6-oji savaitė. Banali tiesa: kartojimas – mokslų motina

Rudeniui įsibėgėjant, nutarėme stabtelėti ir pasikartoti tai, ką esame išmokę bei užtvirtinti žinias. Persižiūrėjome, ko iki šiol turėjome išmokti, kur reikėtų pasitempti, kur reikalai eina kaip sviestu patepti.

Tad greitai pabandykime prasibėgti...

  Planavimas, charakteris

Intensyviai visą mėnesį bandę įvairius planavimo įrankius, po truputį lyg ir įsivažiavome. Vaikai vis aiškiau ėmė suvokti dienos rutiną, ir panašu, jog pamažu susitaikė su tuo, kad mokslo intensyvumas didėja. Kurią dieną Liutauras net pats pastebėjo:

– Mamyte, bet pernai mes mokėmės mažiau nei šiemet...

Buvo puiki proga pašnekėti apie tai, kad jiems augant jų galimybės ir sugebėjimai lavėja, jie darosi atsakingesni ir sumanesni.

O tuo tarpu – apie tai, kas padėjo įeiti į savaitės ritmą. Pasakysiu labai banaliai – aiškių ribų nusistatymas. Kol aš pati buvau svarstymuose, kaip reikėtų elgtis su laiku, skirtu mokslams, darbui, ir laiku, skirtu pramogoms, tol buvo netvarka. Pastebėjau, kad žinodami, jog atlikę užduotis galės eiti žiūrėti filmuko ar žaisti planšete, vaikai pradėjo gudrauti ir atlikinėti viską paskubomis, kad tik greičiau viską galėtų baigti. Manęs toks kokybinis atsitraukimas netenkino, bet vis nesugalvojau, kaip tai išspręsti. Juo labiau, kad įsisukus į tokį laisvą plaukimą pasroviui, pajutau ir aš, kad man ėmė labai stigti asmeninio laiko, kurį galėčiau skirti savo darbams. Vieną dieną, kuomet su vaikais susiginčijome dėl bendros tvarkos, nutarėme susėsti ir kartu nutraukti tą painų Gordijaus mazgą. Apsitarėme, kiek laiko galime skirti per dieną mokslui. Apsibrėžėme, kad tai – 6 valandų tarpas. Į jas maksimaliai galime sutalpinti 10 skirtingų veiklų užduočių. Vaikai gali patys pasirinkti, kada per tas 6 valandas nori jas atlikti ir kokia seka. Ar nori atlikti viską vienu ypu, ar į visa tai įterpti pertraukas. Po 6 valandų mokslų laikas „baigiasi“, ir mes suskaičiuojame, kiek užduočių yra atlikta. Priklausomai nuo atliktų užduočių kiekio, vaikai gali žaisti planšete ar žiūrėti filmuką 1 val. (jei atliko 4 veiklų užduotis), 2 val. (jei atliko 8 veiklų užduotis) arba 2,5 val. (jei atliko 10). Kadangi 1 valanda žaidimo prabėga labai greitai, vaikai jau pastebėjo, kad verčiau yra atlikti daugiau užduočių, idant galėtų paskui gauti didesnį atlygį. Juo labiau, kad savaitės gale nuo to priklauso ir tai, kiek jie kišenpinigių gaus – maksimumą ar tik jo dalį.

Visa tai grubiai pavaizdavome štai tokioje schemoje, kad visiems viskas būtų aišku ir nebūtų jokių ginčų.

Panašu, kad vaikams šis aiškus planas visai patiko. Žinoma, jis veikia tik tokiomis dienomis, kai neturime kitų užsiėmimų, ir galime vienu ypu skirti mokslams tas 6 valandas. Tuo tarpu tomis dienomis, kai esame labiau užimti, principą išlaikome tokį patį, tik laike susistumdome viską taip, kad derėtų su kitomis veiklomis.

Ką visu tuo bandome pasiekti? Aš pati manau, kad tai leidžia vaikams suvokti keletą dalykų.

1. Kad gyvenime yra tam tikri prioritetai: kad pirma atliekame tai, kas reikalinga, o tik paskui – tai, ko norime.

2. Kad didesnės pastangos lemia didesnį atlygį.

3. Kad laikas ne guminis, ir tu turi protingai juo naudotis, kad sėptum atlikti tai, kas užsibrėžta.

4. Kad nuo tavo pasirinkimų labai daug kas priklauso.

Na, ir šiaip tikiu, kad duodant vaikams laisvės pasirinkti tam tikruose rėmuose, jie mokosi atsakomybės, o ne tik vykdyti tai, kas jiems liepta. Ir moko išsikelti uždavinius bei rasti sprendimus. 

 Pasaulio pažinimas / gamta

Rugsėjo vadovėlio temos, kurios mums prasitęsė štai dar ir spalį, man pasirodė kiek „pritemptos“, tačiau kai ką visgi prisitaikėme ir sau. Šią savaitę bandėme sukurti ir parašyti skelbimą, kalbėjomės apie anksčiau egzistavusias ir dabar esančias komunikavimo priemones. Vaikams didžiausią įspūdį, žinoma, paliko, pašto karvelių sistema. 

 Rašymas

Magdė toliau tęsė savo pažintį su rašytinėmis raidėmis. Neįsivaizdavau, kad raidė l gali taip sunkiai pasiduoti merginai... Apvedžioti išeina, o kai pačiai reikia rašyti, į visas puses vartosi... :) Tad bus kur tobulėti. :)

Liutauras sprendė įvairius kalbinius rebusus, neakivaizdžiai pažindindamasis su linksniais ir kalbos dalimis... Pradžioje buvo nelengva, paskui lyg ir įsivažiavome.

 Skaitymas

Vaikai skirtingi. Tai įsitikinu kiekvieną kartą, davusi vaikams vienodą užduotį. Liepus išsirinkti knygą, išgirstu eilinį Liutauro priekaištą: „Šita knyga man per sunki. Joje labai daug teksto ir labai mažai paveikslėlių“. Tuo tarpu Magdė atvirkščiai – vis pasičiumpa visai ne pagal savo amžių knygą ir užsispyrusi skaito, kas jai tuo metu atrodo tinkama... Taip ir išeina tuomet, kad Liutauras mėgaujasi knygelėmis didelėmis raidėmis, o Magė – enciklopediniu leidiniu apie drugelius... :)

 Literatūra

Toliau skaitėme H. Malo „Be šeimos“. Lėtai kažkaip šią savaitę skynėmės į priekį. Už tat klausėmės įvairių radijo spektaklių: „Šarlotės voratinklio“, „Polianos“, „Gilės nuotykių ydų šalyje“. Žinoma, šie trumpi radijo spektakliukai daugiau yra tarsi trumpi anonsai, vos atskleidžiantys knygos siužeto pagrindą, nespėjantys giliau užkabinti, kaip tai gali padaryti knygos. Visgi paįvairinimui labai mums tiko.

 Kodavimas

Antras robotikos užsiėmimas. Magdė, anąsyk sakiusi, kad daugia ten neis, vis tik buvo įkalbėta brolio pasilikti. Taigi vaikai ir vėl dirbo tandemu, šį sykį konstruodami vėjo malūną ir kokį tai riedantį prietaisą... Žiūrėsime, kaip čia jiems toliau eisis ši veikla.

Šiaip Liutaurui pastaruoju metu labai ėmė patikti konstravimas, nors anksčiau Lego stalčių išsitraukdavo ne taip jau dažnai, kaip man norėjosi... :))) Dabar gi jis pats konstruoja, modeliuoja, galvoja įvairiausius mašinų, traukinių modelius ir tuoj neša man girtis... Tai, žiūrėk, važiuoja koks tai su lemputėmis, šviečiančiomis priekyje, tai jau, žiū, vėl be lempų, bet su dvigubu motoru... :)

 Išvykos, susitikimai

Savaitė buvo kažkokia labai išblaškyta. Teko ne kartą važiuoti tvarkyti tėtės archyvų, bendrauti su archyvarais, krauti-iškrauti daiktus, užsiiminėti įvairiais logistikos reikalais, kad automobilyje nuolat būtų vietos vis naujai vežamiems daiktams, o čia, žiūrėk, dar reikėjo nuvažiuoti į Rokiškį tetai padėti obuolius nuskinti, namo parvežti, tad vėl leidomės į kelią. Vaikai liko pasisvečiuoti pas Marijos trijulę Molėtuose, tad ir jie gerai praleido su draugais laiką, ir mes greituoju būdu spėjome susisukti su darbais... Grįžę radom kompaniją origami gerveles beskaičiuojančią. Spėkit, ar norėjo važiuot namo... :)

Taip nepastebėtai ir praskriejo savaitėlė be kažkokių įspūdingesnių nutikimų...

5-oji savaitė. Žaidimai: pergalės ir pralaimėjimai.

Sėdėdami dantisto kabinete negalėjome atitraukti akių nuo didžiulio klevo už lango. Ką tik palijo, išlindo saulė, ir ji dar labiau paryškino tą nupraustą varinį grožį... Ech... Ruduo pačiame įkarštyje. Tik va lietus viską jaukia, po lapus pasivolioti kaip pernai neleidžia, ir vaikai nepaliauja klausinėję, kada gi ta bobų vasara ateis. O kol laukia, bando samprotauti, kas per laikas ta bobų vasara ir kur ji „įsipaišo“ visame metų rate.
– Žinai, Magde, tai toks laikas, kai visos bobos taip sušyla nuo saulės, kad visi pradeda jas mylėti. Tada jos švyti, ir atrodo, kad sugrįžo vasara – bobų vasara. – Samprotauja Liutauras, ir abu praplyšta juoktis.

O kol ta bobų vasara neskuba pasirodyti (o gal mes pražiopsojome?), mes esame priversti lįsti į mokslo užantį. Ten ne taip lietinga ir žvarbu. O dar štai ir mokytojo diena! Ta proga sveikiname visus mokytojus ir linkime sveikatos, ištvermės, atvirumo, žaismingumo bei mėgavimosi savo ir kitų tobulėjimu! :)

 Planavimas

Kalendorius rodo naują mėnesį, ir mes skubame vėl piešti... Liutauras tęsia savo traukinukų seriją, Magdė susižavi pirma po akimi pasitaikiusia rožinio kiškučio iliustracija...

Taigi spalį džiaugsimės štai tokiais vaizdeliais...

Šią savaitę greituoju būdu baigėme Kidsletters.club planavimo kursą. Jo metu pasigaminome ir išbandėme nemažai planavimo įrankių (apie kuriuos rašiau praeitų savaičių įrašuose), kuriuos dabar bandome visaip kaip prisijaukinti ir įsisavinti. Savaitės tvarkaraščiui, kurio tąkart neskubėjome pildyti, radome mums tinkamą sprendimą. Kadangi ne visos savaitės pas mus nuolat tokios pat, mąsčiau, ką daryti, kad nereikėtų savaitės planui pasikeitus visko trint ir rašyt iš naujo. Netikėtai prisiminiau lipniuosius lapelius, kuriuos suklijavome į atskirus langelius. Tokiu būdu, pasikeitus tos konkrečios dienos planams, labai nesunku imti ir pakeisti lapelį bei iš naujo užrašytu dienos planą. 

Taip štai keliaujame toliau. Norite paklausti, kaip mums sekasi?.. Tuojau..

 Charakteris

Nežinau, kaip jums, bet man vienas sunkiausių dalykų gyvenime yra nuoseklumas. Esu iš tų žmonių, kurie nori rezultato čia ir dabar. Ir nors teoriškai lyg ir visuomet suprantu, kad viskam reikia laiko, visgi nesulaukusi greito rezultato esu linkusi keisti veiksmų taktiką, galvodama, kad va, nieko neišeina, toks planas neveiksmingas. Nors dažniausiai juk tiesiog reikia įdirbio, užsispyrimo ir kantrybės. Metu sau iššūkį. Bandau laikytis nubrėžtų ribų ir nepasiduoti. :) Ši savaitė kaip niekada buvo dosni pamokų. Čia man padėjo Liutauras, su kuriuo praeitą savaitę nemažai derėjomės dėl vienokių ar kitokių dalykų. Ir štai Liutaurui išsprūdo labai teisinga frazė:

– Na, aš gi žinau, kad nors ir sakei, kad neleisi, bet vis tiek paskui leisi...

Opa-pa... Vaiko lūpomis šneka tiesa. :) Tikrai taip. Būna taip, kad mano minkštas charakteris nugali, ir aš, prieš tai ko nors neleidusi, imu ir po kiek laiko leidžiu. Kartais – dėl išsiblaškymo, kartais dėl to, kad nesugaudau minčių ir į kokį klausimą atsakau nesąmoningai, leisdama vaikams pagauti mane žodžiuose, o kartais tiesiog iš nuovargio atstovėti savo iki galo.

Visa tai suvokusi susiėmiau ir šią savaitę bandžiau laikytis savo nubrėžtų ribų. Todėl kai Liutauras ėmė derėtis, po kokio kiekio užduočių jis galės pažaisti planšete, aš laikiausi savo: po visų. Ne po trijų, ne po penkių, o po visų... :) O kiek buvo džiaugsmo, kai tai suveikė... Man, žinoma. :))) Bet vaikams irgi labai į naudą. Tuo labiau, kad dėl visko mums pavyko susitarti gražiuoju, be jokių kaprizų ir pykčių. Gal dėl to, o gal kaip tik atvirkščiai tai buvo viso ko pasekmė, mes šią savaitę labai daug žaidėme. Kiek įmanoma daugiau užduočių bandžiau paversti žaidimu. Patikėkite, man žaidimas – didžiulis iššūkis. Pavydžiai žiūriu į žaismingus žmones, nes man tai reikalauja laaaaabai daug pastangų. Visgi buvo labai smagu. Smagu buvo ir žaisti, ir dvigubai dar dėl to, kad daug ką tais žaidimais pavyko paversti.

Su ta pačia kidsletters.club komanda dalyvavome šią savaitę emocinio intelekto maratone, kurios užuomazgas galėjote matyti praeitą savaitę, kuomet mes piešėme siūlais. Tai buvo ne šiaip sau piešimas. Mat po to reikėjo išrinkti po piešinėlį, kuris atspindėtų konkretų šeimos narį. Analizavome su vaikais, kokios emocijos mus valdo ir kokios jų ima mumyse viršų. Jei nesate matę nuostabaus filmuko „Išvirkščias pasaulis“, būtinai pasižiūrėkite! Nuostabi istorija, leidžianti pasikapstyti po save tiek mažam, tiek dideliam. Taigi. Liutauras drąsiai prisipažino, kad jame dažnai viršų ima pyktis, kartais – džiaugsmas, liūdesys. Todėl man net nekilo abejonių, kurį paveikslėlį parinkti Liutaurui – raudonai žalia Magdės sukurta kompozicija gražiai sužaidė su mėlynomis raidėmis ir visa išdykėliška Liutauro ekspresija.

Magdei parinkome į save panirusios, tačiau idėjų debesyje paskendusios figūrėlės paveikslėlį. Jei užsispyrimas būtų emocija, ji vienareikšmiškai būtų numeris vienas Magdės paveiksle. Dabar gi apsiribojome tokiu štai, pavadinkime, pasitenkinusiu, ramiu, kūrybišku paveikslėliu, kuriame visos emocijos harmoningai dera viena su kita.

Visi šeimos paveikslėliai sugulė į štai tokią nedidukę knygelę, ir vaikai vienas per kitą puolė ginčytis, kam ji atiteks. Cha... Teks pasigaminti patiems... :)

Taip pat spalvinome taip vadinamą Blob medį, kuris atskleidė labai įdomių detalių apie kiekvieną iš mūsų. Užduotis buvo peržiūrėti visus žmogeliukus ir pasirinkti tą, į kurį manai esąs šiuo metu labiausiai panašus. Tuomet surandi tą, kuriuo norėtumei būti. Pažymi jį žvaigždute. Na, o tada tą patį gali padaryti su kitais šeimos nariais. Labai įdomus testas suprasti vienam kitą ir pamatyti, kaip tave mato kiti. Kiekvienam asmeniui yra parenkama atskira spalva. Galiausiai į vieną piešinį galima sudėti visą šeimą ir vėlgi paanalizuoti, kaip ta šeima atrodo ir ar visi tame piešinyje yra savose vietose. 

Vaikai pradėjo nuo savęs, bet vėliau ir visus draugus patupdė ant medžio, ir rado kitų vietų, kur patys norėtų būti. Finale Magdė užspalvino visus žmogiukus, kad likusiems baltiems nebūtų liūdna. :) 

 Rašymas

Žaidimo elementų įvedėm ir į rašymo užduotis. Lavindami istorijos kūrimo ir rašymo įgūdžius, pasitelkėme istorijos kubelius „Story kubes“, kuriuos vaikai labai mėgsta. Ir nors istorijos ne visada išeina logiškos, tai netrukdo jomis pasimėgauti ir pasidžiaugti puikiu smegenų mankštos įrankiu.

Tokiu būdu vaikams labai paprasta iš karto sumoti, apie tą bus istorija. Tiesa, iš pradžių užsimojama paprastai kurti ilgą istoriją. Tačiau kai paaiškėja, kad ją reikės užrašyti, taktika keičiasi, ir mes vėl deramės... :)

Taip pat tęsiame tradicinius rašymo pratimus. Magdė skinasi per rašytines raides ir baigia pasiekti viduriuką.

 Skaitymas

Tęsiame knygų skaitymą ir jų aprašymą. Liutauras liūdi, kad pabaigė skaityti visas Katinėlio Juodžio serijos knygeles, ir dabar desperatiškai ieško, ką gi skaityti toliau.

Tuo tarpu mokykloje vaikai atsiskaitinėjo už per vasarą perskaitytas knygas. Uoj kaip reikia tiems vargšiukams antrokėliams padrąsinimo. Uoj kaip reikia... Nedrįsta eiti prieš klasę ir pasakoti, nors juk tiek įdomių knygų per vasarą perskaitė... Net gaila, kad neišeina savų baimių nugalėti. Kita vertus, matau save tokio amžiaus ir žinau, kad viskas jiems prieš akis. :) 

Šiaip ne taip parsivežame namo mokytojos gražiai paruoštą raštą ir kabiname ant sienos.

 Literatūra

Aš gi knygyne negaliu praeiti po savo vaikystės klasiką: Hector'o Malo knygą „Be šeimos“. Mūsų vakarai išsitęsia, nes naujai perleista knyga tiesiog nepaleidžia mūsų vakarais, ir vaikai niekaip negali susitaikyti su skyriaus pabaigomis:

– Mamyte, na paskaityk dar vieną skyrių... Na trumpai...

Ir aš skaitau. Nes pačiai nepaprastai įdomu. Daug kas nuo vaikystės jau pamiršta, daug kas visai kitomis spalvomis tuomet matyta, visai iš kitos perspektyvos. O viena frazė pasirodė labai tinkama ir mums šiai savaitei apibendrinti: „Auklėdamas kitus, auklėji ir pats save“. Įveikėme tik trečdalį knygos, tad bus ką veikti dar ir kitą savaitę. Paskui planuoju vaikams parodyti ir dvi šios knygos ekranizacijas. Labai skirtingas tiek laikmečio, tiek pasirinkto braižo prasme. Bus tikrai įdomu paskui su vaikais padiskutuoti, kiek filmas gali atitikti knygą ir kiek su ja prasilenkti... O jūs ar matėte šios knygos ekranizacijas? Vieną – 1984-ųjų, (beje, jei žiūrėsite, nepražiopsokite kadrų su Vilniaus senamiesčiu), kitą – visai šviežutėlį, šių metų. Prisipažinsi, kad naujasis manęs neįtikino... :/ 

 Matematika

Matematikos uždaviniams įsisavinti dažniausiai traukiames Math-U-See rinkinį. Vaikams tai – ir matematinė priemonė, ir tuo pačiu žaidimas, visai nesusijęs su matematika. Savo spalvingais kubeliais jis traukia vaikus fantazuoti ir konstruoti... Negaliu atsidžiaugti, kad pernai įsigijau šį rinkinį, radusi už nedidę kainą ebay'juje. Jis mums labai limpa...

Na, o tuo pačiu ieškodami papildomos medžiagos matematikai, įsigijome „TAIP“ pratybas. Labai neblogai vizualiai išdėliota medžiaga, logiškai suskirstyta temomis, aiškiai suformuluotos užduotys, nevengiama padetalizuoti sprendimą. Paįvairinimui Liutaurui labai patiko.

 Magdė gi džiaugėsi gavusi daugiau erdvės spalvinimui ir piešimui... :))

Galiausiai, savaitės pabaigoje nutariau vaikams duoti diagnostinius lietuvių kalbos ir matematikos testus. Buvo įdomu pažiūrėti, kiek vaikai po vasaros vėl viską atgaminę ir kiek pasiruošę bristi į rimtesnes temas. Rezultatai iš tiesų nustebino. Nors ne visus testo uždavinius įveikė, sumoje vis tik paaiškėjo, kad neįveikė tik dalies tų uždavinių, kurie buvo skirti gabesniems moksleiviams. Labiausiai nusiraminau dėl Magdės, su kuria taikome į pirmos, o ne priešmokyklinės, kaip jai pagal amžių priklausytų, klasės programą. Testas ryškiai parodė, kad mergina pilnai pasiruošusi krimsti pirmos klasės riešutėlius... 

  Užsienio kalbos

Kad vaikams nesipainiotų anglų ir rusų kalba, jas mes mokomės skirtingomis savaitės dienomis. Negana to, jas sąmoningai skiriu tiek magnetukų spalvose, tiek kitur, kad vaikams vizualiai atsiskirtų, kuri kalba yra kuri. Bendraminčiai pasidalino įdomiu žaidimu, per kurį vaikai mielai kartojasi išmoktus žodžius. Tereikia ant lapelių ar kortelių surašyti žodžius, kuriuos mokotės, ir žiūrėti, ar vaikai juos moka. Jei žodis jau išmoktas, jis keliauja į išmoktų žodžių voką ar dėžutę. Jei ne, lieka pirminiame voke ar dėželėje. 

Visai neseniai brolis atidavė dėžę su nepanaudotomis vizitinėmis kortelėmis. Jas prisiminusi tuoj ėmiau rašyti ant jų žodžius. Tokiu būdu tam kartui išėjo po maždaug pusantro šimto žodžių kiekviena kalba, kurias vėlgi išskyriau spalvomis. Šią savaitę kartojomės juos taip: aš traukiu žodį, jį perskaitau, parodau, vaikai turi pasakyti, ką tas žodis reiškia lietuviškai. Kitą savaitę bandysime atvirkščiai – aš sakysiu žodį lietuviškai, vaikai turės surasti jį angliškai arba rusiškai. Vaikai, matydami, kiek daug žodžių jau supranta, džiūgavo ir lenktyniavo vienas su kitu. Žodžiu, žaidimą užskaitome. Ačiū Agnės trijulei, kuri apie jį papasakojo.

 Dailė

Sugalvojome su vaikais pakalbėti apie simetriją. Pati naudodamasi grafinėmis programomis neatsispyriau vaikams parodyti šiuolaikinių technologijų grožio – galimybės sukurti ką nors gražaus netgi visai nemokant piešti... Gėlės ir ornamentai vieni už kitus gražesni gimė ekrane, o vaikai vis aikčiojo...

 Kodavimas

Prisiliesti prie šiuolaikinių technologijų mums nusišypsojo laimė dar ir STEAM bei robotikos būrelyje, kurį Liutauras pradėjo lankyti šią savaitę. Labai netikėtai paskutinę minutę atradome šį nemokamą būrelį bibliotekoje. Pirmą kartą vaikai nusprendė čia pabūti kartu, tačiau kai atėjau jų pasiimti, Magdė prisipažino, kad jai laikas prailgo. Tuo tarpu Liutaurui pusantros valandos nepasirodė per daug... Sakė, būtinai norės tęsti. Tad su Magde ieškosite tuo laiku kitos veiklos. :)

Konstravimo iššūkius bandantis įveikti jaunimėlis susikaupęs darbuojasi.

 Muzika

Kuomet atėjo laikas įtvirtinti muzikos teoriją, vėl pasitelkėme žaidimus. Norėjome susipažinti su muzikos registrais. Pasiėmėme kiekvienas po tris korteles su raidėmis Ž, V ir A – žemam, viduriniam ir aukštam registrams pažymėti. Aš grojau, o vaikai turėjo pakelti tokią raidę, kuriame registre girdėjo mane grojant. Rinkome taškus. Vaikai nepasidavė, draugiškai ėjo koja kojon. Nepadėjo net ir mano gudrybės groti iš karto kuriuose nors dviejuose ar net visuose trijuose registruose!!

Panašiai padarėme ir su dviejų bei trijų dalių ritmu, kuriuos mokėmės skirti. Pasiėmę korteles su 2 ir 3 taškeliais bandėme atskirti, kur galima šokti valso ritmu, o kur galima drąsiai žygiuoti. Čia buvo kiek sunkiau, bet pasipraktikavome iš širdies... :)

 Projektas

Jei galvojate, kad mes strigome savo vasaros knygos gaminimo procese, turime jums gerų žinių: šią savaitę susiėmėm ir savo knygą užbaigėm!!! Valio!!! Vaikams į pabaigą, aišku, kiek jau pabodo, tai daugiau visko padariau aš pati, tačiau vis tiek draugiškai man padėjo papuošti visus lapus tai anspaudukais, tai kokiais kitokiais akcentais.

Tokia štai didžiulė gavosi mūsų 18 puslapių A3 formato knyga, kurią galima vartyti arba standartiškai, arba išskleidus į vieną ilgą armoniką... :) 

 Žaidimai

Visokių kitokių laisvųjų ir stalo žaidimų šią savaitę taip pat netrūko. Traukėme ir Emojito, ir Lego, ir Uno, šalia jų netrūko veiklų su jau seniau aprašytais slaimais, dėdės Daliaus atiduotais sudeginti kasų aparatų čekių ruloniukais, kurie virto nepakartojamomis girliandomis prieš iškeliaujant į krosnį, jau nekalbant apie žaidimus vonios kriauklėje su iš Lego sukurtais modeliais... :)

 

Tokia štai žaisminga buvo mūsų savaitė...

Galite žvilgterėti akies krašteliu... :)