėtei kompaniją palaikydavau viena, nes vaikai buvo mano akimis žiūrint kiek per maži atlaikyti tokią darganotą kelionę. Visgi šiemet į ją nusprendžiau pasiimti Liutaurą. Kantrybės reikėjo ir važiuojant, ir ant dviejų porų prosenelių kapų degant žvakutes, ir kantriai laukiant, kol suaugusieji pas tetą Aliną Rokiškyje pabendraus. Vaikis kantrybę visą dieną ugdė tikrai neblogai, o štai vakare gavo dar ir egzaminą – beišvažiuojant iš Panevėžio, sankryžoje sugedo mūsų automobilis (kaip vėliau paaiškėjo, trūko koks tai pusašis), tad kantrybė pravertė ir laukiant techninės pagalbos, ir autoservise lūkuriuojant, kol bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, galiausiai – kol iš Vilniaus mūsų parvežti namo atvažiuos dėdė Dalius. O kur dar kelionė atgal!
Išbandymas buvo visiems, bet džiaugiausi, kad tuo pačiu tai buvo ir nepaprastai gera proga pakalbėti su Liutauru apie tai, ką daryti, kai nutinka kokia nors bėda ir reikia kviestis pagalbą: kaip susiorientuoti, kur esi, kaip pranešti atvažiuojančiai pagalbai, kur tave rasti, galiausiai – koks geras bruožas yra kantrybė, nes gyvenime jos tikrai prireiks. Ėjome iš autoserviso link degalinės, kurioje laukėme dėdės Daliaus, žvelgėme į danguje spindinčius Grįžulo ratus ir mėgavomės tuo, kuo tąkart galėjome...

Utena.

Šimonys.

Rokiškio kapinės. Jėgos išbandymas.

 Įdomiausia visos dienos dalis – sugedusio automobilio užvilkimas ant platformos...

Bendravimas. Žaidimai.
Pirmas sniegas daro savo – tebūnie jo tik sauja, vis tiek smagu išsitraukti sniego kastuvus, sulipdyti kad ir miniatiūrinį „Olafą“ (jaunosios kartos Senio besmegenio sinonimas), pasimėtyti tirpstančiomis sniego gniūžtėmis. Prisiversti eiti į lauką tikrai nereikia – užtenka pamatyti už lango baltą paklotę, ir žiū, žiemos išsiilgusieji jau apsirėdę rakina lauko duris...

Dėl Vėlinių ir moksleivių atostogų šią savaitę nevyko užsiėmimai nei Žaidimo laboratorijoje, nei Verandoje, tad pasibendrauti vidury savaitės susibėgome su Eglės kompanija. Pradžioje – Antakalnio šile, paskui – namuose prie arbatos ir karštų sumuštinių.

Pirmojo sniego likučių dalybos.

Tuos, kas mėgsta greitį ir nesvarumą, rasi ant supynių...

Geriausias visų laikų žaislas – pagalys.

O tuomet, kai jau ateina laikas išsiskirti, lyg tyčia žaidimai pačiame įkarštyje...

Na, o vakare, kai viskas rimsta, fantazija pasuka šešėlių teatro link... 

Arba vis dar populiaraus ir vis prašomo padaryti naminio plastilino....

O kur dar taip mėgstamas pieno burbulų pūtimas... Pasisekimas visuomet garantuotas...

Eksperimentai
Smagiausia yra tuomet, kai eksperimentus ne tu rodai vaikams, bet jie patys ima, susigalvoja, padaro ir dar tave pakviečia pasižiūrėti. Aišku, jų eksperimentuose nėra visokių ten retų cheminių medžiagų, bet entuziazmo – dvigubai. Juk ar ne smagu parsinešti pirmojo sniego, dėti jį ant viryklės ir žiūrėti, kaip jis tirpsta? Ar nesmagu ant įkaitusios kaitvietės pilti po truputį vandenį ir stebėti, kaip tas, nespėjęs niekur nubėgti, pabyra mažais karoliukais ir žaibiškai išgaruoja? Ledas-sniegas-vanduo-garas – puikūs ingridientai rudens paįvairinimui...

Gamta

Šią savaitę nagrinėjame samanas. Vėlinės neleido pražiopsoti apsamanojusių antkapių, kurių keletą „nuvalę“ turėjom puikios medžiagos kūrybiniams darbeliams. Daug rūšių samanų neradome – vos tris rūšis ant medžių suskaičiavome. Kita vertus, labai patiko Žalsvarudė šiurė, kurią praminėme „Šreko ausimis“ – pasirodė labai į jas panaši.

Rogės, pilnos.... samanų... :)

Išvykos

Kad jau likom šią savaitę be automobilio, pasinaudojom proga apsilankyti Saugomų teritorijų nacionaliniam lankytojų centre. Esu pavasarį buvusi ten viena, be vaikų, tad dabar smagu buvo sugrįžti visiems kartu. Pakeliui, einat pro parką, Magdė pati stebėjo samanas ant medžių ir kupinu susižavėjimo šūkaliojimu vertė mane eiti tai prie vieno, tai prie kito medžio žiūrėti... Privalu buvo ir namo gabalėlį parsinešti...

Lankytojų centre lankėmės šeštadienį, likus 1,5 val. iki uždarymo, tad buvom čia beveik vieni. Niekieno netrukdomi galėjome galingus dantračius pasukioti, paukščių balsų pasiklausyti, filmuką apie vėžius pažiūrėti, įvairius eksponatus pačiupinėti, aplink ekspozicijas pasilakstyti, jaukioje skaitykloje pasibūti, dėliones padėlioti, ant medinių grybų pasėdėti, knygas pasklaidyti ir net samanų lopinėlį pačiupinėti...

Vos grįžus vaikai klausė, kada vėl galėsime ten nueiti. Taigi užskaitome.

 Vienoje iš spintų radom ir samanų kilimą!

Kūryba
Šarlotė Meison visuomet skatino vaikus užimti darbeliais ne dėl pačių darbelių, bet kuo nors naudingu, praktišku. Todėl pagalvojau, kad nedidukės stalo puošmenos (kurių idėja kilo pamačius štai šiuos grožius) iš stiklainių dangtelių, aptrauktų audiniu ir pripildytos samanų, puoštų kankorėžiais ir įvairiais karoliukais bei sagomis, būtų smagus ir naudingas užsiėmimas. Į kompaniją pasikvietėm Emiliją su Sofija ir kūrėm samanines kompozicijas. Neišvengėm ir peštynių dėl gražesnio ar didesnio karoliuko, bet laimėjo draugystė, o tai – svarbiausia. :)

Viršuje kairėje – Emilijos, dešinėje – Magdės,
apačioje kairėje – Liutauro, dešinėje – Sofijos darbeliai.

Kitą dieną, pati labai susižavėjusi samanų galimybėmis, bandžiau sugundyti vaikus daryti samanų rutulį. Deja, vaikų šis pasiūlymas visai nesuviliojo, tad spėkit, kas tą savo rutulį turėjo pabaigt...

Kadangi savaitės raidė L, jos užtvirtinimui darėm keletą darbelių. Pirma čiupom Lietuvą už ragų... Braižėm kelius tarp mums pažįstamų miestų, spalvinom miestus, žymėjom upelius, paskui dar ir namų, medžių, krentančiais lapais atsirado, žodžiu, kiekvienam pagal savo fantaziją...

 Liutauro Lietuva

 Magdės Lietuva

L taip pat – lėkštė. Nusižiūrėjusi amerikietišką idėją apie maisto lėkštę (pakaitalas maisto piramidei), pagalvojau, kad tai – nostabi proga pakalbėti su vaikais apie mitybą. Tad kalbėjom, klijavom, piešėm, karpėm, paskui, aišku, būtinai reikėjo dar papuošti, tai traukėm sagas ir „derinom“ vien vaikams suprantamais suderinamumo dėsniais...

L - tai dar ir lapas popieriaus, ant kurio galima, pvz., daug daug antspaudukų pridėlioti...

Ir savo portretą nupiešti... Tik štai, kol aš fotografuot susiruošiu, Magdė sumąsto veidą „pasišiaušusiu mėlynu katinėliu“ pridengti... O buvo visai įtaigus portretas su visais reikalingai atributais – akimis, nosimi, burna ir netgi ausimis savose vietose...

Magdė piešimo įkarštyje...

Galiausiai piešėm laisva tema. Viskas prasidėjo nuo burbulų pūtimo...

Tada dažai buvo išpilti ant popieriaus ir laisvė liejosi per kraštus...

 Po visokiausių volavimo / taškavimo / piešimo, klijavmo ir dažų liejimo turėjom štai tokius vaizdelius:

 Magdės „Vėjuotas ruduo“.

Liutauro „Samanų kilimas“

Mokomės skaityti

Kad jau prieš „Zylutę“ kyla šioks toks maištas, ėmėmės kitokių skaitymo ugdymo gudrybių. Išsitraukėm savo mėgstamą raidyną ir tiesiog dėliojom visokius trumpus žodžius bei jų junginius. KAS AŠ, KAS TU, KUR JIS, KO, KĄ, IR, NE, YLA ir panašiai...

Liutauras puikiausiai visus šiuos žodžius perskaito. Neabejotinai supranta, kaip raidės jungiasi į skiemenis ir į žodžius. Tad apsišarvojam kantrybe ir alkūnėmis iriamės po truputį per visą raidyną...

Literatūra

Viltį iki galo peskaityti „Namelį prerijose“ kaip ir palaidojau. Nebeįdomu nei vaikams, nei man pačiai. Tad skaitome tiesiog tai, ką miela skaityti. „Avinėlis Raselas“ pelnė šios savaitės mėgstamiausios knygos titulą... Skaitėm praktiškai kiekvieną vakarą ir ne po vieną kartą...
Galiausiai iš namų bibliotekos išsitraukiau R. Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“, ir vienu ypu perskaitėme joje rastus apsakymus „Kaip buvo parašytas pirmasis laiškas“ bei „Kaip atsirado abėcėlė“. Ir nors šios istorijos veikiausiai yra gerokai pramanytos ir tolokai nuo tiesos, visgi vaikai, dėliodami dėliones klausėsi net necyptelėdami. O pavarčius knygą atradau, kad ji yra angliškojo originalo „Just So Stories“ vertimas, kuris yra įtrauktas į Gyvųjų knygų sąrašą. Ta-dam... Taigi kartais labai sveika ne bergždžių principų laikytis (kaip kad žūt būt perskaityti knygą, kuri seniai nebeaktuali), bet įkvėpti šviežio oro...

Dailyraštis

L – tai laiškas. Tad buvo puiki proga imti ir parašyti laišką. Liutauras tuoj ėmė mūsų praeitą savaitę pagaminto marmurinio popieriaus, padarė iš jo atvirutę ir paprašė pagalbos rašant laišką. Man reikėjo tik padiktuoti raides to teksto, kurį pats sugalvojo ir... mano nuostabai, be jokių juodraštinių variantų, vaikis ėmė ir parašė. Stebėjau ir džiūgavau, kad pagaliau peržengėm tą raidžių apvedžiojimo stadiją. Tikiuosi – galutinai.

Matematika

Apart Liutauro entuziastingo žaidimo su skaitliukais, bandau įvesti sekas. Kad nebūtų nuobodu, dėliojam jas šįkart iš antspaudukų... Smagu ir vaikams, ir man. :)

Vaizduojamasis menas

Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Viršutinė freskos dalis tam kartui papuošė kompiuterio ekraną. Per daug nenagrinėjam, tiesog noriu, kad retsykiais vaikams būtų matomumo zonoje...

Muzika
J. S. Bachas. Pereinam prie konkrečių kūrinių. Arija iš Mato pasijos „Erbarme dich“ (Atleisk man“). Man asmeniškai – viena gražiausių Bacho arijų. O dar kai ją atlieka Nathalie Stutzmann... Šiurpuliukai bėgioja... Na ir, aišku, kaip gi be žymiosios Ave Maria, atliekamos tam kartui genialaus Yo-Yo Ma.

Mokomės groti

Vienu momentu jau buvau pagalvojusi, kad Liutauras su viena Do nata taip ir liks. Tačiau palikusi viską savieigai sulaukiau malonaus siurprizo – Liutauras pats, man nesant šalia, bando groti pratimus tiek su dviem, tiek su trim natom. Ir jam visai neblogai sekasi. O smagiausia man yra tai, kad jis pradėjo nebe taip stipriai reaguoti į nesėkmes – sugrojęs ką ne taip, bando vėl, ir, žiūrėk, pats mato, kaip rezultatas ateina... Ar bereikia geresnio stimulo?..

22-oji savaitė. Grybai ir jų karas. Tarnystė. K-krūva visko

Vakarai trumpėja, ir aš kaskart dūsauju, bandydama telefono kamera užfiksuoti vienus ar kitus mūsų kelionės per mokymąsi šeimoje kadrus. Na, tikiuosi, nebeilgai, nes fotoaparatas pagaliau jau taisykloje, tad jei viskas gerai, už poros gerų savaitėlių tikiuosi turėti laimę ir vėl fotografuoti su normalia blykste ir padoriu objektyvu... O kol išauš tas šviesus rytojus, sukąskime kažkaip dantis ir šiek tiek dar pabūkime netobuli... :)
Tobulos buvo tik šios mūsų savaitės temos. Kažkaip gražiai susipynė jos tarsi į kasą iš trijų: 1) tarnystės ir talentų, 2) grybų ir 3) raidės K. Nereali kontekstinio ugdymo patirtis – tiesiog gyvenimo būdas, į kurį sutilpo ir kantrybė, ir kaštonai, ir Grybų karas, ir kalakutienos troškinys pas močiutę, ir krūva kitų dalykų, apie kuriuos – iš eilės.

Biblija
Istorija apie tris tarnus ir išdalintus talentus. Nuostabi istorija, gražiai susiderinusi su bibline šios savaitės mūsų tema apie tarnystę Dievui ir artimui. Jau žinodama savo vaikus, kad jų taip paprastai nepasisodinsi prie šono (o kaip romantiška ir idealu tai būtų!!! ), idant galėtum kažką paskaityti, suradau gal ir ne patį gražiausią animacijos perlą, tačiau šis bežodis filmukas mums labai tiko, kad įjungusi jį galėčiau paskaityti Luko 19:13-29 aprašytą istoriją. Vaikai norėjo kartot ir kartot. Deja, tą pačią dieną darbelio šiai temai užtvirtinti nebenorėjo daryti, tačiau vakare, kuomet jau sugulus į lovas paprastai jaukiai aptariame visą dieną, pažadėjo abu kitądien būtinai padaryti. Tiesa, Liutauras niekaip nesusitapatino su nei vienu iš tų tarnų ir pareiškė, kad jis nebus joks tarnas... Na taip, kaip gi aš pamiršau – ūkininkas jis bus, ūkininkas... :)

Tuo tarpu filmuko apie tris tarnus buvo prašoma kasdien... Magdė gi ir pažadėtą darbelį pabaigė. Tuo pačiu ir paskaičiuoti buvo proga...

Citata

Kartojame Gal. 5:22-23 apie dvasios vaisius, prijungiame 2Tes 3:13 („Bet jūs broliai, nepailskite darydami gera“). Taigi dar kartą turime progą pakalbėti apie tarnystę ir apie tai, ko iš mūsų nori Dievas.

Gerų įpročių formavimas

Kantrumas. Uch, jaučiu bus darbelio... Ir vaikams, ir man. Bet kažkada juk reikia pradėti, tiesa?.. :)

Bendravimas

Antradieniais mūsų namuose šventė... Tiksliau – šventė ne namuose, bet Žaidimo laboratorijoje. Nes važiuoti ir žaisti ten – tikras gėris. Šis kartas buvo taip pat ne išimtis. Liutaurui smagią kompaniją palaikė vaikinukai studentai. Magdė, nors ir vienu akimirksniu pasijutusi nejaukiai dėl didelio žmonių skaičiaus bandė prieglobsčio ieškoti mano glėbyje, tačiau netrukus taip pat įsidrąsino, pati tai pripažino ir keliavo dūkti su studentėmis ir studentais. Jiems buvo taip smagu, kad nedrįsau net trukdyti ir maišytis po kojomis, tad net nežinau, kokius žaidimus žaidė ir ko prižaidė...

Žaidimas „Įkurkime namus“. Liutauras, kiek mačiau, labai uoliai sprendė,
kokių jų namui reikia „baldų“, organizavo „laiptų“ atvežimą,
maisto „pirkimą“ ir kt., ko nemačiau ir negirdėjau. Veiksmo buvo daug....

Ketvirtadienis mus pradžiugino kvietimu prisiungti prie Didžiosios Riešės mamų klubo, kuris į svečius pasikvietė Juodšilių teatriuką. Taigi prisijungėm prie šaunaus būrio vaikų (kuriuos net sunku buvo suskaičiuoti – buvo jų virš dvidešimties) ir jų mamų/tėvelių. Apie patį spektaklį „Pelė gudruolė“ kalbėti neverta, nes tai buvo tikrai abejotinos kokybės veikalas, kurio metu buvo leidžiama melancholiška muzika (pravirkdžiusi iki užsikūkčiojimo mano jautriąją mergužėlę... Uch, kaip aš ją suprantu, prisimindama pačią save vaikystėje), ir kuris visiškai neįtraukė Liutauro, gerai pastebėjusio, kad vėliau spektaklyje atsiradusi pelė tėra ta pati teta, kuri kątik vaidino katę... :)) Tiesa, buvo vaikų, kuriems spektaklis patiko ir kurie aktyviai dalyvavo veiksme. O aš tuo tarpu turėjau galimybę prisiminti vaikų lankyto darželio direktorės pavaduotojos pastabą, kodėl jie niekada į darželį nesikviečia jokių „teatrų“, o stengiasi vaikus vežti į miesto teatrus. O gi štai būtent dėl tos nepatikrinamos tokių spektaklių kokybės. Na bet, pereikime prie antro lazdos galo...

O antrame lazdos gale tuo tarpu buvo nepakartojamai svetingi mamos Ritos namai, kuriuose šurmuliavo galybė vaikų ir kuriuose visi galėjo rasti, kuo užsiimti, galiausiai – erdvus kiemas su didžiuliu batutu, dviejomis meiliomis katėmis, ožkomis, laipynėmis ir čiuožynėmis – tikras rojus bet kuriam ikimokyklinkui.

Liutauras iš rankų niekaip negalėjo paleisti jam labai patikusio žaislo...

Ožkų maitinimas – nuostabi atrakcija.

 Džiaugsmai ir skausmai ant batuto.

 Didžiausia tos dienos Liutauro meilė – meili raina katė.

Ir nors tradiciškai, kaip ir reikėjo tikėtis atvykus į naują vietą, tiek Liutaurui, tiek Magdei, tiek ir man pačiai reikėjo laiko apsiprasti su nauja aplinka ir naujais žmonėmis, vakare, po visko, Liutauras pareiškė:
– Geriausias mano draugas nuo šiol yra Simas. Nes jis labai draugiškas.
Ups... Gali dūžti kažkieno širdys... Bet, įtariu, neilgam... :)

Penktadienis gi tuo tarpu mums padovanojo dar vieną dozę gero laiko „Verandoje“. Antras kartas tiek Liutaurui, tiek Magdei praėjo daug sklandžiau – abu šėlo lyg amžinybę čia su visais būtų pažįstami. Aišku, kiek per tą šėlsmą jie girdėjo ir matė Biblinės dramos apie Deborą (nors, tiesa, kartu ėjom draugiškai sėdėti po Deboros palme), pasakyti negaliu, bet po šėlsmo bent jau turėjo progą pailsėti spalvinant bitę (vardas Debora išvertus iš hebrajų kalbos yra bitė). Tiesa, Liutauras pastebėjo, kad bitė (kaip kad buvo pavyzdiniame paveikslėlyje parodyta) yra visai ne geltonai juodai dryžuota. Nes bitė yra pilkai ruda. Neapgausi gamtos vaiko – neapgausi... :)

 Nesvarbu, kokios bitės spalvos, nes Magdei rožinė dabar „ant bangos“.

Paspalvinus padrožti pieštukus – pati smagiausia veiksmo dalis.

Paskui vėl smagiai dainavom, šokom, žaidėm, bendravom. :) Žodžiu, atsibendravom į valias šią savaitę. Jau vaikai ėmė net prašytis pabūti namie ir niekur nebevažiuoti... :)

Gamta. Grybai.
Nežinau, kodėl rybų tema gamtos studijų plane nustumta į tokį metą, kai grybų kaip ir seniai nebėra... Kita vertus, gal tai iš tiesų visai puiki galimybė pasižiūrėti į grybus kiek kitaip? Tad paėmėm ir pasižiūrėjom. Tiesa, tie grybai tam kartui tebuvo vos kelios ant seno kelmo rastos kelmabudės (faktas, kad nevalgomos...) ir kažkokia tai kerpė... :D

Tačiau tai mums nesutrukdė išbandyti pasidaryti grybų sporų atspaudų. Pabandykite – kažkas nerealaus... O tereikia tam bet kokio grybo ir lapo popieriaus. Imi, nupjauni kotą, padedi ant lapo grybo kepurę sporomis į apačią ir užmiršti visą šį reikalą kaip minimum kelioms valandoms. Mes palikome tiesiog iki kito ryto jas taip gulėti... Sporų nepribyrėjo tik iš kerpės. Visi kiti grybai gražiai pribarstė mums piešinių, kurie, tiesa, labai trapūs – vos papūsi, ir dings. Tai aš paskubėjau ant viršaus su lipnia juosta greitai užklijuoti ir į gamtos stebėjimo sąsiuvinį įsegti...

Žaidimai

 Belaukiant studentų Žaidimo laboratorijoje. Dėlionės ir kiti medinukai...

Pasitelkę savaitė raidę, vienądien ėmėm, pastatėm vidury kambario kėdę ir bandėm namuose rasti daiktus, prasidedančius raide k. Sekėsi mums visai neblogai: knyga, kubelis, kauliukas, kaulas, kaspinas, žaislinė katė, kopetėlių žaidimas, konstruktorius, kaladėlė, keturi kaštonai, kreidelė, kamuoliukas, kojinė... Uf, buvo visko daug...

Na, o lauke žaidimai orui vis labiau vėstant darosi panašūs: supynės, laipynės, čiuožynės vienoj ar kitoj žaidimų aikštelėj. Šįkart aplankėm Antakalnio socialinės globos vaikų namų kiemą ir tiesiog vieno daugiabučio aikštelę, kuriuose radome labai smagių vaikų laisvalaikio įrangos elementų...

Eksperimentai

Užsikrėtėm eksperimentų banga ir mes... Nusižiūrėjome šį eksperimentą. Deja, pradžioje turėjome tik silicilo spiritą, tai nieko mums nesigavo... Teturėjom eilinį laužiuką metalinėje formelėje...

Antras bandymas, močiutei davus medicininio spirito, pavyko geriau, nors irgi ne taip įspūdingai, kaip tikėjomės... Eksperimento vaizdo įrašą rasite čia.

Kūryba
Žaviuosi tais, kuriems pavyksta viską suplanuoti nuo-iki savaitei į priekį... Aš gi esu spontaniškumo vaikas ir daug ką sugalvoju tiesiog pakeliui. Pvz., lipant bibliotekos laiptais, kaip kad nutiko mums ši kartą... O jais lipant stabtelėjome prie padaryto iš kartono indėno. Smagus jis buvo tuo, kad jo kūno dalys buvo sujungtos sąvaržėlėmis ir galėjo judėti. Vaikams taip patiko, kad ėmiau ir pasiūliau pasidaryti kažką tokio namuose. O jiems tai besiūlant, tik cinkt man į galvą, K – kūnas! Tad grįžus namo tuoj traukiau visokias kartono atplaišas ir kurpiau vaikams žmogelius, kuriuos jie paskui jau kiekvienas kaip norėjo „puošė“.

Kiekvienam tiesiog būtina papjaustyti... Tik peilio, deja, reikia laukti.
Kita vertus – ugdomės kantrybę... :)

Taip gimsta indėnai...

 ...ir indėnės...

Kantrybės mums prireikė ir dar viename kūrybiniame užsiėmime... Nusižiūrėję nuo Eglės, pabandėme pasidaryti marmurinio popieriaus... Tik vietoj pieno mes ėmėme skutimosi putas (atradau, kad vos už 0,99 Euro galima didžiulį flakoną nusipirkti – che, pigiau nei pienas! :) Ir maistinių dažų niekur pirkti neradau, tad vietoj jų naudojome spalvotą tušą. Procesas – ne mažiau smagus. Tik gal daugiau kantrybės reikalaujantis, kuomet reikia tas putas nuo lapo nuvalyti ir laukti savo eilės, kuomet gali pamaišyti, naują lapą įdėti ar bandyti suprasti, kodėl nereikia į tą masę supilti viso tušo buteliuko... (iššūkis Magdei). 

Procesas procesu, o rezultatai patiko visiems... O kur dar paskui daug krykštavimo žiūrint, kaip visos tos putos (ne)skęsta klozete... :)

Putos, putos puuuuutos...

Pradėjus nuo vienos spalvos, greitai įsimaišė dar viena, antra, trečia,
kol galiausiai mūsų „marmuras“ tapo toks purvinas, kad tęsti nebesinorėjo... :)

Na ir savaitės kulminacija tapo mūsų naujas „žaislas“ – karštų klijų pistoletas. Seniai man reikėjo šio įrankio, bet vis nebuvo tos būtinos progos jį įsigyti. Galiausiai nebeturėjau, kur dingti ir įsigijau. Liutaurui tai buvo ne mažesnis atradimas nei man. Būtumėte matę jo užsidegimą ir nenorą paleisti šio įrankio iš rankų. Prašė dar ir dar ką nors klijuoti. Taip „suėjo“ visi mano karoliukai, kuriuos buvau atrinkusi vaikų žaidimams, taip dirbant komandoje gimė keletas nuotraukose savo žavesio neatskleidžiančių koliažų (visų negalim rodyti, nes kai kam bus dovanų), kaštonais ir karoliukais dekoruota K raidė, galiausiai – iš karoliukų suverti karoliai. :)

Komandinis darbas – rimtas ir atsakingas...
Kol karšti klijai neatšalo, reikia greitai greitai viską spėti užberti.

Laviname smulkiąją motoriką.

 Karolių privėrėm keliems metams į priekį... :)

Pasibaigus sagoms, ėmėmės įvariausių sagų, žodžiu, reikės originalių karolių – kreipkitės... :)

Mokomės skaityti

Bandau atrasti aukso vidurį tarp skatinimo skaityti ir leidimo Liutaurui pasimėgauti tomis mažomis pergalėmis, kurias jis jau yra pasiekęs... O kad vaikinas mėgaujasi – faktas. Nes štai ima sesutei rodyti, ką jis moka perskaityti, ir pats uoliai moko mažąją... :)

Tuo tarpu kai ateina laikas skaityti pačiam, turime bėdą – tą baisų nekantrumą ir norėjimą perskaityti viską iš karto. O, aišku, nepavyksta. Tuomet trūksta kantrybė, krenta noras, bandom grįžt į pusiausvyrą ir tęsti... O realiai tai vaikinas tikrai gerai supranta skaitymo esmę ir jei tik susikaupia, nesunkiai išvardija visas raides, ir rodomą žodį perskaito.  MAMA, RASA, SALA, LAŠA – jau įveikta. Tad matau, jog teisiog reikia kantriai tęsti procesą, kol susiformuos šiokie tokie įgūdžiai. Uf...
Belieka pasidžiaugti tuo, kad skaitymą paprastai Liutauras inicijuoja pats. Paprašęs planšetės jau vardija pats:
– Mamyte, paskaitykime, paskui pagrokime, paskaičiuokime ir papieškime, gerai?.. :)

Mokomės groti

Su grojimu nutiko tas pats, kaip ir su skaitymu – Liutauras, pamatęs, kad jau visai gerai įgudęs groti Do natą, tuoj ima mokyti sesę:
– Duok, Magdute, pagrokime su tavo pirštuku... 

Pats gi tęsia toliau pamokas su Do ir Re. Natas nesunkiai skiria, su ritmu irgi neblogai tvarkosi, bet vėlgi – reikia praktikos.

Literatūra. Poezija

Šią savaitę daugiausiai skaitėm, kaip ir pridera savaitės gamtos grybų bei K raidės temai – J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Keletą vakarų iš eilės, po keletą kartų. Užskaitom visom keturiom. O kad dar smagiau būtų, vieną vakarą skaitėm klausydamiesi, kokius girdime žodžius, prasidedančius k raide. Jų ir čia netrūko: karas, kazlėkas, kelmutis, kelmas, kėdė, kotas, o ir iliustracijos pro akis nepraslydo – juk jose buvo kirminas!
Į porą „Grybų karui“ ir „Voro vestuves“ iš bibliotekos pasiėmėm, ir tos visai smagiai klausėsi. Šių dviejų knygų mums visai savaitei užteko. Tiesa, skaitinėjom dar Liutaurui labai patinkančias plonytes angliškas knygeles iš serijos Reading Rods Readers. Jo mėgstamiausia kaip visada – „Bob's pot“. Magdei gi labiau kol kas lietuviškos patinka. Tai ima, neša man savo mėgstamą „Meškį ir žąsį“, kurią abu jau beveik mintinai moka. Skaitom. Šimtą -nioliktąjį kartą...

Dailyraštis

Su dailyraščiu pas mus tam kartui sunkiausia. Guodžiuosi, kad toks etapas. Na bet, tvarkos dėlei vis tiek susikaupiam, apsišarvojam kantrybe ir rašom... Šįkart kankinom, kaip ir reikėtų tikėtis, raidę K. Pirma raidės gulė į trečią eilutę, paskui jau į antrą – šioks toks progresas, sakyčiau, yra. Tad, tikuosi, pasitvirtins tiesa „per kančias – į žvaigždes“... :)

Matematika
Būna, kad kai jau nusprendžiu beveik pasiduoti, Liutauras ima ir nustebina mane. Taip šį kartą pas mus nutiko pirmadienį su matematika – pats dar lovoje būdamas paprašė planšetės, atsidarė programėlę ir... pradėjo žaisti su skaitliukais. Skaičiai iki 9, sudėtis, atimtis. Žaviuosi. Vis tik net ir tie kartai, kuomet vaikas tarsi inkšdamas pareiškia, kad aj, neįdomu jam čia, žiū, duoda, duoda savo... Smagu.

Vaizduojamasis menas

Ant kompiuterio ekrano pas mus šį kartą Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Pradžioj bendras vaizdas, kitomis savaitėmis bandysiu dėti atskirus jo fragmentus, kad galėtume atidžiau pasižiūrėti, kas kur yra ir kaip pavaizduota.

Muzika

Toliau mėgaujamės J. S Bacho muzika. Patinka visiems. Labai. Net (ačiū Eglei už idėją) dokumentinį filmą apie šį muzikos tėvą pažiūrėjau, dar kartelį pasižavėjau ir tuoj suspėjau nusipiešti idilišką ateities vaizdelį, kuomet vaikai kiek paūgės ir mes tuo pačiu kontekstinio mokymosi būdu nagrinėsime visą Baroko epochą – su visais tais perukais, kostiumais, muzika, architektūra ir t.t... Ech... :)