2019 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

Mūsų vasara. 7 dalis. Kelionė į Latviją

Prabėgo birželis, liepa, atėjo rugpjūtis... O su juo atskrido į Lietuvą iš JAV mūsų aplankyti vaikų babytė ir pusbrolis Andrius. O džiaugsmo, o šurmulio namai pilni! Bet kur čia sėdėsi namuose – laukia seniai suplanuota kelionė į Latviją, Venspilį, prie jūros. Tad skubame išsinuomoti talpesnį automobilį ir pajudame Latvijos link. 


Pirmasis rimtesnis sustojimas – Tervete gamtos parkas. Draugė jau prieš keleris metus dalijosi įspūdžiais iš šios magiškos vietos, tad susigundėme sustoti ir mes. O dabar rekomenduojame ir jums! 


Vaikams (ir ne tik jiems) čia tikrai į ką yra akis paganyti. Prie pat informacinio centro – didžiulis skruzdėlynas. Eksponatas tarsi įprastas, bet ne mažiau traukiantis akį nei kiti čia esantys eksponatai.


Miško keliukas vingiuoja apie kilometrą iki paslaptingo nykštukų miško... Tik pažiūrėkite, kokio dydžio čia grybų yra! Tarp jų tikrai gali pasijusti nykštuku.


Tačiau visas įdomumas dar prieš akis! Tuoj mus pasitinka įvairių namelių, žeminių, malūnų, lentpjūvių ir visokių kitokių įvairiausių namelių labirintas, po kurį vaikai su didžiausiu entuziazmu landžioja, viską apžiūrinėja... Kur neapžiūrinėsi, jei čia tik jie vieni ir tegali įlįsti – suaugusiems mastelis per mažas...



 Pats tikriausias nykštukų pjūklų galąstuvas

 Ir malūnas tikras... Malūnininkas – irgi

 Net miltų į maišus kažkas pripylė.

Kai jau atrodo, kad nykštukų miestelis baigėsi, prieš akis išnyra kitas neregėto grožio kompleksas – naujasis nykštukų miestelis. Nudailintas iki mažiausių rankenėlių, išpaišytas iki smulkiausių detalėlių, tikrom žydinčiom gėlėm apkabinėtas, tilteliais per upeliuką apjuostas... Aikčiojimui nėra galo! 



 Net ir viduje galima užeiti, prisėsti, pažaisti...

 Nuostabios durelės su kaltinėmis metalo rankenomis, vyriais, spynomis.





Deja, diena ritasi į antrą pusę, ir turime po truputį judėti toliau... Tariame gigantiškam parko drugeliui sudie ir keliam sparnus jūros link!


Venspilį pasiekiame visai prieš pat saulėlydį. Tad vos išsikrauname daiktus nuomojamame namelyje ir skubame į pajūrį. Jūra pasakiškai rami, užburianti savo tykiu saulėlydžiu ir šelmiškais atspindžiais ant besiritančių atgal į jūrą bangų.




Jei dar nebuvote Venspilyje, nedvejodami ten nuvykite. Pasijusite beveik kaip Lietuvoje, nes lietuviškai kalbančių poilsiautojų čia tikrai netrūksta. Net informaciniai leidiniai paruošti lietuviams. Todėl net ir nemokėdami anglų ar rusų kalbos puikiai čia susigaudysite.


Naujas rytas. Šilumėlės galėtų būti ir daugiau. Vandens temperatūra taip pat nelepina... Bet mes vis tiek ištvermingai žingsniuojame jūros link.



Na, o jūs juk žinote – koks šaltas jūroje vanduo bebūtų, vaikus iš jo vis tiek sunku ištraukti... Todėl ištraukus vaizdelis paprastai būna štai toks: 


Apšilus – metas pasidairyti po pliažą. Ech, gerumėlis. Pakrantė švari, tvarkinga, žmonių visai nedaug, kopose galima šaltalankių ir erškėtuogių aptikt bei pasistiprint, jei labai išalkę pasijustumėt...


O jau visokių karstynių-supynių-laipynių vos ne kas žingsnis. Ne veltui lietuvaičiai šią vietą labai pamėgę. Toks įspūdis, kad viskas čia pritaikyta būtent poilsiui su vaikais. Norėtųsi, kad ir lietuvaičiai pasimokytų iš braliukų požiūrio į šeimas ir vaikus. Taigi lekiam padūkt...






O čia – pačios smagiausios šeimyninės supynės pasaulyje :)))



 Šitos irgi labai neblogos. Juoko dozė – garantuota!


Atostogų atmosferai kaistant, šyla ir jūros vanduo.


Tiesa, atitinkamai ir daugėja žmonių pliaže. Bet tas kiekis vis tiek praktiškai niekinis, lyginant su kokia nors Palanga.


Gaila, dienos bėga greičiau nei norėtųsi, o saulė leidžiasi anksčiau nei tikėtasi...



Tenka plaukti kitų Venspilio pramogų išbandyti...


O pramogų čia tikrai netrūksta...  Pradedant smulkiosios miesto architektūros, gėlių kompozicijų apžvalga (miesto svečių patogumui pasivaikščiojimų žemėlapyje rasite labai neblogus pasivaikščiojimo maršrutus), baigiant pramogų parkais parkeliais... 




 Karvių turbūt net jau ir minėti nereikia, nes jų čia nepastebėti neįmanoma...






Milžiniškų gėlių kompozicijų – taip pat...




Pasivaikščiojus ir išalkus labai skaniai pavalgydina „Siuvėjų užeiga“ („Skroderkrogs”). Ir ne tik skaniai, bet ir išradingai. Nenuoramos vaikai, laukiantys nesulaukiantys sumaniai paruošto maisto iš vaikiško meniu, gali minti senų siuvamųjų mašinų pedalus, kurie, tiesa, nieko nesuka, bet tiesiog yra įmontuoti po užeigos stalais. Visur čia apstu siuvėjų rekvizito. Labai jauki ir įdomi aplinka. Maistas taip pat nepaprastai skanus.


 Vaikų labai pamėgtas „zuikis“.

Rankšluostis tualete – ir tas – kūrybiškai paslėptas siuvimo mašinos futliare...

Teko ragauti ir ukrainiečių virtuvės. Nors pati kavinės aplinka pasirodė visai neįspūdinga, tačiau viduje viskas savo vietose, maistas irgi skanus, porcijos dosnios.

Na, o pasistiprinus jau kaip ir metas tęsti pramogas... Jų čia visiems pagal amžių. Mažiausiems – net keli didžiuliai parkai su visokiomis karstynėmis, laipynėmis, nuo kurių gausos, regis, net patys vaikai pasimetę... Tiek visko vienoje vietoje net ir aš nebuvau regėjusi...







Didesniems – kitapus gatvės – atrakcionų parkas su Liutauro taip pamėgtoms elektrinėms mašinėlėms, menančioms ir mūsų vaikystę... :)


Magdės favoritas – didžiulis pripučiamas batutas. Tinkamas dar ir Liutaurui. :)



Kadangi žmonių visur ne per daugiausiai ir niekur nėra eilių, tai išbandėm visko nemažai. Net ir burbule ant vandens vaikai pabuvojo. 

Ir kaip gi be karuselės...


Ir be kreivų veidrodžių kambario... :)






Juoko dozė buvo galinga. C vitamino prisigaminom turbūt metams į priekį. :)

Kitą dieną traukėme į nuotykių parką. Tik saulė tądien kepino negailestingai, tad ilgai neužsibuvome...



Keturios dienos šiame kurorte pralėkė tarsi viena... Laikas buvo viską susipakuoti, sutvarkyti nuomojamą namelį ir... leistis į kelią atgalios...

Augant vaikams keliauti darosi lengviau. Atvažiavai, įdavei kuprinę su rūbais, paprašei susidėti viską į spintą, ir ramu – Magdė jau puikiai susitvarko su tokia užduotimi. Lygiai taip pat ir išvažiuojant: kuprinę įdavei, spintą atidarei, paprašei viską susidėti, ir gali tikėtis rezultato. Namai sutvarkyti, keliam sparnus – kad ir kaip nesinorėtų...


 Dar latviškų suvenyrų prigriebiam...


Riedame kitu keliu. Nutariame aplankyti Riežupės smėlio uolas. Kol aš susikalbu su navigacine, paaiškėja, kad nusukome ne visai tuo keliu, ir gausim padaryti apie 10 km lanką... Bet štai nėra to blogo, kas neišeitų į gera – atsiduriame vidury kukurūzų laukų, kurie tuoj pakiša šmaikščių minčių ir praskaidrina mūsų melancholišką atsisveikinimo su pajūriu nuotaiką. 




Juoko vėl pilnos kišenės. Deja, ne ilgam, nes štai privažiuojame automobilių aikštelę prie Smėlio urvų, pradedame eiti miško keliu link pačių urvų, ir čia mus užklumpa liūtis. Merkianti iki siūlo galo. Pasislėpti nėra kur. Net ir priėjus kasas, stovime ant lietaus ir šiaip ne taip susigrūdame mažame kasininkės namelyje, vildamiesi, kad lietus bent kiek apstos. Deja, jis nesiliauja, tad iki urvų leistis laiptais tenka merkiant tai pačiai nenaudėlei liūčiai. Visgi iki urvų nusigauname. Čia vėsu. Vos 8 laipsniai. Mes visi šlapi, vaikai jau ima niurzgėti, kad nori grįžti atgal, bet gidė veda mus vis giliau ir giliau į urvus, tad nėra kur dingti... Gerai bent, kad išėjus lauk liūtis buvo praėjusi ir galėjome ramiai grįžti prie automobilio ir persirengti sausais drabužiais.



Paskutinis mūsų sustojimas Latvijoje – Aucės dvaro parke. Užkandame, pašeriame vietines anteles, pramankštiname kojas, vėl sėdame į automobilį ir grįžtame Lietuvėlėn...


Tačiau liūdėti nėra kada, nes tai buvo dar ne paskutinė rugpjūčio kelionė, į kurią leidomės visi kartu...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą