48-oji savaitė. Sniegas. Paupys. Driežas. Pienės

Žinote, būna toks periodas – kai turi sustoti ir susivokti, kame esi ir kur link eini... Mums ši savaitė tokia ir buvo. Galvoje jau kelinta savaitė bandau susidėlioti tam tikrus akcentus, tam tikras spragas, kurių nori nenori atsiranda laikantis net ir gražiausiai sudėliotų planų. O jei dar, kaip buvau minėjusi, įsiterpia visokios pavasario sėjos ir kitokie neatidėliotini rūpesčiai... Gyvenimas toks jau yra – planas maksimum dažniausiai tampa jei ne planu minimum, tai bent jau planu optimum. Galima dėl to graužtis, galima dėl to pulti į depresiją, galima priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Aš renkuosi pastarąjį variantą, su ta mintimi, kad geriau daryti ir klysti nei kad nieko nedaryti. :)
Žodžiu, pavasaris ritasi kaip jau pabaigos link, mintys po truputį sukasi jau vasaros kryptimi ir, žiūriu, beliko mums vos pora savaitėlių iki šio „projekto“ gimtadienio. Tad susiveržiam diržus ir iš paskutiniųjų lekiam finišo link, kad ir su šiokia tokia „pompa“.

Geri įpročiai. Charakterio formavimas.
Pastaruoju metu teko daug visokių seminarų perklausyti šia tema, o ir su Egle dažnai apie tai kalbamės. Viso to pasekoje susidėlioja tokios štai išvados: akademiniai pasiekimai ikimokykliniame amžiuje lai būna sau, o t.y., kiek yra, tiek, bet visų svarbiausia čia – charakterio ir savikontrolės ugdymas. Paskui bus per vėlu. Todėl stengiuosi, kiek tai pasiduoda mano minkštam charakteriui, sužiūrėti kiek įmanoma daugiau praleistų netinkamo elgesio įpročių ir skubu nukreipti juos tinkamesne linkme. Tam pasitarnauja ir kai kurie Šarlotės Meison principai, apie kuriuos teko skaityti pernai, ir šviežiai įsigyta knyga „Laying Down the Rails for Children: A Habit Training Companion“ – po žingsnelį, po nedidelį, kiek tai mano jėgoms, skinuosi kelią į priekį. :) Su Liutauru bėdų per daug nėra, matomai savu laiku nubrėžiau pakankamai aiškias ribas. Tuo tarpu su Magde iššūkių daugiau – niekaip nerandu rakto į jos kaprizų karalystę. :) Negaliu sakyti, kad visai nepavyksta dėl nieko susitarti, tegaliu pasakyti, kad man norėtųsi rezultatyvesnių sprendimų ir šimtąkart mažiau ties jais sugaišto laiko... :)
Kad vaikai skiriasi, matosi ir iš mūsų „Svajonių žemėlapio“, kuriame jau tuoj tuoj priartėsime prie pirmosios svajonės išpildymo. Liutaurui šis skatinimo būdas labai gerai veikia – jei tik žino, kad bus jam priklijuota pėdutė, nesunkiai prisidės prie vieno ar kito darbo, pasisiūlys ir pats padėti. Magdė gi tuo tarpu per daug pėdutėmis nesigundo – tarsi pasakyti dešimt kartų „Ne, nedarysiu; ne, nenoriu“ yra daug smagiau nei būti paskatintai, įvertintai, kažko pasiekti. Tad rankoves čia, man regis, reikės raitotis dar ne vieną kartą... :)

Citata
Jau kuris laikas galvojau, kaip čia padarius su Biblijos citatomis, kad jos vaikams būtų lengviau įsimenamos. Seniai kirbėjo mintis paversti jas mini giesmelėmis, tačiau su savąja atmintimi rizikavau viską dar labiau sumakaluoti. Kol vieną dieną ėmė ir šovė į galvą mintis, kaip galima padaryti, kad konkreti melodija įsimintų ne tik vaikams, bet ir man. :) Padariau štai kaip: ant citatos kortelės kitos pusės su turimu antspaudu atspaudžiau penklinę ir pasižymėjau žinomos dainelės melodijos pradžią, pagal kurią tam kartui išmokome: 

„Kas atsako neišklausęs, tam yra kvailystė ir gėda.

Taip aštuonioliktoj patarlėj skaitom – tryliktoj eilutėj.“

Gamta / žurnalas
Kaip žinia, pirmadienį iškrito sniegas. Ką ten sniegas – visa kruša. Nuliūdote? Mes tai priešingai – apsidžiaugėm... Liutauras su Magde tuojau bėgo su puodais sniego rinkti ir jį virti, žiūrėti, kaip tas užviręs ant dugno šnypščia ir garuoja pėdsako nepalikdamas...

Tiesa, sodyboje pasnigo nedaug. Užtat į miestą vakarop grįžę radom keliskart tiek baltojo džiaugsmo, kuris taip pat keliavo į puodą, o ir į šaldymo kamerą – „rytdienai“ (tipiška Liutauro savybė; jei tik galima, vaikis būtinai pasiliks „kitam kartui“ ar „rytdienai“).

Į sodybą traukiam beveik kasdien. Mat prasidėjus svečių namelio statyboms, tiek čia reikia „akies“, tiek ir atsirado papildomų rūpesčių perkėlus mūsų mobilųjį namelį į naują vietą, mat teko ir naują lau-žavietę paruošti, ir valgomąjį lauko stalą, ir prausyklą perstumti, o kur dar visokie einamieji pavasario tvarkymosi namelyje darbai. Kitą savaitę bandysim jau ir savo molinuko statybas atnaujinti, tad skubam su viskuo įtilpti į laiką.
Tuo tarpu gamta gyvena savu ritmu. Ar jūs turite laiko pasimėgauti nuostabiu pienių žydėjimu? Sukramsnoti vieną kitą jos žiedą ar, jei dar turite pernykščio medaus, užsikonservuoti jame pienių žiedų – vitaminai visiems metams garantuoti.

Taip nutiko, kad Eglė man paskolino labai įdomią knygelę. Vadinasi ji „Pienės evangelija“ (autoriai – (T. ir Dž. Mokombai). Vaikams dar neskaičiau, tačiau pati jau spėjau perkrimsti. Tai – krikščioniška knygelė, gretinanti Pienės gyvenimą ir jos savybes su krikščionišku gyvenimu. Pasakysiu atvirai – visa, kas parašyta apie pienes – labai įdomu. Tačiau sugretinimai su Rašto vietomis kai kur tokie... kaip čia pasakius... „pritempti“. Dažnai – išimti iš konteksto, kas dar didesnių abejonių sukelia vietoj to, kad tikrai pamokytų. Kita vertus, yra ir tikrai įdomių sąsajų. Todėl jei pateks į rankas – nepraleiskite progos bent jau perversti, nes, tikiu, patys atsirinksite, kas jums tinka, o kas – ne.

Na, o grįžtant prie tų pačių pienių, keletas labai įdomių dalykų: ar žinote, kad hektare pievos yra apie 20 milijonų vabzdžių ir apie 5 milijonus vorų? Kad jų tikrai daug, mes jau turėjome progą įstikinti prieš porą metų, kuomet rinkome pienių pūkus, braukdami juos į kibirą – pažvelgę į tą pūkų gausybę, nepatikėjome pamatę toooookią vabalų knibždėlynę... Tai va, čia ta dalelė iš mūsų sklypo milijonų.

Kitas atradimas mums buvo pienės kuokeliai. Turėjot kada progą iš arti įsižiūrėti į pienės žiedą? Būtinai pažiūrėkite. Ir pamatysite ten tokius įdomius pagaliukus, galuose prasiskyrusius ir užsirietusius – ant jų gyvena žiedadulkės, kurias bitės ir kamanės susirenka ant savo kojelių.

Mobilaus namelio perkėlimas į kitą vietą padovanojo mums dar vieną siurprizą. Labai draugiško ir nuostabaus driežiuko draugiją. Vieną dieną pamačiau jį prie prausyklos, tačiau jis greitai pasislėpė po nameliu, ir tiek jį temačiau – nei vaikų spėjau pakviesti, nei nufotografuoti. Tačiau kitą dieną jis ir vėl sukiojosi aplinkui. Nesunkiai pagavę gėrėjomės neįprasto Lietuvos gyvūnijai ryškumo grožiu. Paaiškėjo, kad tai – vikrusis driežas, saugotina Europos roplių rūšis, vienintelis Lietuvoje, dedantis kiaušinius. Jo patinų šonai tokie ryškūs tampa poravimosi metu (kaip Darius ir spėjo). Nuostabu, ar ne? Mane – salotinės spalvos gerbėją – tiesiog pakerėjo...

Na ir, žinoma, drugeliai... Nuotraukų gražių padaryti nepavyko, tačiau pasižiūrėti jau yra į ką... Jau, mačiau, skraido ir mūsų mėgiami dirviniai melsviai, ir spungės, ir aušrelės.

Išvykos. Bendravimas.

Savaitė kaip niekada buvo pripildyta bendravimo. Dukart su Eglės trijule susimatėme sodyboje, kur vaikai šturmavo didžiulį šviežiai supilto smėlio kalną, laipiojo medžiais, dalinosi traškučiais.

Dar vieną pusdienį praleidome Žirmūnų pliaže su Svajūne ir Gintaru, Roku ir Viljamu. Oras buvo žvarbokas, tačiau tai nesutrukdė Liutaurui visus įtraukti į butelių kamštelių medžioklę. Neslėpsiu – man labiau patiktų, kad vaikis kolekcionuotų kažką kito, na bet tačiau, kaip sakoma, aistrai neįsakysi. To pasekoje buvo iššniukštinėtos visos pliažo šiukšliadėžės ir upės pakrantė. Laimikis pranoko visus Liutauro lūkesčius. Kišenės dabar buvo pilnos ne tik laimės, bet ir kamštelių. Čia pat užsitvirtinome skaičiavimą iki 20, rūšiavimą pagal spalvas ir susidėvėjimo lygį...

Antys čia – išdresuotos. Sekioja iš paskos kol ką nors gauna...

Galiausiai bendravimo kulminacija buvo sekmadienį, kuomet Liutauras lauke su dviem su puse metais vyresniu draugu Herkumi praleido... 8 valandas. Net valgė lauke išsinešęs dubenėlį... Panašu, kad šiems dviems berniukams tikrai smagu draugėje – per visą dieną negirdėjau nei karto, kad būtų susiginčiję ar ko nepasidaliję. Tikrai miela buvo žiūrėti. Magdė ir ta – retsykiais „įsipaišydavo“ į jų kompaniją, nors daugiau žaidė su lėlėmis, skraistėmis ir kitais labiau jos pomėgius atitinkančiais žaislais. Vienu metu net metais jaunesnė kaimynė Augustė prie mūsų prisijungė, tačiau Magdė su ja nepanoro susidraugauti, pareiškusi, kad Augustė nesidalina su ja, todėl nesinori su ja žaisti. Buvo puiki proga pakalbėti apie tai, kad mums patiems esant nedraugiškais, kiti taip pat ne itin noriai su mumis bendrauja. Ir apie tai, kad mažesni vaikai šalia suteikia galimybę mums mokytis globos, atidumo, rūpestingumo...

 Magdės žaislų arsenalas.

 Traukinukai – visų laikų klasika.

Įvairūs siužetų vingiai tarp traukinių, automobilių ir darbinės technikos čia sukosi be perstojo...

Žaidimai
Su draugais, žinoma, smagu žaisti, tačiau ir būdami vieni sodyboje vaikai nestokoja užsiėmimų. Ypač kai kiekvieną dieną čia vis kas nors naujo... Žiūrėk, statybvietėje atsirado duobė, paruošta nuotėkų įrenginiams, ir vaikai jau tikrina, kas joje. O tikrinta buvo ne veltui – pasirodė, kad viename duobės krašte prateka nedidelė vandens gysla. Keletą dienų iš eilės vaikai bėgo stebėti, kaip vandens duobėje daugėja.

Kita atrakcija – statybininkų palikti nuotėkų vamzdžiai. Gerai, kad vonioje, kaip visada, netrūksta lietaus vandens – kitaip nežinau, ar iš šulinio vaikams tiek jo prisemčiau, kiek per šiuos vamzdžius pratekėjo. :)

Liutauro eksperimentai. Idėja, išpildymas ir vadovavimas procesui – autoriaus. :)

Galiausiai eksperimentai baigiasi štai taip... 

Kažkada, kai dėdė Dalius dovanojo šią mašinėlę, 

užtikrino, kad užteks jos ilgam. 

Panašu, kad apsiriko. Tris metus pratempėm... 

Na, gal dar įkalbėsiu Liutaurą surinkti ją atgal. :)

Atėjus žvarbiam vakarui, vaikai randa išeitį – sulįsti į miegmaišį. 

Čia šilta, gera, juokinga. :)

Tuo tarpu karštą dieną reikia pavėsio. Niekur nedingsi. Tad buvau priversta vaikams palapinę suręsti. Kaip tik retinau krūmokšnius prie sodo, tad liko karčių. Jos puikiai mums pasitarnavo. Tam kartui užmetėm seną lovatiesę, tačiau ateinančią savaitę tobulinsim – Humanoj nusipirkom superinę ilgą užuolaidą šiam reikalui už vos 2 eurus.

Dailyraštis

Liutaurui išėjus žaisti į lauką su Herkum, pasigailėjau, kad rašymą pasilikau paskutinei savaitė dienai... Neįsitekom su šia užduotim. Tik Magdė džiūgavo raides rašydama. :)

Taip ir prabėgo savaitė... Nuo rytdienos žada žiupsnelį šilumos. Tad turbūt jau suprantate, jog ir vėl bus daug reportažų iš gamtos prieglobsčio...
Neperkaiskite! :)