Ant balandžio sparnų

Balandis, kaip tikras nerimstantis paukštelis, čia saulės spindulius žarstė, čia paskutiniu sniegu bandė kantrybę. Vis tik prieš trejus metus pasodintos magnolijos žiedai (su šiokia tokia mūsų pagalba) šalčius atlaikė ir, labiau pašvietus saulei, mus savo grožiu pradžiugino...

Na, o šiaip tai mūsų balandis prasidėjo nuo to, kad pačią pirmą balandžio dieną po sėkmingo poros mėnesių gydymosi išlydėjome babytę atgal į JAV.

Ir tada prasidėjo...

Darbai darbeliai...

Ūkyje visada apstu darbų, kurie tik ir laukia savo eilės. Vienas iš tokių buvo mūsų lauko krosnies, kurią jau užpernai Darius pastatė, apipavidalinimas. Tačiau tam reikėjo akmenų. Jų, nesužaliavus pasėliams, galima buvo prisirinkti aplinkiniuose laukuose – ūkininkai tik ačiū už tai pasakys, o mums – nuostabi statybinė ir dekoratyvinė medžiaga visai po ranka. Taigi. Į kompaniją pasisiūlius dar dviems kaimynėms, susiruošėme vienądien į laukus. Akmenų prisirinkome daugiau nei tikėjomės...

Pradžiai, tiesa, turėjau dar padaryti  iš senų plytų takelį iki krosnies. Šitas darbas pasidarė greitai. 

Deja, su akmenimis teko palūkėti, nes planus sutrukdė neatsargiai miške sumušta koja. Tad akmenėliams teks dar po lietumi pagulėti be naudos kurį laiką...

Kol koja dar buvo sveika, spėjome ir kitų darbų nudirbti. Pavyzdžiui, malkas kitai žiemai močiutei į krūvą sukrauti...

Kai jau sunkieji darbai buvo baigti, galima buvo kiek atsikvėpti ir laužų kūrenimo sezoną atidaryti... Ugnelė buvo kurta tiek dviese, tiek su skirtingomis draugų kompanijomis, kurių pas mus nuo pernai kieme paprastai netrūksta...

Labai džiaugiuosi, kad ir Magdei naujos kompanijos atsirado. O tai vis čia pas mus mergaičių stygius...

Žodžiu, laužai ir piknikai, važinėjimaisi keturračiu ir traktoriumi atšilus orui, buvo tapę velykinių atostogų (ir ne tik) kasdienybe... 

Iki kol vėl atšalo ir vėl teko slėptis namuose ar kitose šiltesnėse vietose...

Norėdami papildyti vaikų socialinių valandų arsenalą, nukeliavome vieną dieną padėti Vilniaus vorams tinklų Ukrainos kariams papinti. Darbas vaikams nepasirodė labai įdomus, kai kurie neišvengė ir paniurzgėjimo, bet visumoje buvo gera šiokios tokios savanorystės ir neįprasto darbo patirtis.

Geriausia tokių darbų dalis ta, kad paskui galima su draugais nueiti kur nors kartu papietauti...

Taip pat gera su draugais apsilankyti ir teatre. Kaip buvau praeitą mėnesį minėjusi, šį kartą vėl traukėme į Keistuolių teatrą. Čia visi kartu su Sofija ir Emilija žiūrėjome spektaklį pagal Milošo Macoureko pasakas „Ilgoji pertrauka“. 

Man pačiai, jei reikėtų palyginti anksčiau matytąjį „Bambeklį Bajorą“ ir šį, sakyčiau, kad pirmasis buvo smagesnis. Visgi vaikai vienbalsiu sakė, kad spektaklis apie mokyklą jiems patiko dar labiau nei anas. Taigi darau išvadą, kad dėl skonio nesiginčijama.

O kad jau prakalbome apie skonį, tai šiltamis, kuriame močiutė pasirūpino, jog sužaliuotų pavasarinių vitaminų, kaip tik jau pradėjo duoti savo vaisius... Kur sukę apsukę, vis salotų, ridikėlių ir garžgarstės bėgome skinti...

Taip ir Velykų sulaukėme... 

Vaikai tradiciškai kiaušinių pridažė. Šį kartą su tėčiu. Palikau jiems tą žaidimą... :) Džiaugiausi, kad pačiai nereikia rankų terliotis... :) Paprastai šiemet mes juo dažėme. Be didesnės išmonės... Nesureikšminame šitos tradicijos – daugiau dažome dėl spalvinio akcento ant stalo. Tad tiesiog atspalviais pažaidėme ir tiek... :)

Taip ir sulaukėme Kristaus prisikėlimo ryto... :)

Antrą Velykų rytą... pas mus, kaip jau įprasta pavasariui, ėmė ristis viščiukai... Prisirito gelsvų, pilkų ir juodų pūkų kamuolėlių... Vaikams (tiek mūsiškiams, tiek ir kaimynų) džiaugsmo...

Sutraukia dėmesį šie mažutėliai vaikus iš viso kaimo. Sulekia visi ir vėl pas mus į kiemą. Dar, žiūrėk, ir kokį žaidimą atsineša... Tam kartui keletą dienų pas mus karaliavo mažasis stalo biliardas....

Tik Magdės nelabai traukė biliardas, todėl ji savo žaidimų kūrimu ir jų bandymu užsiiminėjo... :)

Mokslai

Jei manote, kad kažkaip atskirai mums pavyko labai daug akademinių dalykų perkąsti, tai klydote. Balandis su pakeliui pasitaikiusiomis atostogomis iš tiesų buvo kažkoks neapčiuopiamai neakademiškas. Dienos praslinkdavo taip greitai su vienokiais ar kitokiais darbais, kad visos kitos užduotys natūraliai kažkur įsipynė...

Keksiukų gamyba su bičiuliais.

Šiaip ne taip pavyko suplanuoti pirografijos bandymus...

Laiko vos liko netikėtai anksti pražydusioms raktažolėms pievose susirinkti...

Taip pat, žinoma, radom laiko šiek tiek skaitymui ir rašymui. Kartu skaitome K. Makuszynskio apysaką „Šėtonas iš septintosios klasės“, ir nors vaikai kiek niurzga, kad nelabai įdomu (vis mane stebindami, kaip gali būti neįdomi detektyvinė apysaka), iki mokslo metų pabaigos bandysime įveikti ją. Po truputį bandome įveikti ir įvairių literatūros stilių bei tekstų tipų analizę. 

Visgi labiausiai „sueina“ vaikams tos pamokos, per kurias sukrentame ant lovos prie ekrano ir pasileidžiame vienokią ar kitokią videomedžiagą apie dailę, muziką, technologijas, biologiją, geografiją ar istoriją.

Mano akį tuo tarpu labai džiugina, kai matau Magdę, savarankiškai pasinėrusią į kokią nors piešimo pamoką...

Ir kai Liutauras savo iniciatyva prisimena, kad reikia eiti smuiko namų darbus atlikti...

Na, o po visko, vakarais... Kurie, kaip žinia, vis ilgėja, susimąstome irgi įvairių veiklų... Ir namuose, ir lauke...

Gegužė, tikiu, balandžiui nenusileis, ir užbaigs mokslo metus su trenksmu. Taip, taip, žinau, ministerijos visokios dar ir birželį liepia mokytis, bet tąjam paliksime jau visokius atsiskaitymus, refleksijas ir panašius gyvenimo prieskonius... 

O šiam kartui tiek.