Įdomi buvo savaitė. Ne namuose. Veikiau mano mintyse. Kai daug fizinio darbo (paskutiniausieji kraustymosi iš miesto galai ir pasiruošimas remontui), mintys turi erdvės judėti ir kiek atsitraukę nuo buities pradeda pintis viena su kita, atranda viena kitos galą ir susimezga į naujus motyvus.
Mirė Eimuntas Nekrošius. Talentas, kurio liūdėjo visa Lietuva, pradedant prezidente, baigiant eiliniu žmogeliu, tokiu kaip aš. Nors per pastarąsias savaites iškeliavo anapilin ir dar trys Lietuvos teatro žvaigždės, jos visgi neprilygo pirmajai. Todėl apie kitas tris nekalbėsiu.
Asmeniškai E. Nekrošiaus nepažinojau. Tačiau nuo pat vaikystės daug apie jį girdėjau (namuose nuolat lankydavosi aktoriai, dirbę pas šį režisierių), o vieną kartą dar ir prasilenkėme – buvo neseniai įsigijęs butą toje pačioje laiptinėje. Visi jau prieš dvidešimt metų apie jį kalbėjo kaip apie nepaprastai talentingą menininką. Tačiau man tuomet tai nelabai rūpėjo. Teko matyti keletą jo spektaklių, kurie tikrai buvo įspūdingi man kaip vaikui, paauglei. Tačiau pačiu režisieriumi kaip žmogumi niekada neturėjau progos pasidomėti. Ir štai šią savaitę, kuomet žiniasklaida į paviršių iškėlė galybę su juo susijusių straipsnių, interviu, „užsikabinau“ ir aš.
Yra žmonių, kuriuos nervina jo lėta kalbėsena, ilgos pauzės – jei nežinotum, kas jis toks, šis portretas atrodytų toks netgi visai „nesėkmingas“ žiūrint iš „normalios“, vartotojiškos pozicijos. Bet štai – jis vis tik laikomas genijumi. Ir aš bandau įminti tą jo mįslę. Nežinau, ar tai tiesa, bet drįsčiau manyti, kad jo mama (tėvas anksti mirė) nevertė jo būti kitokiu. Ji negrūdo jo į būrelius, lavinančius iškalbą, gebėjimą greičiau mąstyti, daugiau socializuotis, kad tik taptų kuo panašesniu į kitus. Įtariu, kad jam buvo leista ramiai augti tame Pažobrio kaime, paskui – Šiluvoje, stebėti gamtą, mąstyti, gilintis į jį supančią aplinką ir viską gerti, dėtis į save, kitaip tariant – „nieko neveikti“ ir švaistyti dienas „veltui“. Tokiu būdu tampant „visai ne kompanijos žmogumi“. Kalbu, žinoma, kiek su skepsiu. Bet, tikiuosi, jūs mane suprantate.
Mąstau apie vaikus, kurie sutverti būti kitokie, nei iš jų reikalauja pasaulis. Jie sutverti mąstyti, būti lėti, mokantys į viską įsigilinti, išjausti, būti vieni ir, atėjus laikui, visa tai atiduoti kitiems. Deja, tokie vaikai dažnai lieka nesuprasti. Iškritę iš konteksto, iš nežinia kur vedančių lenktynių. Vardan ko? Kad pasivytų kitus? O jei pasivys? Kas tada? Aplenks? O tada? Bus laimingi? O gal atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau jaus nepasitenkinimą tuo, ką turi (ar ko neturi) ir atidavę paskutines jėgas versis toliau per galvą? Tokia gyvenimo prasmė? Tai svarbiausia?.. Na, reikia pripažinti – pasauliui, gyvenančiam pagal šiuolaikinės visuomenės standartus, visa tai atrodo siekiamybė. Tik ar tikrai tai pasiekus ateina gyvenimo pilnatvė?..
Kai E. Nekrošiaus viename interviu užklausė, kas jam, kaip vyrui, gyvenime svarbiausia, jis atsakė labai paprastai: nesvarbu, ar vyrui, ar moteriai – svarbiausia yra tėvai, vaikai ir anūkai. Įsiklausykite...
Ne pasiekimai, ne karjera, ne pripažinimas. O ryšiai su artimiausiais žmonėmis. Ir štai į šią mintį aš noriu labiausiai atkreipti dėmesį. Nes kuomet valstybės tarnautojai klausia tėvų, kokie gi motyvai šeimų, norinčių mokyti vaikus šeimose, jiems niekaip netelpa į galvą, kaip galima norėti kuo daugiau laiko leisti su savo vaikais. Tai tikrai yra ne-nor-ma-lu. Juk juos reikia kuo greičiau išspirti į darželius, mokyklas, universitetus, kad jie „nesipainiotų po kojomis“ ir „leistų pailsėti“, „tęsti karjerą“. O išspyrus dar reikia pasirūpinti, kad jie būtų kaip visi – gebantys daryti tą, aną ir trečia, ketvirta, kas bus reikalinga XXI-ame amžiuje. Tačiau tiek pirmame, tiek dvidešimt pirmame amžiuje labiausiai reikalingas žmogui buvo ryšys su Dievu (kurį atkuria tik tikėjimas atlikta Kristaus auka) ir su artimu, tarnystė pirmajam ir antrajam. O jau amatas – bala jo nematė. Tai – viso labo tik priemonė prieš tai minėtiems tikslams pasiekti. Būtent dėl to E. Nekrošiui pavydžiu ne talento. Ne sugebėjimo pavergti pasaulio teatrų scenas. Bet sugebėjimo išlikti savimi ir išlaikyti tą savitumą, kuris jam buvo įdėtas nuo pat gimimo, išsaugoti tą asmeninę erdvę, neįsileidžiant į ją nepageidaujamų svečių. Todėl kas kartą, kai kas nors bando įsiveržti į mano vaikų pasaulį, bandydamas prikišti, kad jis „ne toks, kaip visi“, dedu visas pastangas, kad jis ir liktų „ne toks, kaip visi“. Nes tik ne tokie, kaip visi, turi galimybę būti savimi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą