19-oji savaitė. Rudeniniai lapai. Valdžia. Įstatymai.

Ruduo įsibėgėja. Oras šąla, gena vidun, versdamas aukštyn kojom nusistovėjusią rutiną. Kažkaip vis dar gyvenam varomi kažkokios vasariškos inercijos – negaliu patikėti, kad jau pusė rudens prabėgo... O dar sako, kad vasaros greit prabėga. Tai kad visas laikas greitai lekia! Ir tik sudėliojus viską, kas per savaitę įvyko, supranti, kad vis tik ne tuščiai tos dienos eina...

Biblija

Susipažinome su istorija, kaip Jėzus numalšina audringą jūrą. Skaitėme Mk 4:37-41. Tuo pačiu gėrėjomės Rembrandt'o paveikslu „Audra Galilėjos jūroje“.

Na, o savaitės viduryje, sekdami savo Biblijos raidžių pamokomis, kol už lango buvo dargana, šiltai nutūpę namuose kalbėjomės apie įstatymą, karalius (ir neišvengiamai apie karalienes), karalystes, apie tai, ką gi tie karaliai daro, kam jie reikalingi, kam reikalingas įstatymas. Supratusi, kad tiesiog pasisodinti vaikus ramiai ant sofos tam, kad kažką jiems galėčiau papasakoti, yra daugiau nei utopija, iš karto pasiruošiau taktinių manevrų seriją. Pirmiausiai, radusi D. Dubinienės knygelėjė „Aš augu“ Gedimino pilies išklotinę, tuojau nusiskanavau, atspausdinau keletą egzempliorių ir pasiūliau vaikams tas pilis nuspalvinti bei suklijuoti. Liutauras tradiciškai atsisakė. Jau įvaldžiusi tokią jo taktiką, net nesureagavau. Abi su Magde atsisėdę ėmėm spalvinti. Nuspalvinom, iškirpom, suklijavom. Tada jau Liutauras, užmatęs, kas gavosi, irgi prisistatė:
– Mamyte, ir aš noriu pilies...

Žodžiu, finale vaikinui taip patiko, kad dar du egzempliorius paprašė atspausdinti... Cha... O man gerai – kol jis spalvino, aš turėjau puikią progą su jais dviem apie viską pakalbėti: kam tas pilis statydavo, kaip jose karaliai gyvendavo, kaip šalis valdydavo.

Na, o kad jau apie karalius kalbėjom, tuoj ir pačius karalius suskubom pasidaryti. Radau juos štai čia. Vaikai irgi užskaitė. Nors Liutauras nespalvino (nes labiau jam pilis patiko), bet mudvi su Magde smagiai laiką praleidome.

O kad jau karaliai buvo su karūnomis ir skeptrais, tai ir mums patiems tokių, žinoma, reikėjo... Šita dalis buvo lengviausia ir smagiausia. Magdei lipdukais ją puošti taip patiko, kad praktiškai tuščios vietos neliko ant jos karūnos... :D

Fotoaparatas mano laukia jam palankios progos, kad būtų nuvežtas į taisyklą,
tai tam kartui vis dar kamuojamės su nenuspėjama
telefono kamera ir blykste... Na bet – prisiminimui esmė aiški... :)

Savaitės pabaigoje apibendrinome: „...jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom 6:14). Pasigaminom „malonės žiūronus“, pro kuriuos ir Dievas šiandien į mus žiūri, vertindamas mūsų elgesį ir...

...nuėjom visi draugiškai pabalsuot – pačiu laiku į įstatymo ir valdžios temą...

Gerų įpročių formavimas.

Nuoseklumas. Bandom, bandom prisijaukinti. Nėra taip paprasta, ypač man pačiai sugaudyti galus, bet judam, judam, stengiamės, stengiamės... :)

Gamta. Rudeniniai lapai

Pirmadienį iškeliavome patikrinti „Saulutės“ bibliotekos. Iš anksto bandžiau susitarti, kad vaikai galės išsirinkti patys tik po porą knygelių, bet realiai gavosi taip, kad aš parinkau 6, o likusias keturias išsirinko... Magdė. Liutauras pasitenkino knygelių pavartymu.
Na, o paskui teko eiti per lapais nuklotus takus, pieveles, galiausiai aptikom nuostabaus grožio vijoklį, lipantį devynaukščio namo siena...

Kitądien, grįžtant iš Žaidimo laboratorjos, apie kurią – vėliau, akylios Liutauro akys pastebėjo nukritusią gilę.
– Mamyte, pasirinkime kavai! – Tuoj pasiūlė.
Galvodama, kad jo pamatyta gilė tėra viena atsitiktinė čia iš kažkur atkeliavusi, jau norėjau sukti kalbą kur nors kitur, bet staiga pamačiau, kad mums po kojomis pilna tų gilių. Ir ne bet kokių, o įspūdingai gražių, didelių, nesukirmijusių. Puolėm rinkti. Nes paskutinį kartą gražių gilių teturėjom progą pasirinkti gimus Magdei, 2013-ųjų rudenį. Du metus iš eilės paskui niekur neradome, kur jų pasirinkti, ir štai dabar – he he he! Laimei turėjau maišelį, kurio gerą pusę prisirinkome, o grįžę namo plovėme, džiovinome, lukštenome, malėmė, kepinome, galiausiai vakare mėgavomės taip mūsų visų mėgiamu gėrimu – gilių kava.

Taip pat tądien smagiai dūkome rudeninių lapų krūvose, lesinom trupintais sausainiais būrį balandžių, rinkome įvairiaspalvius lapus, iš kurių vakare darėm rudeninius portretus.

 Liutauro menas – vėjo sutaršytas išdaigininko portretas.

Magdės rudeniniai portretai. 

Magdei taip patiko klijuoti tuos lapus, kad vieną portretą padariusi norėjo dar. Tik dabar pati bandė piešti eskizą, o kai šis gavosi kiek paplokščias, pasiūliau jį paversti portretu iš profilio.

Kitądien, kai oras po darganos kiek prasiblaivė, vaikai išsitempė mane vėl balandžių lesinti. Ir nors, kaip tyčia, tų balandžių radome vos visus du, vis tiek labai jau jiems patiko šis procesas... :)

Juo labiau, kad taip smagu, kai atgal namolio eidamas gali palavinti savo koordinaciją ant siauros šaligatvio atbrailos.

Darsyk pasirinkę įvairiaspalvių lapų, traukėm namo. O kitądien kalbėjome apie rudens spalvas. Štai kokią paletę sudėliojom. Nuo sodriausių bordo iki švelniausių žalsvų atspalvių.

Tuomet ėmėm šios rudens paletės dažų, šlapius akvarelinio popieriaus lapus ir ant mano nupieštos lapų kompozicijos liejom Matui su Sofijai rudeninius piešinius „atvirutes“– savaitgalį laukė dvigubas gimtadienis Eglės namuose...

 Magdės „Ruduo“

 Liutauro „Ruduo“

Galiausiai lapų temą baigėm eksperimentu, kurio rezultatą matysime tik kitą savaitę, na bet svarbiausią dalį atlikom: merkėm lapus į glicerino tirpalą (1 dalis glicerino + 2 dalys karšto vandens), kuriame jie kiurksos apie savaitę. Šalia tokius pat lapus laikysime sausame inde ir žiūrėsime, kuo visa tai baigsis.

Bendravimas. Žaidimai.

Pirmadienį aplankę biblioteką, po jos, be abejo, užsukome ir į greta esančią vaikų žaidimo aikštelę. Magdė pagaliau išdrįso pati be pagalbos nučiuožti nuo čiužyklos. Pirma nuo mažesnės, paskui ir nuo didesnės. Tai džiaugsmo buvo pilnos kelnės!!! Liutauras, įvertinęs sesės progresą, liepė jai dabar mokytis pačiai supynėmis suptis – visai pamiršęs, kad ir pats vos šią vasarą to išmoko... :)

Tuo tarpu Liutauras žaidė konditerį – kepė sausainius-žuveles, barstė jas „cukrumi“ ir „šokoladu“.

Antradieniais atnaujinome savo žaidimus LEU žaidimo laboratorijoje. Dalyvaujame čia jau ketvirti metai, tad ko tikėtis maždaug jau žinome. Kita vertus, kiekvienais metais smagu pasitikrinti, kaip pasikeitė, išaugo čia susirinkę vakai. Tiek savi, tiek ir kiti...
Šįkart iš karto pasimatė vasaros patirtis – Liutauras tuoj įsitraukė į žaidimus su Magde, smagiai, su didžiuliu entuziazmu aptarnavo „kavinės“ lankytojus, paskui kėlė ir gesino su Davidu ir Augustu vaikų namelyje kilusį „gaisrą“, galiausiai statė su Giedre ir čia susibūrusiais vaikais namą.

Būtinai reikėjo stogo, tad iš didelės kartono dėžės buvo padarytas ir toks. O jau pastačius namą galima buvo ir puotą jame iškelt... :)

O paskui – tiesiog gerai padūkt...

Trečiadienis buvo nepaprastai šaltas ir vėjuotas. Visgi turėjome nuvažiuoti į sodybą, nes buvo užsilikusių nesutvarkytų smulkmenų. Derlių – galų gale – nusiimti reikėjo... Magdė, vis dar pradžioje taip geidusi vilkėti suknelę trumpomis rankovėmis, galiausiai turėjo pasiduoti – ir jai jau pasidarė vėsoka. Ta proga vaikai susikūrė laužą, paskui gi slėpėsi namelyje, ieškodami, kuo užsiimti, kol aš morkas ir burokus roviau. Vakarop visi išvažiavome trumpam pas Eglę pasišildyti ir gilių kava pavaišinti. Nors ir trumpai, bet labai jaukiai pasibuvome, dar vaikams eksperimentą apie sudegantį orą parodėme – žodžiu, turiningai laiką praleidome.

 Laužas, vos pagavęs degtuko liepsną, įsidegė akimirksniu.

 Mažasis architektas lavina braižymo įgūdžius.

Maži cheminiai stebuklai. Kodėl užgeso žvakė? Kodėl vanduo iš lėkštės pakilo į stiklinę?.. 

Ketvirtadienis buvo ilgaaaa dienaaaaa namuose. Už lango lyja, šalta, tad tenka prisigalvoti visko, ko tik netingi. Tai vaikai ir galvojo: ir savo indus „plovė“, ir keksiukus iš kaštonų kepė, ir su pačiais kaštonais žaidė, ir namelyje, pastatytame iš kėdžių, savo paslaptimis dalinosi, galiausiai – gilę vazonėlyje pasodino.

Darganotą penktadienį irgi likome namuose, tad žaidimų netrūko. Ir dėlionės buvo prisimintos, ir gimnastikos gumos, ir Magdės lova ant ratų virto mašina-laivu – išradingumui niekada nėra ribų.

O dar, žiū, netikėtai mus aplankė Linos šeimyna su Motiejum ir Jonu – buvo puikus ilgo penktadienio paįvairinimas.

Na, o šeštadienį mūsų laukė Sofijos ir Mato gimtadienis su nuostabiai paruoštu stalu, smagiais žaidimais ir puikia nuotaika. Plojam atsistoję Eglei už išradingumą ir entuziazmą.

 Mažos ir didelės rankelės pasistengė, kad būtų jauku.

 Liutaurui nepaprastai patikęs žaidimas „Atspėk, koks daiktas po skraiste“.

Ne mažiau emocijų kėlė ir „Jūroje miegančių bei šokančių žuvelių“ žaidimas.

Išvykos

Savaitės viduryje orui subjurus mes ir vėl likome neaplankę Pūčkorių pažintinio tako. Na, nepabėgs jis niekur. Sulauks ir jis savo eilės.

Literatūra

Iš Bibliotekos pasiėmėm porą Prano Mašioto knygelių. „Sparnuočius“ užskaitėm. Tuo tarpu „Mano dovanėlę“ man pačiai kažkaip reikia pervirškinti. Neįsijaučiau dar į tas trumpas istorijas – tarsi per trumpos ir be pabaigos jos man kol kas... Pakartotinai (jau trečią kartą) vaikai išsireikalavo ir Ayano Imai „Batuoto katino“ – patinka mums jis visiems kažkaip labai. :) Visų po truputį skaitaliojom, vartaliojom, mėgavomės. Na ir, šiaip ne taip iriamės per „Namelį prerijose“... Įveikėm dar porą skyrių, persiritom per knygos pusę, bet vaikų entuziazmas vėsta, tad nežinau, nežinau, ar įveiksim visą...

Dailyraštis

Kad ir mažas žingsnelis į priekį vis tiek yra į priekį – taip guodžiuosi kas kartą, kai Liutauras bando išvengti raidžių rašymo. Na, labai blogai nėra, nes pakankamai greitai susitariame, tačiau tai nėra ta veikla, kuri jam būtų pati smagiausia. Taigi šįkart paprastai, bet aiškiai – I raidė. Su pavedžiojimu viskas tvarkoj – netrūksta nei kruopštumo, nei susikaupimo. O štai kur reikia pačiam rašyti, jau reikia daugiau pastangų, bet džiaugiuosi, kad dėmesį vaikinas išlaikė, užduotį įvykdė ir pats liko savo darbu patenkintas. Magdė gi kol kas tik žaidžia pavienes raides vedžiodama. Tegu mėgaujasi laisve kol turi tam laiko... :)

Matematika

MEP'o mums prisijaukinti kol kas nepavyko. Nežinau, ar tik man taip atrodo, bet pirmosios pamokos penkiamečiui tikrai per paprastos. Man bemąstant, ką čia vaikams pasiūlius, Liutauras pats pasiprašė „to žaidimo, kur reikia skaičiuoti“ (suprask, to, kurį praeitą savaitę jam norėjau įsiūlyti). Che che... Taip mes darganotą penktadienio rytą praleidome kartu lovoje skaičiuodami. Tiek skaitliukais, tiek mygtukais (į pagalbą pasitelkus pirštus). Skaičiavome ir atlikinėjome sudėties bei atimties veiksmus iki 5.

Dailė. Menininkai
Mikelandželas. Adomo sutvėrimas. Kadangi šį paveikslą ant kompiuterio ekrano uždėjau vos paskutinę praeitos savaitės dieną, tai ir visą šią savaitę žavėjomės juo. Na, o supratusi, kad namuose neturiu meno šedevrų reprodukcijų po ranka, ateičiai užsisakiau iš Amazon'o didžiulį Meno istorijos albumą. Semsimės įkvėpimo, nagrinėsimės.

Muzika. Kompozitoriai

Mocartas. Operos „Figaro vedybos“ uvertiūra, „Turkų maršas“ (sonata fortepijonui Nr 11). Tiesą pasakius, man jau Mocartas nusibodo. Jau norisi keisti plokštelę. Jau ir šią savaitę įterpėm Vivaldžio „Metų laikus“. Ir vaikai, beje, iš karto tai pajuto. Iš karto sukluso:
– Mamyte, o čia irgi Mozartas?..
Taigi kitą savaitę keisim kompozitorių.

Muzika. Grojam.
Darganotomis dienomis labai pravartu atrasti kažką naujo. Šįkart mums į pagalbą atėjo planšetė. Panaršiusi atsisiunčiau pianino pamokų programėlę PianoMaestro, kuri mudviems su Liutauru suteikė gražių progų kartu smagiai praleisti laiką. Magdei kol kas visa tai – aukštoji matematika, tad jai teko būti daugiau stebėtoja, nors irgi savo mažais pirščiukais bandė išdykauti ir mums visaip kaip trukdyti. :) Tiesa, jai labiau patiko kita programėlė – Magic Piano – abiems vaikams buvo nepaprastai smagu spaudyti bet ką, kad tik kuo daugiau garsų išgirstų...

 Magdė „gaudo“ natas.

Liutauras bando prisijaukinti ritmą.

Pradžioje su Liutauru išbandėm virtualią klaviatūrą, paskui ir prie tikros prisėdom. Pažinčiai su ritmu ir Do bei Re natomis buvo pats tas. Liutauras buvo devintam dangui, kai matė savo paties progresą. Taigi rytai dabar pas mus prasideda taip:
– Mamyte, einam grot! :)

Išbandom technologijų sintezę...

Poezija

Netikėtai tarp visų knygelių atradusi jau minėtą D. Dubinienės knygelę „Aš augu“, labai apsidžiaugiau radusi ir visai neblogų eilėraščių joje. Apie rudenį – irgi. Taigi, skaitom:

Ruduo

Pučia vėjas vakarų.
Šnara lapai žu žu žu .
Skrenda paukščiai – traukia pietūs.
Lyja lietūs, lyja lietūs...

Plaukia, plaukia dangumi
Debesys pilkai juodi.
Dienos eina vis trumpyn,
O naktelės vis ilgyn.

Bet lauke vis tiek gražu!
Pilna lapų raudonų.
Šoka, sukasi ratu,
Pučiant vėjui vakarų.

(D. Dubinienė)

18-oji savaitė. Rudens kolekcija. Indai. Žmonių žvejai.

Vis tik namų mokymas yra kažkoks fenomenas... Atrodo, kad lyg ir nieko per daug neveiki, nieko per daug tų vaikų nemokai, bet štai kai savaitės pabaigoje viską išguldai juodu ant balto, žiūri, kad vos aprėpt viską eina...

Net ir tuomet, kai atrodo, kad visą savaitę tesidarbavai prie nesibaigiančių darbų prie namo statybų, pagauni save, kad tuomet, kai vieną dieną virtuvėje virei sriubą, vaikai entuziastingai mokėsi skaityti, priešokiais atitraukdami mane sekundei kitai nuo puodų. Kuomet ruošei pusryčius ir plovei po jų indus, vaikai pasičiupę popieriaus skiautes karpė ir kūrė sau žaislus – kartonines virtuvėles. Kuomet džiovei skalbinius, jie lavino savo pojūčius pasitelkę puodą kaštonų. Kada tavo rankos buvo iki alkūnių molyje, jie sijojo smėlį, reikalingą molio mišiniui, ir džiaugėsi, galėdami padėti... Kuomet bandei padėti susigaudyti vaikams lego kaladėlių dėžėje, Liutauras ėmė ir savo noru, neprašomas išsiurbė visą butą – net šaldytuvą privertė mane jam atitraukti, nes mat matė vaikis, kad už jo daug dulkių...

Nežinau, ar gali dar būti kas smagiau, kaip tiesiog turėti galimybę gyventi kartu ir mokytis drauge čia ir dabar...

Biblija
Jėzus pašaukia dvylika apaštalų. Trumpa istorija, skaitom Mt 4:18-23. Nuo čia atsispyrę rutuliojam žvejybos temą ir darom dekoraciją kambariui. Kas gi tie žmonių žvejai? Kuo mes, kaip krikščionys tuos žmones turime žvejoti? Malonės evangelija, skelbiančia, kad Kristus kentėjo, mirė taip sumokėdamas už mūsų nuodėmes ir prisikėlė kaip garantas, kad ir mes, tikintieji, prisikelsime amžinąjam gyvenimui džiaugsme ir taikoje su Dievu.

Laviname smulkiąją motoriką...

 Liutaurui labiausiai patiko, be abejonės, uždeginti virvelių galus...

Pakabinome dekoracijas kiekvienam šalia lovos...

Besidarbuojant išėjo kalba apie Kristaus mirtį ir jo nukryžiavimą. Liutaurui iš karto šovė į galvą mintis pažiūrėti kokį nors filmuką apie tai. Nesumodama, ką geriausio taip iš karto galėčiau pasiūlyti, įjungiau filmo „Kristaus kančia“ fragmentą. Ekranizacija tikrai žiauroka, bet šiuo atveju nebijojau vaikams parodyti, koks didžiulis gali būti žmonių žiaurumas ir kiek, iš kitos pusės, žmogus gali pakelti, kai turi tikslą.

Įpročiai

Bandom jaukintis nuoseklumą. Ką pradėjome, tą užbaigti. Kol kas pažangos nematyti – kas kartą reikia baksnoti į po savęs paliktą nepabaigtą darbą ar nesutvarkytą aplinką. Taigi jei prieš tai bandžiau akcentuoti tvarką, šį kartą bandome žiūrėti kitu kampu. Kaip mums seksis, bus matyt.

Pabaigus kirpti apskritimus, sutvarkome darbo priemones ir likusias šiukšles. 

Paprasta? Teoriškai taip... :)

Gamta, pojūčiai, išvykos

Mieste vaikai nenustygsta vietoj, todėl čia vos atsidūrę skubam į lauką. Šįkart – prie artimiausio kaštono rinkti rudųjų gražuolių. Pririnkom pusę kuprinės. Nesitikėjau, kad tiek turėsim. Reikėjo didelio puodo jiems sutalpinti, nes čia, tarsi kokiame pojūčių šulinyje, tilpo ir rankos, ir kojos... :D

O paskui tuo pojūčių liūnu tapo praktiškai visas kambarys. Ko jie su jais nedarė – ir į dėžutes dėliojo, ir pilstė, ir spardė, ir rideno, ir skaičiavo... Joks žaislas neatstos tokių sezono gėrybių...

Gaila, kad mūsų suplanuota bendra išvyka su Eglės šeimyna ir dar viena mama bei dukra į Pūčkorių pažintinį taką ketvirtadienį nepavyko – neplanuotai sunegalavo Eglės trijulė... Bandydama taisyti padėtį, kitądien klausiu vaikų, kur jie patys labiausiai norėtų nuvažiuoti. Iš Liutauro lūpų nuskambėjęs pasiūlymas važiuoti į vieną iš pamėgtų Pilaitės žaidimo aikštelių patinka ir Magdei. Prisiminusi, kad tuo pačiu galėtume ir grąžinti knygas į biblioteką, išvažiuojam. Išgirdusi, kad bibliotekoje šį kartą knygų neimsime, o tik grąžinsime (nes persikėlus į miestą čia bus nebepatogu važinėti grąžinti knygų), Magdė puola į ašaras, tad turiu raminti aiškindama, kad kaip ir praeitą rudenį eisim į Antakalnio „Saulutės“ biblioteką. Tuo pačiu pasakoju apie norą nuvažiuoti ir į M. Mažvydo bibliotekos vaikų skyrių, pasakoju vaikams apie skirtingas bibliotekas bei kas buvo tas Mažvydas.

Ilgai aikštelėse neužsibuvom. Po truputį pažaidę trijose skirtingose aikštelėse užsimanė nuvažiuoti į savo pačią pačiausią – Sudervės aikštelę.

Viena mėgstamiausių vaikų aikštelių Pilaitėje, 

nes joje visada būna palikta smėlio žaislų ir visokių lauko mašinėlių, 

plius palipus laipteliais yra „laivo šturvalas“, o apačioje – 

a la virtuvėlė, kurie visada užkuria vaizduotę žaidimų scenarijams.

 Dvi gretimos aikštelės: traukinukas ir raketa – 

puikios stambiąjai motorikai lavinti...

Pagalvojusi, kad Sudervėje būtų puiki proga atlikti ir šios savaitės gamtos stebėjimo užduotį, sutikau. Pakeliui žavimės nuostabiu auksiniu rudeniu, vėjo nešamais lapais, kol tylą automobilyje sutrikdo Liutauro klausimas:
– Mamyte, o kai lapai nuo medžių nukris, kas tada bus?
– Tuomet medžiai bus be lapų...
– O kada tie lapai vėl ant medžių užkris? – iš kojų tokių savo klausimu išverčia vyresnėlis ir aš, vos tvardydama juoką primenu:
– Pameni, stebėjom, kaip pavasarį ant medžių vėl atsiranda pumpurai, jie išsprogsta ir iš jų išauga nauji lapai..?
– Ahaaa... – Viską į vietas susidėlioja mąstytojas...

Draugiškas pasisupimas...

Džiaugiuosi šią vasarą labai išlavėjusia Liutauro stambiąja motorika –

tai, ko jam anksčiau labai trūko.

Protarpiais tarp supimosi, laipiojimo, čiuožinėjimo ir šiaip dūkimo, puikiai sudėliojome savo rudens kolekciją, kurią tam kartui sudarė:
geltonas lapas, žalias lapas ir raudonas lapas; kas badosi, kas visą laiką žalias, minkštas (samanos); kietas (akmenukai), šiek tiek dar uogų (šermukšniai) ir kokia nors sėkla (klevo); tuomet jau pasipildėm grįžę į namus turėtais iš anksčiau skraiduoliais, kurie seniai laukė savo eilės kokioje nors kolekcijoje: pavasarį atskridęs ir nugaišęs širšinas (tiksliai taip ir nežinom, kas tai per vabzdys, tiesiog širšinu pavadinom), pora drugelių, karkvabalis ir kamanė. Liutaurui trūko vieno dar ko nors, tai priklijavom plunksną, rastą berenkant aną dieną kaštonus... :)

Labai patiko vaikams šios kolekcijos rinkimas. Atradimas buvo įvairios samanos ant medžių – nesitikėjom rasti jų tokią įvairovę... Bet, kiek žinau, samanų tema bus kurią tai savaitę atskirai, todėl palikime ją nuošaly tam kartui. Tepasakysiu tiek, kad Liutauras, ant vieno beržo pamatęs tokias nukarusias, į plaukus panašias samanas, greičiausiai prisiminė mūsų vasaros pradžios pasibuvimą Čepkelių raiste, nes netikėtai paklausė:
– Mamyte, o kas jas valgo? Gal elniai?..
Mat tąsyk prie raisto buvome supažindinti su elnine kerpena, kuria maitinasi elniai. O šioji samana pasirodė panaši būtent į ją. Tad iš tiesų likau nustebusi, kad Liutauras viską puikiai iš tos išvykos atsimena.

O kad jau kolekcijos „stendui“ panaudojus degtukų dėžutes liko daugybė pačių degtukų, grįžus Liutauras turėjo džiaugsmo pasidaryti taip vadinamą „degtukų domino“. Dar prieš vasarą vaikis varvino seilę žiūrėdamas panašius video, tad kai pasakiau, kad galime pabandyti kažką tokio padaryti ir mes, netvėrė savame kailyje. Aišku, mums taip gražiai, kaip daro profesionalai, nepavyko, bet džiaugsmo buvo ne mažiau...

Savaime suprantama, paskui veiksmas persikėlė į mūsų tikrąją laužavietę, kuriai Liutauras pats nusprendė šįkart prisiruošti malkų...

Likau didžiai apžavėta, matydama, kaip vieną po kitos vaikinas pjūklu atsipjauna rąsto dalį ir meta į laužą... Iki šiol kiaurai rąsto neįstengdavo perpjauti. Stiprėja vaikis.

Žaidimai

Kol galiu, stebiu ir žaviuosi, kaip vaikai, galėdami laisvai žaisti ir fantazuoti, kuria sau žaidimus ir jų aplinką. Kikenu girdėdama, kaip Liutauras su Magde stato iš pagalių ir užtiesalo „parduotuvę“, paskui žaidžia, kad naktis, Magdė nueina miegot, o Liutauras tuo tarpu, vos jai nuėjus jau šaukia:
– Parduotuvė jau dirba, ateikite!
Magdė, išvinguriavusi iš savo guolio, juda parduotuvės link.
– Jau uždaryta parduotuvė. – Jai dar nespėjus ateiti pareiškia Liutauras.
– O kodėl uždaryta? Aš gi kątik atsikėliau! – Bando nesutikti mergina.
– O todėl. – Daug neaiškina brolis ir tęsia: – Einam, Magdute, aš tau parodysiu, kur geresnė vieta miegoti...
Aš tuo tarpu, užsilipusi į palubes ruošti namo kampo moliavimui, kikenu sau ir stengiuosi neišsiduoti, nenorėdama drumsti judviejų žaidimo.

Būna, kad Liutauras ima ir paklausia:
– Mamyte, ką mes galime įdomaus paveikti?..
Suku tuomet galvą, suku, kažką prisiminus pasiūlau. Šįkart prisiminiau vaikystėje taip mūsų mėgtus „sekretus“. Pažiūrėjo, pažiūrėjo vaikai, nusuko kalbą kitur. Kitą dieną ateinu prie jų smėlio krūvos ir matau kažkokius pusraudonius kamuoliukus įkastus.
– Kas čia? – klausiu.
– Taigi, mamyte, mes čia paslėpėm, kad gražiau būtų...
Tokia vat interpretacija. :))

Smagiausia man būna tuomet, kai vaikai įsitraukia į mudviejų su Darium veiklą. Kai tėvelis ką nors meistrauja, faktas – visada įdomu stebėti ir semtis patirties.

Tuo tarpu mieste, likus dėl vienokių ar kitokių priežasčių namuose, reikalai darosi prastesni. Vaikai prašosi lauk, reikalauja kokios nors įdomios veiklos, tad bandau suktis iš padėties. Taip ant grindų (nusikopijavus nuo Eglės) atsiranda „klasės“. Pradžioje vangiai (juk Liutaurui tiesiog gyvybiškai būtina nedaryti iš karto to, ką siūlai), bet paskui visai smagiai jie ant tų kvadratėlių strykčiojo, apsisukinėjo ir tėveliui gyrėsi, kaip moka... :)

Tuo viskas nesibaigė. Po poros dienų „klasės“ pasipildė sava šio žaidimo versija ir kitais „piešinais“ ant grindų.

O paskui susirado ir dar vieną žaidimo formatą – veltinio lentą... Magdė griebėsi raidžių, Liutauras – savo pamėgtų daiktų iškarpų.

Bendravimas
Savaitei einant į pabaigą, galvojau, kad ji ir baigsis ramiai, bebendraujant maniškiams tarpusavyje bei savaitgalį su kaimynų berniukais Saulium ir Liudu, na ir šiek tiek su į talką atvažiavusios šeimos jaunėliu Bernardu, tačiau klydau – Eglė ir vėl pasiūlė pusdienį praleisti vaikams pas juos namuose, smagiai leidžiant laiką su Emilija, Sofija ir Matu. Praeito karto patirtis vaikams sufleravo, kad bus ir vėl labai smagu, todėl šįkart įkalbinėti nei vieno nereikėjo. Kol mes su talkininkais moliavome namo sienas, Eglė su vaikais ir pyragą iškepė, ir pikniką lauke suruošė (šios savaitės gamtos studijavimo plano viena iš pasiūlytų užduočių buvo iškyla gamtoje), ir gamtos gėrybių prisirinkę dekoravo ranką-medį, ir dviračiais važinėjosi, ir sūrį spaudė, ir naujų dainelių išmoko (manau, Eglė plačiau pati apie tai papasakos savo savaitės apžvalgoje).

„Pik-nik“ sūrio lazdelės kaip čia buvę...

 „Traukinys“ lenda per „tunelį“.

Spaudžiamas sūris...

Namo grįžo pasisėmę gerą dozę bendravimo. Liutaurui, panašu, visko buvo net per daug (vakare grįžęs tenorėjo pasižiūrėti kokį nors filmuką (išsirinko kaip griūna įvairūs kaladėlių bokštai ir domino), o paskui – ramiai paklijuoti lipdukų dėliones. Magdė to tarpu iki pat nueinant miegot „kūrė“ panosėje visokias daineles iš girdėtų melodijų ir dainų žodžių nuotrupų, kol miegas merginą palaužė... :)

Literatūra

Praktiškai beveik nieko neskaitėme. Nebuvo kada. Rytais vos papusryčiavę traukdavom į sodybą, ten įsisiubavus veiksmui diena prabėgdavo, grįžus vėlai vakare vaikai sulįsdavo į šiltą vonią, paskui – į pižamas ir, gulint jau lovose, po tradicinio pasišnekėjimo apie praėjusią dieną, ateidavo miegas. Viskas. Tepasiilsi kartais ir knygos. :)

Skaitymas
Užtat įvyko šioks toks postūmis Liutauro skaitymo reikaluose. Pasiskolinusi iš Eglės J. Danilavičiaus skaitymo pradžiamokslį „Zylutė“, nusiskanavau jį. Liutauras užmatęs ėmė kamantinėti, kas čia. Ėmus pasakoti, kad čia yra knygelė, iš kurios skaityti mokosi Emilija ir Sofija, vaikinas iš karto susizgribo: „Ir aš noriu išmokti skaityti“. Deja, ne viskas iš karto. Pavienes raides vaikinas žino jau seniai. Bet kai prasideda kalba apie jų jungimą, viskas, aišku, sugriūna. Plius matau, kad visokios tokios tvarkingai paruoštos metodinės medžiagos jam nuobodžios. Tenka griebtis gudrybių...
Pradėjus nuo tradicinių MA-MA, LĖ-LĖ, TĖ-TĖ, Liutauras tuoj užbėga už akių: o kaip bus Emilija? Skubu rašyt naujus skiemenis: E-MI-LI-JA. Tuomet prisireikia ir kad būtų MA-MY-TĖ, tuomet susideda ir RA-TAS, ir MA-TAS, jau matau, kad vaikinui sukasi galva nuo gausybės skemenų ir aš būčiau linkusi viską baigti, nes virtuvėje įpusėjau virti sriubą, bet negaliu – abu vaikiai krykštaudami dėlioja atsitiktinius skiemenis vieną po kito, liepdami man skaityti. Man perskaičius tuos kilometrinius bereikšmius žodžius, krykštauja iki negalėjimo... :) Tai nors smagu. Tikiuosi, kad ir naudos bent milimetrą duoda... :) Nes, nors, atrodytų, vieną minutę vaikinas ima ir pagauna esmę, perskaitydamas ir MA-MA, ir SA-LĖ, ir TĖ-TĖ ir MA-LA, tačiau vėl atsivertus „Zylutę“, tą vienintelį MA-MA ir temoka. Ir tai, panašu, tik dėl to, kad žino, jog ten taip parašyta... Na bet, kadangi noras mokytis skaityti yra, turiu vilties, kad šią veiklą galėsime pratęsti.

Raidės
Savaitės raidė šįkart – I. Pradžioje kalbėjome apie indus. Visokius. Stiklo, molio, plastmasės, popieriaus, metalo... Darėme eksperimentą su skirtingo dydžio akmenimis ir smėliu – apie tai, kaip įdėjus pirma į indą didelius akmenis ir jį jais pripildžius, paskui dar mažesniems atsiranda vietos. Ir net tada dar smėlio visai nemažai telpa. O kai smėlio indas visas prisipildo, į jį dar telpa ir vandens. Tuo tarpu jei tuos pačius kiekius mes bandome sutalpinti atbuline tvarka, pasirodo, kad nieko mums neišeina. Tiesa, Liutauro šis mūsų eksperimentas per daug nenustebino. Kai pripildžiau stiklainį didesniais akmenimis ir paklausiau, ar indas pilnas, jis patvirtino, tačiau kai paklausiau, ar į jį dar kas tilptų, sulaukiau teigiamo atsakymo:
– Žinoma, – nedvejodamas pareiškė mano pirmagimis ir, net neklausiamas toliau, pridūrė:
– Į jį dar tilps ir mažesni akmenukai. Ir smėlis...
Va taip, še tau motin, šlapiu skuduru per nosį – nenustebinsi. Žino tie vaikai viską.
Žodžiu, teko tiesiog viską supilstyti ir bandyti paaiškinti šių visų akmenų, smėlio bei vandens metaforą: jei mes leidžiame Dievui pripildyti save, kaip indus, svarbiausių dalykų, o t.y. meilės, gėrio, gerumo, kantrybės, romumo ir pan., į mus paskui viso ko daug telpa. Tačiau jei mes patys pripildome savo širdis visokių menkniekių, kaip to smėlio, tuomet Dievui nėra kur sutalpinti tų pagrindinių vertybių.
Nežinau, kiek vaikai suprato šią išmintį, bet tebūnie – tegu pratinasi...

– Pavalgę galėsime padaryti tokius žmogeliukus iš indelių, gerai? – Pasiūliau, ketindama dar pratęsti šią temą.

– Tai gal padarome dabar? – Nematė priežasties atidėlioti Liutauras.
Negalėjau prarasti susidomėjimo momento, todėl nieko nedelsdama atsinešiau reikalingas priemones ir meistravom žmogeliukus-indus, į kuriuos, įsivaizdavome, telpa visos tos gerosios mūsų savybės.

– Na, tai ko šiandien pripildytas tavo žmogeliukas? – Paklausiau Liutauro.
– Draugystės. Ir gerumo. Ir dar palapinių statymo... Gerai?.. – Pritarimo ieškojo vaikis.
– Žinoma, kad gerai! Puikiai! – Pagyriau.
Tuo tarpu Magdė paklausta to paties buvo realistiškesnė:
– Gėlyčių! – Sugalvojo ir pati ėmė kvatotis.
Taip vat su tais indais.

Kitą gi dieną bandžiau vaikams parodyti, kaip galima groti taurėmis. Įsivaizdavau vaikų džiaugsmą, pamačius, kad taurės jų rankose gali imti ir suskambėti. Ech, neįvertinau vieno dalyko – vaikų pirštų koordinacija nėra tokia tiksli, kad galėtų gražiai, be jokių nuslydimų apvesti visą taurės kraštą aplink, o tai reiškia, ir taurės suskambėt negali priversti... Liutauras savame stiliuje – nesigavo, susinervino ir nubėgo sau. Magdė buvo kiek kantresnė, bet ir jai ne itin kažkas pavyko, tad greitai ėmė, išgėrė iš krištolo taurės vandenį ir nuėjo paskui brolį... :))

Savaitės pabaigoje gi užtvirtinom I su inkaru ir „indėnų“ plunksnomis. Daug žodžių iš I neprisiminėm, bet ką prisiminėm, užrašėm.

Matuojamės plunksnas

Rašymas

Praeitą savaitę „Keistotekos“ knygyne įsigiję raidžių rašymo pratybas, ėmėmės jų. Liutauras ne itin noriai jas pradėjo, na bet vis tiek naudojamės proga ir lavinam ranką.

Toks jau Liutauras yra – jei jam nesiseka atlikti užduoties tobulai, jis yra linkęs iš karto pasiduoti. Todėl turiu nuolat stengtis išlaikyti jo dėmesį kuo ilgiau bei įkalbėti pabandyti dar kartą. Šiaip ne taip dvi eilutes įveikėm, o ir tai su mano pagalba, kuomet raidės nuslysdavo per žemai. Realiai, manau, rekės man tas linijas ryškinti, nes vaikui sunku atskirti, kuri pagrindinė, kuri pagalbinė.

Matematika

Bandom toliau jaukintis MEP pamokas ikimokyklinukams. Kol kas sunkokai – nerandu, kaip Liutaurą sudominti daryti būtent tai, ko reikalauja užduotis. O užduotis buvo iš spalvotų pagaliukų sudėlioti paveikslėlyje nupieštus daiktus. Kadangi spalvotų pagaliukų neturėjom, pasiėmėm magentukus, kurie, mano manymu, buvo labai geras pakaitalas, o ir Liutauras mėgsta jais žaisti, įvairius dalykus konstruoti. Tačiau kai reikalas prieina kopijavimą, jis nori daryti savaip. Jei dar kokią kėdę sudėjom taip, kaip reikėjo, tai namelį jis jau stato savaip. Žodžiu, žiūrėsim, kaip čia eisis toliau...

Aš pati tuo tarpu svaigstu dėl Menar (Mental arithmetics). Norėčiau, kad vaikai išmoktų šios skaičiavimo sistemos. Tačiau pabandžiusi atsisiųsti į iPad'ą interaktyvius skaitliukus – Abacus, pati vieną vakarą ten praktiškai paskendau – man buvo nepaprastai įdomu. Tačiau Liutauro dar sudominti nepavyko. Ta proga, galvoju, gal bandyt nupirkti tikrus, pačiupinėjamus skaitliukus – gal tie labiau sudomintų?..

O kol mąstau, kas čia kaip ir kodėl, vaikai ima, išsitraukia „Solid wood teasers“ žaidimus ir skaičiuoja, dėlioja, savaip žaidžia...

Savaitgalį prisijungus prie šių žaidimų ir vyresniam kaimynų berniukui, jau kaip tikri profesionalai aiškino, kad žaisti reikia ne taip...

Piešimas
Žiūriu į vaikus ir stebiuosi, kokie jie skirtingi... Magdė – visada žinanti, ko nori, niekada nemačiau jos nuobodžiaujančios ar klausiančios, kuo galėtų užsiimti. Ar sodyboje, ar namuose – ji visada ras, kuo susidomėti, kuo užsiimti. Tarsi po truputį viską ragautų ir džiaugtųsi tuo, ką turi (išskyrus batus ir sukneles, kurių, aišku, niekada negana). Tuo tarpu Liutaurui viskas bangomis – arba jis visa galva pasinėręs į kažką, arba visai apatiškas, nežinantis, ko griebtis, maždaug „mama, linksmink mane“. Džiaugiuosi bent tuo, kad vis dažniau pasakius, kad pats tesusigalvoja, kas jam būtų įdomu, dažnai ima ir susiranda po minutės-kitos, arba, žiūrėk, paseka paskui sesę. Jei ši ima piešti, brolis, pirma pareiškęs, kad jis piešti nenori, po kelių minučių paprašo ir pats popieriaus lapo. Kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes anksčiau jo prisijaukinti piešimui nepavykdavo...

Taigi būdami namuose piešėm. Magdė pirma pradėjo nuo savęs. Pabandžiau kiek nukreipti jos mintis vien nuo apskritimų:
– Ką pieši?
– Čia aš, – rodydama į žalsvą apskritimą su dviem taškeliais, porina mažoji.
– Čia tavo galva?
– Taip.
– O kur tavo suknelė?
Keletą akimirkų suklususi bei išsirinkusi patikusią spalvą, greitai papildė savo piešinį:
– Va, čia.
Toliau skatinti nereikėjo – tuoj atsirado ir rankos, ir kojos, kurios dar buvo ir kiek padailintos, pridūrus:
– Čia kelnės... Ir batai. Va, matai?..
Lape dar norėjo paskui įtalpinti ir brolį, bet galva gavosi per didelė, tai tuo buvo apsiribota.

Liutauras, nugirdęs, kad kažkas ten jį piešia, tuoj atėjo įvertinti. Nusprendęs, kad gavosi nepanašus, pareiškė:

– Žiūrėk, Magdute, koks aš...

Pasičiupęs kuo storesnį teptuką, stambiais potėpiais greitai suraitė galvą, tuomet kūną, tada nusprendė apauti savo portretą juodais batais, o prie jo priderinti ir juodą džemperį. Kai paklausiau, kodėl būtent juodas, atsakė net nemirktelėjęs: 

– Taigi čia tas, mano pilkas... Na, kur aš nešioju – negi nežinai? :)

Panašu, kad rezultatu vaikinas liko labai patenkintas, todėl greit čiupo dar vieną popieriaus lapą ir pareiškė dabar piešiąs Emiliją.

Pradžioje Emilijos veide vos tilpo akys, tai vaikinas kiek sutriko, bet kai pasiūliau tiesiog užspalvinti veidą ir bandyti dar kartą piešti ant viršaus akis, padėtį ištaisė. Tuomet nusprendė, kad Emilijos megztinis irgi turi derintis prie jo. Tik va rankos išlindę. Ir tebūnie viena rausva... (čia kilo klausimas, kur gauti rausvos spalvos, tad maišėm baltą su raudona ir ne visai gerai išplautu po juodų dažų teptuku), o kita... oranžinė. Dar kojos, plaukai, ir voila – Emilijos portretas baigtas per nepilną minutę. Sakė, būtinai parodys Emilijai. :)

Dailė. Menininkai.

Pagaliau pribrendom ir pažinčiai su iškiliausiais pasaulio menininkais. Kadangi pavasarį buvau perklausiusi audio knygą apie Mikelandželo Buonaročio gyvenimą, nutariau pradėti būtent nuo jo. Šarlotė Meison rekomenduoja turėti namuose molbertą, ant kurio visą savaitę galėtų stovėti vis keičiamos meno kūrinių reprodukcijos. Kol namuose tokios galimybės neturim, ant komputerio ekrano (desktop'o) uždėjau Mikelandželo „Adomo Sutvėrimą“. Tegul kas kartą, įungę kompiuterį, mato, nagrinėjasi.

(Šaltinis – čia)

Muzika. Kompozitoriai.

Toliau klausomės Mocarto muzikos būdami namuose. Pasigoolinam, kas verta dėmesio, ir jungiamės 13-ąją serenadą „Mažoji nakties muzika“ (KV 525) ir Koncerto fortepijonui Nr. 21 antrą dalį Andante (KV 467), o šiems jau kiek pabodus ir bendrai geriausių Mocarto kūrinių popuri... Magdė, įjungus vieną ar kitą kūrinį, tuoj klausia, ar čia Mocartas. Smagu, kad neabejingi tam, kad va, kažkas groja. Bus įdomu stebėti, kaip bus vėliau, kai atsiras kompozitorių įvairovė...

O aplink – nuostabus ruduo. Vaikai vis dar pastebi visur kur šokuojančius žiogus bei ropinėjančius vikšrelius.

Bandžius pasakyti, kad vikšreliai jau ruošiasi žiemai, ieško, kur įlįsti ir pasislėpti ir kad iš jų jau drugeliai šiemet greičiausiai neišsiris, Liutauras prašo paskutinio bandymo prisijaukinti vikšrelį:
– Taigi aš jam valgyt įdėsiu. Nenumirs...