7-8 savaitės. Kai pasirinkimai nuveda netikėta linkme. Minecraft'as.

Pabaigę savo projektą apie mokymąsi, stabtelėjome. Reikėjo pravėdinti smegenis, „pakeisti plokštelę“, todėl natūraliai išėjo tokios mini atostogos – tik su minimaliomis užduotimis, tačiau su daugiau skaitymo, kalbėjimosi, paprastų buities darbų ir tiesiog pasibuvimo drauge. 

Projekto pabaiga, iš tiesų, visuomet didesnis iššūkis man pačiai. Mat tenka pristabdyti mintis, kurių vis dar knibžda galvoje, ką dar galima buvo padaryti, ką būtų galima patobulinti, nors vaikų mintys jau lekia tolyn, ir jiems tam kartui tema yra išsemta – jų smalsumas veda kitais keliais.

Nukrypsiu šiandien ir aš kiek kitur. O gal reikėtų sakyti, kad sugrįšiu prie to, į ką pradėjau gilintis metų pradžioje – sugrįšiu prie motyvacijos. Jau guodžiausi, kad metų pradžia pas mus šiemet įsisiūbavo sunkiai. Motyvacijos – nulis, ir mano vertimasis per galvą, kiek besistengčiau, ne itin ką duoda. Bandau taikyti visokias vidinės motyvacijos auginimo strategijas, bet seni mano ir vaikų įpročiai kiša koją, tad kur sukę apsukę, liekame ir vėl prie suskilusios geldos. O gal tiesiog rezultato norim per greitai?.. Kaip ten bebūtų, tikiu, kad kas ieško, tas anksčiau ar vėliau randa, todėl nenuleidžiame rankų ir bandome toliau...

Robotika

Savo pasakojimą šį kartą turiu nukreipti robotikos būrelio link. Nuo spalio vidurio Liutauras prisijungė prie nuotolinio robotikos būrelio. Labai norėjosi jam toliau tęsi pernai vykusius „Edulando“ robotikos užsiėmimus Centrinėje bibliotekoje, deja šiemet to būrelio bibliotekoje nesuorganizavo, todėl man teko ieškoti ko nors kito. Taip mano akys užkliuvo už „Robotikos akademijos“ siūlomo nuotolinio būrelio. Pasiūlymas patiko tuo, kad konstravimas čia vyksta iš namuose turimų detalių, nieko papildomai nereikia, vaikams pasakojama (kiek teko iš kito kambario nugirsti) apie internetinį saugumą ir siekiama parodyti, kad kompiuteris gali būti tiek naudingas, tiek ir žalingas. Vaikams užduodami namų darbai, kuriuos jie turi paruošti iki kitos pamokos. Juos sudaro konstravimo iš Lego ar kitų turimų objektų užduotis ir užduotis vienoje iš pasirinktų konstravimo programų. Kuomet pašto dėžutėje išvydau tris programų pasiūlymus, tuoj puoliau googlintis, kurią čia mažesnę blogybę pasirinkus – Mincraft'ą, Roblox'ą ar konkrečiai užduočiai pasiūlytą kokią tai tiltų konstravimo programėlę. Paskutiniąją vos atidariusi iš karto atmečiau – supratau, kad apart pagaliukų (neva tilto elementų) dėliojimo ekrane čia nieko gero nebus. Apie Roblox'ą nieko nebuvau girdėjusi, todėl teko pasigilinti nuodugniau. Kuo daugiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad tikrai nenoriu jos įsileisti į savo namus ir vaikų galvas. Bent jau kol kas. Liko Minecraft'as. Nuodugniau šiuo žaidimu anksčiau nesidomėjau, nors bendrą supratimą lyg ir turėjau susidariusi iš įvairiausių nuogirdų ar atsitiktinių patirčių. Iki šiol kiek atsargiai, daugiau intuityviai apeidavau šią temą, nors edukacinę Minecraft'o versiją Liutaurui pernai buvau įdiegusi į planšetę. Tąkart Liutauras pasižvalgė, porą dienų pažaidė ir numetė. Todėl aš galvojau, kad tiesiog mano vaikiui nepatiko. Kitaip tariant – nesigilinau. Tačiau kai dabar štai reikalas prispaudė, teko vėl grįžti prie šios temos. Užklausiau Liutauro, kas jam patiko/nepatiko Minecraft'e, ir išgirdau iš tiesų labai paprastą atsakymą:
– Kad aš nelabai suprantu, kaip ten ką daryti...

O taip... Tai – žaidimas, kuris, mano akimis žiūrint, labai atitinka Microsoft platformos ideologiją: „perskaityk storą naudotojo vadovą, tik paskui žaisk“. Pasijutome išlepusiais Apple vartotojais, kurie pratę prie intuityvaus aplinkos supratimo. Prie programų, kurias atsidaręs iš karto natūraliai supranti, ką kur reikia spausti, kaip ką daryti. O čia – atsidaręs matai tuščią žalią kraštovaizdį ir... daugiau nieko – nei jokių užuominų į mygtukus ar dar kokią pagalbą. Klaviatūros rodyklyčių pagalba po kiek laiko išsiaiškini, kad gali judėti, o pelytės mygtuko paspaudimu – sprogdinti. Čia ir baigiasi intuicija. Taigi. Klausinėjau Liutaurą toliau:
– O norėtum suprasti?
– O taip, labai. Aš mačiau per filmuką, kad ten galima statyti visokius namus, bet nežinau, kaip...

Taip mes nutarėme, kad geriausia būtų pasikviesti kokį nors draugą, kuris galėtų mums padėti susigaudyti, kas prie ko. Labai apsidžiaugėme, kad Vykintas sutiko padėti. Tokia buvo mūsų pradžia...

Draugas išvažiavo, mes likome. Leidau vaikams (Magdė akimirksniu perėmė iš brolio patirtį) kiek pašmirinėti po šią programą ir jau savarankiškai pasinagrinėti jos galimybes. Ir čia viskas prasidėjo...

Prisipažinsiu atvirai – per savaitę apie savo vaikus, o ypač apie Liutaurą, sužinojau daugiau nei per metus turbūt... Žinot, būna toks vadinamas „aha“ momentas... Tai va, jis aplankė mūsų namus. Ir aš supratau, kad ne motyvacijoje bėda, ne dėmesio sutelkimo sunkumai, ne nenoras skaityti gyvena vaiko galvoje, o daugiau neradimas to, kas tave domintų, kas tau būtų tikrai įdomu, smalsu, kas teiktų mokymosi džiaugsmą ir gamintų tą taip reikalingą dopaminą smegenyse... 

Taigi – kadangi ši programa yra ne šiaip bukas klavišų spaudinėjimas, o kūrybinių galimybių laukas, leidau vaikams su pertraukomis keletą valandų per dieną joje pasibūti. Diena prasidėdavo nuo bendrų sutartų užduočių atlikimo, kurias įvykdžius Liutaurui leisdavau valandą pažaisti. Kol Liutauras žaisdavo, eidavome daryti individualių užduočių su Magde, tada leisdavau pažaisti Magdei, o kol ji žaisdavo mokydavomės su Liutauru, ir taip pakaitomis 2-3 kartus. Paskui jau abu eidavo užsiimti kokia kita veikla. Reikėjo matyti, su kokiu užsidegimu ir be jokių derybų Liutauras sėsdavo spręsti matematiką, rašyti, skaityti ar groti. 

Magdės, deja, tokia motyvacija per daug neveikia, todėl man ir toliau lieka galvosūkis, kuo pritraukti jos dėmesį. Kol kas mergužėlė labai blaškosi atlikinėdama užduotis – tai, ką galėtų perskaityti per 5 minutes, skaito vos ne pusvalandį, ką galėtų nesiblaškydama parašyti per minutę, įveikia per dešimtkart ilgesnį laiką. Todėl išties su ja šiemet viskas einasi nepaprastai lėtai. Kita vertus, kai matau, kaip ji geba pusantros valandos neatsitraukus darbuotis prie kokio piešinio, suprantu, kad ne dėmesio išlaikymo tai problema, bet vėl gi – susidomėjimo. Todėl ir toliau pagrindiniu uždaviniu mums lieka mokymosi įgūdžių formavimas.

Na, o grįžtant prie Minecraft'o, papasakosiu, ko motyvuotas vaikas gali išmokti per savaitę. Galima sakyti, kad naudotis šiuo žaidimu Liutauras pradėjo nuo nulio. Kitą dieną po susitikimo su Vykintu, kuris parodė pagrindines žaidimo komandas, kaip kur ką rasti, Liutauras pasistatė pirmąjį namą. Išmoko statyti sienas, įstatyti langus, duris, uždengti stogą, apstatyti kambarį baldais.

Antrąją dieną ėmėsi kurti namo aplinką – takelius, terasas, gėlynus, daržus, tvartą, tiltą, baseiną su delfinais, užveisė vištų, nuėmė pirmą arbūzų derlių.

Trečiąją dieną tobulino savo sukurtą aplinką, bandė kitas programos galimybes. 

Ketvirtąją dieną įvyko lūžis. Mačiau, kad Liutauras, supratęs, kad jau kažkiek gaudosi, pajuto žinių troškulį. O ką daro kiti? Kaip daro kiti? Ką dar galima su tuo padaryti? Man nieko nesakė. Aš tik nebyliai stebėjau visą procesą, kartkartėmis užmesdama akį. Pats susirado youtube kanalą, kuriame pasakojama (rusų kalba!), kaip ką daryti, ir žiūrėjimo-kartojimo principu pasidarė pogrindinę slėptuvę. Penktosios dienos vakare buvo pakviestas draugų prisijungti į bendrą žaidimą tinkle. Ačiū bendraminčiams, kurie turi galimybę pasiūlyti atskirą, uždarą serverį. Jame apart mūsų pažįstamų daugiau niekas prisijungti negali, todėl nereikia nuogąstauti, kad vaikas bendraus su neaišku kokiais ir kokių tikslų turinčiais nepažįstamaisiais. Tiesa, tinkle atsidūręs pirmą kartą, o ir kiek striginėjant interneto ryšiui, Liutauras nesijautė taip gerai, kaip jo draugai, todėl liko kiek nusivylęs. Perleidęs estafetę Magdei, tądien pasitraukė iš žaidimo. Tuo tarpu Magdė su savo vienmete drauge Barbora puikiai susišnekėjo.

Šeštąją dieną vaikai toliau kūrė savo namus, aplinką, Liutauras išmoko jungti elementarias elektros grandines, valdyti jas jungiklių pagalba, išbandė įvairias materijas: vandenį, lavą, betoną, stiklą ir pan. Magdė buvo užsiėmusi kita veikla, Minecraft'as jai nerūpėjo.

Septintąją dieną Liutauras toliau gilinosi į įvairių valdiklių niuansus.

Aštuntąją dieną vėl turėjo galimybę susitikti su draugais tinkle. Abu su Magde gavo po valandą žaidimo laiko. Magdė su Barbora puikiai darbavosi komandoje statydamos bendrus namus, Liutauras vėliau taip pat prisijungė prie Barboros su Simonu. Viso jų žaidimo nestebėjau, tačiau fragmentiškai kiek užmačiau, labai patiko jų viso bendravimo stilius, sprendimų ieškojimo strategijos ir pačios veiklos planas.

Taigi išvada: taip, žaidimas tikrai įtraukiantis, ir palaikyti discipliną, mokant vaikus suprasti, kad virtualus pasaulis yra ne visas mūsų gyvenimas, turbūt šiuo atveju bus pats svarbiausias uždavinys. Kita vertus, tokių susikoncentravusių ir tikslo siekiančių savo vaikų seniai nemačiau. Kaip ir nemačiau tiek užsidegimo, norint sužinoti ir gauti norimą rezultatą. Paieška internete, įsiklausymas į patarimus, informacijos atsirinkimas ir žinių pritaikymas – įgūdžiai, dėl kurių neturiu ko prikišti. O dar pridėjus ir tai, kad visa tai pakėlė ir apskritai mokymosi motyvaciją (bent jau Liutaurui), bendroj sumoj neskubu nurašyti Minecraft'o kaip absoliutaus blogio, įtraukiančio vaikus į kibernetinį liūną, o kaip bus toliau – gyvenimas parodys. O tam kartui įrašo pabaigoje ieškokite video su užfiksuotomis šio proceso akimirkomis.

 

Pasaulio pažinimas / gamta / susitikimai

Išėję į lauką mėgavomės vis dar tokiais gražiais orais, leidusiais mums ir vėlyvą morkų bei burokėlių derlių nurinkti, ir tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti gamtos metamorfozėmis. Galiausiai mėnesį pabaigėme pasivaikčiojimu po Vingio parką su ornitologu Gediminu. Anksti ryte susirinkę su nedidele grupele entuziastų apsukome ratą, stebėdami čia gyvenančius paukščius. 

Prisipažinsiu – buvau labai nustebinta pamačiusi, kiek daug skirtingų paukščių čia įsikūrę ir supratusi, kaip menkai mes tesidomime paukščiais, galvodami, kad aplink mus skraido tik zylės, žvirbliai, na dar kokios varnos ir balandžiai... O vat pasirodo, genius, sniegenas, strazdus, mažiausius Europoje paukštelius – nykštukus, bukučius, lipukus ir visą galybę skirtingų vandens paukščių, įskaitant ir reto grožio tulžį, gyvenantį vandens pakrantėse, galime sutikti pakankamai dažnai, jei tik būsime pastabūs.

Po pasivaikščiojimo negalėjome nesustoti vaikų žaidimo aikštelėje, kur vaikai po tylaus paukščių stebėjimo galėjo šiek tiek išsisiausti.

Ir, kaip Liutaurui dar vasarą buvau pažadėjusi, pasivažinėti triračiais... 

Kol karantinas nespėjo įsibėgėti, spėjome dar vienoje edukacijoje sudalyvauti. Šį kartą – kartu su mokyklos bendraklasiais. Apsilankėme Energetikos ir technikos muziejuje, kur mūsų laukė edukacija „Iliuzijos: mokslas, mistika ar apgaulė?“, privertusi išsižioti ne vieną vaiką. O gal net ir suaugusįjį...

Jei jūs nebuvote susidūrę su šia šachmatų lentos iliuzija, pats metas susipažinti su vienu labiausiai stulbinančiu optinės iliuzijos pavyzdžiu... Štai taip mūsų smegenys, žinančios, kad balti šachmatų lentos kvadratėliai yra neabejotinai šviesesni už juodus, bando mus įtikinti, kad kvadratėlis B tikrai šviesesnis už kvadratėlį, pažymėtą A raide, nors jie abu šioje iliustracijoje visiškai vienodo atspalvio. Netikite? Tuomet pasižiūrėkite čia.

Šaltinis: Wikipedia

Aš pati esu ne kartą susidūrusi su optinėmis iliuzijomis, tai man siurprizų nebuvo, bet gavau užtat atsakymą į vieną seniai kirbėjusį klausimą, kodėl kino juostose per sekundę prabėga būtent 24 kadrai. Ogi, pasirodo, mūsų akys 24 kartus per sekundę siunčia informaciją į smegenis. Va taip!

Sužinojome dar ir tai, kad optinės iliuzijos yra trijų rūšių: fizinės (pvz., miražas), fiziologinės (dėl akies ypatumo periferinį vaizdą matyti neryškiai ir fiksuoti tik judesį ar didelį kontrastą), ir kognityvinės (kai mus apgauna smegenys, turinčios išankstinį „nusistatymą“ apie vienus ar kitus dalykus). Man patiko. Kai kuriems vaikams buvo kiek nuobodoka, bet viską atpirko tai, kad po to dar keberiojomės į trečiąjį muziejaus aukštą, kur susipažinome ne tik su optinėmis iliuzijomis, bet galėjome dar ir kitus muziejaus eksponatus pačiupinėti.

Projektas

Po truputį pradėjome ir naują mūsų mėnesio projektą, į kurį vos vieną koją įmerkėm, todėl kol kas dar neišsiplėsiu. Tik paintriguosiu, kad jis visai nesusijęs nei su orais, nei paukščiais, kaip buvau planavusi. Kadangi užsižaidėme kiek ilgiau, nei buvo planuota, su savo žaidimu apie mokymąsi, tai iš karto šokame į lapkričio temą, kuri bus susijusi su žmogaus kūnu, maistu, cheminiais elementais ir visu kuo kitu, kas juos sieja. 

  
Rašymas, skaitymas, matematika

Atostogos atostogomis, tačiau minimaliai stengiamės išlaikyti kasdienio rašymo, skaitymo ir matematikos pamokas. Liutaurui vis ieškau tinkamiausio rašymo skatinimo būdo, nes labai sunkiai jam sekasi su šiuo reikalu, tai nupirkau ta proga Kūrybinio rašymo dirbtuvių sąsiuvinį. Žiūrėsime, kaip seksis. Magdė tuo tarpu, nors ir ne per daug noriai, bet skinasi kelią per „TAIP“ serijos pratybų sąsiuvinius ir po truputį lavina savo rašymo įgūdžius.

Magdei, panašiai kaip Liutaurui, nupirkau Skaitymo dirbtuvių sąsiuvinį, per kurį pabandysime keliauti visi kartu. Pabandėme pradėti nuo pasakos be galo, nagrinėdami, ką skaitant tekstą galima įsivaizduoti, nupiešti, išgirsti, užuosti, paliesti...

Su matematika kiek paprasčiau – tiesiog judame „TAIP“ serijos rėmuose, gal kiek lėčiau, nei norėtųsi, bet vis... Liutauras neria į triženklius skaičius (kol kas – nesunkiai įveikia), Magdė tuoj pradės sudėtį ir atimtį stulpeliu.

Literatūra

Kovodama su pastangomis rasti vaikus dominančias knygas, šiaip ne taip prisikasiau iki A. Lindgrend „Emilio iš Lonebergos“. Kol kas įveikėme tik porą skyrių, žiūrėsime, kaip eisis toliau. Sunku mums su literatūra... :)

 

Užsienio kalbos

Toliau bandome irtis per užsienio kalbas imersijos būdu. Su rusų kalba problemų nėra, o štai su anglų reikia nuolat vaikus spausti, kad žiūrėtų, žodyną plėstų...

Muzika

Užgriebėme šią savaitę šią muzikos trijulę: toniką, ritmą ir metrą. Su tonika buvo paprasčiausia (nors galvojau, kad bus sunkiau). Vaikai greitai suvokė, kad tonika – tai tas muzikinio kūrinio ar jo fragmento garsas, į kūrį natūraliai norisi sugrįžti. Pasakojau vaikams ir istoriją, kaip L. van Bethovenas, vienu metu kaimynystėje už sienos turėjęs kolegą muzikantą, kartą girdėjo, kaip vėlai vakare šis sėdo groti, bet nepabaigęs kūrinio pakilo nuo instrumento ir kažkur išėjo. Bethovenas tuo metu jau gulėjo lovoje, bet niekaip nepajėgė užmigti, kol neatsikėlė iš lovos, priėjo prie instrumento ir paspaudė... toniką... :D  Nežinau, kiek ši istorija tikra, tiesiog pamenu ją iš muzikos mokyklos laikų... Bet kad tonika – tikrai svarbus reikalas, įsitikinau ne kartą ir pati. Nežinau, kaip jūs, bet aš pati, jei važiuoju automobiliu įsijungusi radiją, per kurį groja kokį nors kūrinį, atvykus į tašką B negaliu išjungti radijo ir išlipti iš automobilio, kol nesulaukiu grojamo muzikinio kūrinio paskutinio akordo ar bent tonikos. :D
Su rimtu ir metru išsisukome paprasčiau – pažiūrėjome keletą filmukų ir paskaičiavome natas taktuose.

Dailė

Dailės projektą vaikai susigalvojo patys. Atrado mano rankdarbių spintoje atliekamų nuotraukų ir nutarė padaryti savadirbius nuotraukų albumus... Padarė ir man padovanojo... :)

 

Žaidimai

Eksperimentai ir žaidimai pas mus namuose – kaip pavasarinis sniegas – čia yra, čia nėra... Vaikai kartais ima ir susigalvoja tiesiog savus visokius eksperimentus daryti. Užsidaro kambario duris, ir tu, mama, žinokis... :D 

Gerai bent, kad žaidimus dar retsykiais pavyksta pažaisti visiems drauge... Pastarąją savaitę karaliavo pas mus „Šeimos Alias“. Mėgdavome mes ir anksčiau žaisti panašaus pobūdžio žaidimus, kuriuose reikia suvaidinti ką nors, tačiau vaikai dažnai greitai išsisemdavo ir nebesugalvodavo, ką galima būtų suvaidinti. Taigi šį kartą mums į pagalbą atėjo „Alias“. Magdei – puikios, neskausmingos skaitymo pratybos, Liutaurui – sakinių dėliojimo praktika, o visiems kartu bendrai paėmus – smagiai praleistas laikas...

Tiek šį kartą. Kiek padrikai, bet taip gal ir dera poprojektinei ir atostoginei savaitėms?.. :) 
Jei įdomu, kaip visa tai atrodė veiksme, jūsų dėmesiui – 20 minučių video: (jei telefone jums šio video nerodo, spauskite šią nuorodą). Gero žiūrėjimo!

Iki kito karto!