2018 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

1-oji savaitė. Susipažinkime

Na ką, brangieji, – po ilgos atsipalaidavusios vasaros atėjo ruduo. Naujų iššūkių ir atradimų metas. Dabar jau visa tai „rimta“, visa tai – nebe mūsų su Egle „eksperimentai“. Kita vertus – tik teoriškai. Nes realiai juk nieko naujo – viskas tiesiog tęsiasi toliau. Gal tik su nauja atsakomybės banga, su nauju impulsu, su nauju nusiteikimu.

Jau buvau rašiusi, kad rugpjūtį teko nemažai pasėdėti prie planų. Dabar gi bandysiu kas savaitę dalintis, kaip čia viskas mums dėliojosi, o jau jūs spręskite, kiek sėkmingai ar ne taip sėkmingai mums visa tai pavyko įgyvendinti. Tikiu, kad visa tai padės ir jums rasti tam tikrus atsakymus į savo klausimus, abejones ar ieškojimus, įkvėps, padrąsins, idėjų pametės...

Tiesa, prieš tai gal vertėtų padaryti įžangą (jei ji neįdomi, galite iškart peršokti į savaitės apžvalgą), idant suprastumėte, kodėl viską darome taip, o ne kitaip. Paprastai besimokantieji šeimose pasirenka vieną iš penkių pagrindinių mokymosi stilių:

  • Tradicinį (scholastinį), kuomet mokomasi atskirais dalykais, sekant vadovėlių ir pratybų medžiaga, atliekant testus.
  • Klasikinį, t. y., paremtą Trivium sistema, atsižvelgiant į vaiko raidos tarpsnius:
    ∙ Gramatikos tarpsnis (6-10 metų) orientuotas į faktų įsiminimą;
    ∙ Dialektikos tarpsnis (10-12 metų) akcentuoja loginį mąstymą, klausimų kėlimą, susijusį su įsimintais faktais;
    ∙ Retorikos tarpsnis (13-18 metų) skiria didžiulį dėmesį kalbai, oratorystei, mokėjimui diskutuoti, argumentuoti, dėstyti savo mintis.
  • Šarlotės Meison, paremtą gyvosiomis knygomis vietoj vadovėlių, atpasakojimą vietoj  sauso faktų klausinėjimo.
  • Kontekstinis mokymasis, apjungiantis įvairius dalykus į vieną temą. Vyrauja projektinė veikla.
  • Vaiko diktuojamas nemokyklinimas, besiremiantis konkrečiu vaiko susidomėjimo objektu.
Paprastai konkrečiam vaikui labiausiai tinka vienas arba du iš aukščiau paminėtų būtų. Jei Liutauras būtų iš tų berniukų, kuriems tinka scholastinis mokymosi metodas, šio įrašo, o ir tinklaraščio, greičiausiai net nebūtų. Jei sėdėjimas prie stalo ir užduočių lapuose pildymas, spalvinimas ar rebusų sprendimas būtų jam toks džiaugsmas, koks yra Magdei, nereikėtų man sukti galvos, kaip per pirmąsias rugsėjo savaites nenumušti vaikui noro mokytis. Dėl to per pastaruosius porą metų, kuomet bandėm vienaip ar kitaip mokytis, po truputį išsigryninome, kas tinka būtent mums.

Kaip tai nutiko? Visų pirma, iš karto buvo aišku, kad Liutaurui vien nuo padėto ant stalo popieriaus lapo ir rašiklio kyla pasipriešinimas ir įvairūs šiam amžiui būdingi „galvos skausmai“ bei kitokie išsisukinėjimai. Vasarų patirtis parodė, kad nemokyklinimas mums taip pat nepasiteisina – tam tikro vedimo Liutaurui tikrai reikia, nepaisant to, kad jis labai nori lyderiauti. Šarlotė Meison su gyvosiomis knygomis – čia jau mano suklupimo akmuo. Nors pati labai mėgstu skaityti, tačiau skaitymas mūsų šeimoje nėra ta veikla, ant kurios gebėtume suverti visa kita. Tuo tarpu kontekstinis ugdymas bent jau šiai dienai Liutaurui labiausiai prilipo. Ypač tai buvo ryšku, kuomet pernai buvome pasinėrę į laivų katastrofų temą. O ir prieš porą metų mūsų darytas metų eksperimentas mano supratimu buvo sėkmingas būtent todėl, kad mes turėjome labai aiškias temas, apie kurias sukdavosi mūsų savaitės ir mėnesiai. Atsižvelgdami į Tradicinio, Trivium sistema pagrįsto mokymo ypatumus, bandysime apjungti tai su kontekstiniu ugdymu.

Magdei gi tinka, kaip šiam momentui atrodo, bet kuris iš esamų metodų. Ji – Liutauro priešingybė, kuri visą dieną galėtų pati užsiimti jai patinkančia veikla, ir ją ramiausiai galėčiau palikti netgi nemokyklinimui – ji tikrai atrastų, į kokią sferą gilintis, ko norėtų išmokti. Kita vertus, jai patinka projektinė veikla, ji mėgsta pratybas, sąsiuvinius, pati pasiprašo užduočių rankos lavinimui, noriai klausosi skaitomų knygų, dar noriau kuria istorijas, pasakoja, improvizuoja. Todėl nenustebčiau, jei Magdė ims ir aplenks netrukus Liutaurą tiek skaityme, tiek rašyme. Vaikinui gi kiti dalykai rūpi, bet, žinoma, ieškosime aukso vidurio ir bandysime kiekvieno silpnybes paversti stiprybėmis.

Ką gi. Įkvepiam, iškvepiam, pradedam.

Mėgstantiems planus, galite greitai perbėgti per tai, kaip viskas išsidėstė savaitės dienose:







Išvykos, susitikimai



Kadangi rugsėjo pirmoji šiemet persikėlė į rugsėjo trečiąją, pasinaudojome tuo ir šeštadienį išlėkėme į Lentvario dvarą. Seniai norėjau nusitempti šeimyną į šį nuostabų prancūzų architekto E. Andre parką su neogotikiniais rūmais. Jau ir pernai ketinom ten nuvažiuoti, tačiau tąsyk draugai atkalbėjo, pranešę, kad parkas apleistas, rūmai aptverti, žodžiu – neverta gaišti laiko ir eikvoti degalų. Šį sykį gi taip jau nutiko, kad reikėjo žiemai vištom lesalu apsirūpinti, o jo teko lyg tyčia į Lentvarį važiuoti. Tad tuo vienu važiavimu nutarėme ir dvarą apžiūrėti, koks jis apleistas, galvojom, bebūtų. Ir štai – mūsų didžiai nuostabai, nors pagrindinis dvaro rūmų pastatas iš tiesų apgriuvęs ir aptvertas, o prie didžiosios grotos radome kiek prišiukšlinta, tačiau apskritai parke viešpatavo tvarka: šviežiai nupjauta žolė, informaciniai stendai, – eik, žiūrėk, mėgaukis. 

Į dvaro parką įlindom iš antrojo galo – pro buvusias arklides. 

Prie dirbtinės užtvankos 

Didžioji grota. Buvau čia prieš gerus 15 metų. Net tada man ji neatrodė tokia didinga, kaip dabar.
Vaikai iš viso aikščiojo iš susižavėjimo. 



 Balansavimo ir drąsos pamokos. Nori pereiti į kitą krantą? Teks išdrįsti.
Abu vaikai labai didžiavosi įveikę šią kliūtį.


O štai netoli Lentvario kilimų fabriko aptikome keistą kerpę-grybą. Pauosčiusi supratau, kad gali būti valgomas. Ačiū šiuolaikinėms technologijoms – jau po akimirkos Gūglas pasufleravo, kad tai – valgomoji geltonpintė. Tad nusiskynėm paragavimui. Jei kur aptiksite, nepraeikite pro šalį – nepaprastai skanus grybas. Ir net apvirti jo nereikia.

Smalsus žvilgsnis pro tvorą.

Nuo rūmų eidami dar ir ąžuolą aptikome, gražuolių gilių žiemai prisirinkome. Vaikams nieko nėra skaniau, kaip karšta gilių kava žiemą grįžus iš lauko...

Gilių malimo Liutauras niekam neperleidžia. 
Tai – vienas jo mėgstamiausių rudens užsiėmimų.

Taip štai paminėjome rugsėjo pradžią šeimoje. Tuomet atėjo metas ją paminėti mokykloje. Šiemet į vieną klasę Liutauras keliauja kartu su jums jau gerai pažįstamais mūsų bendrakeleiviais: Emilija, Danielium ir Melisa. Ketveriukė, žinoma, lydima jaunesnių brolių ir seserų, tad realiai mūsų kompanija didesnė. Na bet tebūnie pagrindinis dėmesys šįsyk tiems pirmokams...
O dėmesio tai jau gavo – net į salės priekį iškviesti buvo. Tik berniukams, panašu, mažiausiai rūpėjo, kas čia vyksta – taip džiaugėsi vėl susitikę po ilgų vasaros atostogų. Maivėsi kiek įmanydami, ir atrodė, kad jiems buvo vienodai, kas ką apie juos pamanys. Mokslai tikrai dar ne galvoje...

Svarbiausia – mokėti įtikinamai apsimesti, kad skaitai... :) Ir kaklaraištį pačiam išsirinkti.


Pirmoji pažintis su klase. Vargu, ar girdėjo, ką pasakojo mokytoja. Smagiau buvo pastebėti ir būtinai draugui pašnibždėti (jei tai šnabždesiu galima buvo pavadinti), kad mokytojos suknelė dryžuota, kaip kad kalinių rūbai būna. Girdi, ir net nežinai, ar čia liūdėti, ar juoktis... :) Nes paklaustas, kas labiausiai patiko mokykloje, pareiškė, kad tos juodos barankos kieme – taip kabančias padangas berniukams pavadint norėjosi. O pasiteiravus, ar nori rytoj į mokyklą, atkirto, kad taip: juk tos padangos iš tiesų labai smagios... Aš jums sakau: kokie mokslai, kai pašonėj draugas, o už lango – dvi padangos laukia? 

Rugsėjo trečioji baigėsi. Tačiau po poros dienų mūsų laukė dar viena šventė – rudens sutiktuvės besimokančių šeimoje bendruomenėje. Kadangi orai šiemet tikrai lepina, pasirinkome iškylą Vingio parke. Kaip visada labai vykęs, smagus, įkvepiantis pasibuvimas, kuriame pasijunti suprastas, išgirstas, savas.



Aštuonios šeimos, virš 20 vaikų. Smagu, kai žiūrėdamas į supynes, ant kurių būrys vaikų, supranti, jog visi jie „mūsiškiai“. :)

Na, o visa ką vainikavo sekmadienio popietė, praleista su draugais Danielium ir Rūta.



Taip atšventėm rugsėjo pradžią. Kiek švęsdami, kiek rimčiau besidarbuodami. Kaip visa tai pavyko įgyvendinti praktikoje, tuoj pabandysiu papasakoti...

Iš savo ekselinių planų į Evernote'ą persikėlusi pirmosios savaitės planą, išskirsčiau jį plius minus po gabalėlį kiekvienai dienai. Tiesa, nebuvau įvertinusi, kad rugsėjo 3-ąją mokslai dar nerūpės, tad realiai antradienį ir trečiadienį su vaikais turėjome nudirbti trijų dienų darbą. Kaip ten bebūtų, eigoj viskas kiek stumdėsi, tačiau į savaitę pakankamai sėkmingai įtilpome. Ir kiekvienas nemažai ko išmokome:
  • Asmeniškai aš supratau, kad vadovėliai, skirti darbui su klase, yra iš tiesų, kaip ir minėjo ne vienas ekspertas Pasaulinėje mokymosi šeimoje konferencijoje, labai atskiesti. T. y. juose yra nemaža dalis perteklinės informacijos, kuri skirta tik laikui užimti. Todėl nors iš pradžių buvome nusiteikę labai rimtai atlikti kiekvieną užduotį, savaitės eigoje supratau, kad reikia labai atsirinkti, kas iš tiesų būtina, reikalinga, o kas tik dirbtinai prilipdyta. Tiesa, turiu pripažinti, kad kai kurias užduotis norėjau pateikti vaikams, tačiau neįtilpome į laiką. Paanalizavusi supratau, kad tai – tos užduotys, kuriose reikia ilgiau išlaikyti dėmesį, ilgėliau pamąstyti, papasakoti. Liutaurui tai – peilis. Vaikinas kol kas nelabai mato prasmės kažkam kažką pasakoti, dalintis savo mintimis. Todėl tiesmukai tokių užduočių duoti negaliu – reikės ieškoti priėjimo gal per teatrą, gal per kokias viktorinas, žaidimus. 
  • Liutauras, panašu, suprato, kad vasara baigėsi, ir iš tiesų dabar kas rytą reikės bent dalį laiko skirti ne tik saviems žaidimams ir tyrinėjimams, bet ir kitiems reikalams. Kita vertus, prisimindama skausmingą savo vaikystės patirtį, kuomet po paskutinių vaikystės vasaros atostogų grįžusi namo neberadau nei vieno savo žaislo (neva mokykloje reikės mokytis, o ne žaisti), neskubu savo vaikams nubrėžti tokios griežtos ribos. Norisi, kad vaikams taip svarbus žaidimas natūraliai pereitų į žingeidumą, tyrinėjimą, atradimus ir rimtesnius mokslus. Kad tas noras viską tyrinėti, nedingtų po pirmosios mokslo savaitės, bet atvirkščiai – kuo toliau, tuo darytųsi stipresnis ir ryškesnis.
  • Magdė gi gavo įsisąmoninti, kad atėjo jos laimės valanda – galės į valias visokių užduotėlių, piešinėlių, karpinėlių pridirbti... :)
Na, o dabar apie viską iš eilės... Įžanga baigta, laikas savaitės apžvalgai. Savaitės tema, kuri viską turėjo apjungti, – susipažinimas. Vieno su kitu, su raidėmis, skaičiais, garsais ir taip toliau. Išskirsčius atskirai (nors viskas dienoje kiek persipindavo), tai atrodė taip...

Charakteris 


Neatsitiktinai iš karto einu prie charakterio. Vadovėliuose, kurie mums visame šiame procese bus pagalbininkai, tai užvadinta Etika. Aš sau tai įvardinau charakterio formavimu. O pirmu numeriu pas mus šis punktas eina todėl, kad čia, greičiausiai, turėsime daugiausiai darbo. Kuomet kalbu su mamomis, auginančiomis berniukus, nesijaučiu nusileidusi iš Marso, tačiau jei tik atsiduriame mergaičių apsuptyje, man kartais norisi griebtis už galvos, matant tą ryškų šių dviejų pasaulių kontrastą... Matomai, ne veltui Dievas mums skiria vaikus su tokiais charakteriais, kurie mestų mums patiems didžiausią iššūkį. Tau svarbiausia tvarka? Še tau vaiką, kuriam tvarka bus beveik paskutinėj vietoj. Tau labai svarbu, kad jis elgtųsi mandagiai, pagarbiai? Še tau tokį, kuris bandys visas įmanomas mandagumo ir visuomenės normos ribas. Įsivaizduoji esąs nuostabus psichologas, galintis pasigirti daugiamete patirtimi? Turėkis daugialypę asmenybę, metančią iššūkį visiems tavo psichologijos diplomams ir skaitytoms lekcijoms... Jums tai nepažįstama?.. Man – labai. Bet aš džiaugiuosi, kad Dievas suteikia galimybę būti šalia tų vaikų ir augti su jais kartu. Augti patiems ne mažiau nei kad auga jie. Išmokti nuolankumo, lankstumo, tolerancijos, įsiklausymo, romumo, pakantumo.
O savaitės, kartu ir mėnesio charakterio iššūkį tam kartui metame dėmesingumui. Imame Šarlotės Meison sistemos pagrindą ir koncentruojamės į šią savybę bent šešioms savaitėms. Tam kartui į tai pažvelgėme per paprasčiausią prizmę – per regą ir klausą. Į ką kreipiame dėmesį, kai žiūrime, kas mus prikausto, kai klausome?.. Sunku visa tai išskirti iš bendros savaitės veiklos, nes ir knygas vartydami, ir muzikos klausydamiesi tai akcentavome; kitą savaitę, jei pavyks, bandysime kastis giliau.

Dėmesingumas detalėms. Dievas kuria pasaulį (knyga „Ieškok ir surask Biblijoje“)
Diskutuojame, kokius vardus mes būtume davę gyvūnams.
Liutauras siūlo dryžuotauodegį ir juodakelnį, Magdė – margaskraidį.

Šalia to buvo ne viena nevadovėlinė gyvenimo pamoka. Nutiko taip, kad sugadino Liutauras vieną daiktą. Teko galvot bausmę. Po šiokių tokių derybų teko rinktis: ar atsisakyti taip lauktos savaitgalio pramogos – pasivažinėti automatinėmis mašinėlėmis, ar iškuopti vištų namelį.
– Ne, aš nenoriu valyti vištinyko, ten labai smirda!
– Na, tuomet lieka nesivažinėjimas mašinėlėmis...
– Na gerai, gerai, sutvarkysiu tą vištinyką, – pasakė nueidamas, ir netrukus visi buvo laimingi. Ir vaikis, išpirkęs savo „nuodėmę“, ir mes, gavę gerą progą išmokyti vaiką naujo darbo. Manau, turint omenyje tai, kad višteles Liutauras labai myli, vištinyko kuopimas gali tapti nuolatine jo pareiga. 

Smagu buvo matyti ir sesę, atskubėjusią į pagalbą broliui.

Dar sykį vaikai buvo paskatinti tuomet, kai reikėjo susitvarkyti po visus namus išsibarsčiusius žaislus. Prisipažinsiu – kai sutvarkau žaislus aš, jie labai greitai ir vėl atsiduria visuose pakampiuose. Pats laikas tvarkytis patiems. Žodžiu, šią savaitę labai ryškiai pasimatė, kad Liutaurui geriausiai veikia išorinė motyvacija – apdovanojimai, pramogos, paskatinimai. Tai patvirtino ir kasdienės mūsų „lobių“ paieškos. Visi mokslai itin sklandžiai vyko ištarus paslaptingus žodžius: „Kai baigsite, eisime ieškoti lobio“!

Taip pat susidūrėme ir su patyčiomis, kuomet suėjus dviems berniukams į krūvą, jaunesnis atsidūrė silpnesniojo pozicijoje. Negaliu atsistebėti tuo bendraamžių, suėjusių į krūvą, fenomenu, kuomet visiškai nutrūkstama nuo grandinės, nepaisant to, kad momentais bandoma sustoti ir užstoti savo jaunesnį draugą. Į tokias situacijas reaguoju kaip į neišvengiamas – į tokias, kurios suteikia progą pakalbėti, aptarti, įsijausti, išmokti atsiprašyti, pasitaisyti, suvaldyti savo nuodėmingą prigimtį ir pasielgti taip, kaip teisinga, o ne taip, kaip kūnas nori. Žodžiu, iššūkių buvo nemažai...


Istorija


Istorija šią savaitę iš tiesų buvo labai glaudžiai susijusi su Biblija. Mat pirmosios keturios mūsų temos buvo biblinės: Sukūrimas, Adomo ir Ievos nuopolis, Kainas ir Abelis, Jubalas ir Tubal-Kainas su senaisiais amatais. Išbandėme istorijos korteles. Pasiteisino. Tuo pačiu ir su keletu dailės kūrinių susipažinom...


Кadangi Liutauras pas mus iš dalies kinetikas, t. y., žinias įsisavina judėdamas, liesdamas, stengiausi, kad kiekvienos dienos užsiėmimai prasidėtų kuo nors, ką gali pačiupinėti. Dėl to priklausomai nuo situacijos ėmėme istorijos korteles, paveikslėlių knygą, dažus, plastiliną, žirkles.


 Biblija
Biblijoje taip pat prisiminėm mums jau pažįstamas Pradžios knygos istorijas. Klijavom jų ikonėles į Laiko knygą, į galvą dėjomės Hbr 4:12 fragmentą:



Ta proga sujungiau į vieną anksčiau mūsų dainuotas atskirų dienų sukūrimo daineles:



Pasaulio pažinimas / gamta

Su vadovėline šio dalyko puse buvo sunkiausia. Turėjome apkalbėti, kas yra šeima, kaip vaikai įsivaizduoja savąją, kokios šeimoje taisyklės, pareigos ir pan. Jei atvirai, pavyko taip puse kojos. Kiek kartų bandžiau per aplinkui užvesti pokalbį, sunkokai mums sekėsi. Kita vertus, Liutauras pripažino, kad norėtų užaugęs būti kaip tėvelis – taip pat žmonėms pasakoti apie Dievą. Magdę tuo tarpu pagavau kažkur fantazijos šaly. Ji įsivaizdavo būsianti drugelių pristatinėtoja. Geriau neklauskite, kas tai per užsiėmimas. :)


 Kalba. Skaitymas, rašymas



Skaityti Liutauras kaip ir moka. Supranta, kaip tai daroma. Tik labai jau tingi tai daryti. Tad vėlgi pasitelkėme motyvaciją. Kuomet nėra kur trauktis. Pradėjome nuo truputėlio. Nuo mažų, trumpų užuominų, vedančių prie... lobio. O tada jau... patys suprantate... nėra kur dingt. :)




Ir ką jūs sau manote? Viską puikiausiai vaikinas perskaitė. Magdė, nors ir kukliau, bet irgi visai neblogai gaudėsi situacijoje. Na ir, aišku, džiaugsmo buvo pilnos kelnės – ir žodžius perskaičius, ir lobį radus.

Su rašymu irgi pradėjome labai pamažu, neforsuodami. Pernykščiai trys Opa-Pa pratybų sąsiuviniai, nors ir finale buvo pabaigti, tačiau vaikinui ėmė darytis labai nuobodūs ir atgrasūs. Todėl šiemet kiek iš tolėliau nutarėm grįžti prie rankos lavinimo. Po vieną eilutę į dieną. Kruopščiai, neskubant. Kai ką ištrinant. Nors, tiesa, Liutauras trinti to, ką jau parašė, labai nemėgsta. Na bet... kartais susitariam. :)

Laikysena, žinoma, ne vadovėlinė, tačiau prieš akis – visi mokslo metai. 
Turėsime kur tobulėti.

Pačiam rašyti brūkšnelius patiko ne itin, tačiau kai padaviau kitą pratybų sąsiuvinį, kuriame reikėjo viską tik apvedžioti, vaikinui nepaprastai patiko. Šeštadieniui atėjus – nepatikėsite – paklausė, kodėl užduočių jokių nėra. O kai pasakiau, kad šeštadienį ilsėsimės, paprašė bent pavedžiot duot. Tai, kaip suprantate, – jau man tarsi tas atlygis po savaitės darbų. :)



Magdei tik duok vedžioti ką nors....


Literatūra. Klausymas, pasakojimas


Tebūna palaiminti tie, kas garsina lietuviškas knygas. Pradėjome klausyti Frances Hodgson Burnett – „Paslaptingas sodas“. Kiek jos girdėjo Liutauras, nežinau, tačiau mudvi su Magde klausėmės su malonumu. Jau minėjau, kad skaitėme su istorijos temomis susijusias Biblijos ištraukas, taip pat rugsėjo pradžios proga skaitėme Ramunės Savickytės knygelę „Adelės dienoraštis. Ruduo“. Dar į kompaniją paėmėm keletą pasakų iš skaitinių 1-2 klasei: „Siuvėjas ir vilkas“, „Žmogus, lapė ir vilkas“, „Pavogtas jautis“. Pastaroji, nors ir sudėtingoka savo kalba, bet labiausiai mums patiko. Vaikams kiek sunkoka buvo iš dialogo pagauti kontekstą, tačiau visiems buvo smagu – atpasakojant gimė praktiškai nauja pasakos versija. :) Kitądien geru minėjom P. Mašiotą ir jo apsakymus „Dagiliukas“ bei „Švyturyje“. Desertui vaikai savo mylimą R. ir L. Česiūnų „Mėgintuvėlį“ prisiminė, pasimėgavo M. Mažvydo bibliotekos vaikų ir jaunimo skaityklos teikiamais malonumas. Liutaurui, tiesa, ten labiausiai rūpėjo iš pagalvių namelį pastatyti ir nuo visų pasislėpti, kol aš sau reikalingą knygą skanavausi (super greitas bibliotekos skaneris – patariu išbandyt). Tuo tarpu Magdė visa galva buvo pasinėrusi į spalvingų knygų pasaulį.

O dabar pasidalinsiu savo atradimu. Ar jums būna taip, kad skaitote vaikui knygą, o viduje – sąmyšis, kai nežinai, kaip sukirčiuoti vieną ar kitą žodį? Aikštė ar aikštĖ? TrIspalvė ar trispaLvė? Aha... Tai štai – yra nuostabi programėlė „Kirtis“. Įsidiegiau į telefoną ir kaifuoju. Skaitom knygą, o telefonas po ranka. Suabejoji kokiu žodžiu, greitai įvedi ir akimirksniu turi atsakymą, kaip teisingai reikia kirčiuoti vieną ar kitą žodį! Tobula!!! Labai rekomenduoju!


Matematika


Aš pati matematiką mokykloje nepaprastai mėgau. Man tai buvo turbūt pati mėgstamiausia pamoka. Todėl atrodo, kad ir vaikai turėtų natūraliai tą matematiką suprasti. Na bet žinote, kaip būna – ne taip viskas greitai ir ne taip paprastai, kaip norėtųsi. Todėl ir čia pradėjome nuo pat pradžių, sekdami Singapūro sistemos pagrindu. Tiesa, per kraustymąsi ir gyvenimą dėžėse dar nesugebėjau rasti atsisiųstos šio metodo knygos, na bet pirmųjų pamokų esmę ir taip atsiminiau, tad tiesiog pakeitėme priemones ir kibome į darbą. Mokėmės skaičių iki 5 sandarą.



O paskui lavinome pastabumą bei atmintį. Ridename du kauliukus, suskaičiuojame iki trijų ir uždengiame juos. Tuomet reikia prisiminti, kiek gi taškelių buvo išriedėję. Liutauras labai nesunkiai susidorojo su užduotimi, Magdei tuo tarpu dar buvo kiek sudėtinga.


Taip pat pasikartojome sudėties iki dešimt dainelę:


Labai rekomenduoju pasidaryti štai tokias diagramas žaidimui. Jei jas pagaminsite magnetines, vaikams dar labiau patiks. Prilipinau prie šaldytuvo, vaikams labai patinka – pribėga, sudėlioja, vėl sumaišo...

Failą spausdinimui rasite čia.


Anglų kalba


Pagal vadovėlinę programą anglų kalbos šiemet kaip ir nėra... Tačiau mes nutarėme po truputuką ir jos paragauti. Imersijos (panardinimo) būdu, neskausmingai žiūrint filmukus. Ir, ką jūs sau galvojate, teko man smailinti plunksną, kai sumąsčiau surašyti žodžius, kuriuos vaikai jau moka. Skaičiai iki dešimt, spalvos, kai kurie gyvūnai, maisto produktai, daržovės, vaisiai, kelios pasisveikinimo, atsisveikinimo, padėkos frazės... Žodžiu, kuomet gyvename interneto ir technologijų amžiuje, dėl anglų kalbos nesuku galvos – tikrai išmoks. Na bet kad taip jau visai vadžių neatleistume, seksime paskui įžymiąją kiaulaitę Peppą. Šią savaitę mūsų meniu buvo filmukai pagal savaitės temą: Gerald Giraff ir Molly Mole.


Dailė


Čia tai jau Magdės arkliukas. Galėtų ji piešt kiauras dienas. Ant popieriaus, ant daiktų, ant sienų, ant nagų, akmenų – tik dažus ir teptuką duok... :)
Tačiau ir Liutauras šį kartą neatsiliko. Gavę temą nupiešti save tarsi medį, vaikai kibo į darbą. Liutauras pasirinko būti ąžuolu, Magdė – liepa. Ąžuolas Liutaurą viliojo savo stiprybe, Magdei liepa tiesiog pasirodė graži. Jau galvojau, kad tuo ir pasibaigs mūsų kūrybinis prisilietimas prie pažinimo temos, tačiau vaikai neketino sustoti – toliau tobulino savo darbus. Liutauras, kaip įprasta, dar vandens telkinį šalia įkurdino (kad ąžuolo šaknys visada turėtų vandens), o kad jau vanduo, tai ir laivas nepamaišys... :)


Magdės liepa netrukus apsipylė žiedais, prie kurių skrido bitės gerti nektaro. Šalia atsirado bala (ne, ne kūdra, kaip kad pataisė mane mažoji dailininkė), gėlytės šalia, upelis ir visokie vabaliukai.


Kitą dieną, nors meninei daliai buvau parinkusi naminį plastiliną, vaikai vėl čiupo dažus – taip patiko. Šį sykį temos nedaviau, tad piešė kas ką norėjo.



Trečią dieną ėmėmės kiek rimtesnės užduoties. Mūsų laukė pažintis su pagrindiniais piešimo elementais. Man reikėjo nugyventi keturis dešimtmečius, kad štai imtų vieną dieną kas ir pasakytų: ar žinojai, kad kaip yra raidės, skaičiai, spalvos, natos, taip yra ir baziniai piešimo elementai, iš kurių sudaryti visi pasaulio piešiniai?.. Mano vaikai laimingesni – jie tai sužinojo šią savaitę. Čia į pagalbą mums atėjo Mona Brooks knyga „Piešiame su vaikais“. Tad imame skirtingų spalvų flomasterius ir bandome pasižiūrėti, iš ko sudaryti piešiniai: tiesės, kreivės, apskritimai, dėmės – paprasta kaip du kart du, ar ne?..


 Liutaurui labai patiko. Žiūrėsim, kaip visa tai pavyks mums pritaikyti kitą savaitę.


Muzika


Muzikos pasaulyje nesame naujokai, tačiau rakursas, kuriuo buvo pateikta šios savaitės muzikos medžiaga, mums labai patiko.
Pirmiausiai pažindinomės su įvairiais garsais. Pabandykite pažaisti šį garsų žaidimą. Įtariu, ne visus garsus atspėsite ir jūs. :)
Antra muzikos pamoka mus atvedė į pažintį su muzikos ir ne muzikos garsais. Labai patiko vadovėliuose pateikta audio medžiaga, kur traukinys, vėjas, lietus, kamanė buvo įrašyti kaip natūralūs garsai, o palyginimui – kaip tuos garsus išgauna įvairūs muzikos instrumentai, ansambliai. Net man buvo įdomu.

Prasidėjo šią savaitę mums ir smuiko pamokos. Nutarėm ir toliau mokytis kartu – tiek su Liutauru, tiek su Magde. Liutauras labai norėjo tęsti pernai pradėtas smuiko pamokas, tuo tarpu Magdė, o ir aš, kiek dvejojome, nes mergina kaip ir dainuoti labai nori. Tačiau neradome visiems tinkamo varianto, todėl likome prie smuiko, kuris merginą irgi vilioja. Tad susidėliojome su mokytoja tvarkaraštį taip, kad vaikai vienas kitam netrukdytų, o jau kas iš to išeis, laikas parodys.


Judesys
Judesio mūsų kieme netrūksta. Tenka bėgti paskui vištas, pasitikti atvažiuojančių kaimynų ar minti dviračio pedalus. Todėl atskirai su judesiu neforsuosime. Todėl ir pasisveikinimo šokio nešokom. Tik nuo terasos į tolį šoknėjimo varžybas rengėm ne kartą.

Tiesa, galvojau, imsiu, užrašysiu Liutaurą į kokį sporto būrelį. Vienaip, kitaip mąstėm, kol sutarėm, kad visai ne pro šalį jam būtų aikido pasibandyti, savikontrolės pasimokyti. Nuėjom į parodomąjį užsiėmimą ir... išėjom. :) Liutaurui visiškai nepatiko. Vi-siš-kai... Na, tegu. Paaugs, gal pats sumos, kokį sportą išbandyti nori.


 Darbai, veikla
Nors šios savaitės pasiūlyta vaikams medžiaga buvo naminis plastilinas, ne itin jis juos viliojo. Mieliau jie rinkosi kartono dėžes ir abudu kurpė sau lėlių namelius. Iš visų pakampių susirankiojo interjerui reikalingus reikmenis, kruopščiai viską komponavo, derino.


 Štai namai ir baigti! Durys, langai – vietoj, lova paklota. Gyvenk tik ir norėk... :)


 Eksperimentai


Labai sudėtingų eksperimentų tam kartui nesame numatę, tačiau sekdami Classical Conversations pasiūlytomis eksperimentų idėjomis pasirinkome seną klasikinę H. J. Preso eksperimentų knygą „Žaisdami mokomės“. Gal pamenate tokią iš savo vaikystės? Aš labai gerai pamenu. Juodai baltos iliustracijos, trumpi aprašymai – ne kartą vartyta, su broliu bandyta...

Šios savaitės eksperimentas kiek atliepia antrąją sukūrimo dieną, kuomet Dievas atskyrė tvirtumą nuo vandenų. Kas tuos vandenis sulaiko, kad jie neužgriūtų mūsų? Oras – ne šiaip minkšta beformė ir bespalvė masė. Tai – tvirtuma. Jis viską laiko. Kaip ir tą lapelį, dengiantį stiklinę ir neleidžiančią vandeniui nutekėti žemyn.





Žaidimai
Atskirai žaidimų šią savaitę kaip ir nežaidėm, tačiau savaitė buvo kupina žaidybinių elementų mums besimokant. Štai pirmadienį lobio ėjome ieškoti taip: 
– Atsistokite prie šios linijos. Dabar pasisukite į dešinę. O dabar paeikite tris žingsnius į priekį. Dabar – vieną atgal. O dabar du žingsnius į kairę. O dabar atsitūpkite. Ieškokite lobio apačioje.
Taip pat žaidėme / vaidinome Ievos ir Adomo susipažinimo sceną. 

Lyg ir tiek... Bandome keliauti į antrąją savaitę. :)

2 komentarai:

Dalius Simanavicius rašė...

Jo... jei už visą tavo darbą su vaikais mokėtų, į menesį gautum penkiažiaklę sumą eurais. Na bet čia tokia nereali investicija, kad grąža - neabejoju - bus dar didesnė.

Unknown rašė...

Ir kaip ruošiate tas giles kavai?

Rašyti komentarą