Mūsų balandis

Neseniai teko žiūrėti autobiografinę dramą „Stiklo pilis“ apie rašytojos Jeannette Walls gyvenimą. Kaip pati rašytoja savo interviu sako, kiekvienas iš jos gyvenimo skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą pasiima skirtingus dalykus. Man gi įspūdį paliko tai, kad laikui keičiantis kinta mūsų požiūris į gyvenimą, mus supančius žmones bei santykius su jais. O visa tai, kas vaikystėje galėjo atrodyti be vertės, po kiek laiko tampa neįkainojama. Tereikia laiko...

Taip ir mes šį mėnesį gyvenome – bandydami kur įmanoma kurti paveldą ateičiai. Orams atšilus – praktiškai neprisėdant prie akademinių dalykų, leidome daug laiko drauge, džiaugėmės nuostabiu pavasariu. O sudalijus į temas, tai atrodė taip...

Sportavom

Deja, nesame iš tų, kurie sistemingai ilgą laiką moka rutiniškai tvarkingai diena iš dienos užsiimti tuo pačiu. Na, tarkime, pradėti rytais bėgioti ir daryti tai kasdien dešimt metų iš eilės. Mes, sakyčiau, tokie „banginiai“. Ne tie jūrų žinduoliai, bet tie, kurie viską daro bangomis... Užėjo banga pasportuoti, pasimėgaukime tuo. Praėjo sportavimo banga? Gaudome kokią kitą bangą. Ir taip nuo bangos ant bangos plaukiame per gyvenimą... :)

Na, o sportavimui mums šįkart labai patiko pasiimti raidžių ir skaičių vaizdavimo idėją. Šovė ji į galvą Magdei, kuri sukryžiavusi kojas bandė „išlaužti“ ketvertą. Taip visi užsikrėtėm, kad keletą dienų vis grįždavom prie šios „sporto šakos“. :) Pabandykite ir jūs. Labai smagu. Kai kurioms raidėms pavaizduoti prireiks ne vieno žmogaus...

Magdės viražai. Bandome padaryti V.

Kartais ima ir netikėtai koks daiktas tampa idėja veiklai. Rado vaikai išardytą mano sukimo lanką, sudėjo, kelias dienas visur jį ridinėjo, galiausiai treniruokliu pavertė. Tiesa, į komplektą būtinai turi įeiti tėtis. Kitaip neveikia... :)

Supynės...

Lauke gi kitos sporto rūšys laukia. Tad tenka tuoj kelti sėdynę po žiemos pailgėjusioms kojoms.

O štai mėnesio pabaigoje Marija su vaikais pakvietė kartu sudalyvauti masinėse orientacinio varžybose. Aš pati paauglystėje kelerius metus užsiiminėjau šiuo sportu, porą vasarų ir orientacinio stovyklose praleidau, deja, tąsyk per daug visko apžiojusi buvau, per daug būrelių vienu metu lankiau, todėl vyresnėse klasėse teko atsisakyti šio pomėgio. Vis tik štai tokiu būdu vėl galima buvo prisiminti bėgiojimo miškais malonumą, nors dalyvaujant su vaikais jis, žinoma, visai kitoks. Turi susitaikyti su tuo, kad viskas vyks labai lėtai, kad bandant vaikų paklausti, ar jiems įdomu, kur žemėlapyje yra mūsų buvimo vieta, jie atsakys:

– Ne, neįdomu. Mums dabar tik kiškio kopūstai įdomu...

Ir visai nesuks galvos, kad reikia čia kažkur bėgt, kažkur kažko ieškoti... O galiausiai teks susitaikyti su tuo, kad tvarkingai atsižymėję visuose punktuose, visai prieš pat finišą įkiš taip vadinamą „sportident'ą“ (toks nedidelis elektroninis prietaisas rezultatams fiksuoti) į ištrynimo lizdą ir taip panaikins visus savo bėgimo duomenis. Taip, motin, iki perfekcionizmo čia toli. Ir gyvenimas visais įmanomais būdais tave sergės nuo jo... 

Na bet, kaip sakoma, svarbiausia – ne laimėti, o dalyvauti. 1,3 km trasą įveikiame per 45 minutes. Prisivalgome kiškio kopūstų, prisiskiname snieguolių, prisižiūrime patvinusių Medžiakalnio draustinio pelkių, gerai praleidžiame laiką su draugais.

Ir nors Magdei trasa pasirodė kiek per ilga, ir pavargusi gražuolė pyko, kad taip ilgai viskas, po to vis tik ne kartą klausė, ar galėsime dar kada vykti į tas varžybas... Taigi panašu, kad galėsime šią atrakciją pratęsti...

Tai galite padaryti ir jūs. Masinės orientavimosi varžybos vyksta darbo dienomis, telieka išsirinkti patogų laiką, sportiškai patogiai pagal galimybes apsirengti (nors Magdei buvo gerai ir su suknele), atvykti į vietą, čia užsiregistruoti, sumokėti porą eurų už žemėlapį ir jau minėtą „sportident'ą“ bei pasileisti į nuotykių medžioklę. :)

Beje, jei netinka nei vienas organizatorių pasiūlytas laikas, bet kada galite pasinaudoti stacionariai įrengtomis trasomis Vingio parke ar Kairėnų botanikos sode. :) Manau, šias stacionarias trasas būtinai išbandysime ir mes.

 Pirmoji kryžkelė. Jaunieji orientacininkai apžiūrinėja teritoriją, 

spręsdami, kur keliauti toliau.

Atsakingiausia misijos dalis – atsižymėti punkte.

Dirbom

Kai tik saulelė vėl atkopdama pabudino svietą, suskubom beržo sulos ragauti. Auga mūsų sklype toks galingas, palei žemę savo kamieną išlenkęs beržas. Labai patogus sulai nuleisti. Nei latakėlio nereikia. Bėga tiesiai gėrimėlis žemyn į stiklainį... Tik va mažai ragaut šiemet teko – taip staigiai viskas atšilo, kad vos keletą litrų ir tespėjom sugert.

O pasistiprinus gera ir dirbt. Aplinką po žiemos apsitvarkyt, šapelius, lapelius, šiukšleles sudegint...

Vargstam kelinti metai su daržu, kuris buvusios pievos vietoje įkurdintas. Varputis bujoja, rankos nepasiekia gerai išakėti, šaknis išrankioti. Tai va, vaikai į pagalbą atėjo, po keletą kibirų šaknų pririnko... Bus galima kiek ramiau viską sėti, auginti.

Kepėm visokio dydžio „pyragus“...

Po rimtų darbų smagu ir savais pomėgiais užsiimti. Smėlynė tam – nepakeičiama vieta. O ypač – jei smėlynės dvi, ir nereikia peštis dėl vietos po saule... :)

 Smėlio desertų karalienė...

Smėlio pilių vyr. inžinierius.

Draugavom

Pritrūkę kompanijos, vieną sekmadienį į svečius traukėme. Eligijos su Saulium šeimą Trakų rajone aplankėme. Pakeliui žibučių prisirinkome.

Na, o svečiuose – rojus... Berniukai smagiai laiką leido kūdroje ir aplink ją, bandydami plaustą ir įvairias transporto priemones, merginos kiek subtiliau – karoliukus verdamos, gėlių puokštes komponuodamos, varlių ikrų kolonijas stebėdamos. Norėjo jaunieji kūdros tyrinėtojai ir mums padovanoti penkialitrį tų ikrų, bet atsiprašėme ir dovanos nepriėmėme... :)

Galiausiai prie bebrų užtvankos keliavome. Ir stebėjomės, kaip sumaniai šie žvėreliai darbuojasi...

Laikas svečiuose visada greitai pralekia... Smagu bent, kad lieka nuotraukos, prisiminimai...

Su vietiniais draugais eilinį penktadienį aplankėme Vingio parką. Vieniems žaidimų aikštelė, kitiems nuvirtęs medis buvo įdomesnis, o sumoj – visi smagiai pasibuvo, pasižaidė, dviračiais palenktyniavo, skanėstais pasidalino...

Draugijos turime ir sodyboj. Trys berniukai ir Magdė netrunka atrakcijų susigalvoti. Štai iš sukučio ir virvės supynes pasidarė, jėgas bandė tiek po vieną, tiek drauge... :)

Tyrinėjom pasaulį

Pavasaris gi šiemet šaukte šaukė į lauką ir masino tyrinėti. Pradėjome nuo... technikos, atburzgusios iki mūsų elektrą įvesti. Įvairūs ekskavatoriai, jų kaušai tapo gera priemone žaidimui „kas didesnis, kas mažesnis, kas kur telpa, kiek ko telpa...“. Pasitiko čia mus ir įvairūs vamzdžiai, kabeliai, melioraciniai šuliniai ir kitokio plauko grioviai – naujoves tik spėk apžiūrėt.

Mieste gi tęsėme apmąstymus apie ledonešį, taip įspūdingai praplaukusį upe. Vis ieškojau progos vaikus prie Žvėryno tilto nuvežti, parodyti, kaip išnaudotos tilto atramos ledams laužyti. Matote tuos nusmailėjimus tilto atramų priekyje? Apžiūrėkite kada iš arčiau – kitoje tilto pusėje jų nerasite. Tik toje, kur upė atiteka. Ir reikalingi jie tam, kad kaip tikri ledlaužiai pasitiktų upe plaukiančius ledus ir perskeltų juos. Liutaurui didelį įspūdį paliko.

O išlindusi saulutė šildė ne tik žemę, bet ir šokoladą. Po truputį vaikai atranda, kas kokioje temperatūroje tirpsta. Šokoladas – vienas iš tų, kuriam vos saulės užtenka. O štai metalo armatūros gabalas net ir laužo ugnyje neišsilydo.

Gyvoji gamta padovanojo mums unikalų senoje sutrešusioje drebulėje iškaltą uoksą. Genys, matomai, pasidarbavo.

O magaryčių pridėjo ir paukštelį. Tiesa, nebegyvą. Radome greta namo palei langą. Vargšiukas greičiausiai į lange atsispindintį dangų skrido apgaulės nepamatęs... Teks lipdukus klijuoti, kad tokios istorijos nepasikartotų...

Pilkoji musinukė. Net nežinojom, kad tokių esama.
Dabar žinosime.

Pabudo ir vabalai vabalėliai – žygiai, alksninukai, boružės. Tik apsisuk, o vaikai jau šaukia: mamyte, ateik, pažiūrėk, koks vabalas.

Ir vikšrelių, matosi, būta. išnaras ir kokonus palikę...

Grojom

Apie smuiko stovyklą jau rašiau. Muzikinę patirtį tam kartui papildė bendra su kitų mokytojų vaikais pamoka. O joje vaikų laukė savita patirtis. Mat į pamoką atėjo mergaitė su mama iš, kaip spėju, Korėjos, ir juodaodė mokinė, kurios tėtis – iš Dramblio kaulo kranto šalies. Prisipažinsiu – turėjau ir aš pasitikslinti, kur gi tas dramblio kaulo krantas... Gavome nuostabią progą pakalbėti apie skirtingas odos spalvas, apie tai, kur kokios spalvos oda paplitusi.

O beieškodami video medžiagos šia tema, aptikome labai įdomų vienos fotomenininkės projektą, kuriame ji analizuoja žmonių odos spalvų spektrą. Pažiūrėkite patys. Visų veidų paveiksle radome vieną, kuris mums pasirodė labai panašus į Magdės. :) 

Štai taip. :) Užaugs mergina, bus galima pažiūrėt, ar panaši bus. :)

Skaitėm, rašėm, duonos neprašėm...

Toliau pildome Opa pa pratybas. Ne visai kas dieną mums tai pavyksta, bet daugiau mažiau neatsilikdami keliaujame sąsiuvinio puslapiais. 

Su skaitymu tam kartui, kai saulutė taip viliojančiai į lauką kviečia, irgi nedaug reikalų turime. Bet jei jau už ko vaikai užsikabina, tai tenka skaityti n+k kartų. Taip nutiko su Vaivos Būgaitės knyga „Perlytės nuotykiai“. Bibliotekoje aptikome, vietoje gal kokius 6 kartus vaikai prašė skaityti, neturėjau kur dingt... :)

Patiems skaityti sekasi taip banguotai – tai labiau susidomėjus, tai mažiau. O kol Liutauras daugiau mažiau maivosi, Magdė ėmė ir taip pat pagavo raidžių jungimo sistemą. Ėmė vieną dieną ir perskaitė dviskiemenį žodį – nei mokyta, nei prašyta... Va taip su tais antragimiais.

Iš Eglės pasiskolinta idėja su vartomais skiemenimis.
Bet jūs taip kaip aš nedarykite. Neimkite tiek daug raidžių.
Darykite kaip pas Eglę, nes šiuo atveju mažiau yra daugiau.

Ir piešti jaunėlė lyginant su broliu daug mieliau nori. Štai grįžus iš Mėgintuvėlio laboratorijos ėmė ir nupiešė savo refleksijas:
– Štai čia – apvaliadugnė kolba. O čia daug daug garo. Ir mėgintuvėlis dar... O čia tai dubuo, kur labai burbuliavo.

Visgi piešti labiau prašo tėvelį, kuris, pasinaudojęs šaunia proga, su vaikais tikėjimo tiesomis dalinasi... O aš žiūriu ir tyliai džiaugiuosi, matydama, kaip tai keičia vaikų charakterį. :)

Apie trejybę...

Apie šventumą, nuodėmę ir Kristaus auką.

Magdės papildymai.

Apie sukūrimą ir nuopolį...

Toks štai tas balandis. Gegužė nusimato kupina naujų išbandymų, potyrių, gyvenimo pamokų, bet apie visa tai – savu laiku... :) Iki greito!

Edukacinis projektas. Kaip atsiranda... ugnikalniai.

Šį kartą mūsų mėnesio tema buvo „Kaip atsiranda...?“ Pabaigą reikėjo pasirinkti patiems. Tai galėjo būti tiek daiktai, tiek reiškiniai – kiekvienam pagal savo skonį. Iš pradžių norėjau vaikams pasiūlyti pasigilinti į tai, kaip atsiranda popierius. Tačiau ar dėl to, kad šis klausimas vaikams jau yra iš dalies atsakytas, ar dėl to, kad tiesiog tam kartui jų galvose sukosi visai kitokios mintys, popierių teko mesti į šiukšlių dėžę. Nesugebėjau sudominti. Galvojau, gal pavyks suintriguoti popieriaus gamyba, tačiau ir čia patyriau fiasko... 

Labai ilgai iš tiesų sukau galvą, kas ir vaikams, ir man būtų įdomu. Apie ką mes tarsi žinome, bet lyg ir ne visai, apie ką būtų įdomu sužinoti ir patiems, ir kitiems papasakoti. Kvočiau tiek Liutaurą, tiek Magdę, tačiau atsakymo nepešiau. Todėl turėjau sukti galvą toliau. Kai kurie dalykai buvo lyg ir viliojantys. Pavyzdžiui, Magdė siūlė temą „Kaip atsiranda balerinų bateliai puantai“. Nekasdieniška, įdomu. Tačiau galvojant apie tai, kaip tokią temą galima būtų pristatyti kitiems, nesugalvojau, kaip tai reikėtų padaryti. Tema labai konkreti, trumpa, geriausiu atveju gali parodyti vieną kitą mums patikusį video iš youtube'o... Na, gal dar papasakoti jų atsiradimo istoriją. Ir? Kas toliau? Nesugalvojau. Todėl ieškojau kitos temos. Galiausiai pasiūliau Liutaurui temą apie ugnikalnius. Žinodama jo potraukį įvairioms stichijoms, tikėjausi, kad neprašausiu pro šalį. Ir neklydau! Dabar tereikėjo pasiraitoti rankoves, apsilankyti bibliotekoje ir pradėti mūsų kelionę po ugnikalnių pasaulį.

Pasiruošimas

Bibliotekoje apsilankiau. Tačiau ten teradau vieną man tikusią knygą, pavadinimu „Gamtos katastrofos“. Ne pernelyg įkvėpė tokios radybos... Teko sukti galvą, kaip suktis iš padėties. Laimei, prisiminiau, kad knygų lentynoje kažkur slepiasi sena N. Lvovo knygelė „Ugnikalniai“. O pradėjusi ją skaityti supratau, kad namuose turim ištisą lobyną šia tematika. Tik viskas pasislėpę enciklopedijų puslapiuose. Tad išsitraukiau visas jas į dienos šviesą ir labai nudžiugau daugelyje jų radusi apie ugnikalnius. Ir, žinoma, visose skirtingų dalykų apie tuos ugnikalnius buvo galima rasti. Pavardinsiu, jei ir jums tektų ieškoti.

Mano pirmoji enciklopedija. Kaip viskas atsiranda. Baltos lankos 2008 m.

Mokslo enciklopedija. Trys nykštukai, 2002 m.

Pasaulio atlasas. Geografija: gamta, ūkis, gyventojai. Alma Littera, 2008 m.

The Big Idea Science Book. DK 2010

Encyclopedia of Science. DK 2006

Kai jau visa tai radau, pasidarė ramiau. Vis tik knygos yra knygos. Ir jų neatstos joks internetas.

Eksperimentai

Tačiau savo kelionę po ugnikalnių pasaulį pradėjome ne nuo knygų. Knygos buvo reikalingos man, ne vaikams. Jiems reikėjo ko kito. Todėl traukėme į dienos šviesą didžiulį iš mano vaikystės dar išsaugotą skulptūrinio plastilino gabalą (senelis stebuklingai išsaugojo anūkams...) ir lipdėm.

Į vidų įtaisėm nedidelį stiklinį buteliuką, ir čia prasidėjo eksperimentų tirada. Pirmiausiai darėme tradicinį „lavos išsiveržimą“ su actu ir soda.

Tuomet bandėm daryti eksperimentą su vaškinėmis kreidelėmis, kuris turėjo pailiustruoti, kaip vientisa uoliena virsta pelenais (sutarkuotos kreidelės drožlės), tie pelenai – nuosėdine uoliena (suslėgtos sutarkuotos kreidelių drožlės) ir iš jos vėl virsta vientisa mase (išlydžius orkaitėje). Deja, mums jis ne itin pavyko. Susimovėm ties nuosėdinėmis uolienomis. Niekaip nelipo jos mums į krūvą, kaip turėjo. O ir lydymosi procesas nebuvo įspūdingas. Daugiau dūmų nei efekto... Na bet – pabandėm.

bandom „slėgti uolienas“

Tuomet sugalvojom, kaip iliustruoti ugnikalnių sprogimus ir lavos bombų lietų... Kažkaip netikėtai prisiminėme spragėsius. Vaikams buvo rojus. Eksperimentą jie kartojo keletą dienų iš eilės ir prašė net ir tuomet, kai baigėsi spragėsių pakelis. Darėm jį visaip. Pradžioje – su improvizuotu „vulkaniniu“ dangčiu, padarytu iš folijos, paskui jau ir visai be dangčio. Džiaugsmo – pilnos kelnės... :)

O tada netikėtai buvome pakviesti į vieną gimtadienį, vykusį „Mėgintuvėlio“ laboratorijoje. Ir ten galėjome atlikti dar vieną eksperimentą – ugnikalnio, kuris ne ugnimi spjaudo ir ne lava teka, bet dūmais ir dujomis apie save duoda žinią. Tam labai gerai tiko sauso ledo ir karšto vandens pasižaidimai. :)

Galiausiai padarėme eksperimentą su krakmolu ir kalio nitratu. Mėgintuvėlio knygoje apie kariuomenę nusižiūrėjome... Nuotraukomis sunku atskleisti visą šių eksperimentų grožį, tad įrašo pabaigoje rasite ir video, kaip tai atrodė gyvai.. :)

Pristatymas

Kai jau mano fantazija eksperimentams išseko, o vaikai – prisieksperimentavo, atėjo eilė rimtesniems dalykams – temos pristatymo pasiruošimui. Pradžioje galvojau, kad šia tema informacijos yra labai mažai – tokį įspūdį susidariau iš tų keleto puslapių kiekvienoje iš knygų, kuriose radau informacijos apie ugnikalnius. Tačiau kai pradėjau dėliotis visą informaciją ir ją analizuoti, supratau, kodėl vulkanologija – atskira profesija... :) Teko tad kai ką atsijoti ir palikti ateičiai...
Nors pradžioje turėjau ketinimų padaryti su vaikais papje mašė ugnikalnio pjūvį, tačiau iš dalies dėl laiko stokos, o iš dalies ir dėl to, kad nenorėjau vaikų apkrauti per dideliu informacijos kiekiu, pasirinkau tiesiog vizualinę prezentaciją. Kad nebūtų vaikams ji nuobodi, pasistengiau į ją įtraukti daugiau dialogo su mažaisiais klausytojais. Kiek man tai pavyko ar nepavyko, spręsti jums. Tačiau pati tikiuosi, kad buvo geriau nei tąsyk, kai pristatinėjome laivus.

Taigi – pabandžiau papasakoti vaikams apie ugnikalnius daugiau mažiau jiems suprantama kalba... Sprendžiant iš to, kad nei vienas vaikas per šį pristatymą nelakstė, o tikrai susidomėję sekė, kas rodoma ekrane bei duodama pačiupinėti (dažnai net bandydami prieiti arčiau, kad geriau pamatytų kokią detalę), manau, kad tam kartui atradau pristatymo raktą. Labai tuo džiaugiuosi. Tad dalinuosi ir su jumis.

Mūsų pristatymas buvo antras. Vaikai buvo išsiblaškę po patalpą, tad pakviečiau visus susėsti aplink mane puslankiu ant kėdučių, užsitikrindama, kad visi gerai mato planšetės ekraną. Kai jau visi buvo patenkinti ir niekas nebešaukė „tu man užstoji“, „aš nieko nematau“. Bandžiau suintriguoti, kad visi turi gerai matyti ekraną, nes žadu papasakoti apie labai įdomų dalyką – ugnikalnius.

Paklausiau vaikų, ar jie žino, kas yra ugnikalnis. Paprašiau įsiklausyti į šio žodžio skambesį. Ugni-kalnis... Liutauras, kuris paprastai būna pasyvokas tokiuose pristatymuose, pats pirmas paantrino: „ugni-kalnis – taigi ugnies kalnas!“. Keli vaikai ėmė taip pat entuziastingai pasakoti, ką žino: kad tai kalnas, kuriuo teka lava, kuris skleidžia daug dūmų. Pagyrusi vaikus, kad jie jau šį tą žino, pasiūliau sužinoti apie ugnikalnius daugiau. Tęsiau savo pasakojimą.

– Tam, kad suprastume, kaip atsiranda ugnikalniai, pirmiausia reikia susipažinti šiek tiek su mūsų žeme. O jei tiksliau – su viena iš teorijų apie mūsų žemę... Tai, kas yra po mūsų kojomis – yra mokslininkų spėjimai. Na, o mokslininkai spėja, kad mūsų žemė yra tarsi koks kiaušinis ar avokadas – ji turi lukštą, kuris vadinamas žemės pluta, o giliau yra skysta substancija, dar giliau – kieta substancija. Kaip spėjama – metalai.

Duodu vaikams per rankas perleisti atidaromą kamuoliuką, kad vaikai suprastų šią teoriją: kamuoliuko lukštas – tai žemės pluta, o tai, kas viduje – mantija. Pasakau, kad jei aš galėčiau išardyti dar ir tą vidinį kamuoliuką, jame mes galėtume matyti kitą – mažesnį. Tai būtų žemės branduolys. Tada vėl klausiu:

– Sakykite, kaip jūs manote, – iš kur tie mokslininkai, o ir mes, žinome, kas mūsų žemės gelmėse?

Naujai prisijungęs prie mūsų grupės berniukas Ąžuolas tuojau skuba pasakyti, kad pragręžia grąžtu. Klausiu kitų vaikų, ką jie mano. Bando kažką lyg garsiai samprotauti, tačiau tikslesnių atsakymų nesulaukiu, todėl tęsiu:
– Taip, mokslininkai iš tiesų bando prasigręžti į žemės gelmę ir pasižiūrėti, kas ten viduje yra. Taip pat jie matuoja žemės virpesius, žiūri, kaip sklinda tų virpesių bangos, braižo įvairias diagramas, atlieka įvairius eksperimentus su mažesniais modeliais, kad sužinotų, kas vyksta su didesniais, tokiais kaip visa žemė.  O kaip manote – kiek giliai mokslininkai yra jau prasigręžę? Jei įsivaizduosime, kad mūsų žemė – kaip tas kiaušinis su lukštu, baltymu ir tryniu, kaip manote, – iki kur mokslininkams pavyko įsiskverbti?

Čia vaikai garsiai ir entuziastingai puola siūlyti variantus: iki branduolio, per plutą... Tada mane vėl nustebina devynmetis Ąžuolas, pareiškęs, kad tik per dalį plutos mokslininkai yra prasigręžę. Ir aš paantrinu:

– Žinokite, aš ir pati buvau nustebusi, kad žemės gelmių tyrinėtojai tėra prasigręžę vos pro 1/3 žemės plutos storį. Tai net per tą „lukštą“ dar jie neprasigręžė...

Tada bandau toliau kurstyti jų smalsumą:

– O kaip jūs manote, kodėl jie negali pragręžti gilesnės skylės?

Kai kas bando sakyti, kad labai kieta, kiti – kad neturi ilgo grąžto, kol Ąžuolas pasako, kad giliau yra karšta, ir grąžtai tiesiog išsilydo...

– Tikrai taip, – antrinu sumaniam berniukui ir tęsiu. – Grąžtai tikrai išsilydo. Nes ten, viduje, temperatūra tokia aukšta, ten taip karšta, kad joks grąžtas nebegali gręžti. Iš to tiksliai nesužinom, kas giliau, tačiau žinom bent jau tai, kad žemės gelmėse labai karšta... Ten viskas verda... Kai arbatinuke verda vanduo, matėte, kaip jis kunkuliuoja? O kas dar vyksta, kai verdame arbatinuke vandenį? Kas veržiasi iš arbatinuko kaklelio?

– Garai! – įsidrąsinę jau ir daugiau vaikų šaukia choru.

– O ar matėte kaip lauže dega malkos? Kartais būna, kad jos spragsi ir šaudo žarijomis, ar ne?..

Vaikai pritariamai linksi galvomis, o aš džiaugiuosi, kad taip puikiai pavyksta išlaikyti visų jų dėmesį.

– Tai va, kai žemės gelmėse viskas įkaitę, kažkur visų tų cheminių reakcijų (virsmų) įtakoje susidaro dujos, padidėja slėgis ir visa tai kaip tas garas arbatinuke ar kaip tos kibirkštys lauže, nori kažkur tai pasidėti. Pabandykime išsiaiškinti: mes žinome, kad žemė turi plutą. Tačiau ta pluta yra visa suskilinėjusi. Pasidalijusi į plokštes.

Staiga vienas berniukas ima entuziastingai kelti ranką. Mama išduoda, kad penkiametis labai nori užduoti vieną klausimą. O klausimas toks:
– Aš smėlio dėžėj irgi kasiau žemę, bet ten, giliai, visai ne karšta... Kodėl?
Su šypsena smalsiam berniukui pasiūlau kitą kartą kasti giliau. Daug giliau... :)

Tuomet imu virtą kiaušinį, kurį virdama specialiai įskėliau, idant bent šiek tiek baltymo prasiveržtų pro lukštą. Ir nors baltymo, iškilusio pro praskilusį lukštą, nebuvo labai daug, vis tiek esmę pavyko perteikti. Rodau vaikams tą suskilinėjusį kiaušinį ir klausinėju toliau:

– Ar esate matę, kaip verdant kiaušinį lukštas ima ir suskyla? Tai panašiai ir su žemės pluta – taip ir ji suskilinėjusi. Į didesnes bei mažesnes plokštes. Ir tos plokštės (dar vadinamos tektoninėmis plokštėmis, bet tai paminėti pamirštu) po truputį juda (rodau vaikams, kaip kiaušinio lukštą galima pajudinti, tuo pačiu išlaikant kiaušinį vientisą).
Čia, tiesa, visus pralinksmina keli vaikai, pareiškę, kad norėtų suvalgyti tą kiaušinį (tai draugiškai pasidaliję po susitikimo ir padarė).

Duodu dar vieną pavyzdį:

– Matėte kada, kaip susigrūda ledo lytys upėje per ledonešį? Vietomis jų būna tarpai, kitur jos viena ant kitos lipa, būna, kad susiduria jos viena su kita ir išsikelia kaip kokie kalnai, ar ne?.. Tai panašiai yra ir su žemės pluta. Tik viskas vyksta daug lėčiau. Ir tos plokštės daug didesnės.

– Taigi tarp tų plokščių yra didesni ar mažesni tarpai. Ir štai per tuos tarpus iš žemės gelmių nori ištrūkti tai, kas yra gelmėse. Kitaip tariant, to slėgio, kuris susidaro po žemės pluta, jėga kelia į paviršių įvairias susidariusias dujas ir išsilydžiusias nuo karščio medžiagas. Ir kai pro tuos tarpus visa tai su didžiule jėga išsiveržia, tai ir yra... ugnikalnis! Štai, vienoje mėgstamų Liutauro knygelių radome labai smagią iliustraciją, kaip iškyla ugnikalniai.

O jei realiau, visa tai atrodo taip:

O priklausomai nuo to, kur ir kaip visa tai išsiveržia, susidaro skirtingi ugnikalniai. Pažiūrėkime, kokia jų įvairovė:

– Bet žinote, koks klausimas man kirba? – klausiu vaikų. – Jei ugnikalniai susidaro ten, kur būna plyšiai, kaip gi nutinka, kad pasidaro kalnas?.. 

Mano nuostabai ne vienas iš vaikų sako, kad iš vidaus išsiveržusi lava atšąla ir sustingsta, taip sudarydama kalnus. Belieka tik pagirti juos už tai. Tad tęsiu toliau, pateikdama dar vieną pavyzdį.

– Ar matėte kada kurmiarausį? Eini lygia pieva, ir staiga – kalniukas. Vienas, kitas... Kurmis, berausdamas žemę išstumia iš vidaus žemes ir jos atsiduria ant žemės paviršiaus.

Taip ir su ugnikalniais – jie susidarę iš viso to, kas išsiveržia iš žemės gelmių. O išsiveržia ugnikalniai arba didžiuliu dūmų debesiu, apiberiančiu viską pelenais, arba išsilieja daugiau mažiau klampia, karšta lava, arba spjaudosi ugnimi ir svaido po apylinkes ugnines lavos bombas...

Keisdama skaidrę į tolesnę, prisipažįstu vaikams:

– Man labai patinka šis paveikslėlis, kuriame pavaizduota viskas, kas gali vykti ugnikalnio viduje ir išorėje. Apačioje matome ištirpusias nuo karščio įvairias uolienas – magmą, kuri išsiveržusi į paviršių vadinama lava. Priklausomai nuo to, kokios tos išsilydžiusios uolienos ir kiek jose įsimaišę dujų, lava gali būti arba skysta, arba klampi, lavos bombos – daugiau ar mažiau porėtos. Anksčiau mokslininkai manė, kad magma yra išsilydžiusi mantija, tačiau dabar jau žino, kad tai – tiesiog nuo karščio išsilydžiusios toje konkrečioje vietoje esančios uolienos.

– Na, o dabar aš jums noriu parodyti kai ką... Ateikite arčiau, pasižiūrėkite, pačiupinėkite tai, kas yra dubenėlyje, ir pasakykite, kas tai? 

Atsineštame dubenėlyje rodau vaikams porą skirtingų (baltą ir tamsiai pilką) pemzos gabalų, obsiadiano akmenį ir rudą bei juodą lavos akmenį. Kai kas garsiai mąsto, kad tai kažkokios kempinės. Bet kempinės būna minkštos. O štai čia – kieta kempinė... Klausiu, gal jie žino, iš kur visa tai. Kai kas bando sakyti, kad iš jūros. Tačiau tarp atsakymų nuskamba ir tai, kad šie akmenys iš ugnikalnių. Todėl man belieka pritarti, kad tikrai taip ir yra:

– Visi šie akmenukai yra iš ugnikalnių. Pemza susidaro išsiskyrus labai daug dujų, kurios susimaišę su nedideliu kiekiu uolienos suformuoja tokius štai „akmenis“. O priklausoma nuo to, kokios išsilydžiusios uolienos sudaro lavą, susiformuoja ir kitokie akmenys, kaip štai ir matome pavyzdžiuose – nuo porėtos pemzos iki lavos stiklo.

Tuomet pasiūlau vaikams pasižiūrėti namuose mūsų darytus ir nufilmuotus eksperimentus, kuriuos jie taip pat galėtų pasidaryti ir pajausti, kaip gi tie ugnikalniai veikia...
Siūlau ir jums pasižiūrėti:

Tuo ir baigėsi mūsų pristatymas. Užmiršau tik vaikų paklausti dar vieno klausimo: ar Lietuvoje yra ugnikalnių ir kodėl nėra... Tad teliko padėkoti vaikams (o jų šį sykį buvo keturiolika) ir tėveliams už dėmesį. Tuo pačiu pasiūliau dar pasidomėti didžiausiais pasaulio ugnikalniais, kurie žmonėms pridarė ir bėdų, ir atnešė naudos. Vezuvijus, Etna, Majonas, Bromas, Fuji, Ruapehu, Popopkatepetlis, Jeloustouno kaldera ar Pompėjos miestas, kuris buvo palaidotas po Vezuvijaus pelenų ir vandens mase – visa tai atskira tema, kuri, manau, ne mažiau įdomi...

Paskui dar pratęsėme bendravimą lauke. Buvo tikrai smagu ir visokeriopai naudinga. Jei norite kada prisijungti, drąsiai kreipkitės, rašykite, dalyvaukite. ;)